- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-22
- Bylos Nr.
- eI3-14350-920/2025
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Linas Baublys, Fausta Vitkienė, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- T. W. M. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 43.9.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. W. M. M. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja T. W. M. M. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriuo prašo: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 4 d. priimto sprendimo Nr. 25S130208 panaikinimo ir priimti skundą; 2) patenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti 2025 m. birželio 4 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 25S130208.
Pareiškėja nurodė, kad ji kartu su šeima 2022-01-13 Lietuvos Respublikos ambasadai Baltarusijos Respublikoje pateikė prieglobsčio prašymą. Pareiškėja kartu su šeima 2022-01-13 Lietuvos Respublikos ambasadai Baltarusijos Respublikoje pateikė prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas tris kartus (po LVAT sprendimų) nagrinėjo užsieniečių prieglobsčio prašymus ir priėmė sprendimą Nr. 24M51226, kuriuo trečią kartą nusprendė nesuteikti užsieniečiams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). 2024-11-04 Regionų administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo Pareiškėjų skundą patenkino visiškai. 2025-01-15 LVAT sprendimu nuspęsta atsakovo Migracijos departamento apeliacinį skundą tenkinti, skundą atmesti kaip nepagrįstą. 2025-02-03 Ruklos priėmimo centras informavo Migracijos departamentą apie užsieniečių, tame tarpe ir Pareiškėjos, pasišalinimą. 2025-05-19 Pareiškėja, atskirai nuo likusios šeimos, buvo grąžinta iš Vokietijos vadovaujantis Dublino III reglamentu į Lietuvą. 2025-06-04 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S130208 Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietės T. W. M. M. atžvilgiu, kuriuo nusprendė išsiųsti (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietę T. W. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Uždrausti (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei T. W. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu ji išvyko iš Šengeno acquis teritorijos nevykdant šį sprendimą - nuo išvykimo dienos. Įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu T. W. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą - nuo išvykimo dienos. Ginčo atveju, Atsakovas, priimdamas Sprendimą išsiųsti Pareiškėją į kilmės šalį, neužtikrino savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos prievolės taikymo galimybės. LVAT sprendimu atmetus jų skundą prieglobsčio byloje, jos šeima, vedama desperacijos, po 3 metų laukimo, priėmė sprendimą pasišalinti iš Lietuvos, o šiam sprendimui Pareiškėja jokios įtakos turėti negalėjo, kadangi sprendimus šeimoje priėmė jos tėvai. Galiausiai, asmens nesutikimas grįžti į kilmės valstybę, institucijoms neišnagrinėjus jos paskesnio prieglobsčio prašymo, negali būti laikoma savaime pagrindu ją išsiųsti priverstine tvarka. Pareiškėjos vertinimu, nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti egzistuojant pasislėpimo pavojui, o grįsti Sprendimą vien hipotetinėmis prielaidomis nėra pagrįsta bei teisėta. Nesant pasislėpimo pavojaus, Atsakovas nepagrįstai Pareiškėjos atžvilgiu iš karto taikė priverstinę išsiuntimo procedūrą, t. y., priverstinis išsiuntimas taikytas formaliai, neįvertinus Pareiškėjos individualios padėties.
Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su skundu. Nurodo, kad 2025-02-03 Migracijos departamentas buvo informuotas, kad pareiškėja kartu su šeimos nariais pasišalino iš Prieglobsčio ir integracijos agentūros Ruklos priėmimo centro, kuriame buvo apgyvendinti. 2025-03-03 Migracijos departamentas gavo pranešimą iš Vokietijos kompetentingos institucijos, kad pareiškėja 2025-02-17 Vokietijoje pateikė prieglobsčio prašymą. Pareiškėja 2025-05-19 pagal Dublino reglamentą buvo grąžinta atgal į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja 2025-06-13 pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą. 2025 m. rugpjūčio 8 d. priimtas sprendimas Nr. 25S177878 nesuteikti T. W. M. M. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Regionų administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje 2025 m. rugsėjo 29 d. priimtas sprendimas skundą (prašymą) atmesti. Atmestini pareiškėjos skundo teiginiai dėl to, kad Migracijos departamentas neužtikrino galimybės pareiškėjai išvykti savanoriškai, kaip nepagrįsti ir klaidingi. Pirma, 2025-05-21 užsieniečių registracijos centras informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta savanoriškai grįžti į savo kilmės valstybę, tačiau ji kategoriškai atsisakė pasinaudoti šia galimybe. Pareiškėja šios aplinkybės neginčija, taigi pareiškėjai buvo sudaryta galimybė pasirinkti procedūrą, pagal kurią ji būtų įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau pati šios galimybės atsisakė. Byloje taip yra neginčijamai įrodyta aplinkybė, kad pareiškėja nesilaiko teisės aktų, t. y. savavališkai pasišalino iš Lietuvos Respublikos ir neteisėtai išvyko į Vokietiją, kur pateikė prieglobsčio prašymą. Atitinkamai darytina pagrįsta išvada, kad ji gali pasišalinti ir pasislėpti siekiant išvengti išsiuntimo. Tuo tarpu pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės (3 metus nagrinėtas prieglobsčio prašymas, neturėjo legitimaus statuso, pasibaigė galioti viza, deportacijos baimė ir kt.) nėra nei pateisinančios jos veiksmus (neteisėtai pasišalino iš Lietuvos), nei pagrindas naikinti ginčijamą sprendimą. Tokia pareiškėjos pozicija yra vertinama kaip gynybinė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 4 d. priimto sprendimo Nr. 25S130208 panaikinimo ir priimti skundą (toliau – ir Skundžiamas sprendimas).
Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2024-07-23 T. W. M. M. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2024-08-16 Migracijos departamentas, išnagrinėjęs T. W. M. M. prašymą suteikti jai prieglobstį, priėmė sprendimą Nr. 24M51226 nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. T. W. M. M. minėtą sprendimą apskundė. 2025-01-15 LVAT atmetė T. W. M. M. skundą kaip nepagrįstą. Įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui, T. W. M. M. prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje. 2025-02-03 Migracijos departamentas buvo informuotas, kad pareiškėja kartu su šeimos nariais pasišalino iš Prieglobsčio ir integracijos agentūros Ruklos priėmimo centro, kuriame buvo apgyvendinti. 2025-03-03 Migracijos departamentas gavo pranešimą iš Vokietijos kompetentingos institucijos, kad pareiškėja 2025-02-17 Vokietijoje pateikė prieglobsčio prašymą. Pareiškėja 2025-05-19 pagal Dublino reglamentą buvo grąžinta atgal į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja 2025-06-13 pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą. 2025 m. rugpjūčio 8 d. priimtas sprendimas Nr. 25S177878 nesuteikti T. W. M. M. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Regionų administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje 2025 m. rugsėjo 29 d. priimtas sprendimas skundą (prašymą) atmesti. 2025-05-21 Utenos apylinkės teismas tenkino URC teikimą sulaikyti T. W. M. iki 2025-08-19, nes priešingu atveju užsienietė gali pakartotinai neteisėtai išvykti iš Lietuvos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, tuo sutrikdydama priimti ir įvykdyti sprendimus dėl jos teisinės padėties. 2025-05-21 URC informavo Migracijos departamentą, kad T. W. M. M. buvo pasiūlyta savanoriškai grįžti į savo kilmės valstybę, tačiau ji kategoriškai atsisakė pasinaudoti šia galimybe. 2025-06-04 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S130208 pareiškėjos atžvilgiu, kuriuo nusprendė T. W. M. M., gim. (duomenys neskelbtini) išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką; Uždrausti (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei T. W. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu ji išvyko iš Šengeno acquis teritorijos nevykdant šį sprendimą - nuo išvykimo dienos. Įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu T. W. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą - nuo išvykimo dienos.
Dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu, be kita ko, jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.
