Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-683-634/2015

Teisėjas Laimutis Vaitkus Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00107-2013-8

2015 m. gruodžio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nuteistajam V. S., jo gynėjai advokatei Matildai Liatukaitei, civilinio ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui V. U., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 187 str. 2 d. – 50 MGL-BBDL, t. y. 1883 eurų bauda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Civiliniam ieškovui AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijai Vilniaus lokomotyvų depui pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Daiktinius įrodymus: 6 talpas su dyzelinu saugomus UAB „Aleksoto prekyba“ nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta BK 72 str. tvarka konfiskuoti ir perduoti valstybės nuosavybėn, guminę žarną, 7 kompaktinius diskus saugomus AB „(duomenys neskelbtini)“ sunaikinti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas G. K., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibraudamas į saugyklą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, o būtent: 2013 m. vasario 14 d., laikotarpyje nuo 20 val. 30 min. iki 21 val. 30 min., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, darbo metu, dirbdamas AB „(duomenys neskelbtini)“ Vilniaus lokomotyvų depo Kauno cecho mašinistu, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su AB „(duomenys neskelbtini)“ Kauno regiono stočių skyriaus prekinių traukinių konduktoriumi G. K. ir S. M. (mirusiu 2013-09-10), (duomenys neskelbtini) geležinkelio stoties, esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) r., 5 kelyje, manevruojant traukiniui, šilumvežio Nr. M 62 K Nr. 1150, viduje esančiame variklio skyriuje, pažeidus po grindlentėmis esančią kuro sistemos dyzelino perteklinio grįžtamo vamzdelio smeginę jungtį, pasikėsino pagrobti 110 litrų dyzelino, bendros 447,70 litų vertės, priklausančio AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo Kauno cechui, tuo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę 447,70 litų žalą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas įvykio vietoje policijos pareigūnų. Veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 187 str. 2 d.

Skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis yra prieštaringa. Aprašant nusikalstamą veiką nurodoma, kad „kaltinamasis V. S. pasikėsino pagrobti svetimą turtą, įsibraudamas į saugyklą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios “, „pasikėsino pagrobti 110 litrų dyzelino bendros 447,70 Lt vertės ....“. Čia pat teigiama, kad veika, kuri nutrūko pasikėsinimo stadijoje, buvo padaryta AB „(duomenys neskelbtini)“ turtinė 447,70 Lt. žala. Iš šio nusikalstamos veikos aprašymo nėra aišku ar nagrinėjau atveju V. S. inkriminuojamas nusikaltimas buvo baigtas ar nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Nusikalstamai veikai nutrūkus rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje žala baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams nėra padaroma. Be to, neaišku ar pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė svetimo turto, kurį buvo pasikėsinta pagrobti, vertę. Pagal nusikalstamos veikos aprašymą - nustatė („pasikėsino pagrobti 110 litrų dyzelino bendros 447,70 Lt vertės, priklausančio AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo Kauno skyriui“), o pagal teiginius, išdėstytus nuosprendžio 14 lapo 9 pastraipoje bei rezoliucinėje dalyje - nenustatė, kadangi ieškinio (žalos) dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.). Teismas, konstatavęs, kad „ieškinys yra su trūkumais“, bylos nagrinėjimo metu nesiėmė jokių procesinių priemonių šiems trūkumams pašalinti, neįpareigojo civilinio ieškinio (jo atstovo) pateikti teismui dokumentus, rodančius kokia yra vieno litro dyzelino vertė. Sprendžiant iš nuosprendyje nurodyto dyzelino kiekio (110 litrų) ir jo bendros vertės (447,70 Lt) akivaizdu, kad vieno litro vertė yra 4,07 Lt. Kyla klausimas: ar AB „(duomenys neskelbtini)“ dyzeliną perka tokiomis pat kainomis (mažmeninėmis), kaip ir piliečiai kuro kolonėlėse? Neatmeta galimybės, kad nustačius tikrąją dyzelino vertę inkriminuojama nusikalstama veika bus perkvalifikuota į administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 50 straipsnyje. Mano, kad šioje byloje visiškai nepagrįstai inkriminuojamas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – vagystė įsibraunant į saugyklą. Teismų praktikoje laikoma, kad transporto priemonėje, šiuo atveju šilumvežyje, saugykla BK 178 straipsnio 2 dalies prasme esant tam tikroms sąlygoms gali būti tik transporto priemonės vairuotojo ir keleivių salonai, bagažinė ar transporto priemonės dalis, kuri skirta kroviniams vežti ir saugoti. Tuo tarpu dėl įsibrovimo į šilumvežio kuro baką (sistemą) baudžiamojo teisinio vertinimo teismų praktika nevienoda. Plačiąja prasme ir benzino (dyzelino) bakas, ir transporto priemonės (šilumvežio) dalys, kurios yra po uždarytu priekinės dalies dangčiu, yra saugykla. Tačiau jų visuma sudaro naują vienetą - transporto priemonę su savo specifine paskirtimi. Tokiu būdu, nors šilumvežio kuro bakas (sistema) buvo apsaugotas tam tikromis priemonėmis, šio bako (sistemos) pagrindinis tikslas yra ne kuro saugojimas. Degalai pilami į kuro baką ne turint tikslą juos saugoti, taip pat saugoti kurą nuo vagysčių, o tam, kad transporto priemonė (šilumvežis) galėtų vykdyti savo pagrindinę funkciją - judėti ir vykdyti kitas su tuo susijusias užduotis, šiuo konkrečiu atveju transportuoti krovinius ir pan. Teismų praktikoje kaip įsibrovimas į saugyklą kvalifikuotinas, pavyzdžiui, skystų ar birių produktų išleidimas iš talpyklos, kuri pagal savo funkcinę paskirtį pripažįstama saugykla. Tuo tarpu transporto priemonės, atskirai imant šilumvežio kuro bakas (sistema), pagal savo funkcinę paskirtį nėra saugykla. Kuras į šilumvežio kuro baką (sistemą) supilamas ne jo saugojimo ar apsaugos tikslu, o tam, kad šilumvežis galėtų judėti ir atlikti kitus darbus, atitinkančius jos paskirtį. Kuras transporto priemonės funkcionavimui tiek pat svarbus kaip ir variklis bei variklio tepalas, radiatorius ir jame esantis aušinimo skystis, stabdžių skystis, tepalo filtras ar kita transporto priemonės dalis. Tokiu būdu, šilumvežio kuro bakas (sistema) baudžiamosios teisės prasme nelaikytinas saugykla BK 178 str. 2 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-534/2011, Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-703-135/2014; Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-936-168/2011).

Išdėstytos aplinkybės rodo, kad svarbu nagrinėjamu atveju nustatyti tikrąją dyzelino vertę ir veiką kvalifikuojančio požymio nebuvimą – šių aplinkybių nustatymas gali būti pagrindas V. S. inkriminuojamą veiką iš BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 22 str. 1 d., 178 str. 4 d. arba konstatuoti, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (ATPK 50 str.).

Atkreipė dėmesį, kad nuosprendyje vartojama senojo BPK terminologija - „teisiamieji“ (nuosprendžio 14 lapas) bei grožinės literatūros ir bulvarinės spaudos žodis - „liudininkai“ (12 lapas). Be to, liudytojų ir kaltinamųjų parodymai išdėstyti pirmuoju asmeniu, t. y. į nuosprendį pažodžiui perkeltas teisiamojo posėdžio protokolo tekstas. Išdėstyti teiginiai akivaizdžiai rodo, kad skundžiamas nuosprendis, kaip teisės taikymo ir teisingumo aktas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Visa tai rodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, priėmęs neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Be to, teismo šališkumą rodo ir tai, kad teisėjas teisiamojo posėdžio metu apeliantui, kaip kaltinamajam, neleido dėstyti tų teiginių, kurie galėjo turėti lemiamą reikšmę priimant nuosprendį (nuolat jį pertraukdamas apklausos metu bei sakant paskutinį žodį).

Teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015-05-18 nuosprendį nepakeistą.

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.) ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai suvokia apeliantas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad nuteistasis V. S. iš esmės neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ginčija atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės, prašo jį išteisinti arba perkvalifikuoti veiką į BK 22 str. 1 d., 178 str. 4 d. Tvirtina, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, pažeisdamas BPK 20 str. nuostatas, įrodymus tyrė ir vertino netinkamai, išsamiai neištyrė visų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų, padarė išvadas, prieštaraujančias bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su V. S. apeliacinio skundo argumentais, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant V. S. kaltės klausimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir pagrįstai V. S. pripažino kaltu dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą.

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, V. S. teigimu, jis nesikėsino vogti kuro. Iš savo darbo vietos įvykio metu jis nebuvo pasišalinęs, buvo sulaikytas šilumvežio viduje. Jo darbo vietoje nebuvo rasti jokie nusikalstamos veikos įrankiai ar priemonės. Be to, šilumvežio variklis nebuvo užgesintas, vadinasi, jungtį išmontuoti buvo neįmanoma. Nustatant patikros akte užfiksuotus pažeidimus jis nedalyvavo (t. 5, b. l. 7-11). Šiame kontekste vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, pažymėtina, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais, nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. S. įvykio metu buvo sulaikytas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikaltimų transporte tyrimo skyriaus tyrėjo E. B.. Remiantis E. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma nustatyta, kad gavę informaciją apie galimai vagiamą kurą jis kartu su kolegomis A. L. ir V. K. nuvyko į stotį, išsidėstė savo dislokacijos vietose ir stebėjo teritoriją. Matė, jog prieš atvykstant traukiniui atvyko tamsios spalvos automobilis „Audi“. Iš automobilio išlipo tamsiai apsirengęs pilietis, išsiėmė 6-7 tuščias talpas ir nuėjo prie sustojusio šilumvežio. Atsidarė durys, susikėlė talpas į vidų. Kai įlipo į šilumvežį variklių skyriuje užsidegė šviesa, matėsi, kad ten yra pilietis apsirengęs tamsiais rūbais. Šilumvežis pajudėjo ir nuvažiavo ten, kur būna vagonai. Po pusvalandžio traukinys su vagonais grįžinėjo atgal, pristabdė ties sustojusiu automobiliu ir talpos buvo iškrautos. Talpas nešė du žmonės, vienas iš jų konduktorius, nes buvo su liemene, jis pravažiavus sąstatui užšoko ant paskutinio vagono ir važiavo toliau, o „Audi“ automobiliu atvykęs asmuo nuėjo atsinešti likusių talpų. Buvo sulaikytas tik pradėjęs krautis talpas į automobilį. Prie sulaikytojo liko kolega L.. Jis įlipo į šilumvežį ir sulaikė mašinistą S.. Konduktorių sulaikė kitas kolega. Buvo iškviesti kompetentingi asmenys, kurie nustatė, jog buvo pažeisti priėjimai prie kuro sistemos. Apžiūroje dalyvavo ir V. S. (t. 4, b. l. 110-112). Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir tyrėjo A. L. dėstomos nagrinėjamo įvykio aplinkybės, kad jam su kolegomis stebint aplinką atvyko asmuo automobiliu, kuris nešinas tuščiomis talpomis įlipo į šilumvežį. Variklių skyriuje užsidegė šviesa. Šilumvežis nuvažiavo tolyn, pastovėjo kažkiek laiko ir sugrįžo. Du asmenys iš šilumvežio iškrovė pilnas talpas ir nešė jas į automobilį. Į šilumvežį buvo įlipęs tiek M., tiek konduktorius (G. K.). Kolega B. nuėjo prie šilumvežio, o jis liko saugoti automobilio vairuotoją (t. 4, b. l. 112-113). Tuo tarpu V. K. patvirtino sulaikęs konduktorių prie vagonų, kuris ėjo link Kauno grūdų, pagal sąstatą (t. 4, b. l. 130).

Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, netikėti aukščiau aptartais pareigūnų E. B., A. L., V. K. parodymais, aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamo įvykio dieną jie vykdė tiesiogines savo darbo funkcijas, praeityje jokių konfliktinių situacijų su V. S., G. K. ar S. M. neturėjo, ką patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Šių aplinkybių kontekste įvertinus pareigūnų darbo pobūdį nėra pagrindo manyti, jog jie gali turėti subjektyvų siekį apkalbėti asmenis ar kaltinti juos nusikalstamos veikos padarymu. Nors V. S. manymu, minėti pareigūnai galimai pažeisdami baudžiamojo proceso nuostatas vykdė slaptą sekimą, tačiau tokie nuteistojo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Bylos medžiaga patvirtina, kad slapto sekimo nei vieno iš kaltinamųjų atžvilgiu nebuvo, buvo stebima teritorija, tokiu būdu pareigūnų parodymų laikyti niekiniais nėra pagrindo. Vertinant minėtų pareigūnų parodymų patikimumą bei objektyvumą, akcentuotina ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu jie nuosekliai ir detaliai dėstė analizuojamo įvykio aplinkybes, tiksliai nurodydami faktinę įvykių eigą, konduktoriaus, mašinisto ir automobiliu atvykusio asmens atliekamų veiksmų pobūdį. Be to, pareigūnų nurodytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės iš esmės sutapo ne tik tarpusavyje, bet atitiko ir faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes. Nors apeliantas abejoja, kad pareigūnai galėjo vizualiai matyti kas vyksta šilumvežyje ar prie jo, jų parodymų patikimumui nustatyti turėjo būti atliktas eksperimentas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į surinktų duomenų visumą atlikinėti apelianto prašomą eksperimentą nebuvo tikslinga. Tiek E. B., tiek A. L. aiškiai nurodė, kad matomumas buvo geras, jokie pašaliniai objektai tam netrukdė, stotyje yra prožektoriai, kurie viską labai gerai apšviečia, buvo giedra naktis, kritulių nebuvo. Tuo tarpu liudytoja G. B. parodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą šioje byloje abejonių, kad pareigūnai matė įvykio vietą, nekilo (t. 5, b. l. 6-7). Tokiu būdu nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, kadangi įrodymų rinkimas nėra begalinis procesas, o įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų visuma leistų daryti pagrįstas išvadas dėl svarbių byloje aplinkybių.

Teisėjų kolegija įvertinusi apelianto skunde dėstomas aplinkybes ir nustačiusi, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai ištirti vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, byloje atliko įrodymų tyrimą. Teismo posėdyje buvo peržiūrėti vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, kuriuos pateikė AB „(duomenys neskelbtini)“ taip pat pagarsintas šių vaizdo įrašų 2013-03-27 apžiūros protokolas. Iš kompaktiniame diske Nr. 7, kuris apžiūros protokole atitinka kompaktinį diską Nr. 1 ir jame esančių 5 failų matyti, kad 20:31:36 prie geležinkelio pervažos nuo (duomenys neskelbtini) miestelio pusės atvažiavo tamsiai žalios spalvos automobilis Audi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pervažiavęs pervažą nuvažiavo tiesiai ir pasukęs į dešinę dingo iš vaizdo stebėjimo kameros akiračio. Kompaktiniame diske Nr. 3, kuris apžiūros protokole atitinka kompaktinį diską Nr. 2 užfiksuota, kad 20:30:37 atvažiuoja manevrinis šilumvežis, kuris 20:31:04 sustoja geležinkelio stoties teritorijoje. 20:31:18 užgesta šviesa šilumvežio mašinisto kabinoje, po kelių sekundžių ir kitoje šilumvežio patalpoje. 20:32:00 sužybsėjo prie gatvės švieselė. 20:32:28 žmogaus siluetas iš kairės pusės eina link šio šilumvežio. 20:33:05 užsidega šviesa šilumvežio variklių skyriuje. 20:34:08 šilumvežis pajuda į (duomenys neskelbtini) pusę, važiuoja tik su šviesa variklio skyriuje. 20:34:35 šilumvežis sustoja kairėje geležinkelio stoties pusėje. 20:38:19 tarp bėgių eina geležinkelio uniformą vilkintis vyras. 20:38:51 vyras pasuka į kairę ir nueina už šilumvežio. 20:38:56 – 20:40:05 variklių skyriuje vaikšto žmogus. 20:40:38 šilumvežis nuvažiuoja link Kauno pusės. 21:16:51 nuo Kauno pusės lėtai atvažiuoja šilumvežis su prikabintais vagonais (t. 1, b. l. 117-119). Taigi vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys iš esmės patvirtina pareigūnų dėstomas nagrinėjamo įvykio aplinkybes bei rašytinę bylos medžiagą. AB ,,(duomenys neskelbtini)” krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo Kauno cecho 2013-02-15 aktu nustatyta, kad apžiūrint šilumvežio kuro sistemos uždažymo, užvirinimo ir plombavimo vietas pažeistas kontrolinis uždažymas (t. 1, b. l. 43). Minėtos aplinkybės nustatytos ir 2013-02-15 šilumvežio apžiūros aktu bei pateiktomis foto nuotraukomis, jog užfiksuoti variklio skyriuje esančios smeginės jungties uždažymo pažeidimai, yra sukimo žymės (t. 1, b. l. 37-41). Liudytojas P. G. aiškiai nurodė, kad 2013-02-14, 11 val. 50 min. šilumvežį atidavė V. S., abu patikrino kuro sistemas, viskas buvo tvarkinga, uždažyta, jokių problemų nebuvo (t. 4, b. l. 130-131). Liudytojas R. S. patvirtino, jog po įvykio matė išardytą jungtį per kurią lengvai galima prisileisti kuro (t. 4, b. l. 103). Liudytojo A. K. teigimu, apžiūrint šilumvežio kuro sistemą matėsi, jog pažeistas grįžtamojo vamzdelio uždažymas, atsukus srieginį sujungimą galima tiesiogiai iš to vamzdelio pajungus prie jo žarną ir įjungus lokomotyvo kuro siurblį išleisti kurą (t. 4, b. l. 102). Tuo tarpu S. M. priklausančiame automobilyje ,,Audi”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rastos ne tik 6 talpos su dyzelinu, bet ir plastikinė žarna, kurioje buvo skystis, turintis dyzelino kvapą (t. 1, b. l. 52-59).

Esant aukščiau aptartų duomenų visumai, akivaizdu, kad S. M. parodymuose keliama versija apie tai, kad jam nepažįstamas vyriškis nurodė paliksiąs talpas, kurias reikės paimti, neatitinka tikrovės. Pareigūnas E. B. ir A. L. aiškiai nurodė, kad asmuo, atvažiavęs automobiliu „Audi“, pasiėmė su savimi 6 tuščias talpas ir nunešė jas į V. S. valdomą šilumvežį. Pripildytas talpas G. K. padėjo S. M. nunešti iki jo automobilio. Nors V. S. ir G. K. nurodė iš esmės nepažinoję S. M., tačiau bylos duomenys rodo, kad šis asmuo nebuvo pašalinis, jis taip pat dirbo AB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 3, b. l. 22). Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina pagrįsta išvada, jog kaltinamieji dalyvavo vagystėje, o į talpas buvo supiltas kuras iš V. S. šilumvežio, priklausantis AB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi jokių kitų versijų, esant nustatytų aplinkybių visumai, logiškai negali būti. Šiuo atveju atlikinėti talpose rasto kuro ekspertizę, kaip to norėtų apeliantas, siekiant nustatyti ar tai iš tiesų yra iš šilumvežio paimtas kuras, nėra tikslinga. Šiame kontekste analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą nėra labai svarbūs duomenys apie šilumvežio priėmimą – perdavimą, įrašai įvairiuose žurnaluose, kuro jungties dažymai, užvirinimai ir pan. Kaip jau nustatyta betarpiškai įvykį stebėjusių pareigūnų parodymais, S. M. įlipo į šilumvežį su tuščiomis talpomis, šilumvežyje buvo V. S. ir G. K., praėjus tam tikram laiko tarpui S. M. iš jo išlipo su pilnomis talpomis, o G. K. padėjo talpas nunešti iki automobilio. V. S. skunde nurodyti deklaratyvaus pobūdžio argumentai, jog jis nieko nematė kas vyksta, iš esmės prieštarauja teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymų visumai. A. K., R. S. paaiškino, jog tokia veika be mašinisto žinios neįmanoma, o pareigūnų parodymais nustatyta, jog šilumvežio variklių skyriuje buvo matyti vaikščiojantys žmonės, atitinkamai privažiavęs prie stovinčio automobilio šilumvežis prilėtino greitį. Tai, jog V. S. darbo vietoje nebuvo rasti jokie nusikalstamai veikai daryti skirti įrankiai taip pat nepaneigia pastarojo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje. Nors apelianto teigimu dirbant šilumvežio varikliui išleisti kurą nėra įmanoma, tačiau byloje esantys vaizdo įrašai patvirtina, kad šilumvežis, po to kai į jį įlipo S. M., nuvažiavo 20:34 val. ir sugrįžo 21:16 val. (t. 1, b. l. 118, kompaktinis diskas Nr. 3, atitinkantis diską Nr. 2, nurodytą apžiūros protokole). Taigi asmenys turėjo pakankamai laiko užpildyti talpas, juolab, kad liudytojas R. S. nurodė, kad jei našus siurblys, per minutę išteka 27 litrai kuro (t. 4, b. l. 104).

V. S. skunde taip pat keliamos abejonės dėl pasikėsinto pagrobti kuro kiekio nustatymo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje esančiais duomenimis apie šilumvežių suvartojamo kuro kiekio statistiką, iš kurios matyti, kad kuras yra ir sutaupomas, ir pereikvojamas, priklausomai nuo šilumvežių darbo režimo. Tokiu būdu atsižvelgiant į mašinisto V. S. darbo rezultatus iš kelionės lapų nustatytas 110 litrų dyzelino viršnorminis pereikvojimas (t. 1, b. l. 168, t. 2, b. l. 7). Būtent šis kiekis ir buvo laikomas pasikėsinimo objektu. Tačiau bylos duomenys rodo, kad realiai sulaikius įtariamuosius pas juos rastas kuro kiekis sudarė 244,83 litrus (t. 1, b. l. 167). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent faktiškai sulaikyto kuro kiekis turėjo būti laikomas pasikėsintu pagrobti kuro kiekiu, o ne kuro kiekis nurodytas kaltinime. Kadangi skundas paduotas nuteistojo V. S., apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti apelianto padėties, todėl šių faktinių aplinkybių nekeičia (BPK 320 str. 4 d.)

