- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-10
- Bylos Nr.
- I1-5123-283/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01293-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalytė Zlatkuvienė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Danei Gvildienei,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. Š. (toliau – ir A. Š., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Vilniaus PN), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime), atlyginti už 2010 m. sausio 20 d. - 2010 m. rugsėjo 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) laikotarpį. A. Š. skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, buvo pažeidžiamas jo privatumas, kadangi kamerose įrengti tualetai nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirti ne aukštesne kaip 1,5 metro aukščio užuolaida, kuri tinkamai neužsitraukdavo, todėl jį galėjo stebėti pareigūnai ir kiti nuteistieji, atliekantys bausmę toje pačioje kameroje. Pareiškėjas teigė, kad dėl nepakankamo kamerų ploto, jose trūko vietos baldams. Pareiškėjas tokias kalinimo sąlygas vertino kaip antisanitarines, kankinančias, nežmoniškas ir pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomforto jausmu, dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, nepilnavertiškumo jausmu. A. Š. teigė, kad teismui taikius 10 metų ieškinio senaties terminą, prašo jį pratęsti, kadangi dėl prastos sveikatos būklės negalėjo rašyti skundų. Atkreipė dėmesį, kad Konvencija nenumato senaties termino žmogaus teisių gynimui, ši teisė yra absoliuti, todėl nacionalinės teisės aktai tokio termino negali numatyti (b. l. 1-3, 45-46). Pareiškėjas pateiktame atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą naujų aplinkybių skunde pateiktiems reikalavimas pagrįsti nenurodė (b. l. 30-32).
Teismo posėdyje pareiškėjas A. Š. prašė tenkinti skundą. Pagrįsdamas reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, iš esmės rėmėsi skunde nurodytomis aplinkybėmis. Pabrėžė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo sutrikdyta jo sveikata, jis priverstas pastoviai vartoti kelių rūšių vaistus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie jo laiką ir vietą pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka, atsiliepimu pranešė, kad Vilniaus PN atstovas bylos nagrinėjime nedalyvaus ( b. l. 10).
Vilniaus PN atsiliepimu prašė taikyti trejų metų senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas nurodė, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212 „Dėl bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“, buvo nustatyta bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklė, kurios lentelės 6.34 punkte numatyta, kad suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalo minimalus saugojimo terminas yra 3 metai. Dėl šios priežasties Vilniaus PN nebeturi galimybės pateikti duomenų apie pareiškėjo judėjimą (kameras, nuteistųjų skaičių jose bei kamerų plotus) 2010 m. sausio 20 d.–2010 m. rugsėjo 17 d. laikotarpiu. Vilniaus PN akcentavo, jog jeigu pareiškėjas vertino, kad jo laikymo sąlygos ginčo laikotarpiu buvo tikrai netinkamos, jis turėjo teisę ir galėjo kreiptis į teismą dėl skunde išdėstytų kalinimo sąlygų pažeidimų žymiai ankščiau, nepraleidžiant ieškinio senaties termino.
Paaiškino, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Teigė, kad visose kamerose gultai buvo vienodi, be kopėtėlių, teisės aktai nenumatė, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės. Kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, buvo įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdėmis, o atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. be to, kiekvienoje kameroje, priklausomai nuo lovų skaičiaus, buvo lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti. Kamerose, kuriose buvo iki 4 gultų, pastatytų lovų matmenys buvo apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²), stalo matmenys apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 m²), o kitose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kamerose esančių kėdžių matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai - atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 m (0,56 m²). Vilniaus PN tvirtino, kad kameros buvo įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamino ir remontavo pagal poreikį nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti. Teigė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama, todėl pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo negali būti nustatyti.
Atsakovės atstovas nurodė, kad HN 76:2010 numatė, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Vykdant šį reikalavimą, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime esančiose kamerose tualetai nuo likusio kameros ploto buvo atskirti sienele, kuri buvo ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu; šios patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m), patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m).
Vilniaus PN pažymėjo, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais tuometinio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Teigė, kad ginčo laikotarpiu taikyti teisės aktai nenumatė, jog kamerose sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kadangi priežiūros posto pareigūnai nebūtų galėję užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę. Vilniaus PN teigė, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai vadovaudamiesi pareigūnų etikos taisyklių, Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Vilniaus PN vertino, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (b. l. 10-16).
Motyvuojamoji dalis
Skundo dalis atmetama, bylos dalis nutraukiama.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinę žalą, kurią patyrė kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. rugsėjo 17 d. Teismas 2020 m. liepos 22 d. nutartimi atsisakė priimti A. Š. 2020 m. liepos 7 d. parengtą patikslintą skundą (originale – atsiliepimas), kuriame buvo keliamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo 2014 m. sausio 13 d. – 2014 m. kovo 13 d. laikotarpiu (b. l. 71-72).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-8882-473/2014 pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po reorganizacijos - Vilniaus PN ir nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovas), kuriuo prašė priteisti 2 896,20 Eur (10 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą už 2010 m. sausio 20 d. - 2014 m. gegužės 22 d. laikotarpį. Pareiškėjas nurodytoje administracinėje byloje pateiktame skunde buvo nurodęs, kad jam nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma; patalpose veisėsi graužikai ir buitiniai parazitai; trūko baldų; kamera buvo netvarkinga ir neatitiko teisės aktų reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimu skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vadovaujantis ABTĮ 16 straipsniu, konstatuojama, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir privalomas.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo už minimalaus ploto normos pažeidimą ir baldų trūkumą Vilniaus PN nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. rugsėjo 17 d. patenka į administracinės bylos Nr. I-8882-473/2014 nagrinėjimo apimtį, nurodytas reikalavimas yra įvertintas įsitesėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo 2010 m. sausio 20 d. - 2011 m. birželio 30 d. laikotarpiui buvo taikyta trejų metų ieškinio senatis, o kitoje dalyje pareiškėjo A. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustačius, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, administracinės bylos Nr. I1-5123-283/2020 dalis priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus ploto normos pažeidimo ir baldų kameroje trūkumo nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. rugsėjo 17 d. nutraukiama. Bylą šioje dalyje nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 104 straipsnio 3 dalis).
Byloje nagrinėjama ginčo dalis dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų - privatumo kamerose neužtikrinimo dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų.
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar buvusios pataisos įstaigos – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, kurio teisių ir pareigų perėmėjas yra Vilniaus PN, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, atsižvelgiama į atsakovės atstovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą bei į tai, kad pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Atsižvelgus į nurodytas teisės normų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų 2010 m. sausio 20 d. - 2010 m. rugsėjo 17 d. laikotarpiu, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo ir galėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nurodė, kad jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimai prasidėjo nuo 2010 m. sausio 20 d. Taigi, pareiškėjas visą jo laikymo pataisos namuose laikotarpį, t. y. per 2010 metus, žinojo (turėjo žinoti) apie jo teisių pažeidimus, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 22 d. (b. l. 5), sprendžiama, jog pareiškėjas į teismą dėl galimai pažeistų teisių kreipėsi praėjus beveik dešimčiai metų po skundžiamo laikotarpio pabaigos ir praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2010 m. sausio 20 d.–2010 m. rugsėjo 17 d. laikotarpį.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009 ir kt.). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi nurodyti objektyvias, t. y. nuo asmens valios nepriklausančias, priežastis bei pateikti jas pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).
Minėta, kad pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą siejamas su objektyviomis aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Be to, turi būti įvertinta ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi, teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, privalo įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos, arba tokia aplinkybę turi būti nustatyta teismo.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigė, kad ieškinio senaties termino praleidimo svarbia priežastimi nurodė savo prastą sveikatos būklę, dėl to negalėjo rašyti skundų. Be to, teigė, kad administracinėse bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) tokiomis sąlygomis senaties terminas netaikomas, todėl tokio termino negali numatyti ir nacionaliniai teisės aktai.
Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į teismą kreipėsi 2014, 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 metais (b. l. 68-70). Teismas sprendžia, kad nustatyta aplinkybė paneigia pareiškėjo argumentą, kad dėl prastos sveikatos būklės jis negalėjo parengti skundų, todėl jį atmeta kaip nepagrįstą.
EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis suteikia susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Atsižvelgus į tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis), daroma išvada, kad EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus. Taigi, Konvencija suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Tai reiškia, kad susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tačiau svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą. EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, kuri užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Lietuvos nacionalinėje teisėje ieškinio senaties institutas ir jo taikymo sąlygos įtvirtintos CK 1.124–1.135 straipsniuose. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį - asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Pareiškėjas skunde nurodo, kad dvasinius išgyvenimus, nepatogumus patyrė 2010 metais, kai buvo kalinamas iki reorganizacijos veikusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Teismo vertinimu, tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, tačiau per įstatymo nustatytą 3 metų terminą į teismą nesikreipė.
Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą. Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad, nesant įrodymų, patvirtinančių svarbių aplinkybių egzistavimą, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti.
Minėta, kad CK 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančių Vilniaus PN reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, daroma išvada, kad yra pagrindas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už 2010 m. sausio 20 d.–2010 m. rugsėjo 17 d. laikotarpį taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo A. Š. skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą už 2010 m. sausio 20 d.–2010 m. rugsėjo 17 laikotarpį dėl kameros minimalaus ploto normos pažeidimo ir baldų kameroje trūkumo nutraukti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.