- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-13
- Bylos Nr.
- I1-2235-983/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00457-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė
viešajame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. D. (S. D.) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 8-9).
Paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 25 d. iki 2020 m. lapkričio 25 d. Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) administracija nutraukė centralizuotą viršutinių drabužių ir patalynės skalbimą drausmės grupės sąlygomis kalintiems asmenims. Teigia, kad dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų buvo priverstas mėnesio laikotarpiu dėvėti smirdančius, nešvarius rūbus ir miegoti patalynėje, kuri skleidė nemalonų kvapą, kentėti Vilniaus PN darbuotojų patyčias. Nurodo, kad nors kameroje yra prieinamas švarus vanduo, tačiau jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbinių ir patalynės skalbimui bei džiovinimui. Dėl nurodytų nepatogumų žodžiu ir raštu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją. Teigia, kad neužtikrindami sąlygų skalbti ir džiovinti pareiškėjui apatinius ir viršutinius drabužius, patalynę, jeigu jie neskalbiami centralizuotai, Vilniaus PN pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimus“ (toliau - Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 40 punktą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pablogėjo pareiškėjo psichologinė būklė, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, prasidėjo depresija, todėl, pareiškėjo nuomone, jam turi būti atlyginta 1 000 Eur neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 13–17).
Nurodo, kad pareiškėjas iš Marijampolės pataisos namų į Vilniaus PN buvo perkeltas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus nutarimu dėl nuteistojo perkėlimo Nr. (duomenys neskelbtini).
Paaiškina, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų asmeninių drabužių skalbimo tvarką, siekiant užtikrinti nuteistųjų, laikomų Vilniaus PN II gyvenamajame korpuse, asmeninių drabužių ir patalynės švarą, nuteistųjų ūkiniame aptarnavime buvo įdarbintas nuteistasis, kuris pagal nustatytą grafiką skalbė ir džiovino (duomenys neskelbtini) gyvenamajame korpuse laikomų nuteistųjų asmeninius drabužius ir patalynę, tačiau su pavestu darbu nesusitvarkydavo ir buvo atleistas iš pareigų. Dėl tokių laikinų trikdžių, nuteistieji ir suimtieji negalėjo pasinaudoti Vilniaus PN teikiama skalbimo paslauga. 2020 m. lapkričio 25 d. įdarbinus kitą nuteistąjį, skalbimo paslaugos buvo atnaujintos ir toliau vykdomos pagal Vilniaus PN direktoriaus įsakymu patvirtintą grafiką. Pareiškėjo asmeniniai drabužiai buvo paimti ir išskalbti.
Nurodo, kad pareiškėjas apatinius drabužius galėjo plauti asmeniškai, kadangi jis buvo apgyvendintas kamerų tipo patalpoje, kurioje yra sanitarinis mazgas ir priėjimas prie švaraus tekančio vandens, o kitų drabužių skalbimui būtinų priemonių (skalbimo miltelių) galima įsigyti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje.
Teigia, kad pareiškėjas skundžiamuoju laikotarpiu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl nevykdomo centralizuoto viršutinių drabužių ir patalynės skalbimo, į kurį buvo pateiktas pagrįstas atsakymas.
Pažymi, kad pareiškėjas skunde minimu laikotarpiu du kartus pagal jo rašytinius prašymus buvo individualiai konsultuojamas psichologų. Šių priėmimų metu buvo orientuojamasi į aktualius pareiškėjui sunkumus psichologo profesinio bendravimo ribose. Pareiškėjas siekė psichologo pagalbos dėl patiriamų asmeninių sunkumų, nesusijusių su skalbimo paslaugų neužtikrinimu.
Teigia, kad pareiškėjui sustiprintos priežiūros ypatumai netaikomi, pareiškėjas nepasižymi išskirtiniais elgesio ar emociniais sunkumais, reikalaujančiais papildomo dėmesio. Informacijos apie pareiškėjui diagnozuotus psichikos sveikatos sutrikimus, neturi.