Apeliacinės instancijos teisme gauti papildomi įrodymai – kuro įsigijimo dokumentai (PVM sąskaita faktūra), atsargų duomenų sąrašas, atsargų pajamavimo aktas (t. 5, b. l. 103-106), kurie patvirtina, kokios vertės kuras buvo įvykio laikotarpiu supiltas į V. S. valdomą šilumvežį G058-M62-1150 – vieno litro vertė yra 0,97348 euro be PVM. PVM sąskaita faktūra rodo, kad pirkėjas AB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo pardavėjui AB „Orlen Lietuva“ 21 procento dydžio PVM, taigi vieno litro dyzelino kaina yra 0,97348 euro + PVM = 1,1779108 euro, tai yra 4,07 Lt. 110 litrų dyzelino vertė – 447,70 Lt (3,44 MGL). Taigi pasikėsinto pagrobti turto vertė apskaičiuota teisingai. Turtas laikytinas nedidelės vertės, tačiau minėtos aplinkybės V. S. veikos kvalifikacijos pagal BK 178 str. 2 d. nekeičia. Priešingai apelianto skundo argumentams, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad buvo pasikėsinta pagrobti turtą įsibraunant į saugyklą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418/2012) šilumvežio kuro sistema atitinka saugyklos požymius, nes tai įrenginys, kuriame laikomos materialinės vertybės – kuras. Be to, ji buvo apsaugota (srieginiai sujungimai buvo uždažyti). Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai šioje byloje pripažino įsibrovimą į saugyklą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti V. S. veikos kvalifikacija pagal BK 178 str. 2 d.

Tačiau ne visos pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintos aplinkybės atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio tiek V. S., tiek G. K. pripažinti kaltais pasikėsinus pagrobti svetimą AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios, kadangi buvo sulaikyti nusikaltimo vietoje. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog reali pagrobto turto vertę atitinkanti žala buvo padaryta, kas iš esmės prieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visumai. Tokiu būdu iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyto kaltinimo šalintinos aplinkybės: „tuo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę 447,70 Lt žalą“.

Aukščiau minėtų aplinkybių kontekste taip pat nepagrįstu laikytinas ir teismo sprendimas pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio patenkinimo perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kaip jau minėta asmenys nuteisti už pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą, tas turtas iš jų buvo paimtas nusikaltimo vietoje. Taigi turtas turi būti grąžinamas teisėtam turto savininkui BPK 94 str. 1 d. 5 p. pagrindu, o ne konfiskuojamas ir perduodamas valstybės nuosavybėn, tokiu būdu civilinis ieškinys atmetamas. Be to, 7 kompaktiniai diskai saugomi AB „(duomenys neskelbtini)“ turėtų būti grąžinti AB „(duomenys neskelbtini)“, o ne sunaikinti.

Šiuo atveju teismas sutinka su apelianto skundo argumentais, kad skundžiamame teismo nuosprendyje vartojama netinkama terminologija, netinkamai surašyti asmenų parodymai, yra daug rašymo apsirikimo klaidų. Tačiau šie pažeidimai nelaikytini esminiais bei rodančiais teismo šališkumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-425/2012 ir kt.).

Apelianto skundas taip pat grindžiamas tuo, jog teismas V. S. ir G. K. nuteisė ne už pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., o už pasikėsinimą sunaikinti svetimą turtą pagal BK 22 str. 1 d., 187 str. 2 d. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apelianto nurodytoms faktinėms aplinkybėms. Tačiau skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra konstatuota, kad kaltinamieji padarė veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. Taigi nuoroda į BK 22 str. 1 d., 187 str. 2 d. laikytina techninio pobūdžio rašymo apsirikimo klaida, ji taisytina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybes, kad V. S. ir G. K. savo veiksmais padarė AB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę 447,70 Lt žalą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria civiliniam ieškovui AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių vežimo direkcijai Vilniaus lokomotyvų depui pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, ir priimti naują sprendimą – civilinį ieškinį atmesti.

Pakeisti nuosprendį dalyje dėl daiktinių įrodymų - 6 talpas su dyzelinu, saugomas UAB „Aleksoto prekyba“, ir 7 kompaktinius diskus su vaizdo įrašais grąžinti AB „(duomenys neskelbtini)“.

Ištaisyti nuosprendžio įžanginėje ir rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą ir vietoje BK 22 str. 1 d. ir 187 str. 2 d. nurodyti, kad V. S. ir G. K. kaltinami ir pripažinti kaltais pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.