Remiantis Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 1 dalimi, sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks laikotarpis suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Tokiu atveju valstybės narės praneša atitinkamiems trečiosios šalies piliečiams apie galimybę pateikti tokį prašymą. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį.
Administracinių teismų praktikoje pažymima, kad Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo išsiųsti asmenį. Sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2024 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.eA-1764-822/2024).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4316-858/2017, yra pažymėjęs, kad Direktyva 2008/115/EB numato dvi procedūras – prievolę savanoriškai grįžti, be kita ko, į kilmės valstybę, ir asmens išsiuntimą iš šalies – bei jų taikymo tvarką. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog Direktyvoje 2008/115 detaliai numatyta, kokią procedūrą turi taikyti kiekviena valstybė narė neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečiams grąžinti, ir įtvirtinta, kokia tvarka vienas po kito turi vykti atskiri šios procedūros etapai. Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje visų pirma numatyta valstybių narių pareiga priimti sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu. Šiame pradiniame grąžinimo procedūros etape pirmenybė turi būti teikiama, išskyrus išimtinius atvejus, savanoriškam iš sprendimo grąžinti kylančios pareigos įvykdymui, nes Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendime numatomas tinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų. Iš šios direktyvos 7 straipsnio 3 ir 4 dalių matyti, kad tik ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, jeigu esama pasislėpimo pavojaus, valstybės narės gali numatyti tam tikrų pareigų asmeniui, kuriam skirtas sprendimas grąžinti – reguliariai registruotis institucijose, atitinkamas piniginis užstatas, dokumentų paėmimas ar prievolė neišvykti iš tam tikros vietos arba suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį savanoriškai išvykti ar papildomo laikotarpio nesuteikti visai. Pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį valstybėms narėms taip pat leidžiama nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti, visų pirma jeigu esama pavojaus, kad atitinkamas asmuo slėpsis, siekdamas išvengti grąžinimo procedūros, tačiau toks vertinimas šiuo atžvilgiu turi būti pagrįstas individualiu atitinkamo asmens atvejo tyrimu (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Nr. C?430/11 Md Sagor). Esant paskutinei iš nurodytų galimybių, taip pat tuo atveju, kai nesilaikyta įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį, iš Direktyvos 2008/115/EB 8 straipsnio 1 ir 4 dalių matyti, kad, siekiant užtikrinti grąžinimo procedūrų veiksmingumą, jose valstybei narei, kuri priėmė sprendimą grąžinti trečiosios šalių piliečio, neteisėtai esančio jos teritorijoje, atžvilgiu, nustatyta pareiga pradėti išsiuntimo procedūrą, imantis visų būtinų priemonių, prireikus ir priverstinių priemonių, kurios turi būti proporcingos ir taikomos laikantis, be kita, pagrindinių teisių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat akcentuoja, jog Direktyvoje 2008/115/EB yra numatyta grąžinimo procedūros etapų eiga, laipsniškai numatytos priimtinos priemonės, kurių reikia imtis siekiant įvykdyti sprendimą grąžinti asmenį – nuo priemonės, kuria paliekama daugiausia laisvės grąžintinam asmeniui, t. y. suteikiamas terminas savanoriškai išvykti iš šalies, iki priemonių, kurios labiausiai ją apriboja, t. y. sulaikymas specialiame centre. Tačiau visais etapais turi būti laikomasi proporcingumo principo (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Nr. C?38/14 Subdelegación del Gobierno en Gipuzkoa – Extranjera prieš S. Z.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2024-07-23 T. W. M. M. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2024-08-16 Migracijos departamentas, išnagrinėjęs T. W. M. M. prašymą suteikti jai prieglobstį, priėmė sprendimą Nr. 24M51226 nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. T. W. M. M. minėtą sprendimą apskundė. 2025-01-15 LVAT atmetė T. W. M. M. skundą kaip nepagrįstą. 2025-02-03 pareiškėja kartu su šeimos nariais pasišalino iš Prieglobsčio ir integracijos agentūros Ruklos priėmimo centro, kuriame buvo apgyvendinti. Pareiškėja 2025-02-17 Vokietijoje pateikė prieglobsčio prašymą. Pareiškėja 2025-05-19 pagal Dublino reglamentą buvo grąžinta atgal į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja 2025-06-13 pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą. 2025 m. rugpjūčio 8 d. priimtas sprendimas Nr. 25S177878 nesuteikti T. W. M. M. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Regionų administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje 2025 m. rugsėjo 29 d. priimtas sprendimas skundą (prašymą) atmesti. 2025-05-21 Utenos apylinkės teismas tenkino URC teikimą sulaikyti T. W. M. iki 2025-08-19, nes priešingu atveju užsienietė gali pakartotinai neteisėtai išvykti iš Lietuvos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, tuo sutrikdydama priimti ir įvykdyti sprendimus dėl jos teisinės padėties. 2025-05-21 URC informavo Migracijos departamentą, kad T. W. M. M. buvo pasiūlyta savanoriškai grįžti į savo kilmės valstybę, tačiau ji kategoriškai atsisakė pasinaudoti šia galimybe.
Taip pat 2025-12-02 teisme gauta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos užsieniečių registracijos centro informacija, jog 2025-09-29 Priėmimo ir integracijos agentūra raštu Nr. J-1476 informavo, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė T. W. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), pasišalino iš laikino apgyvendinimo vietos teritorijos. Dabartinė jos buvimo vieta nėra žinoma.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, jog pareiškėja ne kartą savavališkai pasišalino iš laikino apgyvendinimo vietos teritorijos, taip pat kategoriškai atsisakė pasinaudoti pasiūlyta galimybe savanoriškai grįžti į savo kilmės valstybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas pirmenybę taikyti ne savanoriškam pareiškėjos grįžimui į jos kilmės valstybę, bet išsiuntimui iš šalies. Tai reiškia, kad Migracijos departamentas visapusiškai įvertino visas šiame kontekste aktualias aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos atžvilgiu netaikytina bendroji taisyklė, pagal kurią suteikiama pirmenybė jos savanoriškam grįžimui.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, nesudarant prielaidų jai savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, šiuo atveju yra proporcinga priemonė pareiškėjos atžvilgiu nustatytų individualių aplinkybių kontekste.
Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką
Remiantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3.1 papunktį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, nustatomas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis, jeigu užsienietis buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas ir jo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.
Skundžiamu sprendimu nutarta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Toks sprendimas priimtas, nes T. W. M. M. prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo išnagrinėtas skubos tvarka, todėl nutarta, kad nagrinėjamu atveju užsienietei tikslinga taikyti 2 metų draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką
Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjos prašymas išnagrinėtas skubos tvarka, daro išvadą, jog nėra prielaidų vertinti, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjos atžvilgiu nustatytų individualių aplinkybių kontekste yra neproporcinga priemonė. Todėl, nenustačius aplinkybių, dėl kurių nustatytasis draudimo laikotarpis turėtų būti sutrumpintas, teismas sprendžia, kad pareiškėjai pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metams.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metams, yra teisėta ir pagrįsta.
Dėl perspėjimo įvedimo į SIS
SIS reglamento 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.). SIS reglamento 21 straipsnio „Proporcingumas“ 1 dalyje nustatyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 išaiškino, kad, prieš į SIS įvedant perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju – Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. Atitinkamai teisėjų kolegija apibendrino, kad Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai.
Skundžiamu sprendimu nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu T. W. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą - nuo išvykimo dienos.
Migracijos departamentas, priimdamas tokį sprendimą nurodė, jog įvertinus tai, kad T. W. M. M. išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos ir tai, kad užsienietė ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsienietei atvykti ir apsigyventi į SIS, užsienietės duomenys, vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aktualią Skundžiamo sprendimo dalį dėl pareiškėjos atžvilgiu uždraudimo įvedimo į SIS, daro išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu T. W. M. M. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą - nuo išvykimo dienos, yra teisėta ir pagrįsta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Skundą atmetus, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 86‑87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nutaria:
Pareiškėjos T. W. M. M. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.