Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-12-14 · Administracinė byla Nr. I-73-602/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-14
Bylos Nr.
I-73-602/2010
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas
E. D., I. D.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Aidas Venckus, Aidu Venckas
Kategorijos
  • 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-1750/2010Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2, 9.1.4, 9.8.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo E. D. atstovui advokatui Aidui Venckui,atsakovo atstovui Agnei Pimpytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. D. ir E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. D. ir E. D. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (t. 1, b. l. 3–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-143, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - ir Valstybinė mokesčių inspekcija) 2009 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 68-149, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - ir Komisija) 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. S-244 (7-202/2009).

Pareiškėja I. D. (toliau – ir pareiškėja) skundu (t. 2, b. l. 3–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus AVMI 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-142, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 68-150, Komisijos 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. S-245 (7-201/2009).

Skunduose pareiškėjai nurodė, kad 2007 m. birželio 29 d. buvo informuoti apie pradėtą mokestinį tyrimą, kurį pavesta atlikti Vilniaus AVMI. Mokestinio patikrinimo rūšis - pagal kitų teisėsaugos institucijų pateiktą informaciją, nors pareiškėjai jokiame ikiteisminiame tyrime niekada nedalyvavo. Mokestinio patikrinimo terminas pratęstas nuo 2008 m. spalio 22 d. iki 2009 m. sausio 22 d. dėl papildomos informacijos rinkimo, bet nenurodyta, dėl kokios konkrečiai. Pareigūnų nuomonė, kad pareiškėjų išlaidos 2006 m. viršijo pajamas, pagrįsta subjektyvia nuomone, jog E. D. močiutės M. K. pajamos neleido perduoti E. D. 45 000 Lt, todėl ši pinigų suma nevertinama ir neįtraukiama į šeimos pajamas, gautas 2006 m. Priimdami ginčijamus sprendimus, rėmėsi 5-6 metų senumo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kurios priimtos nagrinėjant kitokio pobūdžio mokestinius ginčus pagal juridinio asmens skundą. Nebuvo pasisakyta dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 15 d. nutarties iš esmės analogiškoje byloje Nr. A39-79/2009. Komisija taip pat rėmėsi 2007 m. vasario 15 d. nutartimi, kurioje išaiškinta, jog įrodinėjimo dalykas yra ne pats sandoris savaime, o galimybė sandoriais pagrįsti pareiškėjo gautas pajamas, kurios turi būti realiai gautos, o ne vien atspindėtos dokumentuose. 2006 m. gruodžio 7 d. M. K. padovanojo 45 000 Lt savo asmeninių santaupų, sutartis buvo patvirtinta notaro, nors Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.469 straipsnis privalomą notarinę formą numato tik dovanojimo sandoriams, kai suma didesnė nei 50 000 Lt, notaro akivaizdoje buvo perduoti dovanojami pinigai. Ši sutartis nenuginčyta, mokesčių administratorius negali vienasmeniškai pripažinti sandorio negaliojančiu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartyje Nr. A39-79/2009 nurodyta, kad notarine tvarka patvirtintuose dokumentuose esantys faktai neįrodinėjami, kol šie dokumentai įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos dovanos gavėjui aiškintis dėl dovanojamų piniginių lėšų įgijimo teisėtumo, atsakomybė tenka dovanotojui. Tai, kad M. K. oficialiai deklaruotos pajamos neleido jai perduoti nurodytos sumos, negali būti pagrindu laikyti sutartį niekine.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepimuose (t. 1, b. l. 39–41, t. 2, b. l. 39–41) paaiškino, kad patikrinimo metu konstatuota, jog turto įsigijimui pareiškėjai panaudojo kitus pajamų šaltinius, kurių nedeklaravo, nes nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais. Remiantis M. K. paaiškinimu, 45 000 Lt susidarė pardavus butą Kaune ir sodybą Šakių rajone, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad iš minėto turto perleidimo M. K. gavo 15 800 Lt. Atlikus mokestinį tyrimą nustatyta, kad 2002 m. sausio 1 d. M. K. išlaidos viršijo pajamas 10 721,42 Lt suma, o 2002 m. sausio 1 d. – 2006 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pajamos (pensija) sudaro 28 906 Lt, todėl daroma išvada, kad M. K. 45 000 Lt sumos realiai neturėjo. Tai, kad šalys laisvai, savo valia sudaro sutartis, nereiškia, kad mokesčių teisė absoliučiai pripažįsta bet kokią šių sandorių sąlygą. Pažymėtina, kad CK normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai įsakmiai nurodyta CK ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir jų galiojimo taisyklių negalima vertinti kitaip, nei tą nustato civilinė teisė. Reikalavimas pagrįsti pajamas dokumentais reiškia, kad pajamos realiai turi būti gautos, vien įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, jų gavimo nepagrindžia – tai patvirtina Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis, numatantis turinio viršenybės prieš formą principą. Iškilus abejonių dėl juridinę galią turinčių dokumentų atitikties ūkinių operacijų turiniui, mokesčių administratorius privalo mokesčių bazę nustatyti netiesiogiai pasirinkęs mokesčio bazės nustatymo metodus, o ne taikyti CK taisykles. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl sandorio galiojimo, įrodinėjimo dalykas yra aplinkybė, ar pinigų suma, nurodyta dovanojimo sutartyje, buvo perduota realiai. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 135 straipsnio 3 dalį, mokestinio tyrimo atlikimui mutatis mutandis taikomos nuostatos, reglamentuojančios mokestinio patikrinimo objektus, dokumentų ir daiktų paėmimą bei įrodymų rinkimą. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 8.5 punkte nurodytas tik informacijos perdavimo atitinkamam skyriui terminas, bet nėra nustatytas laikotarpis, per kurį turi būti pradėtas patikrinimas, jeigu jis inicijuojamas atlikus mokestinį tyrimą. Pareiškėjai pavedimo tikrinti, užduoties atlikti mokestinį tyrimą ar kitų mokesčių administratoriaus veiksmų neskundė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė netenkinti pareiškėjų skundų. Atsiliepimuose (t. 1, b. l. 43, t. 2, b. l. 43) nurodė, kad palaiko atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų pajamų už 2006 m. apmokestinimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį, teisingumo. Teismas rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymu, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų įstatymu ir Taisyklėmis. Teismas pažymėjo, kad norint pagrįsti pajamas, būtina pateikti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius, patvirtinančius, jog pajamos buvo gautos. Reikalavimas pagrįsti pajamas pirmiausia reiškia, kad pajamos realiai turėtų būti gautos, o ne vien atspindėti dokumentuose. Jei pajamos realiai nebūtų gautos, tačiau jų gavimas būtų įforminamas dokumentais, mokestine prasme vien tokio dokumento buvimas nereikštų, kad pajamos yra pagrįstos, nes negalima pagrįsti to, ko realiai nebuvo. Kai patikrinimo metu iškyla pagrįstų abejonių, ar juridinę galią turintys dokumentai atspindi tikrąjį įvykdytų ūkinių operacijų turinį, mokesčių administratorius privalo mokesčių bazę nustatyti netiesiogiai pasirinkęs mokesčio bazės nustatymo metodus, patvirtintus Vyriausybės.

