- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-03
- Bylos Nr.
- 2A-104/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- R. K.
- Advokatai
- Tomas Juodys, Asta Skujytė
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, o priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-168-33/2008 pagal ieškovo V. K. (V. K. ) ieškinį atsakovui R. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl negrąžintos paskolos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. K. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. K. 112 900 Lt skolą, 4 265,62 Lt palūkanas iki bylos iškėlimo teisme, taip pat 6,751 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2007 m. balandžio 19 d. – birželio 15 d. paskolino atsakovui 112 900 Lt, pervesdamas šią sumą į jo sąskaitas banke. Pasitikėdamas atsakovu, jokių paskolos sutarčių nepasirašinėjo bei kitokių garantijų iš jo nereikalavo. Žodžiu buvo susitarta, kad atsakovas skolą grąžins iš karto, kai tik galės, tačiau ne vėliau kaip iki 2007 m. rugsėjo 1 d. Šio savo įsipareigojimo atsakovas nevykdo ir skolos negrąžina. Be skolos sumos, iš atsakovo iki 2007 m. lapkričio 28 d., t. y. kreipimosi į teismą dienos, prašė priteisti 4 265,62 Lt palūkanas, o nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – 6,751 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, kadangi žodžiu šalys buvo susitarusios dėl tokio dydžio palūkanų už naudojimąsi paskolintomis piniginėmis lėšomis.
Atsakovas R. K. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 7 100 Lt negrąžintą paskolos dalį, o ieškinį atmesti. Nurodė, kad, vadovaudamasis draugiškais santykiais bei pasitikėdamas ieškovu, 2007 m. kovo 27–28 d. paskolino jam 120 000 Lt. Pinigai buvo perduoti nepasirašant jokio paskolos raštelio bei nenurodant paskolos grąžinimo termino. Ieškovo ieškinyje nurodytais bankiniais pavedimais buvo ne suteikiama paskola atsakovui, o dalimis grąžinama atsakovo suteikta paskola. Tokiu būdu ieškovas sugrąžino 112 900 Lt gautos paskolos ir liko dar skolingas 7 100 Lt. Tarp šalių dar anksčiau buvo susiklostę teisiniai santykiai. Ieškovas 2007 m. sausio 31 d. yra pervedęs atsakovui (paskolinęs) 4 000 Lt, banko pavedime nurodydamas „skola“. Atsakovas šią skolą grąžino 2007 m. vasario 5 d. pavedimu, nurodydamas, jog tai yra „papildymas“. Pavedimų, kuriais ieškovas neva suteikė paskolą atsakovui, paskirtis įvardijama skirtingai ir jie neįrodo, jog V. K. yra paskolos davėjas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 112 900 Lt skolą, 3 159,23 Lt palūkanas iki bylos iškėlimo teisme dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas teigia skolinęs atsakovui, atsakovas tvirtina, jog suteikęs paskolą ieškovui. Rašytinių paskolos sutarčių ar paskolos raštelių nė viena iš šalių teismui nepateikė. Kadangi šalys nenurodė ir neįrodinėjo, kad mokėjimai buvo atliekami už pirktas materialines vertybes ar paslaugas, tarp jų kilusius teisinius santykius teismas vertino kaip paskolinius, o atsakovo pateiktus įrodymus apie V. K. IĮ ir UAB „Konsura“ sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį bei ieškovo įsigytas transporto priemones pripažino neturinčius ryšio su nagrinėjama byla. Teismas sprendė, kad ieškovas įstatymo leistinais įrodymais, t. y. banko pavedimais, įrodė, jog suteikė atsakovui 112 900 Lt paskolą. Šį faktą patvirtina ir atsakovo banko sąskaitų išrašai, o atsakovas šio fakto nenuginčijo. Nors ieškovo mokėjimų nurodymuose mokėjimų paskirtis yra traktuojama įvairiai (pervedimas, paskola, laikina paskola, papildymas), tačiau, nesant duomenų apie kitokio pobūdžio atsiskaitymus tarp šalių bei atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog ieškovas nesupranta lietuvių kalbos, ir atsakovui neįrodžius, jog ieškovas dengė jo suteiktą paskolą, teismas konstatavo, jog faktiškai ieškovo atsakovui pervestos sumos buvo paskola. Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų apie paskolos sugrąžinimą, 112 900 Lt negrąžintą paskolą teismas priteisė iš atsakovo. Teismas iš atsakovo ieškovui, vadovaudamasis CK 6.37, 6.210 bei 6.874 straipsniais, priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas iki ieškinio padavimo teismui, kurios sudaro 3 159,23 Lt, bei tokio pat dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes neturėjo pagrindo priteisti ieškovo prašomą palūkanų dydį. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti suteiktos ieškovui 120 000 Lt paskolos negrąžintą 7 100 Lt dalį, nurodydamas, kad atsakovas nepagrindė savo prašymo jokiais įstatymo leidžiamais įrodymais, t. y. nepateikė nei rašytinės paskolos sutarties, nei kitokio dokumento, patvirtinančio paskolos sumos perdavimą ieškovui (CK 6.871 str.), todėl priešieškinį atmetė kaip neįrodytą. Teismas nurodė, kad, patenkinus ieškovo ieškinį, yra paneigiamos visos aplinkybės, kuriomis atsakovas grindė savo reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas, skolindamasis pinigus iš savo motinos, 2007 m. sausio 9 d. surašė paskolos lapelį, o neva paskolinęs pinigus svetimam žmogui V. K. tokio raštelio, jau nekalbant apie paskolos sutartį, nepareikalavo. Teismas sprendė, kad neatitinka protingumo kriterijų ir tas faktas, kad, neturėdamas piniginių lėšų ir jas skolindamasis iš savo motinos, tuo pačiu metu jis skolintų pinigus kitiems asmenims.
