- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-04-09
- Bylos Nr.
- 2-945-618/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-12580-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Larisa Šimanskienė
- Ieškovas
- UAB „Minibank“
- Atsakovas
- V. M.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Ugnei Martinauskaitei, dalyvaujant ieškovės UAB „Minibank“ atstovei S. U., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Minibank“ ieškinį atsakovei V. M. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 5794,77 Lt skolą, 561,15 Lt nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2-5). Nurodė, kad atsakovė 2013-03-04 kreipėsi į ieškovę su prašymu suteikti jai 4000 Lt kreditą 24 mėnesių laikotarpiui ir sutiko su vartojimo kredito sutarties sąlygomis, kreditas atsakovei buvo suteiktas ir pervestas 2013-03-04 pavedimu į atsakovės nurodytą banko sąskaitą, atsakovė kreditą turėjo grąžinti periodinėmis išmokomis po 275,95 Lt, visą sumą išmokant iki 2015-03-05, tačiau atsakovė nesilaikė kredito grąžinimo terminų, suėjus 4, 5, 6 ir 7 periodinių įmokų mokėjimo terminams atsakovė jų nepervedė, į raginimus nereagavo, todėl ieškovė nuo 2013-07-06 įgijo teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti iš atsakovės visą kreditą sumą su priklausančiomis palūkanomis. Be to, nurodė, kad atsakomybė už sutarties pažeidimus yra numatyta sutarties 9.1. papunktyje, numatančiame, jog prievolės įvykdymo terminą praleidusi šalis privalo mokėti ne mažesnius nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuostolius už naudojimąsi ieškovės piniginėmis lėšomis nuo laiku negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną uždelstą dieną, jei vėluojama sumokėti periodinę įmoką ar jos dalį ilgiau kaip 15 dienų, 16 dieną ir toliau nuostoliai patiriami ir skaičiuojami nuo visos kredito sumos. Pagal ieškovės pateiktus paskaičiavimus, atsakovė liko skolinga 3699,01 Lt negrąžinto kredito, 2095,76 Lt palūkanų ir 561,15 Lt nuostolių. Ieškovės atstovė S. U. teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad ieškovės padėtis nėra dominuojanti, Lietuvos banko internetiniame puslapyje yra viešai skelbiama informacija apie įstaigas, teikiančias vartojimo kreditus, kurių šiuo metu yra apie 150, taigi atsakovė turėjo galimybę rinktis iš kur imti vartojimo kreditą. Nurodė, kad vartojimo kredito palūkanų norma yra 54 procentai, tuo tarpu Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatyta metinė palūkanų riba, kuri dar laikoma protinga yra 200 procentų.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti dalyje dėl per didelių nuostolių atlyginimo (b. l. 35-37). Nurodė, kad atsakovė sudarydama sutartį neturėjo realių galimybių įtakoti sutarties sąlygas, jai buvo pateiktos standartinės kredito sutarties sąlygos, tokiu būdu atsakovė buvo pastatyta į blogesnę padėtį, nes ieškovės padėtis buvo dominuojanti. Paaiškino, kad sutarties terminas prievolei įvykdyti turėjo sueiti tik 2015-03-05. Be to, ieškovės prašomi priteisti 561,15 Lt nuostoliai yra reikalaujami nepagrįstai, atsakovės nuomone ieškovės prašoma priteisti 2095,76 Lt palūkanų suma apima ieškovės paskaičiuotus 561,15 Lt turėtus nuostolius. Atsakovė į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą informuota tinkamai, atsakovė pateikė prašymą nagrinėti bylą jai nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2013-03-04 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 4000,00 Lt dydžio kreditą, o atsakovė įsipareigojo pagal sutartyje numatytą grafiką grąžinti jai suteiktą kreditą, mokėti palūkanas ir kitas ieškovės paskaičiuotas sumas pagal sutartį (b. l. 9-23). Ieškovė 2013-07-17 raginimu informavo atsakovę, jog ji vėluoja sumokėti periodinę įmoką ieškovei, 2013-07-17 atsakovė skolinga 280,69 Lt (b. l. 67). Ieškovė 2013-09-04 raginimu informavo atsakovę, jog atsakovė nevykdo sutartinių įsipareigojimų, 2013-09-04 susidariusi skola yra 813,17 Lt, taip pat nurodė, kad jeigu atsakovė neįvykdys visų iš vartojimo kredito sutarties kylančių įsipareigojimų per 14 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos, vartojimo kredito sutartis bus laikoma nutraukta 15 dieną nuo šio pranešimo gavimo dienos (b. l. 68). Duomenų, kad kreditas ir kitos prašomos priteisti sumos ieškovei būtų sumokėtos, byloje nėra.
Ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovės 3699,01 Lt negrąžinto kredito, 2095,76 Lt palūkanų ir 561,15 Lt nuostolių. Atsakovė su ieškovės reikalavimais dėl negrąžinto kredito priteisimo ir palūkanų iš esmės sutinka, nesutinka su reikalavimu dėl nuostolių priteisimo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp šalių 2013-03-04 sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 4000,00 Lt dydžio kreditą, o atsakovė įsipareigojo pagal sutartyje numatytą grafiką grąžinti jai suteiktą kreditą, mokėti palūkanas ir kitas ieškovės paskaičiuotas sumas pagal sutartį, taigi darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4, 6.886 straipsniai). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis).
Atsakovė nurodo, kad sutarties įvykdymo terminas nėra praleistas, nes jis aiškiai nurodytas sutartyje – atsakovė kreditą turėjo grąžinti ieškovei iki 2015-03-05. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalį, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 8.9. punkte nustatyta, kad kredito davėjas (ieškovė) turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, jeigu kredito gavėjas (atsakovė) rašytiniu pranešimu buvo informuotas apie pradelstus vykdyti įsipareigojimus, įsipareigojimus vėluojama vykdyti ilgiau kaip vieną mėnesį, o jų suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės, ir įsipareigojimai nebuvo įvykdyti per dvi savaites nuo papildomo rašytinio pranešimo ir įteikimo kredito gavėjui dienos. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė pagal kredito mokėjimo grafiką turėjo nuo 2013-04-05 kas mėnesį iki mėnesio penktos dienos mokėti ieškovei 275,95 Lt dydžio įmoką (b. l. 65). Atsakovė pirmas įmokas sumokėjo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, tačiau 2013-07-05 mokėtinos įmokos ieškovei nesumokėjo, todėl ieškovė 2013-07-17 raštu informavo atsakovę, jog ji vėluoja sumokėti periodinę įmoką ieškovei, 2013-07-17 atsakovė skolinga 280,69 Lt (b. l. 67), atsakovė savo įsipareigojimų toliau nevykdė, todėl ieškovė 2013-09-04 raštu informavo atsakovę, jog atsakovė nevykdo sutartinių įsipareigojimų, 2013-09-04 susidariusi skola yra 813,17 Lt, taip pat nurodė, kad jeigu atsakovė neįvykdys visų iš vartojimo kredito sutarties kylančių įsipareigojimų per 14 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos, vartojimo kredito sutartis bus laikoma nutraukta (b. l. 68). Kadangi atsakovė pradelstų įmokų nesumokėjo, ieškovė vienašališkai nutraukė vartojimo kredito sutartį su atsakove. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pripažintina, kad atsakovė pažeidė prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 8.11. punktą, kredito davėjui (ieškovei) vienašališkai nutraukus kredito sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti visą kredito sumą, palūkanas, priskaičiuotus nuostolius ir kitas išlaidas.
Atsakovė nurodo, kad ji yra vartotoja, jai buvo pateiktos standartinės sąlygos, kurių ji negalėjo įtakoti, todėl ieškovės padėtis jos atžvilgiu buvo dominuojanti, nuostoliai paskaičiuoti remiantis 54 procentų metinių palūkanų norma, kuri yra neprotinga, be to, ieškovės prašomos priteisti palūkanos apima ieškovės paskaičiuotus nuostolius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Ieškovės atstovė S. U. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovės padėtis nėra dominuojanti, Lietuvos banko internetiniame puslapyje yra viešai skelbiama informacija apie įstaigas, teikiančias vartojimo kreditus, kurių šiuo metu yra apie 150, pateikė šias aplinkybes patvirtinantį viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (b. l. 52-64). Pažymėtina, kad ieškovės veikla yra teikti kreditus bei gauti už suteiktus kreditus atlyginimą, t. y. palūkanas, tokio pobūdžio paslaugas teikiančių juridinių asmenų yra daug, jų sąrašas skelbiamas viešojoje erdvėje, taigi atsakovė turėjo galimybę rinktis iš kur imti vartojimo kreditą, tai reiškia, kad atsakovei nebuvo priverstinai primestos sąlygos, kuriomis ieškovė suteikė atsakovei vartojimo kreditą, atsakovė sutartį su joje esančiomis sąlygomis pasirašė laisva valia, suprasdama sutarties sąlygų esmę. Tarp šalių pasirašytoje vartojimo kredito sutartyje nustatyta, kad kredito palūkanų norma yra 54 procentai, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma yra 69,59 procentai. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad finansų rinkoje rinkos dalyviai tarpusavyje konkuruoja, siūlydami finansines paslaugas, finansų rinkoje vidutinė metinė palūkanų norma procentais gali svyruoti nuo 10 iki 82 ir daugiau procentų, o vidutinė metinė kredito kaina gali siekti 163 ir daugiau procentų, bet ne daugiau nei 200 procentų. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pripažintina, jog atsakovės argumentai, kad palūkanų norma yra neprotinga ir nepagrįsta, nepagrįsti.
Atsakovė nurodo, kad ieškovės prašomos priteisti palūkanos apima ieškovės paskaičiuotus nuostolius. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos vykdymas (CK 6.205 straipsnis) lemia prievolę pažeidusios šalies civilinę atsakomybę, kurią taikant pasireiškia turtinis (ekonominis) prievolės pobūdis, nes skolininkas už tinkamą prievolių vykdymą atsako savo turtu. Vadovaujantis vienu pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnyje, prievolės pažeidimo atveju kreditorius turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą. Palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma) (toliau – mokėjimo palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios palūkanos). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats. Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Tarp šalių 2013-03-04 sudarytos vartojimo kredito sutarties 9.1. punkte nustatyta, kad jeigu pasibaigus kredito grąžinimo terminui kredito gavėjas negrąžina kredito davėjui kredito ar jo dalies ir/ar nesumoka palūkanų ar jų dalies, taip pat jeigu suėjus periodinės įmokos mokėjimo terminui kredito gavėjas nesumoka periodinės įmokos ar jos dalis, jis įsipareigoja atlyginti kredito davėjui nuostolius. Nuostoliai patiriami ir skaičiuojami už kiekvieną mokėjimo termino praleidimo dieną ir yra ne mažesni nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Šalys susitarė, kad kredito palūkanų norma yra 54 procentai. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į šalių susitartos kredito palūkanų normos dydį bei į laikotarpį, už kurį skaičiuojami ieškovės patirti nuostoliai, įvertinus prašomų priteisti nuostolių dydį, teismas pripažįsta, kad ieškovės reikalavimas dėl 561,15 Lt nuostolių priteisimo iš atsakovės pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.261 straipsnis).
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė sutinka su ieškovės reikalavimais dėl negrąžinto kredito ir palūkanų priteisimo, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimai pagrįsti, todėl tenkintini, ieškovei iš atsakovės priteistina 3699,01 Lt negrąžinto kredito, 2095,76 Lt palūkanų ir 561,15 Lt nuostolių (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59, 6.63 straipsniai, 6.71 straipsnio 1 dalis).
Ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad ieškovės ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas, iš atsakovės priteistina 3699,01 Lt negrąžintas kreditas, 2095,76 Lt palūkanos, 561,15 Lt nuostoliai, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2013-10-31 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, paliktinos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus, ieškovei iš atsakovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 191,00 Lt žyminis mokestis (b. l. 6) ir 242,00 Lt išlaidos už teisinę pagalbą ruošiant procesinius dokumentus teismui, iš viso 433,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).
Pagal 2011-11-17 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10,00 Lt. Byloje patirta 12,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi atsakovams tenka po 6,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šios išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 151, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovės V. M. 3699,01 Lt negrąžintą kreditą, 2095,76 Lt palūkanas, 561,15 Lt nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 6355,92 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-10-31) iki teismo sprendimo įvykdymo bei 433,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Minibank“.
Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2013-10-31 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.