Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nutarties, kuria atmestas V. C. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Veiklos skyriaus (toliau – Skyrius) 2017 m. liepos 13 d. nutarimo, kuriuo pastarasis nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 2 dalį – 30 eurų dydžio bauda, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2017 m. liepos 13 d. Skyriaus nutarimu V. C. nubaustas už tai, kad 2017 m. kovo 1 d. 10.15 val. vairuodamas automobilį „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šį pastatė priešais Vilniaus miesto apylinkės teismą, esantį Laisvės pr. 79A, automobilių stovėjimo aikštelėje ant šaligatvio, skirto išlipti ir įlipti neįgaliesiems (tarp stovėjimo vietų, skirtų tik KET nustatytą skiriamąjį ženklą „Neįgalusis“ vietų, pažymėtų kelio ženklinimu „Neįgalusis“ arba neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę turinčioms transporto priemonėms) ir įjungęs avarinę šviesos signalizaciją iš automobilio išlipo ir palikęs automobilį stovėti nuėjo į teismo pastatą, tuo pažeidė KET 150.5 punktą. Šį nutarimą V. C. apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Motyvuojamoji dalis

2017 m. spalio 13 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas Skyriaus nutarimą paliko galioti, nurodydamas, jog V. C. pagrįstai nuteistas pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį ir jam už tai skirta administracinė nuobauda.

V. C. 2017 m. lapkričio 3 d. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo 6-ajam policijos komisariatui. Apelianto vertinimu, žemesnysis teismas savo vidinio įsitikinimo nepagrindė išsamiu ir nešališkų visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu – teismas nevertino anoniminio pranešimo duomenų gavimo teisėtumo bei jų patikimumo klausimo, taip pat netinkamai taikė įrodymų surinkimo ir vertinimo teisės normas, taip pat sprendimą grindė spėlionėmis. Teismas taip pat nepagrįstai neįžvelgė ir tyrėjų padarytų procesinių pažeidimų vertinant įrodymus, nepagrįstai atsisakant nustatyti aplinkybes tinkamam bylos išnagrinėjimui, nesustabdant administracinės bylos, kol bus išspręstas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kaip to prašė V. C.. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ar įvykio metu jo automobilis nebuvo sugedęs. Apylinkės teismas taip pat neįvertino objektyvių duomenų, kurie galėtų paneigti ar patvirtinti pranešėjo parodymų tikslumą ir nuoseklumą – kad apeliantas įvykio metu sunkiai užkūrė automobilio variklį, ko D. P. negalėjo girdėti, nes perjungiklis yra automobilio salone. Taigi, V. C. įsitikinimu, teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepašalino visų kilusių abejonių.

V. C. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Skyrius priėmė objektyvius ir motyvuotus sprendimus, pagrįstus objektyvių duomenų visetu, kurio pagrindu V. C. pripažintas kaltu pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 30 eurų dydžio bauda.

Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ne tik įvertino V. C. apeliaciniame skunde nurodomas abejones dėl galimo sprendimo patraukti jį administracinėn atsakomybėn objektyvumo ir teisėtumo, bet jas pašalino nurodydamas racionalius tokios gynybinės pozicijos atmetimo argumentus.

Pirmiausia pažymėtina, jog administracinio nusižengimo byloje išties nėra duomenų, kurie leistų abejoti D. P. padaryto vaizdo įrašo patikimumu. Skirtingai nei teigia apeliantas, D. P. nebuvo anoniminis pareiškėjas, jis policijai nurodė save leidžiančius identifikuoti duomenis, o taip pat duomenis apie galimą pažeidėją (b. l. 10). Teismui taip pat nekyla abejonių dėl to, jog fizinio asmens pateikti vaizdo įrašai gali būti įrodymais administracinio nusižengimo byloje, jei jie atitinka kitus jiems keliamus reikalavimus. Kad būtent D. P. matė ir užfiksavo aptariamą įvykį, iš esmės patvirtina ir V. C.: viso proceso metu neneigdamas, jog jis automobilį, su įjungta avarine šviesos signalizacija, pastatė ant šaligatvio šalia teismo ir ėjo tvarkyti savo reikalų į Vilniaus miesto apylinkės teismo pastatą bei, jog jis buvo asmens filmuojamas (taigi, tiek liudytojo, tiek nubaustojo pozicijos didžiąja apimtimi sutampa). Šių duomenų visumoje abejoti identifikuoto liudytojo D. P. parodymais, ar pastarojo teisėsaugai pateikto vaizdo įrašo patikimumu, nėra visiškai jokio pagrindo, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad ginčas byloje yra kilęs iš esmės ne dėl to, kad tokie veiksmai buvo atlikti, tačiau dėl priežasčių, kurios galimai šiuos veiksmus lėmė ir dėl kurių, apelianto teigimu, jo atžvilgiu neturėtų būti taikoma administracinė atsakomybė. Teismo vertinimu tai, kad D. P. aptariamą vaizdo įrašą padarė viešoje vietoje V. C. padarius teisės pažeidimą, taip pat neleidžia abejoti pastarojo asmens veiksmų teisėtumu ir pagrįstumu.

