Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-321/2006

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2006-10-02
Bylos Nr.: 2A-321/2006
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė (pran.), Marytė Mitkuvienė
Ieškovas: R. M.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai

Kategorijos

44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-321/2006Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. spalio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Alės Bukavinienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų: Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės,sekretoriaujant Violetai Drėmienei,dalyvaujant ieškovui R. M.,ieškovo atstovui adv. Mindaugui Lošiui,atsakovo atstovui R. V.,trečiojo asmens atstovui J. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-836-41/2006 pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintais ieškiniais atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 708 428 Lt turtinei žalai bei 1 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1994 m. spalio 25 d. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl to, kad bendros Lietuvos ir JAV UAB „Baltikam“ darbuotojai priiminėjo indėlius valiuta iš piliečių, gyvenančių Kaune ir kituose miestuose, ir jų nustatytais terminais negrąžindavo, t. y. dėl sukčiavimo ir turto pasisavinimo. Ieškovas kartu su kitais asmenimis tapo įtariamuoju byloje, jo bute buvo atlikta krata, 1996 m. rugpjūčio 22 d. ieškovui buvo pritaikyta kardomoji priemonė. Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje vyko labai lėtai, buvo vilkinamas, pažeidžiami bet kokie terminai, byla keliavo iš vienos teisėsaugos institucijos į kitą, tik 1998 metais byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, dėl kurio ieškovas buvo suimtas ir kalinamas, bet, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, byla buvo vėl grąžinta apylinkės teismui, o po to – ikiteisminiam tyrimui atlikti ir tik 2004 m. gruodžio 3 d. buvo nutraukta suėjus senaties terminui. Dėl neleistino proceso užvilkinimo ieškovas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT), kuris iš dalies patenkino ieškovo skundą ir 2003 m. lapkričio 6 d. priteisė piniginę kompensaciją, konstatavęs, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnis, numatantis teisę į bylos išnagrinėjimą iš esmės per protingai įmanomą laikotarpį. Kadangi ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismas neįrodė, kad ieškovas būtų padaręs nusikaltimą, todėl jis laikytinas nekaltu. Dėl nepagrįsto ir itin ilgo proceso, trukusio daugiau nei 10 metų, ieškovas buvo nuolat traumuojamas šaukimais į teismo posėdžius, jam buvo taikytos kardomosios priemonės, jis be pagrindo atliko laisvės atėmimo bausmę. Ieškovo teigimu, jis patyrė daug dvasinių kančių, sutriko sveikata, pakenkta verslui, karjerai, patirta didelė turtinė žala. Prašomą atlyginti 1 708 428 Lt turtinę žalą sudaro: 326 000 Lt pajamų, kurių ieškovas dėl baudžiamojo proceso negavo, tačiau galėjo gauti, 10 metų dirbdamas finansų makleriu įmonėje „Finija“, įsteigtoje iki baudžiamosios bylos iškėlimo ir sužlugdytoje dėl baudžiamojo proceso, kadangi paskleidus informaciją apie jį visuomenei, įmonė neteko klientų ir negalėjo tęsti veiklos; 240 000 Lt dydžio negautos pajamos dėl nušalinimo nuo Žemės banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigų, kadangi jam einant šias pareigas mėnesinis atlyginimas sudarė 2 000 Lt; 100 000 Lt per metus už kiekvienus metus nuo 1994 metų (bylos iškėlimo) iki 2004 metų (bylos nutraukimo) negautų dėl baudžiamojo proceso pajamų, kurias jis minimaliai galėjo gauti iš R. M. individualios įmonės veiklos. Ieškovas taip pat prašė priteisti išlaidas, kurias jis patyrė dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo Lietuvoje ir civilinės bylos nagrinėjimo EŽTT: advokato V. Barkausko teisinės pagalbos išlaidas – 9 000 Lt, advokato M. Lošio teisinės pagalbos išlaidas – 300 Lt, Danijos advokatų teisės pagalbos išlaidas – 21 871 Lt, kelionės išlaidas iš Vilniaus į Kauną į teismo posėdžius – 141 000 Lt, kelionės išlaidas į Daniją civilinės bylos reikalais – 2 257 Lt. Ieškovas prašomą priteisti neturtinę žalą įvertino 1 000 000 Lt, kadangi dėl bylos iškėlimo buvo sugadinta ieškovo sveikata, jis susirgo ir iki šiol serga nuolat atsinaujinančiomis ligomis (skrandžio opa, žarnos opaligė), patyrė psichologinę traumą, lankėsi pas psichologę, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, asmenybės pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, įdarbinimo bei bendravimo galimybių sumažėjimą, kadangi buvo kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus, informacija apie tai plačiai pasklido visuomenės informavimo priemonėse, ji neteko galimybės mokytis, planuoti ir gausinti šeimą, buvo suvaržytos jo galimybės atlikti piliečio pareigas, atnešti naudą valstybei.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ieškovo R. M. naudai 1 100 Lt turtinei žalai ir 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą vilkinant baudžiamąjį procesą per laikotarpį nuo 1995 m. birželio 20 d. iki EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimo priėmimo, nutraukė, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad deliktinė civilinė valstybės atsakomybė CK 6.272 str. pagrindu, t. y. atsakomybė be kaltės, atsiranda, jeigu konstatuojamos būtinosios sąlygos: neteisėti atitinkamų institucijų (pareigūnų) veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės ir/ar neturtinės žalos. Neteisėti veiksmai CK 6.272 str. 1 d. prasme, taip pat Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo, taikytino ginčo teisiniam santykiui, 2 str. 4 d. prasme yra suvokiami kaip atitinkamu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi ir pan.) ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų nustatyta tvarka nustatyti BPK ar ATPK pažeidimai, kuriuos padarė atitinkamų institucijų pareigūnai, priimdami sprendimą sulaikyti, suimti, nuteisti asmenį ir pan., o pagrindas žalai atlyginti yra dėl šių neteisėtų veiksmų atsiradusi turtinė ar/ir neturtinė žala. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla, kurioje ieškovas ir kiti asmenys buvo patraukti įtariamaisiais, kaltinami bei teisiami, buvo iškelta 1994 m. spalio 25 d. Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir užbaigta tik 2004 m. gruodžio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi nutraukus baudžiamąjį procesą (kaltinamajam R. M. - dėl kaltinimų pagal BK 274 str. 3 d., 275 str. 3 d.) suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams, kas reiškia, kad baudžiamasis procesas šioje byloje truko daugiau nei 10 metų. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimas truko itin ilgą laiką, tačiau, teismo teigimu, ši aplinkybė pati savaime nereiškia neteisėtų valstybės ir atitinkamų institucijų veiksmų dėl tokios ilgos proceso trukmė buvimo, todėl būtina įvertinti, ar egzistuoja neteisėti ir kalti atsakovo veiksmai, sąlygoję itin ilgą baudžiamojo proceso trukmę, t. y. ar procesas truko neprotingai ilgą laiką dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, jo sąmoningo ir nepagrįsto proceso vilkinimo ir ieškovo teisės į greitą ir operatyvų procesą pažeidimo. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nurodė, kad ieškovas 1999 m. lapkričio 2 d., t. y. jau po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartimi panaikino žemesnės instancijos teismų nuosprendį bei nutartį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, kreipėsi su peticija prieš Lietuvos Respubliką į Europos Žmogaus Teisių Teismą, nurodydamas, jog baudžiamajame procese prieš jį buvo pažeistas Konvencijos 6 str. 1 paragrafe minimas „protingo termino“ reikalavimas, t. y. teisė į teismą per protingą laikotarpį. Išnagrinėjęs ieškovo peticiją EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu konstatavo, jog procesą baudžiamojoje byloje galima laikyti sudėtingu, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltinamųjų skaičių (penki) ir įtariamų nusikaltimų prigimtį, t. y. finansines klaidas, kurias, kaip manoma, padarė pareiškėjas. EŽTT konstatavo neteisėtus valstybės veiksmus, kurie pasireiškė baudžiamojo proceso vilkinimu ir ieškovo teisės į teismą per protingą terminą, t. y. Konvencijos 6 str. 1 paragrafo, pažeidimu, todėl iš dalies patenkino ieškovo skundą. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos už pajamas ir galimybes, kurias jis prarado dėl prieš jį iškelto proceso trukmės, atlyginimo, nenustatęs priežastinio ryšio tarp konstatuoto pažeidimo ir nurodytos materialinės žalos, tačiau nustatė, jog ieškovas patyrė nematerialinę žalą, kuri nepakankamai kompensuota nustačius pažeidimą, todėl priteisė pareiškėjui 5 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 000 eurų bylinėjimosi išlaidas. Teismo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu EŽTT sprendimu yra konstatuotas neteisėtas baudžiamojo proceso vilkinimas ir ieškovo teisės į teismą per protingą terminą pažeidimas laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 20 d., kuomet Konvencija įsigaliojo Lietuvos atžvilgiu, iki EŽTT sprendimo priėmimo, šie faktai bei aplinkybės neturi būti iš naujo įrodinėjami šiame civiliniame procese (CPK 182 sr. 2 d.). Įsiteisėjusiu EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu jau yra nustatyti faktai ir išspręstas ieškovo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos nepagrįstu baudžiamojo proceso vilkinimu per aukščiau minėtą laikotarpį, ir šis reikalavimas iš esmės yra grindžiamas tuo pačiu faktiniu pagrindu bei ieškinio dalyku, tuo tarpu ieškinio dalyko apimties (t. y. reikalaujamos priteisti turtinės ir neturtinės žalos) skirtumas (t. y. prašomos priteisti sumos padidėjimas ar sumažėjimas) nelaikytinas ieškinio dalyko pasikeitimu, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas jau nebegali kelti tų pačių klausimų, ginčyti įsiteisėjusiu EŽTT teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių, reikšti tapataus reikalavimo (CPK 279 str. 4 d.). Teismas nurodė, jog ankstesnę bylą nagrinėjusio teismo konstatuoti faktai turi prejudicinę galią šioje byloje, ir jie neturi bei negali būti iš naujo teismo tiriami ir vertinami, dėl šio ieškovo reikalavimo jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, bylos dalis dėl ieškovo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padaryta nepagrįstu ir neteisėtu baudžiamojo proceso vilkinimu laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 20 d. (Konvencijos įsigaliojimo Lietuvos atžvilgiu) iki EŽTT sprendimo priėmimo 2003 m. lapkričio 6 d., nutrauktina (CPK 293 str. 3 p.). Teismas nurodė, jog laikotarpiu nuo baudžiamosios bylos iškėlimo 1994 m. spalio 25 d. iki 1995 m. birželio 20 d. ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie neteisėtą ir nepagrįstą baudžiamojo proceso vilkinimą. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą minėtu laikotarpiu, kai buvo atliekami pirminiai ikiteisminio tyrimo veiksmai, ir atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, įtariamų asmenų skaičių, teismo teigimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad procesas baudžiamojoje byloje vyko ilgą laiką. Todėl nenustatęs pagrindų, kad procesas byloje buvo vilkinamas dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismo veiksmų, šią ieškovo reikalavimo dalį teismas atmetė. Vertindamas laikotarpį nuo EŽTT sprendimo priėmimo (taip pat ir iki sprendimo priėmimo) iki baudžiamojo proceso nutraukimo, teismas pažymėjo, jog kaip matyti iš prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos (37-40 tomai), bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo daug kartų atidedamas, kas natūraliai sąlygojo ilgą proceso trukmę ir negalėjimą iš esmės užbaigti bylos nagrinėjimo, tačiau baudžiamosios bylos medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimas buvo atidedamas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo teismo, bet priežasčių, už kurias atsako ieškovas ir kiti kaltinamieji baudžiamojoje byloje, t. y. esant paties ieškovo, jo gynėjo (advokato) ar kitų teisiamųjų bei jų gynėjų prašymams atidėti baudžiamosios bylos nagrinėjimą ar išspręsti kitus procesinius klausimus (pavyzdžiui, prašymus dėl teismo nušalinimo, apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių ir t. t.). Esant tokioms aplinkybėms, teismas atmetė ieškovo argumentus dėl to, kad procesas baudžiamojoje byloje truko ilgą laiką ir buvo vilkinamas dėl neteisėtų teismo veiksmų, kadangi nenustatė jokių teismo veiksmų bei iniciatyvos vilkinant baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Teismas konstatavo, jog nenustačius neteisėtų teismo veiksmų vilkinant procesą, negalimas ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimas, todėl šiuo pagrindu ieškovo reikalavimas atmestinas.

Dėl ieškovo argumentų dėl procesinių prievartos priemonių - kratos, turto arešto, rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir kt. taikymo teismas nurodė, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ieškovui 1994 m. lapkričio mėnesį tapus įtariamuoju byloje, 1994 m. lapkričio 29 d. buvo priimtas nutarimas daryti kratą, taip pat 1994 m. lapkričio 29 d. buvo priimtas nutarimas areštuoti turtą, 1996 m. gegužės 15 d. nutarimu buvo areštuotos ieškovo akcijos Kooperacijos banke, 1996 m. rugpjūčio 16 d. buvo atlikta daiktinių įrodymų, paimtų kratos metu, apžiūra (baudžiamosios bylos 16 tomas, b. l. 58-97), 1996 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ši kardomoji priemonė buvo paskirta ir po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria buvo panaikinti žemesnių instancijų teismų nuosprendis ir nutartis, priėmimo ir panaikinta įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 3 d. nutarčiai, kuria baudžiamasis procesas buvo nutrauktas dėl senaties termino. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad šios jam paskirtos procesinės prievartos priemonės bei kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo neteisėtos, todėl atsakovas turėtų atlyginti dėl jų padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Teismo teigimu, visus savo ieškinio reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą dėl žalos, padarytos neteisėtu aukščiau nurodytų procesinės prievartos ir kardomųjų priemonių pritaikymu, atlyginimo, ieškovas iš esmės grindė baudžiamojo proceso nutraukimu, kuris ieškovo nuomone, reiškia, jog nebuvo pagrindo jam taikyti ir jokių baudžiamojo proceso įstatymuose numatytų priemonių. Teismas šį ieškovo argumentą atmetė kaip nepagrįstą ir neatitinkantį CK 6.272 straipsnio aiškinimo bei teismų praktikos aptariamos kategorijos bylose. Teismas pažymėjo, kad vien baudžiamosios bylos nutraukimas automatiškai nesuponuoja visų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, priimtų procesinių sprendimų (nutarimų, nutarčių ir t. t.) neteisėtumo ir nepagrįstumo bei teisės į žalos atlyginimą atsiradimo, vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas, kaltinamojo nuosprendžio nebuvimas, kaltinamojo nuosprendžio panaikinimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas negali būti besąlyginis pagrindas konstatuoti, jog visi ikiteisminio tyrimo metu atlikti veiksmai bei priimti procesiniai sprendimai buvo neteisėti. Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, jeigu, taikant procesinės prievartos ar kardomąsias priemones (nagrinėjamu atveju –atliekant kratą, areštuojant turtą, skiriant rašytinį pasižadėjimą neišvykti), buvo įvykdyti neteisėti veiksmai. Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ieškovo minimų procesinių prievartos priemonių neteisėtumo, ieškovui taikytos priemonės ir atliekami procesiniai veiksmai buvo paremti atitinkamais procesiniais sprendimais (pavyzdžiui, nutarimu skirti rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nutarimu atlikti kratą ir t. t.) bei atitiko tuo metu susiklosčiusias ir įstatymo numatytas materialines ir procesines suėmimo sąlygas.

Teismas pažymėjo, kad skiriant kardomąją priemonę ar atliekant kitus procesinius veiksmus asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama tik į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus ir t. t. Šia nuostata reikalaujama teisėto kardomosios priemonės ir procesinės prievartos priemonės paskyrimo, o ne teisėto pripažinimo kaltu, todėl ieškovo argumentą, jog baudžiamosios bylos nutraukimas, ieškovo kaltumo konstatavimo nebuvimas, kaip viso baudžiamojo proceso rezultatas, reiškia, jog tokio kaltumo nebuvo ir aukščiau minėtų procesinių prievartos priemonių paskyrimo metu, dėl ko nebuvo pagrindo jų taikyti, teismas atmetė. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti ieškovui buvo paskirtas bei kiti procesiniai veiksmai buvo atlikti pagal baudžiamajame procese numatytas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą padarius sunkius nusikaltimus, tikimybe, kad neapribojus jo laisvės ar nepaskyrus tam tikrų prievartos priemonių, kaltinamasis (ieškovas) gali trukdyti nustatyti tiesą, šie procesiniai veiksmai buvo grindžiami atitinkamų institucijų procesiniais sprendimais, kurie nėra panaikinti (Konvencijos 5 str. 1 d. c pp., 5 str. 4 d.). Prijungtoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų skundęs šiuos procesinius veiksmus ar jam paskirtą kardomąją priemonę baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta instancine tvarka, byloje nėra jokio procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą atliekant kratą, areštuojant turtą, taikant rašytinį pasižadėjimą neišvykti ieškovui. Todėl teismas, atsižvelgdamas į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, nustatė, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų taikant šias procesines prievartos ir kardomąją priemonę, o nesant veiksmų neteisėtumo, negalima patenkinti ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo taip pat yra grindžiamas neteisėtu nuteisimu, kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendis ir nutartis kasacinės instancijos teismo buvo panaikinti, o galiausiai baudžiamasis procesas buvo nutrauktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo panaikintas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie suvaržė visų nuteistųjų teises ir sukliudė visapusiškai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinta ir dėl ne iki galo, neišsamiai išnagrinėtų apeliacinių skundų. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjant bylą teismuose buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, tarp jų nurodyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepasisakyta dėl R. M. išteisinimo pagal BK 274 str. 3 d., nors aprašomojoje dalyje apie tai kalbama; neaišku, už kokias veikas R. M. nuteistas, nepasisakyta dėl kai kurių naujų bylos nagrinėjimo metu išaiškėjusių įrodymų; aiškiai neteisingai išspręstas civilinis ieškinys ir t. t.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad ieškovo ir kitų teisiamųjų byloje asmenų atžvilgiu nebuvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis; kasacinės instancijos teismo nutartimi nebuvo konstatuota, jog nebuvo galimas ieškovo nuteisimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir jis apskritai nėra galimas; baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui nereiškia baudžiamojo proceso pasibaigimo ieškovą reabilituojančiais pagrindais (kaip yra išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju), kadangi senaties terminas yra siejamas su draudimu traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, t. y. priimti apkaltinamąjį nuosprendį; suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui jau nebegalimas apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimas, tačiau ši aplinkybė pati savaime nereiškia asmens išteisinimo bei to, kad visas baudžiamasis procesas buvo pradėtas ir vykdytas neteisėtai, todėl teismas atmetė ieškovo argumentą, jog baudžiamojo proceso nutraukimas suėjus senaties terminui prilygintinas išteisinimui, kadangi nėra konstatuotas kaltumas. Vadovaujantis teismų praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 27 d. nutartis, P. M. v Lietuvos Respublika, civ. byla Nr. 3K-3-150/2006) tais atvejais, kai aukštesnės instancijos teismas panaikina žemesnės instancijos teismo (teismų) priimtą apkaltinamąjį teismo nuosprendį (nuosprendžius) ir grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ar pats priimta naują nuosprendį, ieškovo teisė į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtu nuteisimu pagal apkaltinamąjį nuosprendį, atlyginimą atsiranda po to, kai jo atžvilgiu priimamas išteisinamasis teismo nuosprendis, t. y. įvyksta visiškas reabilitavimas, kaltumo nusikaltimo padarymu paneigimas ir nuteisimo negalimumo apskritai konstatavimas, taip pat nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Ieškovo nuteisimo metu galiojusio Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 4 straipsnio pirmosios dalies 1 punktas numatė, jog teisę į žalos atlyginimą asmenys turi tik tuo atveju, jeigu yra įsiteisėjęs procesinis sprendimas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo asmuo buvo nuteistas kriminaline bausme, arba nuteistą asmenį išteisinti dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai paaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, kad teismas padarė klaidą, jeigu neįrodyta, kad šios aplinkybės atitinkamu laiku nebuvo išaiškintos vien tik arba iš dalies dėl nuteisėtojo kaltės, jeigu baudžiamasis procesas pagal LR BPK yra pasibaigęs. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovas išteisintas nebuvo, jo nuteisimo negalimumas paneigtas nebuvo, baudžiamasis procesas nebuvo pabaigtas vien panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi baudžiamoji byla buvo nutraukta dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimo, t. y. priimta nutartis ieškovą nereabilituojančiais pagrindais (pagrindu, kuris neleidžia daryti vienokios ar kitokios išvados dėl ieškovo kaltumo ar nekaltumo padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas). Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo veiksmų nuteisiant ieškovą ir atsirasti ieškovo teisei į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos nuteisiant, atlyginimą.

Teismo teigimu, ta aplinkybė, jog ieškovas neturi teisės į žalos, padarytos nuteisiant, atlyginimą, kadangi galutiniu procesiniu sprendimu baudžiamojoje byloje ieškovas nebuvo reabilituotas, konstatuojant negalimumą pripažinti jį kaltu padarius atitinkamus nusikaltimus, nereiškia, jog ieškovui pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas laikotarpiu nuo Kauno apylinkės teismo 1998 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo ankstesnė ieškovui paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo pakeistas į suėmimą, įsiteisėjimo (Kauno apygardos teismui priėmus 1998 m. kovo 22 d. nutartį) iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria ieškovas buvo paleistas iš suėmimo, buvo teisėta. Iš prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ieškovas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 1998 m. spalio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo 30 d., t. y. paskelbus Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme, iki paskelbus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kuria šis nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinti. Teismas pažymėjo, kad per visą laikotarpį nuo baudžiamosios bylos iškėlimo iki pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nebuvo pagrįsto pagrindo ir poreikio ieškovui taikyti sunkiausios ir griežčiausios savo esme kardomosios priemonės – suėmimo, apsiribojant rašytinio pasižadėjimo neišvykti pritaikymu, faktinės aplinkybės, egzistavusios apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu, nesiskyrė nuo faktinių aplinkybių, egzistavusių per rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymo laikotarpį, byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų pažeidęs jam pritaikytą kardomąją priemonę, todėl rašytinio pasižadėjimo neišvykti pakeitimas griežtesne kardomąją priemone – suėmimu atsižvelgiant į jo paskyrimo aplinkybes bei situaciją, ypač į tai, kad apkaltinamojo teismo nuosprendžio paskelbimo metu ir kelias dienas po to ieškovas gulėjo ligoninėje, taip pat į tai, kad kasacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo suėmimas buvo panaikintas ir vėliau ieškovui nebuvo pagrindo taikyti griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo, buvo paskirtas tik rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pagaliau, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus ir jų taikymo aptariamoje situacijoje būtinumą, teismas padarė išvadą, jog toks pagrindas neegzistavo ir laikotarpiu nuo minėto Kauno apylinkės teismo nuosprendžio iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo, todėl ieškovo suėmimas šiuo laikotarpiu laikytinas neteisėtu ir sudarančiu pagrindą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad ir Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo, galiojusio ieškovo suėmimo taikymo metu, 4 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas numatė, kad teisė į žalos atlyginimą atsiranda, jeigu yra įsiteisėjęs procesinis sprendimas panaikinti teismo nutartį, pagal kurią asmeniui buvo paskirtas suėmimas, o kadangi nagrinėjamu atveju tokiu procesiniu sprendimu laikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, kuria ieškovas buvo paleistas iš suėmimo, yra pagrindas pripažinti ieškovo teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtu suėmimu per nagrinėjamą laikotarpį, atlyginimą. Teismas taip pat nurodė, jog, konstatavus neteisėtą ieškovo suėmimą aukščiau nurodytu laikotarpiu, yra pagrindas spręsti ir turtinės žalos atlyginimo galimybę (CK 6.272 str. ir ieškovo nuteisimo metu galiojusio Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo pagrindu). Ieškovas prašė atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Teismo teigimu, kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų – 1996 m. sausio 25 d. ieškovo R. M. pareiškimo, jo prašymų ir UAB FMĮ „Finija“ visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 1996 m. sausio 30 d., nutarimų (protokolas Nr. 4) – UAB FMĮ „Finija“ 44 paprastosios vardinės akcijos buvo perrašytos D. M. , tai patvirtina ir 1996 m. vasario 23 d. išduotas Laikinasis akcininko pažymėjimas D. M. vardu. Tik 2006 m. kovo 18 d. sutartimi D. M. neatlygintinai perleido savo sūnui – ieškovui R. M. 44 paprastąsias vardines UAB FMĮ „Finija“ akcijas. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovo neteisėto suėmimo metu – nuo 1998 m. spalio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo 30 d. – jis nebuvo UAB FMĮ „Finija“ akcijų savininkas, todėl ir negalėjo turėti jokios materialinės naudos iš šio nematerialaus turto, kurio nuosavybės teise nevaldė. Taip pat neteisėto suėmimo metu ieškovas jau nedirbo UAB FMĮ „Finija“, tai patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2005 m. gegužės 3 d. pažyma (t. 1, b. l. 108-109), iš kurios duomenų matyti, kad ieškovas šioje bendrovėje dirbo laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 3 d. iki 1998 m. sausio 15 d. Asmeniui turi būti atlyginami tik tie nuostoliai, kuriuos jis prarado dėl neteisėto procesinių prievartos priemonių taikymo, t. y. tai, ką jis būtų neabejotinai gavęs kaip pajamas, jei jo laisvė nebūtų buvusi suvaržyta. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė (CPK 178 str.) ir nepagrindė pačios materialinės žalos, t. y. 326 000 Lt dydžio atsiradimo, nes ieškinio patikslinime pateikti paskaičiavimai, padaryti remiantis Vertybinių popierių komisijos darbo ataskaita, negali būti laikomi įrodymu apie tai, kad UAB FMĮ „Finija“ būtų gavusi tokį patį ar panašų pelną lentelėje paskaičiuotu laikotarpiu. Rašytinių įrodymų apie tai, kokias pajamas įmonė gavo, kai akcijas nuosavybės teise valdė D. M. , byloje nėra. Teismas atmetė ir ieškovo prašymą priteisti 240 000 Lt negautų pajamų dėl nušalinimo nuo Žemės banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigų, nes ieškovas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę apie tai, kad jis neteko darbo Žemės banke dėl neteisėto nuteisimo, teismui iš viso nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad ieškovas būtų dirbęs šiose pareigose ir gavęs nurodyto dydžio atlyginimą. Teismas plačiau nepasisakė ir dėl prašomos materialinės žalos atlyginimo – 100 000 Lt per metus, skaičiuojant šią sumą už kiekvienus 10 metų, dėl to, kad ieškovas negavo pajamų iš jo personalinės įmonės, nes, kaip matyti iš minėtos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos, ieškovas socialinio draudimo įmokas už darbo užmokestį šioje įmonėje mokėjo tik nuo 2001 m. balandžio 24 d., personalinė įmonė buvo įkurta taip pat 2001 metais, tokiu būdu laikotarpiu iki šios įmonės įkūrimo R. M. jokių pajamų iš įmonės negavo ir negalėjo gauti. Be to ir EŽTT atmetė ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos už pajamas ir galimybes, kurias jis prarado dėl prieš jį iškelto proceso trukmės, atlyginimo, nenustatęs priežastinio ryšio tarp nustatyto pažeidimo ir nurodytos materialinės žalos. Teismas taip pat atmetė ieškovo prašymą priteisti žalai atlyginti ieškovo turėtas išlaidas Danijos advokato pagalbai apmokėti. Tokias išlaidas ieškovas turėjo, nagrinėjant jo bylą prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teisme, tačiau, kaip matyti iš byloje pateikto sprendimo (b. l. 58-71, t.1), teismas pažymėjo, kad visos pateiktos pažymos apie mokesčius (duomenys) nesudaro būtinų išlaidų, patirtų, siekiant atlygio už Konvencijos 6 str. pažeidimą ir, vertindamas pagal teisingumo principus, teismas ieškovui priteisė 5 000 eurų išlaidas. Ieškovas pripažįsta, kad dalinai atsiskaitė su Danijos advokatu, Lietuvos valstybei išmokėjus jam priteistus pinigus. Todėl teismas konstatavo, kad pagrindo priteisti žalą – Danijos advokato išlaidas dėl bylos prieš Lietuvos valstybę Strasbūre, kurias iš dalies priteisė EŽTT, nėra. Teismas atmetė ir ieškovo prašymą priteisti 300 Lt materialinei žalai atlyginti, sumokėtus už advokato M. Lošio pagalbą baudžiamojoje byloje, kadangi sumokėti tokias išlaidas už advokato pagalbą ieškovas turėjo tik 2004 m. birželio 5 d. (b. l. 123, t. 1), bei prašymą atlyginti kelionės į Daniją išlaidas, kurios metu ieškovas su advokatu M. Lošiu rinko dokumentus, nes šalys laisvos rinktis, kaip ir kokiu būdu jos gali ir turi rinkti įrodymus civilinėje byloje, tačiau pareigos valstybei atlyginti tokius nuostolius įstatymas nenumato. Teismo teigimu, atmestinas ir ieškovo prašymas priteisti materialinei žalai atlyginti 141 000 Lt dydžio kelionės išlaidas iš Vilniaus į Kauną dalyvauti baudžiamosios bylos posėdžiuose kaip neįrodytas (CPK 178 str.), kadangi ieškovas iš viso nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių turėjus tokias išlaidas, o vertinant materialinės žalos atlyginimo klausimą šioje dalyje, atsižvelgtina į tai, kad jam priklauso tokios žalos atlyginimas tik dėl neteisėto suėmimo, todėl savaime suprantama, jog, būdamas suimtas, jokių kelionės išlaidų kaštų ieškovas negalėjo turėti. Ieškovo prašymą atlyginti 9 000 Lt turtinę žalą, turėtą sumokėti už advokato V. Barkausko teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, teismas tenkino iš dalies priteisdamas 1 100 Lt (LR CK 6.272 str.), motyvuodamas tuo, kad tokią materialinę žalą ieškovas turėjo laikotarpiu nuo 1998 m. spalio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo 30 d., kai jis buvo suimtas, kitą dalį dėl žalos atlyginimo už advokato V. Barkausko gynybą baudžiamojoje byloje atmetė, kadangi ji apima laikotarpį, nesusijusį su atsiradusiu pagrindu materialinei žalai atlyginti.

Ieškovo prašymą priteisti iš atsakovo 1 000 000 Lt neturtinei žalai, patirtai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų baudžiamojo proceso metu, atlyginti teismas tenkino iš dalies, motyvuodamas tuo, jog teismas tik iš dalies tenkina ieškinį, kadangi ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesant neteisėtų atsakovo veiksmų taikant ieškovui procesines prievartos priemones, kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, vilkinant procesą, nuteisiant, negali būti tenkinamas, egzistuoja pagrindas priteisti ieškovui tik neturtinės žalos, padarytos neteisėtu suėmimu, atlyginimą. Teismo teigimu, ieškovas įrodė patį neturtinės žalos, kaip būtinos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos, buvimo faktą, kadangi, kaip matyti iš ieškovo paaiškinimų, baudžiamosios bylos medžiagos, pateiktų rašytinių įrodymų, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, dėl neteisėto suėmimo ieškovas natūraliai ir objektyviai patyrė dvasinį sukrėtimą, kančias, išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį skausmą (CK 6.250 str. 1 d.). Ieškovas baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus, informacija apie ieškovo ir kitų teisiamųjų byloje asmenų suėmimą apkaltinamojo teismo nuosprendžio pagrindu plačiai pasklido visuomenės informavimo priemonėse, kėlė padidintą visuomenės susidomėjimą, kas, teismo manymu, leidžia teigti apie pakankamai didelių ir gilių dvasinių išgyvenimų patyrimą.

Teismas atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo aptariamos kategorijos bylose, taip pat į tai, kad ieškovas buvo nepagrįstai suimtas pakankamai ilgą laiko tarpą (apie metus), per tą laiką neturėjo galimybės mokytis, dirbti, gausinti šeimą, suėmimas turėjo neigiamos įtakos ieškovo reputacijai, sumažėjo ieškovo bendravimo galimybės, pagaliau, atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo asmenines savybes, taip pat į neturtinės žalos atlyginimo dydžio praktiką šios kategorijos bylose, į tai, jog Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo (galiojusio ieškovo suėmimo laikotarpiu) 7 straipsnio 7 dalis numato, kad atlygintinos moralinės žalos dydis negali būti didesnis kaip 10 000 Lt, teismas konstatavo, jog yra protinga ir teisinga priteisti ieškovui 2 000 Lt dydžio neturtinės žalos kompensaciją. Teismas tik iš dalies sutiko su ieškovo nurodyta aplinkybe, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pablogėjo jo sveikata, jis buvo priverstas gydytis, susirgo neišgydomomis ir nuolat atsinaujinančiomis ligomis. Teismo teigimu, iš teismui pateiktų medicininių dokumentų išrašų ir kitų rašytinių įrodymų negalima daryti kategoriškos išvados, jog egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėto ieškovo suėmimo ir pablogėjusios sveikatos, žalos ieškovo sveikatai, tačiau tikėtina, kad neteisėti atsakovo veiksmai galėjo būti viena iš aplinkybių, paskatinusių ar galėjusių paskatinti bei sąlygoti ir taip jau turėtų ligų paūmėjimą, sveikatos būklės pablogėjimą, juo labiau, kad suėmimo paskyrimo metu ir kurį laiką po suėmimo ieškovas gulėjo ligoninėje, ir vienokių ar kitokių sveikatos problemų turėjimas per visą baudžiamojo proceso trukmę yra abejonių nekeliantis faktas. Teismas taip pat nurodė, jog nėra galimybės priteisti ieškovui didesnės neturtinės žalos kompensacijos sumos, kadangi ilga suėmimo trukmė buvo iš dalies sąlygota ir paties ieškovo veiksmų, t. y. ieškovo ir jo gynėjo prašymų atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos, atostogų, gynėjo užimtumo kitose bylose ir kitų nuo paties ieškovo ir kitų teisiamųjų priklausančių aplinkybių.

Ieškovas R. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 1 708 428 Lt turtinę žalą ir 1 000 000 Lt neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo pateiktus įrodymus dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos, nevisapusiškai juos išnagrinėdamas. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, jog žiniasklaidoje keletą metų buvo skleidžiama neteisinga informacija apie ieškovą, jo tariamai padarytus nusikaltimus, ieškovo nuotraukos buvo spausdinamos spaudos leidiniuose ir pan. Ši informacija labiausiai pakenkė ieškovo reputacijai ir karjerai, trukdė vystyti verslą, susirasti darbą, gausinti šeimą, mokytis, trikdė sveikatą. Teismas taip pat neteisingai vertino įrodymus, jog ieškovas ėjo Žemės banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas. Šią aplinkybę patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga. Duomenų apie darbo užmokestį ieškovas negalėjo pateikti, nes banko dokumentai apie ieškovui nustatytą darbo užmokestį einant Žemės banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas yra dingę. Teismas taip pat neteisingai vertino aplinkybes, susijusias su ieškovo verslo sužlugdymu, kurioms pagrįsti teismui buvo pateikta pakankamai įrodymų. Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 1999 m. rugsėjo mėnesį panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį ieškovo ir kitų asmenų atžvelgiu ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, Tardymo valdybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tardytojo nutarimu baudžiamasis persekiojimas dėl daugiau kaip 15 mln. Lt indėlių pasisavinimo ir iššvaistymo ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas, o šis kaltinimas buvo pagrindinis, dėl kurio ieškovo atžvilgiu vyko ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje. Tuo buvo pripažinta, kad ieškovas dėl to nekaltas ir kad visos jo atžvilgiu taikytos priemonės buvo neteisėtos.

2. Neteisinga teismo išvada, kad visi procesiniai veiksmai, išskyrus suėmimą, baudžiamojoje byloje buvo teisėti ir todėl negalėjo atsirasti atsakovo deliktinė atsakomybė, taip pat tarp šių veiksmų ir pasekmių neįrodytas priežastinis ryšys. Priežastinis ryšys yra akivaizdus, nes visos pasekmės – ieškovo atleidimas iš darbo, verslo sužlugdymas, karjeros pakenkimas, sveikatos sutrikdymas ir kt. – yra susiję su iškelta baudžiamąja byla. Be to, ne tik neteisėtomis priemonėmis gali būti padaroma žala (CK 6.246 str. 3 d.). Bylos nagrinėjimo vilkinimas yra prilyginamas neteisėtam neveikimui su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl baudžiamosios bylos vilkinimo (posėdžių atidėjimo) kalti patys bylos dalyviai. Baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teismo posėdžio pirmininkas (BK 241 str.) ir atsakomybė dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo tenka pirmininkaujančiam teisėjui.

3. Teismas pripažindamas, kad dėl neteisėtos procesinės prievartos priemonės - suėmimo taikymo ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, priteisė ieškovui turtinei žalai atlyginti labai mažą 2 000 Lt sumą, kuri neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

4. Teismo argumentas, jog ieškovui yra priteisiama 1 100 Lt dydžio turtinė žala, prieštarauja įstatymui, nes išlaidos sumokėti už advokato pagalbą yra priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų. Be to, teismas priteisė nepagrįstai mažas išlaidas už advokato pagalbą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir tretysis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamojoje byloje teismo priimtą sprendimą skundžia tik ieškovas. Todėl teismui nustačius, kad vienas ieškovo reikalavimas – atlyginti jam neteisėtu suėmimu padarytą moralinę žalą, - yra pagrįstas, teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti dėl šio reikalavimo pagrįstumo, dėl paties suėmimo teisėtumo, o pasisako tik pagal ieškovo apeliacinį skundą dėl priteistos moralinės žalos dydžio.

Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas šį ieškovo reikalavimą nurodė, kad ieškovo suėmimo metu galiojusio Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 straipsnio septintoji dalis numatė, kad atlygintinas moralinės žalos dydis negali būti didesnis kaip 10 000 Lt, todėl teismas, ribojamas šio dydžio, priteisė ieškovui 2 000 Lt moralinei žalai atlyginti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu pripažino, kad Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 straipsnio 7 dalies nuostata ,,Atlygintinos moralinės žalos dydis [....] negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime išaiškino, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, kad įstatymas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kuriam nors konstituciniam įstatymui arba įstatymui, ir šio įstatymo (jo dalies) atitinkamiems teisėkūros subjektams jo nepanaikinus, jis jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas, nes tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta. Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, negali pripažinti pagrįstu pirmosios instancijos teismo nurodyto argumento, jog ieškovui priteistinos moralinės žalos dydis negali viršyti 10 000 Lt.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Lt dydžio suma yra pernelyg maža ieškovui padarytai moralinei žalai atlyginti. Teismas pagrįstai nurodė, kad, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgiama tiek į bendruosius įstatyme išvardintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), tiek ir į specifinius faktorius, būdingus šiai bylų kategorijai: taikyto suėmimo trukmę, kaltinimo sunkumą, suėmimo pasekmes ir kitas aplinkybes, turėjusias reikšmės konkrečiam asmeniui.

Teismas taip pat teisingai nurodė, kad ieškovas buvo suimtas pakankamai ilgą laiko tarpą, kad suėmimas turėjo neigiamos įtakos ieškovo asmenybei, jo reputacijai, sveikatai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad atlyginti asmeniui padarytą moralinę žalą pinigais beveik neįmanoma, bet materialinis atlyginimas vis tiek turi būti tam tikra satisfakcija už asmens patirtą moralinę skriaudą. Tai pabrėžė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime nurodydamas, jog materialinis atlygis asmeniui negali atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad už teismo nustatytą neteisėtą suėmimą ieškovui priteistinas moralinės žalos dydis turi būti padidintas iki 20 000 Lt. Negalima sutikti su apelianto pozicija, kad tik milijoninis žalos atlyginimas galėtų būti tinkamas, lyginant su patirta skriauda. Kaip minėta, moralinės žalos pinigais atlyginti neįmanoma. Paprastai asmeniui, patyrusiam vienokią ar kitokią moralinę skriaudą, pakanka viešo pripažinimo, kad jo atžvilgiu buvo pasielgta neteisėtai. Neabejotinai turi būti atsižvelgta ir į pačios valstybės, kuri turi atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį bendrą lygį, kitas panašias aplinkybes, taip pat ir į EŽTT praktiką šios kategorijos bylose. Todėl 20 000 Lt dydžio suma, teisėjų kolegijos nuomone, yra visiškai pakankama moralinei žalai atlyginti.

Kiti ieškovo pareikšti reikalavimai dėl baudžiamojo proceso vilkinimo ir teisės į teismą per protingą terminą pažeidimo, dėl procesinių prievartos priemonių – kratos, turto arešto, rašytinio pasižadėjimo neišvykti – taikymo, dėl nuteisimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, dėl turtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos sprendime išspręsti gerai, paremti ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teismas išsamiai išanalizavo visus šiuos ieškovo reikalavimus ir skundžiamame sprendime detaliai aptarė, kokiais įrodymais ir išvadomis remiantis atmeta ieškinio reikalavimus, o dėl reikalavimo atlyginti žalą dėl baudžiamojo proceso vilkinimo ir teisės į teismą per protingą terminą pažeidimo bylos dalį nutraukia. Ieškovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų dėl teismo padarytų išvadų, visiškai nepaminėjo, kodėl nesutinka su atmetimu ieškinio reikalavimų dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, dėl nuteisimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl teisėjų kolegija, apsiribodama apeliacinio skundo ribomis, plačiau dėl šių teismo išvadų nepasisako, kartu pripažindama šias išvadas pagrįstomis.

Dėl baudžiamojo proceso vilkinimo ir bylos išnagrinėjimo per protingą terminą pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovo nurodytos aplinkybės jau išnagrinėtos ir konstatuotos EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu, todėl pareikšti tapataus ieškinio ieškovas negalėjo ir teismas pagrįstai šią bylos dalį nutraukė. Bylos nagrinėjimas laikotarpiu nuo EŽTT sprendimo priėmimo iki bylos nutraukimo (nuo 2003 m. lapkričio 6 d. iki 2004 m. gruodžio 3 d.) negali būti laikomas bylos vilkinimu, kaip kad teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas. Jis pažymėjo, kad šis laikotarpis, įvertinant bylos sudėtingumą, buvo pakankamai trumpas, be to, keletą kartų baudžiamosios bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl pačių kaltinamųjų (tarp jų ir ieškovo) kaltės. Apelianto motyvas, jog teismo posėdžio pirmininkas privalėjo pats tvarkyti procesą taip, kad byla nebūtų vilkinama, nėra pagrįstas, nes baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti baudžiamąją bylą, pavyzdžiui, be teisiamojo ar jo gynėjo. Todėl šią ieškinio dalį teismas atmetė pagrįstai.

Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, jog teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą atlyginti turtinę žalą, priteisdamas tik dalį advokato atstovavimo išlaidų – 1100 Lt. Apeliantas nurodė, kad teismas be pagrindo laikė šį reikalavimą neįrodytu, nes jis neteko ieškinyje nurodytų darbinių pajamų, dėl baudžiamosios bylos. Su tokia apelianto pozicija sutikti negalima. Visų pirma jis nei pirmosios instancijos teisme, nei prie apeliacinio skundo nepateikė jokių įrodymų. Teismas išsamiai aptarė baudžiamojoje ir civilinėje byloje esančius įrodymus ir teisingai nurodė, kad jie nepatvirtina ieškovo nurodytų aplinkybių. Apeliantas šių teismo išvadų nepaneigė ir kitų įrodymų nepateikė. Jis tik nurodė, kad reikėtų vadovautis jo paaiškinimais apie jo darbinę veiklą, nes dokumentai neišliko. Tačiau teismas, atmesdamas šį reikalavimą, rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurių ieškovo paaiškinimais žodžiu paneigti negalima, todėl pagrindo kitokiai išvadai šiuo atveju nėra. Be to, reikia atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad teismas pripažino pagrįstu tik vieną ieškinio reikalavimą – ieškovo suėmimą, todėl spręsti apie reikalavimą atlyginti turtinę žalą galima tik už šį (suėmimo) laikotarpį, o ne už visą bylos nagrinėjimo trukmę, ką teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Todėl ir advokatui V. Barkauskui turėtos išlaidos teisingai atlygintos tik už suėmimo laikotarpį – 1 100 Lt pagal byloje esančius rašytinius įrodymus.

Remdamasi byloje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teisėjų kolegija jį pakeičia tik dėl moralinės žalos atlyginimo, padidindama priteistą sumą iki 20 000 Lt, kitos sprendimo dalies naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 3 p.,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimą pakeisti.

Neturtinės žalos atlyginimą R. M., priteistą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, padidinti iki 20 000 (dvidešimties tūkstančių) Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Alė BukavinienėTeisėjai Marytė MitkuvienėKazys Kailiūnas