Pažymi, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis etikos kodekso, patvirtinto Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. birželio 10 d. įsakymu „Dėl pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso patvirtinimo“, nuostatomis ir reikalavimais, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, skundo argumentai ir dėl to kilusi neturtinė žala yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Atsakovo nuomone, Vilniaus PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, laikėsi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl 1 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atsiradusių dėl Vilniaus PN nevykdomo centralizuoto viršutinių drabužių ir patalynės skalbimo laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 25 d. iki 2020 m. lapkričio 25 d., atlyginimo.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 39 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 25 d. iki 2020 m. lapkričio 25 d. Vilniaus PN administracija neteikė centralizuotos viršutinių drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos drausmės grupės sąlygomis kalintiems asmenims, todėl dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų jis buvo priverstas mėnesį laiko dėvėti smirdančius, nešvarius rūbus ir miegoti patalynėje, kuri skleidė nemalonų kvapą. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atstovė šiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimų“ 40 punktą, ko pasėkoje pareiškėjas patyrė kankinimus, orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų, laikomų II gyvenamajame korpuse, asmeninių drabužių ir patalynės švarą, nuteistųjų ūkiniame aptarnavime buvo įdarbintas nuteistasis, kuris pagal nustatytą grafiką skalbė ir džiovino (duomenys neskelbtini) gyvenamajame korpuse laikomų nuteistųjų asmeninius drabužius bei patalynę, tačiau minėtas nuteistasis su pavestu darbu nesusitvarkydavo ir buvo atleistas iš pareigų. Atsakovės atstovas sutinka, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, esant laikiniems trikdžiams, nuteistieji bei suimtieji negalėjo pasinaudoti Vilniaus PN teikiama skalbimo paslauga, tačiau 2020 m. lapkričio 25 d. buvo įdarbintas kitas nuteistasis ir paslaugos buvo atnaujintos bei vykdomos pagal Vilniaus PN direktoriaus patvirtintą grafiką. Teigia, jog nors bylai aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN psichologai pareiškėjui teikė pagalbą 2 kartus, tačiau ši pagalba buvo teikiama ne dėl laiku neišskalbtų pareiškėjo drabužių, o dėl patiriamų asmeninių sunkumų, nesusijusių su skalbimo paslaugų neužtikrinimu.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 43 punktas numato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2020 m. lapkričio 10 d. skundu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją ir nurodė, kad jau 14 d. yra neteikiama centralizuota viršutinių drabužių ir patalynės skalbimo paslauga, kameroje neturi galimybės juos išskalbti, dėl nešvarių drabužių patiria Vilniaus PN darbuotojų patyčias. Vilniaus PN 2020 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 42-2240 “Dėl skundo išnagrinėjimo“ (1 t., b. l. 19-20) pateikė pareiškėjui atsakymą, kuriuo informavo pareiškėją apie tai, kad nuteistųjų ūkiniame aptarnavime buvo įdarbintas nuteistasis, kuris turėjo skalbti ir džiovinti nuteistųjų asmeninius drabužius, patalynę, tačiau su pavestu darbu nesusitvarkydavo, todėl buvo atleistas iš pareigų, o nuo 2020 m. lapkričio 25 d. į šias pareigas buvo įdarbintas kitas nuteistasis, todėl artimiausiu metu minėtų paslaugų teikimas bus atnaujintas ir pareiškėjo asmeniniai drabužiai bus paimti ir išskalbti.
Taigi, tiek iš Vilniaus PN 2020 m. gruodžio 8 d. rašto Nr. 42-2240, tiek iš atsakovės atstovo pateikto atsiliepimo matyti, kad atsakovo atstovė neginčija aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 25 d. iki 2020 m. lapkričio 25 d. Vilniaus PN administracija nevykdė centralizuoto viršutinių drabužių skalbimo ir patalynės keitimo paslaugų.
Įvertinęs paminėtą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas prieina prie išvados, kad atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 25 d. iki 2020 m. lapkričio 25 d. neteikdamas centralizuotos viršutinių drabužių skalbimo paslaugos ir nesudarydamas sąlygų pačiam pareiškėjui skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius bei neaprūpindamas pareiškėjo švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais, taip pat nekeisdamas patalynės ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 ir 43 punktus.
Pareiškėjas teigia, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pablogėjo jo psichologinė būklė, jis patyrė kankinimus, orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, jam prasidėjo depresija, kuri tęsiasi iki šiol.