Teismas nustatė, kad remiantis patikrinimo aktu, pareiškėjai nepagrindė pajamų gavimo šaltinių už 2006 m., t.y. 65 397,57 Lt, juridinę galią turinčiais dokumentais. E. D. 2006 m. deklaruota 45 000 Lt suma, gauta pagal 2006 m. gruodžio 7 d. dovanojimo sutartį iš pareiškėjo močiutės M. K., nevertinta kaip pareiškėjų dovanų gauta neapmokestinamųjų pajamų suma ir neįtraukta, skaičiuojant 2006 m. pajamų sumą. M. K. paaiškinime nurodė, kad 45 000 Lt suma susidarė iš jos gyvenimo santaupų bei pinigų, gautų pardavus butą Kaune ir sodybą Šakių rajone. Nustatyta, kad M. K. butą Kaune pardavė už 12 000 Lt, o sodybą Šakių rajone, Pervezninkų kaime – už 3 800 Lt. Taigi konstatuotina, kad M. K. už minėto turto pardavimą gavo 15 800 Lt. M. K. mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad 2002 m. sausio 1 d. M. K. fiksuotos turto įsigijimo išlaidos, sudarančios 56 500 Lt, viršijo 45 778,58 Lt pajamas 10 721,42 Lt suma, o M. K. pajamos nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. siekė 28 906 Lt.

Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl sandorio galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertinama, ar pinigų suma, nurodyta minėtoje dovanojimo sutartyje, pripažįstama gautomis pajamomis mokestine teisine prasme. Teismo posėdžio metu liudytoja apklaustos O. K. nurodytos aplinkybės, jog M. K. padovanota 45 000 Lt suma galėjo susidaryti iš audinių auginimo veiklos, nepagrįsta jokiais tai patvirtinančiais dokumentais. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius padarė iš esmės teisingas išvadas, jog vien dovanojimo sutartis nepatvirtina pinigų ir šiuo atveju – pajamų, nuo kurių priklauso mokesčių mokėjimas, gavimo fakto. Mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo 2006 m. deklaruotų pajamų analizę, nepažeidžiant mokestinio tyrimo tikslų, taip pat vertino minėtą dovanojimo sutartį, rėmėsi M. K. atžvilgiu atlikto mokestinio tyrimo metu surinkta informacija. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas nustatė, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos aukščiau nurodytų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių nuostatos.

III.

Pareiškėjai I. D. ir E. D. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 75–83), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundus patenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo pateikę savo skunduose pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, jame nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos sprendžiant analogiškus mokestinius ginčus, netinkamai išaiškintos Mokesčių administravimo ir Gyventojų pajamų mokesčio nuostatos ir pažeistos procesinės teisės normos. Teigia, kad buvo suvaržyta pareiškėjo E. D. procesinė teisė bylos nagrinėjimo metu naudotis kvalifikuota teisine pagalba ir atimta galimybė pareiškėjo pasirinktam advokatui, kuris jam atstovavo nuo pat mokestinio ginčo pradžios, dalyvauti nurodytos bylos nagrinėjimo procese. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs pareiškėjo E. D. prašymą ir skirdamas teismo posėdį 2010 m. sausio 5 d., šios posėdžio datos nederino su E. D. interesus atstovaujančiu advokatu Aidu Venckumi (nebuvo pranešta nei teismo šaukimu, nei pranešimu). Advokatas A Venckus neturėjo galimybės atvykti į 2010 m. sausio 5 d. posėdį, nes tą pačią dieną (9 val.) dalyvavo baudžiamosios bylos nagrinėjime Kauno miesto apylinkės teisme. Pirmosios instancijos teismas atsisakė atidėti teismo posėdį ir bylą išnagrinėjo nedalyvaujant E. D. pasirinktam atstovui. Teigia, kad tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 49 straipsnio 1 dalies reikalavimas. Nurodo, kad patvirtinti arba paneigti notarine tvarka patvirtinto sandorio, t. y. 2006 m. gruodžio 7 d. dovanojimo sutarties tarp M. K. ir E. D., realumą objektyviausiai gali tokį sandorį patvirtinęs valstybės įgaliotas asmuo, davęs priesaiką Lietuvos Respublikai - notaras. Pirmosios instancijos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. buvo nusprendęs iškviesti ir apklausti minėtą notarą, tačiau jam nesiuntė šaukimo atvykti liudytoju į atidėtą bylos posėdį 2010 m. sausio 5 d. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei 2009 m. lapkričio 23 d., atmetė E. D. prašymą apklausti liudytoju Kauno miesto 21-ojo notarų biuro notarą V. L., motyvuodamas, kad E. D. turėjo užtikrinti nurodyto liudytojo dalyvavimą teismo posėdyje, tačiau nenurodė, kaip tai turėjo būti padaryta. Tokiu būdu buvo pažeisti ABTĮ 57 straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalių reikalavimai. Pažymi, kad E. D. močiutė M. K. ilgą laiką augino brangiakailius žvėrelius (audines) ir iš tokios veiklos gaudavo nemažas pajamas. Tą patvirtino ir M. K. dukra O. K., tačiau pateikti kitų įrodymų neįmanoma, nes M. K. minėtos veiklos vykdymas nebuvo įregistruotas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, nebuvo teiktos iš tokios veiklos gautos pajamų deklaracijos. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad liudytoja O. K. būtų davusi melagingus parodymus, tačiau jais nesivadovavo argumentuodamas tuo, kad liudytoja savo parodymus turi patvirtinti rašytiniais įrodymais, tai yra dokumentais, nors ABTĮ tokios pareigos nenumato.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu (t. 2, b. l. 92–95) prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei teisingą sprendimą. Atsiliepimą grindžia iš esmės taip pačiais argumentais, kaip ir savo atsiliepimą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pareiškėjų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas išimtinai vadovavosi tik informacija, kad M. K. nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. gavo mažiau deklaruotų pajamų nei 45 000 Lt, yra atmestinas, nes buvo atliktas M. K. pajamų mokestinis tyrimas, kurio metu nustatyta, kiek pajamų, santaupų ir išlaidų ji patyrė iki 1993 metų ir vėliau. Pažymi, kad pareiškėjai viso mokestinio ginčo metu keitė savo paaiškinimus, susijusius su M. K. pajamų šaltiniais. Teismo posėdžio metu bei apeliaciniame skunde jie nurodė, kad M. K. augino brangiakailius žvėrelius (audines) ir iš tokios veiklos gaudavo nemažas pajamas. Atsakovas, įvertinęs mokestinio ginčo byloje esančius įrodymus ir fizinių asmenų paaiškinimus, padarė išvadą, kad minėta pinigų dovanojimo sutartis yra pagrįstai nepripažintina kaip galimas pareiškėjų pajamų šaltinis, nes E. D. močiutė pagal jos nurodomus pajamų šaltinius negalėjo turėti tokių piniginių lėšų. Mokestinio ginčo byloje pateikti dokumentai ir pareiškėjų bei artimų giminaičių paaiškinimai (kurie yra prieštaringi, juose keičiasi nurodomas pinigų šaltinis, priklausomai nuo to, ar atsakovas jį pripažįsta tinkamu) nepatvirtina pinigų dovanojimo fakto. Iš ginčui pateiktos medžiagos matyti, kad atsakovui nustačius, jog E. D. močiutė negalėjo turėti piniginių lėšų, kurias tariamai padovanojo E. D., nes pardavusi nekilnojamąjį turtą tokios sumos negavo, yra nurodomi vis kiti piniginių lėšų šaltiniai. Tai, kad M. K. tariamai galėjo turėti pajamų šaltinių už audinių auginimą, negali būti pagrindas teigti, kad minėtosios lėšos buvo perleistos E. D., nes pati M. K. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktame pirminiame paaiškinime nurodė visai kitą jos tariamai padovanotų piniginių lėšų šaltinį. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra minėtų pinigų kilmės šaltinis ir notaro šaukimas liudytoju neturėtų reikšmės, nes jis galėtų patvirtinti tik patį piniginės sumos fizinio perdavimo iš M. K. E. D. faktą. Dėl pareiškėjų argumento, kad buvo pažeista teisė į gynybą, nurodo, jog tarp 2009 m. lapkričio 24 d. (pirmojo posėdžio data) ir 2010 m. sausio 5 d. (antrojo posėdžio data) buvo pakankamai laiko pasirūpinti tinkama teismine gynyba bei atstovavimu. Atkreipia dėmesį, kad procesiniuose teisės aktuose administraciniam teismui nenumatyta pareiga konsultuotis su šalių atstovais dėl posėdžio datos paskyrimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu (t. 2., b. l. 91) prašo netenkinti pareiškėjų skundo ir palaiko atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Pareiškėjų mokestinių patikrinimų metu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjų šeimos išlaidos 2006 m. viršijo disponuojamas lėšas 65 397,57 Lt suma (203 167,63 Lt – 137 770,06 Lt), padarė išvadą, jog pareiškėjai gavo 65 397,57 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir neindividualios veiklos pajamų sumą, nes šių pajamų nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis, pareiškėjų 2006 m. GPM bazę apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą. Atsižvelgęs į tai, kad sutuoktinių turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, mokesčių administratorius konstatavo, kad kiekvienas iš pareiškėjų privalėjo deklaruoti po 32 698,79 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir neindividualios veiklos pajamų sumas. Mokesčių administratorius pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 9 067 Lt GPM, 1 977 Lt GPM delspinigių ir 907 Lt GPM baudos, pareiškėjai - 7 795 Lt GPM, 1 967 Lt GPM delspinigių ir 780 Lt GPM baudos.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas E. D. pateikė 2006 m. laikinąją metinę pajamų mokesčio deklaraciją, kurios priede GPM302N deklaravo 45 000 Lt iš savo močiutės M. K. gautas dovanų pinigines lėšas pagal 2006 m. gruodžio 7 d. dovanojimo sutartį Nr. VL-9491. Pareiškėjų mokestinių patikrinimų metu mokesčių administratorius 45 000 Lt sumos nevertino kaip pareiškėjo dovanų gautų neapmokestinamųjų pajamų ir neįtraukė į pareiškėjo 2006 m. gautų pajamų sumą, nes padarė išvadą, jog M. K. pajamos realiai neleido perduoti pareiškėjui 45 000 Lt pagal minėtą pinigų dovanojimo sutartį. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėjai iš esmės nesutinka su vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas iš M. K. negalėjo gauti 45 000 Lt pagal dovanojimo sutartį ir ši suma negali būti pripažinta pareiškėjo 2006 m. pajamomis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, sutinka šiuo apeliacinio skundo argumentu ir konstatuoja, kad mokestinius patikrinimus atlikusios ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų padaryta paminėta išvada negali būti pripažinta pagrįsta ir teisinga, nes bylos medžiagoje esančių įrodymų visuma leidžia daryti priešingą išvadą.

Pagal Mokesčio administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4 punktu, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, kadangi mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais. Mokesčių administratorius įvertinimą turi atlikti atsižvelgdamas į visas vertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją. Remiantis šių taisyklių 15 punktu, vertinimas, taikant išlaidų metodą, atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis.