Šalies argumentai
Atsakovas R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
Teismas netinkamai traktavo bylos faktinį pagrindą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, nepagrįstai atsisakė išreikalauti papildomus įrodymus, liečiančius ginčo esmę, todėl neteisingai išsprendė bylą. Teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo išreikalauti ieškovo sąskaitų bankuose išrašus. Tokie įrodymai byloje yra būtini ir išreikalautini apeliacinės instancijos teisme.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra rašytinių sutarties įrodymų, turėjo remtis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais bei labai išsamiai ištirti teismo posėdžio metu ieškovo išdėstytas faktines aplinkybes, nes ieškovas jas dėstė nenuosekliai, nepakankamai aiškiai bei prieštaringai. Atsakovas nurodo, kad teismo vertintas atsakovo motinos 2007 m. sausio 9 d. paskolos raštelis buvo surašytas motinos iniciatyva, nes ji norėjo, kad sūnus turėtų kuo pagrįsti nemažą pinigų sumą deklaruodamas mokesčių inspekcijoje.
Atsiliepimas
Ieškovas V. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovo nurodomi argumentai prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas atsakovui 2007 metų balandžio-birželio mėnesiais bankiniais nurodymais pervedė 112 900 Lt. Šiuose nurodymuose kaip mokėjimo paskirtis yra nurodyti ,,pervedimas“, ,,paskola“ (2 kartus), ,,papildymas“, ,,laikina paskola“ (2 kartus). Šių mokėjimo nurodymų pagrindu ieškovas teigia, kad jis paskolino atsakovui minėtą pinigų sumą, o pastarasis jos negrąžino. Tuo tarpu atsakovas teigia, kad šie lėšų pervedimai yra ieškovo jam grąžinama paskola, kurią jis jam suteikė 2007 metų kovo pabaigoje.
LR CK 6.871 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Nagrinėjamoje byloje nė viena iš šalių savo teiginiams pagrįsti rašytinės paskolos sutarties nepateikė, todėl teismas, spręsdamas dėl fakto, ar viena kuri nors iš šalių yra suteikusi kitai paskolą, remiasi byloje esančiais įrodymais. Vieninteliai objektyvūs duomenys, leidžiantys teigti, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai, yra mokėjimo nurodymai, kuriais ieškovas įneša pinigus į atsakovo sąskaitą. Tačiau šie mokėjimo nurodymai, kuriuose kaip mokėjimo paskirtis yra nurodyta jau aukščiau minėta abstraktaus pobūdžio informacija, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovas skolino pinigus atsakovui. Šie įrodymai taip pat nepatvirtina atsakovo nurodomo fakto, kad tai paskolos grąžinimas.
Taip pat pažymėtina ir ta aplinkybė, kad jei paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, abi šalys yra verslininkai. Ieškovas turi savo individualią įmonę, o atsakovas yra UAB ,,Konsura“ direktorius, todėl tikėtina, kad, elgdamiesi kaip apdairūs ir rūpestingi asmenys, jie turėjo aptarti paskolos sutarties sąlygas, t. y. paskolos grąžinimo terminą, palūkanas ir panašiai. Be to, ieškovas, teigdamas, kad skolino pinigus, nepagrindė, kodėl ir kokio susitarimo pagrindu pinigai buvo perduodami dalimis, kritiškai vertintinas ir ieškovo teiginys, kad jis tikėjo, jog atsakovas skolą atiduos netrukus, nes jo kuriamas verslas duos didelį pelną. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas teismo posėdžio Klaipėdos apygardos teisme metu paaiškino, kad nenurodė tikslios mokėjimo paskirties, nes nemoka lietuviškai, o kompiuteryje nėra tokios programos, kad galėtų daryti įrašus rusų kalba. Tačiau, kaip jau minėta, ieškovas pinigus į atsakovo sąskaitą įnešė per banką, t. y. atlikdamas mokėjimo nurodymą, kurio duomenis užfiksavo banko darbuotoja, todėl ieškovas turėjo galimybę aiškiai suformuluoti mokėjimo paskirtį.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Šis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę. Šį principą būtina taikyti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį. Šioje byloje šalys įrodinėja paskolinius santykius, t. y. ieškovas teigia skolinęs atsakovui, atsakovas teigia skolinęs ieškovui. Esant paskoliniams santykiams, kaip šiuo atveju, viena ir kita šalis nurodė, jog buvo skolintasi didelė pinigų suma, todėl teismas taiko griežtesnius įrodymų pakankamumo kriterijus ir sprendžia, kad byloje esančių įrodymų visuma neleidžia nei vieno, nei kito fakto pripažinti įrodytu (CPK 185 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimo dalis, kuriomis iš dalies patenkintas ieškovo V. K. ieškinys ir iš atsakovo R. K. priteistos ieškovui V. K. bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią ieškinio dalį atmesti.
Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.