Teismas vertindamas atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus ir galimas jų pasekmes, pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus PN administracija, 2020 m. lapkričio 10 d. gavusi pareiškėjo skundą, nedelsiant siekė pašalinti pažeidimą ir 2020 m. lapkričio 25 d. įdarbino kitą nuteistąjį asmenį bei atnaujino drabužių skalbimo ir patalynės keitimo paslaugas, kurias toliau vykdė pagal Vilniaus PN direktoriaus patvirtintą grafiką, t. y. įvertina tai, kad pažeidimas truko neilgą laiko tarpą, ir Vilniaus PN administracijai sužinojus apie neteikiamas paslaugas, nedelsiant buvo pašalintas.
Teismas taip pat pažymi, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus 2021 m. kovo 4 d. pranešimo „Dėl nuteistojo S. D., (duomenys neskelbtini)“, matyti, kad pareiškėjas aktualiu bylai laikotarpiu buvo konsultuojamas Vilniaus PN psichologų, tačiau psichologo konsultacijos jam buvo teikiamos dėl patiriamų asmeninių sunkumų, kurie nebuvo susiję su skalbimo paslaugų neužtikrinimu. Šiais atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais teismas neturi pagrindo abejoti, todėl pareiškėjo teiginiai apie jo pablogėjusią psichologinę būklę, patirtus dvasinius išgyvenimus, prasidėjusią depresiją būtent dėl drabužių skalbimo ir patalynės keitimo paslaugų neužtikrinimo yra atmestini kaip nepagrįsti.
Taigi, teismas atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę bei tai, kad psichologo konsultacijos pareiškėjui buvo teikiamos dėl patiriamų asmeninių sunkumų nesusijusių su skalbimo paslaugų neužtikrinimu, konstatuoja, kad nustatyto pažeidimo metu pareiškėjas galėjo patirti tik trumpalaikius neigiamus išgyvenimus. O kadangi pagal bylos duomenis pareiškėjas Vilniaus PN administracijai šiuo aspektu skundų daugiau neteikė, laikytina, kad šie pažeidimai buvo nedelsiant pašalinti, todėl pareiškėjo patirti trumpalaikiai neigiami išgyvenimai negalėjo peraugti į depresiją ir negali būti vertinami kaip kankinimai. Be to, nors pareiškėjas nurodo, kad dėl nurodytų neteisėtų Vilniaus PN veiksmų jis buvo priverstas kentėti Vilniaus PN darbuotojų patyčias, tačiau nei kada, nei iš kokių darbuotojų, nei kokia forma vykdomas patyčias jam teko patirti pareiškėjas nedetalizuoja, todėl teismas tokį abstraktų pareiškėjo teiginį taip pat vertina kaip nepagrįstą.
Nors pareiškėjas dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, kurie kilo dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, prašo priteisti jam piniginę kompensaciją, tačiau teismas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. LVAT administracinėje byloje Nr. A-520-2275/2012 yra nurodęs, jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė, kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika taikoma ir LVAT nagrinėtose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (bylos Nr. A-2-718/2007, A-444-619/2008, A-146-1240/2011, A-756-143/2012 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje įvertinęs paminėtą teisinį reglamentavimą, proceso šalių argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovas nuo 2020 m. spalio 25 d. iki 2020 m. lapkričio 25 d. neužtikrindamas pareiškėjui viršutinių drabužių skalbimo ir patalynės keitimo paslaugų, neveikė taip, kaip privalėjo veikti, todėl sutiktina su pareiškėju, jog esant paminėtoms aplinkybėms, buvo pažeista jo teisė į asmeninių drabužių ir patalynės švarą, tačiau atsižvelgus į nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę bei pasekmes, kurias padaryti pažeidimai objektyviai galėjo sukelti, spręstina, jog pareiškėjo teisės į asmeninių drabužių ir patalynės švarą pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT nutartis Nr. A-444-619/2008).
Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamojo byloje nustatyti atsakovės atstovo pažeidimai yra mažareikšmiai, tęsėsi trumpą laiko tarpą, todėl negalėjo esmingai turėti įtakos pareiškėjo dvasiniams išgyvenimams ar net sukelti kančias bei nelaikytini pakankamais, kurie turėtų būti atlyginami kaip neturtine žala, kuri atlyginama įvertinant ją pinigais (CK 6.250 straipsniu).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo S. D. (S. D.) skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 25 d. iki 2020 m. lapkričio 25 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į asmeninių drabužių ir patalynės švarą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 bei 2 punktais, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. D. (S. D.) skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo S. D. (S. D.) teisė į asmeninių drabužių ir patalynės švarą buvo pažeista.
Pareiškėjo S. D. (S. D.) reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.