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas 2006 m. laikinojoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaravo 45 000 Lt iš savo močiutes M. K. gautas dovanų pinigines lėšas. Pareiškėjas šio fakto patvirtinimui mokestinio patikrinimo metu pateikė notaro patvirtintą 2006 m. gruodžio 7 d. dovanojimo sutartį Nr. VL-9491, pagal kurią M. K. padovanojo, o E. D. priėmė 45 000 Lt (MGK E. D. byla, t. 1, b. l. 97). M. K. 2007 m. spalio 23 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad 2006 m. gruodžio 7 d. dovanojo savo anūkui E. D. 45 000 Lt gimtadienio proga, pinigus perdavė namuose notaro akivaizdoje savo iniciatyva. Nurodė, kad tai buvo jos gyvenimo santaupos bei pinigai, gauti už parduotą butą Kaune ir sodybą Šakių rajone (MGK E. D. byla, t. 1, b. l. 98). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad močiutė M. K. padovanoti pinigus norėjo jau aukščiau, tačiau dėl ligos tai padarė vėliau. Nurodė, kad pati močiutė norėjo, jog dalyvautų notaras. Pažymėjo, kad dovanojimo faktą matė teta, kuri gyvena kartu su močiute, ir notaras (t. 2, b. l. 58). Liudytoja O. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad, žino, jog jos motina M. K. padovanojo E. D. (savo anūkui) 45 000 Lt, tai įvyko liudytojos namuose gruodžio mėnesį. Dovanojimas įvyko motinos iniciatyva, kuri norėjo pinigus padovanoti per pareiškėjo gimtadienį, tačiau tuo metu sirgo, todėl tai atliko vėliau. Paaiškino, kad jos tėvas buvo miškininkas, o motina iki 1993 metų užsidirbdavo iš užaugintų ir parduotų gyvūnų – audinių, taip pat gavo pajamų iš Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių giminių, todėl turėjo ir turi santaupų, kurios nėra pagrįstos jokiais dokumentais. Pažymėjo, kad motina jai nupirko butą, taip pat padėjo jos sūnui (t 2, b. l. 59). Iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius padarė išvadą, jog M. K. negalėjo pareiškėjui padovanoti 45 000 Lt, nes pati neturėjo tokių lėšų, nustatęs, kad M. K. butą Kaune pardavė už 12 000 Lt, o sodybą Šakių rajone, Pervezninkų k., pardavė už 3 800 Lt (MGK E. D. byla, t. 1, b. l. 93–94), t. y. už minėto turto pardavimą iš viso gavo tik 15 800 Lt. Taip pat pažymėjo, jog M. K. mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad iki 2002 m. sausio 1 d. M. K. fiksuotos turto įsigijimo išlaidos, sudarančios 56 500 Lt, viršijo 45 778,58 Lt pajamas (santaupos iki 1993 m. liepos 1 d. – 3 100 Lt, pensija už 1993 m. liepos 1 d. – 2001 m. gruodžio 31 d. laikotarpį – 26 878,58 Lt, turto pardavimo pajamos – 15 800 Lt) 10 721,42 Lt suma, o M. K. pajamos nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. siekė 28 906 Lt (MGK E. D. byla, t 1, b. l. 16–21). Teisėjų kolegija, vertindama mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarytas išvadas, pažymi, kad jos yra nenuoseklios ir nepagrįstos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus AVMI 2008 m. liepos 11 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje (MGK E. D. byla, t. 1, b. l. 16–21) nurodyta, jog M. K. jokių turto ir pajamų deklaracijų nėra pateikusi, nes prievolė jas teikti nenustatyta. Taip pat pažymėta, kad Vilniaus AVMI, nagrinėdama M. K. pajamas ir išlaidas, vertino kompiuterinės duomenų bazės sauginiuose esančius duomenis apie VĮ Registrų centras įregistruotą nekilnojamąjį turtą, transporto priemonių registravimą VĮ Regitra, kitus VMI informacinės bazės duomenis bei papildomai surinktą informaciją apie išlaidas už komunikacines paslaugas, sąskaitas bankuose, gautas pajamas (pensiją) ir M. K. 2007 m. spalio 23 paaiškinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius iš esmės rėmėsi netiesioginiais ir ribotais šaltiniais, kurie galėjo neatskleisti visų M. K. gautų pajamų ir turimų santaupų. Tai iš esmės patvirtina ir paties tyrimo rezultatai, nes jo metu buvo nustatyta, kad iki 2002 m. sausio 1 d. M. K. fiksuotos turto įsigijimo išlaidos (56 500 Lt) viršijo pajamas (45 778,58 Lt) 10 721,42 Lt suma, taip pat padaryta išvada, jog dokumentais pagrįstų M. K. santaupų, turėtų iki 2002 m. sausio 1 d., nenustatyta. Taigi mokesčių administratorius šio mokestinio tyrimo metu, vertindamas išlaidų ir pajamų santykį, iš esmės nustatė, kad M. K., iki 2002 m. sausio 1 d. patirdama turto įsigijimo išlaidas, naudojo pajamas (t.y. 10 721,42 Lt), kurių šaltinis mokestinio tyrimo metu nebuvo nustatytas. Tai leidžia daryti išvadą, kad M. K. galėjo turėti ir daugiau pajamų ar santaupų, kurių šaltinio pagrindimui mokesčių administratoriui dokumentų nepateikė. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino liudytoja O. K., kuri nurodė bent du neoficialius savo motinos M. K. pajamų šaltinius iki 1994 m. Dėl šių aplinkybių įvertinimo išsamesnis tyrimas ar patikrinimas nebuvo atliktas. Pažymėtina, kad Vilniaus AVMI padarė išvadą, jog M. K. santaupos iki 1993 m. liepos 1 d. buvo 3 100 Lt, tačiau tokia išvada mokestinio tyrimo ataskaitoje nėra pagrįsta jokias faktiniais duomenimis, o tyrimo metu nustatytas faktas, kad M. K. iki 2002 m. sausio 1 d. naudojo daugiau pajamų nei oficialiai gavo per tą laikotarpį, leidžia daryti išvadą, kad realios santaupos buvo žymiai didesnės nei mokesčio administratoriaus nustatyta 3 100 Lt suma. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus AVMI 2008 m. liepos 11 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje padaryta galutinė išvada, jog tyrimo metu nenustatyta, kad tiriamuoju 2002 m. sausio 1 d. – 2006 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu M. K. būtų gavusi neapmokestinamų pajamų, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia teigti, kad ir iki 2002 m. sausio 1 d. dienos M. K. nebuvo gavusi tokių pajamų, kurias galėjo padovanoti savo anūkui E. D..

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytą ir akcentuodama tai, jog ginčo dovanojimo faktas yra patvirtintas juridinę galią turinčia notarine sutartimi, jį vienareikšmiškai patvirtina dovanojimo sutarties šalys, liudytojos parodymai, pareiškėjas dovanojimą deklaravo įstatymų nustatyta tvarka, dovanota pinigų suma nėra didelė ir akivaizdžiai galėjo būti sutaupyta visą gyvenimą dirbusio žmogaus, o mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės vienareikšmiškai neleidžia daryti išvados, kad realus pinigų dovanojimas nebuvo atliktas, konstatuoja, kad pareiškėjas tinkamai pagrindė 45 000 Lt pajamų šaltinį, todėl nuo šios sumos pareiškėjams apskaičiuotos mokestinės sumos yra nepagrįstos, todėl naikintinos. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad faktas, jog pareiškėjų šeimos išlaidos 2006 m. viršijo disponuojamas lėšas 20 397,57 Lt (65 397,57 Lt – 45 000 Lt) suma byloje nebuvo paneigtas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjai gavo 20 397,57 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir neindividualios veiklos pajamų sumą, nes šių pajamų nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl nuo šios sumos pareiškėjams turi būti apskaičiuotos mokestinės sumos. Atsižvelgiant į tai, kad turi būti atlikti nauji pareiškėjų mokestinių prievolių paskaičiavimai, bylą šiuo aspektu tikslinga grąžinti atsakovui nagrinėti iš naujo.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, panaikinant ginčijamus pirmosios instancijos teismo, Komisijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimus, o mokestinį ginčą dėl jau nurodytų motyvų perduodant centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjų I. D. ir E. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. S-244 (7-201/2009) ir 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. S-245 (7-202/2009), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 68-149 ir 2009 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 68-150 bei perduoti mokestinį ginčą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius