Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma suimtųjų/nuteistųjų neveda, todėl pateikti duomenų, koks ligonių skaičius buvo gydomas su pareiškėju negali. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų arba nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems/suimtiesiems. Ligoninė taip pat privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, numatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau - ir BVK) ir Lietuvos Respublikos suėmimo įstatyme, laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų dėl užkrečiamų ligų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - ir Eksploatavimo taisyklės) nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Ligoninės palatos baldais ir kitu inventoriumi aprūpintos minimaliai. Visos kamerų tipo palatose apšvietimas, oro temperatūra bei santykinė drėgmė atitinka Higienos normos 76:2010 reikalavimus.

Laisvės atėmimo vietų ligoninėje rūkti bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose draudžiama. Informacija apie tai iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) nenumato galimybės skirtyti į rūkančiųjų ir (ar) nerūkančiųjų kameras.

Pažymi, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais į Ligoninės administraciją nesikreipė. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą nepagrįstas jokiais įrodymais, tariama žala apibūdinama bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais.

Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką, datą ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėjas pageidavo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 1, 113). Byloje dalyvaujantiems asmenims į teismo posėdį neatvykus, bylą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 114).

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų jo laikymo sąlygų Ligoninėje nuo 2015-09-24 iki 2015-10-08 (toliau – ir ginčo laikotarpis) atlyginimo.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Ligoninėje buvo gydytas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 25 ir 24 (b. l. 50), kurių plotas 21,25 kv. m. (b. l. 102-104). Kameroje (palatoje) Nr. 25 įrengta 10 miegamųjų vietų (5 dviejų aukštų lovos), o kameroje Nr. 24 - 8 miegamosios vietos (dvi vieno aukšto lovos ir trys dviejų aukštų lovos) (b. l. 104).

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimo vietų ligoninė prilyginama laisvės atėmimo bausmę vykdančiai įstaigai, todėl ginčo santykiams taikytini teisės aktai, reglamentuojantys pataisos įstaigų veiklą.

Ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju kamerų tipo palatose Nr. 25 ir Nr. 24. Paaiškino, jog tokia informacija nekaupiama ir nesaugoma. Byloje taip pat nėra duomenų, tiek dienų ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo vienoje ir kiek kitoje kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad Ligoninė negali nurodyti, kiek tiksliai buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju palatose ginčo laikotarpiu, vertintina pareiškėjo naudai ir tikėtina, jog tuo metu kartu su pareiškėju buvo gydomi ir kiti asmenys (ne vienas pareiškėjas). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog įrodinėjimo našta, kad pareiškėjui buvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma, tenka atsakovei. Tai ne kartą pažymėjo ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas bei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dalį palatų ploto užėmė baldai, sanitariniai mazgai. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr., pvz. LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Ligoninėje kiekvienam nuteistajam (suimtajam) privalo tekti ne mažiau nei 5,1 kv. m. palatos ploto, o šis reikalavimas nustatytas Taisyklėse, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Vienam asmeniui tenkantis plotas apskaičiuojamas visą kameros (palatos) plotą dalijant iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1654-602/2016).

Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad kamerų tipo palatoje Nr. 25 vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 2,13 kv. m., o kamerų tipo palatoje Nr. 24 – 2,66 kv. m. Nesant byloje šias aplinkybes paneigiančių įrodymų konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros (palatos) plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. Laisvės atėmimo vietų ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga ir kt. Daugumą šių klausimų reglamentavo ginčo metu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). Ginčo santykiams taip pat aktualios Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82.

Pareiškėjas skunde teigia, kad jo laikymo sąlygos Ligoninėje neatitiko higienos normų reikalavimų, kamerose (palatose) buvo šalta, drėgna, tamsu. Netinkamas apšvietimas kenkia regėjimui.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras (pareiškėjo buvimo Ligoninėje ar jam artimais laikotarpiais) kamerų tipo palatose Nr. 24 ir Nr. 25 buvo atlikęs keletą patikrinimų, kurių metu pareiškėjo skunde nurodytų apšvietimo, drėgmės ir temperatūros pažeidimų nenustatė (b. l. 51-53, 58-60, 64-68, 71-76, 77-78). Minėtų patikrinimų metu taip pat buvo nustatyta, jog kamerų tipo patalpos Nr. 24, 25, pritaikytos natūraliai vėdinti pro langus, santechnikos įrenginiai techniškai tvarkingi, palatos švarios, tvarkingos (51-53, 58-60, 64-68). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl higienos normų neatitikimo Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 24, 25. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Ligoninės administraciją su skundais ir prašymais dėl galimų higienos normų pažeidimų nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu ar netrukus po jo pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus (b. l. 30-34). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, jog ginčo laikotarpiu apšvietimo, drėgmės ir temperatūros rodikliai nebuvo pažeisti.

Grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas teigia, kad kamerų tipo palatose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais, o tai žemina žmogaus orumą. Ginčo metu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 6 punkte buvo nustatyta, kad jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minėtos higienos normos 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose rūkyti draudžia. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Ligoninės administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b. l. 7-50) nėra duomenų, kad gydymo Ligoninėje metu būtų pablogėjusi jo sveikata ar savijauta dėl netinkamų jo laikymo sąlygų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.