- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-18
- Bylos Nr.
- eI-442-629/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01955-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Milda Vainienė, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- L. S.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Vansevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
L. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 106–116) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2293, įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius) pakeisti jo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. 6-24-3273, nusprendžiant skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. birželio 5 d., taikant pareiškėjos kompensuojamąjį uždarbio dydį bei priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką.
Pareiškėja nurodė, kad motinystės pašalpa jai paskirta, pritaikius ne jos dienos kompensuojamąjį uždarbį, tačiau maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėja pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2016 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo apskaičiuota jai paskirta motinystės pašalpa, prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėja pažymėjo, kad iš neteisės teisė nekyla, todėl ir skundžiamu atsakovo sprendimu nustatyta motinystės pašalpa tiek, kiek ji yra sumažinta pritaikant maksimalų kompensuojamąjį uždarbio dydį, laikytina paskaičiuota netinkamai bei turėtų būti perskaičiuojama.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 24?7, 119–120).
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 21 str. 4 d. ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 84 str. 2 d. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimai įsigalioja jų oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dieną. Konstitucijos 107 str. 1 d. nustato, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjai motinystės pašalpa apskaičiuota vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, kurios, iki oficialiai Teisės aktų registre bus paskelbtas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. KT8-N5/2016, ir toliau taikytinos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus ir naikinti skundžiamus sprendimus bei priteisti pareiškėjai motinystės pašalpą, apskaičiuotą taikant vidutinį dienos kompensuojamąjį uždarbį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagristą (b. l. 44–47).
Pažymėjo, kad VSDFV yra viešojo administravimo institucija, kuri privalo vadovautis galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais ir juos vykdyti. Nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams įstatymų nėra suteikta teisė taikyti teisės aktų nuostatų savo nuožiūra, jų netaikyti, vadovautis tiesiogiai Konstitucija ar dar negaliojančiais Konstitucinio Teismo nutarimais. Konstitucinio Teismo nutarimas turi įstatymo galią nuo jo įsigaliojimo dienos. Teisės aktų nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalės būti taikomos skiriant motinystės pašalpas nuo 2017 m. sausio 2 d., o VSDFV teritorinių skyrių sprendimai dėl motinystės pašalpų skyrimo priimti iki 2017 m. sausio 2 d., yra laikomi teisėtais. Tai, kad viešojo administravimo subjektas sprendimo priėmimo momentu žino, kad jo taikomos teisės aktų nuostatos yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir nuo 2017 m. sausio 2 d. nebegalios (nes bus pakeistos), nereiškia, kad jis turi teisę netaikyti galiojančių teisės aktų nuostatų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas visiškai.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos motinystės pašalpos mažinimo, taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą, ir dėl to susidariusios motinystės pašalpos nepriemokos priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. vasario 9 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės pašalpos skyrimo nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. birželio 5 d. (b. l. 34–35).
VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 6-24-3273 pareiškėjai paskyrė 5 899,47 Eur motinystės pašalpą (b. l. 38).
Pareiškėja, nesutikdama su tokiu motinystės pašalpos apskaičiavimu, su skundu kreipėsi į VSDFV, tačiau VSDFV 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2293 pareiškėjos skundo netenkino (b. l. 42–43).
Pažymėtina, kad pašalpos skyrimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 str. 2 d. buvo nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį. Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, 9 p. nustatė, kad vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė). Įstatymo 6 str. 5 d. ir Nuostatų 7 p. buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį) galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pagal Nuostatų 10 p. maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė). Metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius kiekvienais metais tvirtinamas Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu.
Vadovaujantis minėtomis Įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, pareiškėjos kompensuojamasis uždarbis sudarė 97,17 Eur ir buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl pareiškėjai motinystės pašalpa apskaičiuota taikant maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį.
Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime, oficialiai paskelbtame 2017 m. sausio 2 d., konstatavo, kad Įstatymo 6 str. 5 d. tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, bei Nuostatų 7 ir 10 p. prieštarauja Konstitucijos 39 str. 2 d.
Taigi darytina išvada, kad pareiškėjai buvo išmokėta sumažinta motinystės pašalpa, kuri buvo apskaičiuota, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reglamentavimu.
Konstitucijos 107 str. 1 d. įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų (bendrąja prasme) galia yra nukreipiama į ateitį. Tačiau Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. yra įtvirtinta šios taisyklės išimtis, įtvirtinanti, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas yra neįvykdytas, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki to momento, kuomet teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad kompetentingo viešojo administravimo subjekto atliktas pareiškėjos motinystės pašalpos apskaičiavimas yra laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme.
Šiuo atveju pareiškėja nustatytais terminais apskundė VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. 6-24-3273 privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka VSDFV, vėliau nustatytais terminais apskundė teismui VSDFV 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2293 bei minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, taigi darytina išvada, kad, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, atliktas pareiškėjos motinystės pašalpos apskaičiavimas negali būti laikomas įvykdytu sprendimu, todėl pareiškėja turi teisę į šios pašalpos perskaičiavimą.
Teismo vertinimu, 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo 2 str. 3 d. nuostata, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką, šiuo atveju neaktuali, kadangi pastaroji taikytina tik sprendimams, kurie gali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme.
Taigi, nors VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, priimdami ginčijamus sprendimus, vadovavosi tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Taigi pareiškėjos ginčijamas, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu reglamentavimu priimtas VSDFV 2016 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. (11.1)I-2293 naikintinas ir VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigotinas pakeisti savo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. 6-24-3273, perskaičiuojant motinystės pašalpą taikant pareiškėjos kompensuojamąjį dienos uždarbį (97,17 Eur) bei išmokėti susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkinamas visiškai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos L. S. skundą tenkinti visiškai.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2293.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių pakeisti savo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. 6-24-3273, perskaičiuojant motinystės pašalpą, taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį bei išmokėti pareiškėjai L. S. susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.