Apygardos teismas nesutinka su apelianto pozicija, jog teismas nevertino aplinkybių apie galimą pastarojo automobilio gedimą, dėl kurio jis buvo priverstas veikti minėtu būdu. Byloje išties yra duomenų apie tai, kad aptariamo įvykio dieną V. C. kreipėsi į juridinį asmenį dėl kuro ir dujų perjungiklio bei rėlės automobiliui (b. l. 122). Apylinkės teismas pasisakydamas dėl automobilio gedimo aplinkybių nekvestionavo to, kad V. C. automobilis įvykio metu galėjo būti su tam tikrais defektais, tačiau pateikė argumentus, dėl kurių, pasak teismo, V. C. nebuvo būtinybės pastatyti automobilį būtent draudžiamoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tuo, kad leidžiantis nuokalne žemiau Vilniaus miesto apylinkės teismo pastato yra didesnė automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje eismas nėra ribojamas (palyginti su aikštele, kurioje yra įrengtas užtvaras ir kurioje V. C. pastatė savo automobilį neįgaliojo asmens automobilio statymo vietoje) ir kurioje pastarasis taip pat galėjo visiškai netrukdomas pastatyti automobilį, kurį galimai ištiko tam tikras gedimas. Nors V. C. akcentuoja tai, kad D. P. negalėjo matyti to, kad jo automobilis sunkiai kūrėsi, tai, kad nubaustasis vėliau visgi pajudėjo iš įvykio vietos, rodo, kad pastarąją transporto priemonę eksploatuoti buvo įmanoma. Minėtos aplinkybės iliustruoja tai, kad V. C. sustojimas minėtoje vietoje nebuvo išimtinai nulemtas identifikuoto gedimo, todėl pateisinti jo veiksmų vien jais, kai jie realiai visgi nesuvaržė galimybių automobilį toliau eksploatuoti (kaip minėjo nubaustasis, jis automobilį užvedė), nėra pakankamo pagrindo. Turint omenyje, jog visi ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymiai V. C. veikoje nustatyti, o aplinkybių, kai asmuo netraukiamas administracinėn atsakomybėn (ANK IV skyrius), nenustatyta, apygardos teismas sutinka, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai paliko galioti Skyriaus 2017 m. liepos 13 d. nutarimą. Pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, jog V. C. savo kaltės dėl minėto pažeidimo padarymo nepripažino, nutarimu jo atžvilgiu buvo skirta minimalaus dydžio bauda, numatyta aptariamos ANK normos sankcijoje, taigi, įvertinant susiklosčiusias bylos aplinkybes V. C. naudai.

Aukščiau minėtų argumentų apimtyje, apygardos teismas pabrėžia ir tai, kad teisėsaugos pareigūnai pagrįstai nesiėmė veiksmų siekiant inicijuoti baudžiamąjį procesą tam tikrų asmenų atžvilgiu, kaip to prašė V. C.. Anot V. C., šioje situacijoje buvo pagrindo įžvelgti galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235-236 ir 295 straipsniuose, požymius. Visgi, surinktų duomenų visuma, leidžianti daryti išvadą, kad V. C. padarė ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, taip pat leidžia konstatuoti, jog įvykio pranešėjas melagingai V. C. neįskundė, kita vertus BK 235-236 straipsniai numato atsakomybę už melagingą pranešimą apie padarytą nusikaltimą, o ne apie administracinį nusižengimą. Teismo vertinimu, pasitvirtinus pareiškėjo pranešimo apie padarytą pažeidimą objektyvumui, taip pat nėra pagrindo kalbėti apie neteisėtą specialios technikos panaudojimą informacijai rinkti. Taigi, administracinio nusižengimo tyrimą atlikę pareigūnai pagrįstai nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir nestabdė atliekamo administracinio nusižengimo tyrimo, nes būtent šio tyrimo rezultatai galėjo būti vėlesnių procesų išdava, o ne atvirkščiai.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta – V. C. atžvilgiu pagrįstai pritaikytos ANK 417 straipsnio 2 dalies nuostatos ir jo atžvilgiu skirta minimalaus dydžio bauda, todėl jos naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

netenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto V. C. apeliacinio skundo ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartį.