Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-31 · Administracinė byla Nr. I-4467-872/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-31
Bylos Nr.
I-4467-872/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02618-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Fausta Vitkienė
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4467-872/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02618-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

dalyvaujant pareiškėjui V. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–18), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad skirtingais laikotarpiais nuo 2018 m. rugpjūčio 6 d. iki 2019 m. sausio 28 d. (viso 29 dienas) buvo laikomas Panevėžio AVPK kameroje Nr. 10 nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kameroje pažeidžiant vienam asmeniui taikytiną 4 kv. m ploto reikalavimą, atskaičiavus baldus. Pareiškėjo skaičiavimais, kameros plotas buvo tik apie 4,5 kv. m, o atskaičiavus baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, jam likdavo mažiau kaip 0,3 kv. m laisvo ploto judėjimui, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, negalėjo ramiai pailsėti. Kalinimo metu nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, nes jie neatskirti nuo bendros kameros erdvės, todėl atliekant gamtinius reikalus pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų. Sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Kameroje nebuvo veidrodžio, nes jis buvo sudaužytas, todėl pareiškėjas negalėjo įsilašinti į akis gydytojų išrašytų vaistinių preparatų.

Kameroje laikomiems asmenims nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. Norint išsikviesti budintį pareigūną, tenka daužyti į kameros duris. Taip pat po išsimaudymo dušo patalpose tenka ilgai laukti, daužyti į duris, triukšmauti, kol kiti asmenys yra išvedami į gyvenamąsias kameras.

Teigia, jog Panevėžio AVPK nebuvo užtikrinama asmenų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kitų renginių, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, todėl visas 23 val. per parą privalėjo praleisti ankštoje kameroje.

Nurodo, kad Panevėžio AVPK turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, tačiau vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, nes kai kuriuose kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių, suoliukų, o ant sienų buvo matomas pelėsis bei grybelis. Kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, juose buvo šiferiniai stogeliai, kuriuose yra asbesto ir kuris sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK nebuvo ventiliacijos, patalpos vėdinamos tik per langą ir tik šiltuoju paros metu, patys suimtieji negali atidaryti langų, kadangi jie uždaromi iš lauko pusės. Kamerose buvo drėgna ir vėsu, vidutinis drėgnumas viršijo 70 proc., lubos ir sienos buvo pasidengusios pelėsiu. Nebuvo tinkamai užtikrintas apšvietimas, nes kamerose buvo įrengtos dvi 36 vatų lemputės, jų skleidžiama šviesa buvo labai stipri ir nuo jos skaudėjo galvą ir akis. Nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, nes žiemos metu ji buvo nuo 10 °C iki 14 °C. Pareiškėjo teigimu, jis ne kartą prašė Panevėžio AVPK administracijos išmatuoti oro temperatūrą kameroje, tačiau buvo atsisakoma tai padaryti. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra, pykindavo. Kamerose nebuvo valymo inventoriaus, jose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių ir blakių o administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos.

Nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, ne iš karto davė užvalkalą, neišduodavo rankšluosčių, vėliau išduodavo tik virtuvinį rankšluostuką, nedezinfekavo čiužinių, neplaudavo apatinio trikotažo, todėl pareiškėjas pats savarankiškai plaudavo drabužius. Išduodama patalynė buvo suplyšusi ir purvina, netinkama naudojimui.

Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK kartais nebūdavo šilto vandens, todėl pareiškėjas ne kartą neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu. Kalinimo metu taip pat nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas, nes maistas buvo neskanus ir nekaloringas, dienos normoje nuolat trūko apie 800 kcal, o pareiškėjas kiekvieną dieną sportavo, be to, tekdavo valgyti atšalusį maistą.

Nurodo, jog kai buvo konvojuojamas iš Panevėžio AVPK į Panevėžio apygardos teismą ir atgal (iš viso 12 kartų) buvo grubiai pažeidžiamos pareiškėjo teisės, kadangi jis buvo konvojuojamas transporto priemonėje nenuėmus antrankių ir neturėjo galimybės prisisegti saugos diržais.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs fizinių skausmų ir papildomų psichologinių išgyvenimų, jis tapo konfliktiškas, grubus ir užsidaręs, be to, buvo pažemintas jo orumas ir reputacija. Pareiškėjas mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovo. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime (b. l. 28–35) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK kamerose vienas, nepažeidžiant teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimo. V. K. statusas buvo suimtasis.

Paaiškina, jog teisės aktai nenumato pareigos teritorinių policijos įstaigų areštinėms organizuoti jose laikomiems asmenims renginius ar kitą užimtumą, todėl Panevėžio AVPK neprivalėjo užtikrinti pareiškėjo teisės į užimtumą ir socialinių poreikių patenkinimą. Teisės aktuose taip pat nėra numatyta, kad areštinėse turi būti įrengti signalizacijos mygtukai. Areštinės kamerose laikomi asmenys, taip pat ir dušuose esantys asmenys, pareigūną gali išsikviesti pabelsdami į kameros duris. Toks beldimas areštinės poste dirbančiam pareigūnui yra girdimas ir į tokį beldimą yra visada sureaguojama, t. y. visada yra prieinama išsiaiškinti beldimo priežastis. Pažymi, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūną nei žodžiu, nei raštu niekada neteikė.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė ginčo laikotarpiu 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore, tačiau pareiškėjas šia teise ne visada pasinaudodavo.

Panevėžio AVPK pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, yra tvarkingi, valomi, juose yra šiukšlių dėžės, įrengti stogeliai, o peleninių ir suoliukų įrengimo teisės aktai nenumato. Ginčo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemelių priežiūros paslaugas teikė UAB „Pastatų priežiūra“, kiemeliai buvo periodiškai valomi. Pažymi, kad asbestas pavojingas tik skaldomas, kai jo skaidulos pasklinda ore kaip asbesto dulkės, o kol asbesto turintys statiniai, konstrukcijos ar gaminiai neliečiami, ši medžiaga pavojaus nekelia.

Panevėžio AVPK kamerų langai atsidaro, areštinė vėdinama mechaninės ventiliacijos būdu. 2005 ir 2013 metais atlikus Panevėžio AVPK areštinės remonto darbus buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Šaltuoju sezonu areštinės patalpos šildomos centralizuotai, kaip ir visas Panevėžio AVPK pastatas. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra ir drėgmės santykis visus metus palaikomas toks, kad atitiktų teisės aktų reikalavimus. Kameros tvarkingos, 2005 ir 2013 metais buvo kapitališkai suremontuotos, grybelio, pelėsio nėra, jos atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, ginčo laikotarpiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas (toliau – ir NVSC Panevėžio departamentas) atliko patikrinimus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir pažeidimų nenustatė. Visose areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas pagal teisės aktų reikalavimus. Dirbtiniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, dirbtiniam naktiniams apšvietimui – kaitrinės lempos.

Nurodo, kad Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu naudojamas minkštasis inventorius buvo su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, o dalis iš audinio tinkamo dezinfekuoti areštinėje esančioje dezinfekavimo kameroje. Tiek minkštasis inventorius, tiek patalynė buvo išduodami švarūs. Pažymi, kad Panevėžio AVPK laikomiems asmenims išduodamos vonelės išsiskalbti drabužius, kamerose įrengtos skalbinių džiovyklos. Kamerose esantys asmenys patys rūpinasi švaros palaikymu, valosi kameras, o valymo inventoriumi ir priemonėmis aprūpina atsakovės atstovas.

Paaiškina, kad visose areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetai, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Siekiant pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, šiam tikslui įrengti kabliukai. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai, atlikdami kamerose esančių asmenų elgesio stebėjimą pro kamerų duryse įrengtus langelius, mato beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus. Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad kamerose nebuvo veidrodžio, nes jis buvo sudužęs, kadangi darbuotojas pradėdamas budėjimą kartu su policijos komisariato budėtoju privalo patikrinti kamerų įrengimų būklę, o pastebėjus sudužusį veidrodį, jis pakeičiamas nauju.

Nurodo, jog pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinama taip, kaip numato teisės aktai. Panevėžio AVPK patalpos yra prižiūrimos, dezinfekcijos, deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugas areštinės patalpoms nuo 2017 m. spalio 4 d. teikia UAB „Pelias“ pagal sutartį Nr. 50-ST2-125.

Paaiškina, jog pareiškėjas nebuvo agresyvus, linkęs pabėgti ar kelti grėsmę kitiems asmenims, todėl konvojuojant antrankiai jam buvo nuimami. Teisės aktuose nėra numatyta, kad specialiuose konvojavimui skirtuose automobiliuose turi būti įrengti saugos diržai, o pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuose konvojavimui skirtuose automobiliuose.

Pažymi, jog nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą, be to, pats pareiškėjas patirtos žalos nekonkretizuoja, nepagrindžia įrodymais. Į atsakovės atstovą su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų ar sutrikusios sveikatos pareiškėjas nesikreipė.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 158–159).

Paaiškina, jog VST pareigūnai ginčo laikotarpiu nekonvojavo pareiškėjo teisminiu konvojumi skunde nurodytomis kryptimis, nes tai atliko Panevėžio AVPK, ir todėl VST nėra atsakinga už skundžiamus veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK laikotarpiais nuo 2018 m. rugpjūčio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d., nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d., nuo 2018 m. spalio 8 d. iki 2018 m. spalio 11 d., nuo 2018 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d., nuo 2019 m. sausio 14 d. iki 2019 m. sausio 17 d. ir nuo 2019 m. sausio 24 d. iki 2019 m. sausio 28 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Panevėžio AVPK laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas visų pirma neturtinę žalą kildina iš to, kad jo laikymo Panevėžio AVPK metu kameroje jam nebuvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės, kurios taikomos suimtiesiems prilyginamiems ar suimtųjų statuso neturintiems asmenims, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse tiek, kiek to nereglamentuoja kiti teisės aktai. Šių taisyklių 58 punktas numato, jog policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Iš atsakovės atstovo atsiliepimo ir asmens paskirstymo į kameras išrašo matyti, jog pareiškėjas: 2018 m. rugpjūčio 6–9 d. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 9, kurios plotas 11,70 kv. m; 2018 m. rugsėjo 17–24 d., 2018 m. spalio 8–11 d., 2018 m. gruodžio 17–20 d. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 10, kurios plotas 8,58 kv. m; 2019 m. sausio 14–17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 8 vienas, kurios plotas 16,90 kv. m; 2019 m. sausio 24–28 d. pareiškėjas vėl buvo laikomas vienas kameroje Nr. 10 (b. l. 28, 64).

Pažymėtina, jog teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Panevėžio AVPK kamerose tekdavo nuo 8,58 kv. m iki 16,90 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti areštinės kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimas, kad jam nebuvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas ir trūko laisvo ploto judėti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad laikymo Panevėžio AVPK metu nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, nes jie neatskirti nuo bendros kameros erdvės, todėl atliekant gamtinius reikalaus pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų. Sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl dėl kameroje buvusių nemalonių kvapų pareiškėjui tekdavo patirti stresą.

Atsakovės atstovas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka ir atsiliepime nurodo, kad visose areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge įrengta atskira patalpų oro šalinimo sistema. Siekiant pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, šiam tikslui įrengti kabliukai. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai, atlikdami kamerose esančių asmenų elgesio stebėjimą pro kamerų duryse įrengtus langelius, mato beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. 2019 m. liepos mėnesio tarnybiniame pranešime (b. l. 84–86) nurodoma, kad areštinėje dirbantys pareigūnai pro kameros duryse esantį stebėjimo langelį stebi areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Visi asmenys esantys areštinės kamerose gamtinius reikalus atlieka užsidengę audeklu. Taip pat nurodoma, kad pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie atlieka gamtinius reikalus, niekada neužeina į kamerą, jeigu sanitariniame mazge yra areštantas.

Lietuvos higienos normos HN 37:2009 (toliau – HN 37:2009) 20 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. HN 37:2009 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu, esant situacijai, kai teisės aktuose nėra įtvirtinto konkretaus teisinio reguliavimo, remiamasi įstatymu, reguliuojančiu panašius santykius, o jei tokio įstatymo nėra – vadovaujamasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalis). Teismas sprendžia, jog teisės aktų pasikeitimas negalėjo sudaryti teisėtų prielaidų teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose laikomų asmenų laikymo sąlygų pabloginimui, atsižvelgiant į tai, jog pasikeitus teisiniam reguliavimui nebūtų užtikrinamos iki teisės aktų pasikeitimo galiojusios asmenų laikymo policijos įstaigos areštinėse sąlygos.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida ar kitu audeklu), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei nustatytas aplinkybes, V. K. laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara, atliekant gamtinius reikalus sanitarinį mazgą buvo galima užsidengti audeklu, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimas, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, t. y. kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galimai neteisėtai elgėsi, t. y. stebėjo jį atliekant gamtinius reikalus, todėl teismas, pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Pareiškėjo teigimu, sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl dėl kameroje buvusių nemalonių kvapų pareiškėjui tekdavo patirti stresą. Pažymėtina, jog šį pareiškėjo nusiskundimą paneigė atsakovės atstovas, nurodydamas, kad sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, be to, pareiškėjas nenurodo, kad kameroje esanti oro šalinimo sistema neveikė. Akcentuotina ir tai, kad atsakovės atstovas nėra gavęs pareiškėjo skundų dėl netinkamų higienos sąlygų kamerose, blogo kvapo ir pan., todėl pareiškėjo minėta pretenzija atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjo teigimu, kameroje nebuvo veidrodžio, nes jis buvo sudaužytas, todėl pareiškėjas negalėjo į akis įsilašinti gydytojų išrašytų vaistinių preparatų.

Atsakovės atstovas nesutinka ir su šiuo pareiškėjo skundo argumentu, kadangi Panevėžio AVPK darbuotojas pradėdamas budėjimą kartu su policijos komisariato budėtoju privalo patikrinti kamerų įrengimų būklę, o pastebėjus sudužusį veidrodį, jis pakeičiamas nauju.

Panevėžio AVPK viršininko 2017 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 50-V-3 patvirtintos Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklės (b. l. 93–108). Šių taisyklių 19.1 papunktyje nustatyta, kad policijos areštinės vidaus posto postinis privalo pradėdamas budėjimą kartu su policijos areštinės (policijos komisariato) budėtoju patikrinti kamerų įrengimų būklę (langus, grotas, duris, užraktus, durų langelius, lovas ir kt.), apšvietimą, šildymo sistemą, ryšio priemones ir signalizaciją.

Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Panevėžio AVPK esančiose kamerose yra įrengtas veidrodis, o jeigu jį tam tikri asmenys sudaužo, tuomet pakeičiamas nauju. Pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų nematyti, o ir pats pareiškėjas skunde nenurodo, kad dėl veidrodžio nebuvimo (ar sudužusio veidrodžio) pareiškėjas būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK administraciją, be to, teismo nuomone, veidrodis nėra būtinas tam, kad asmuo galėtų į akis įsilašinti akių lašus, todėl teismas, pareiškėjo pretenzijas dėl to, kad kameroje nebuvo veidrodžio ir pareiškėjas negalėjo įsilašinti į akis vaistinius preparatus laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl to, jog Panevėžio AVPK kameroje laikomiems asmenims nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. Norint išsikviesti budintį pareigūną, tenka daužyti į kameros duris. Taip pat po išsimaudymo dušo patalpose tenka ilgai laukti, daužyti į duris, triukšmauti, kol kiti asmenys yra išvedami į gyvenamąsias kameras.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, jog teisės aktuose nėra numatyta, kad areštinėse turi būti įrengti signalizacijos mygtukai. Areštinės kamerose laikomi asmenys, taip pat ir dušuose esantys asmenys, pareigūną gali išsikviesti pabelsdami į kameros duris. Toks beldimas areštinės poste dirbančiam pareigūnui yra girdimas ir į tokį beldimą yra visada sureaguojama, t. y. visada prieinama išsiaiškinti beldimo priežastis. Pažymi, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūną nei žodžiu, nei raštu niekada neteikė.

Pažymėtina, jog nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380, nei vėlesniais jo pakeitimais 2010 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 5-V-831 ir 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31, 2018 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. V-936 Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai nenustatė reikalavimo signalizacijos mygtukus įrengti teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose. Atkreiptinas dėmesys, jog tokios pozicijos laikosi ir LVAT (2019 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1102-602/2019). Šiuo aspektu, LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju teritorinių policijos įstaigų areštinėse) pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus neįrengiama, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose (LVAT 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015). Be kita ko, LVAT praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1541-662/2019).

Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai nenustato, kad dušo patalpose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema (aliarminis iškvietimas). Aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis, kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai ar įstaigos turtui (pvz., staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir t.t.).

Akcentuotina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Panevėžio AVPK vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios jam nebuvo suteikta pagalba. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas kamerose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Be to, kaip minėta, teisės aktuose nėra numatyta, kad teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose ir dušuose turi būti įrengti signalizacijos mygtukai.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo pretenzijos dėl signalizacijos mygtuko nebuvimo Panevėžio AVPK kamerose ir dušo patalpose atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK kartais nebūdavo šilto vandens, todėl jis ne kartą neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu.

HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kada galimai Panevėžio AVPK dušuose nebuvo šilto vandens, ar dėl to, kad galimai nebuvo šilto vandens jis buvo kreipęsis į Panevėžio AVPK administraciją su prašymu leisti praustis duše, kai atsiras šiltas vanduo ir nenurodo, kad Panevėžio AVPK administracija būtų netenkinusi tokio jo prašymo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimas dėl šilto vandens nebuvimo Panevėžio AVPK dušuose laikytinas neįrodytu, nepagrįstu ir teismas jo nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK nebuvo užtikrinama asmenų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kitų renginių, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, todėl visas 23 val. per parą privalėjo praleisti ankštoje kameroje.

Atsakovės atstovas nesutinka su šiais pareiškėjo nusiskundimais ir nurodo, kad teisės aktai nenumato pareigos teritorinių policijos įstaigų areštinėms organizuoti jose laikomiems asmenims renginius ar kitą užimtumą, todėl Panevėžio AVPK neprivalėjo užtikrinti pareiškėjo teisės į užimtumą ir socialinių poreikių patenkinimą.

Uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių, taip pat ir pareigų užtikrinimą reglamentuoja areštinių veiklos taisyklės, kuriose nenumatyta teritorinių policijos įstaigų areštinių pareiga organizuoti laikomiems asmenims renginius ar kitą užimtumą. Suimtųjų teisę į užimtumą ir jų socialinius poreikius reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas, kurio 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija.

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodo, kokių konkrečiai renginių jis negalėjo lankyti, kokiuose ir kada renginiuose ar socialiniuose užsiėmimuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, dėl kokių priežasčių jis negalėjo sportuoti lauke ir patalpose, todėl teismas minėtus pareiškėjo teiginius dėl jų nekonkretumo vertina kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinančius jo teisių pažeidimo.

Atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog atsakovės atstovas ir neturėjo užtikrinti pareiškėjo teisės į užimtumą ir socialinių poreikių patenkinimą, todėl pareiškėjo pretenzijos atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog Panevėžio AVPK turėjo teisę tik 1 val. per dieną pasivaikščioti kiemelyje, tačiau 1 val. pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, nes kai kuriuose kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių, suoliukų, o ant sienų buvo matomas pelėsis bei grybelis. Kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, juose buvo šiferiniai stogeliai, kuriuose yra asbesto ir kuris sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai.

Atsakovės atstovas nesutinka su šiais pareiškėjo nusiskundimais ir nurodo, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė ginčo laikotarpiu 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore, tačiau pareiškėjas šia teise ne visada pasinaudodavo. Panevėžio AVPK pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, yra tvarkingi, valomi, juose yra šiukšlių dėžės, įrengti stogeliai, o peleninių ir suoliukų įrengimo teisės aktai nenumato. Ginčo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemelių priežiūros paslaugas teikė UAB „Pastatų priežiūra“, kiemeliai buvo periodiškai valomi. Pažymi, kad asbestas pavojingas tik skaldomas, kai jo skaidulos pasklinda ore kaip asbesto dulkės, o kol asbesto turintys statiniai, konstrukcijos ar gaminiai neliečiami, ši medžiaga pavojaus nekelia.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 Antrosios bendrosios ataskaitos (toliau – ir Ataskaita) [CPT/Inf (92)3] 47 punkte nustatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Taigi minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose (t. y. už kameros ribų ir šis laikas apima įvairią veiklą kalinimo metu, pvz., darbą, sportą, švietimą ir pan.), o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Taip pat pažymėtina, kad Ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 48 punkte nurodoma, jog reikalavimas, kad kaliniams būtų leidžiama kiekvieną dieną mažiausiai vieną valandą mankštintis lauke, yra pripažįstamas pakankamu. Aiškindamas aptariamą standarto nuostatą, tokios pozicijos laikosi ir LVAT (2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016).

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną.

Pažymėtina, jog pareiškėjas neįvardijo jokių imperatyvaus (privalomo) pobūdžio teisės aktų, kurie jam suteiktų teisę į ilgesnį nei 1 valandos pasivaikščiojimo laiką, taip pat EŽTT sprendimų, kuriuose toks pasivaikščiojimo laikas būtų buvęs pripažintas nesuderinamu su Konvencijos 3 straipsniu. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas neginčija fakto, kad jam buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore 1 val. per dieną, tačiau mano, kad pasivaikščiojimo laikas turi būti ilgesnis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš byloje esančios pareiškėjo kortelės išrašo (Nr. 50-01673-18) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK iš viso buvo laikomas 23 paras ir daugiau nei pusę kartų t. y. 14 kartų iš viso atsisakė eiti pasivaikščioti (b. l. 53–61).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo teisės dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nebuvo pažeistos, todėl jo teiginys, kad teisė pasivaikščioti lauke jam nebuvo tinkamai užtikrinta dėl laiko trukmės, yra nepagrįstas.

Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimų reikalavimai įtvirtinti Policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalų patvirtinimo“ patvirtintuose Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimuose (toliau – ir Eksploatavimo reikalavimai) (įsakymo redakcijos: 2010 m. spalio 14 d. Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. Nr. 5-V-831, 2015 m. sausio 12 d. Nr. 5-V-31) VI skyriuje (b. l. 70–80). Eksploatavimo reikalavimų 39 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengiami areštinės režiminės (saugomos) teritorijos pastato viršutiniuose aukštuose. Jeigu nėra galimybės įrengti jų pastatų viršutiniuose aukštuose, jie įrengiami ant žemės. Kiemelių skaičius turi atitikti ne mažiau kaip 20 procentų areštinėje esamų kamerų skaičiaus. Eksploatavimo reikalavimų 40 punkte nustatyta, kad kiemelis uždengiamas metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemelių sienų, viršuje, įrengiami 150 cm pločio stogeliai, kad asmenys galėtų pasislėpti nuo kritulių. Pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti įrengti vandens nutekėjimo latakai.

HN 37:2009 17.3 papunktyje buvo numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka - laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. HN 134:2015 nėra numatyta reikalavimų, kaip turi būti įrengti ir prižiūrimi pasivaikščiojimo kiemeliai.

Taigi, nei šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato, nei anksčiau galioję teisės aktai nenumatė peleninių ir suoliukų įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, todėl šios pareiškėjo pretenzijos atmestinos kaip nepagrįstos.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. 2019 m. liepos mėnesio tarnybiniame pranešime (b. l. 84–86) nurodoma, kad areštinėje yra trys kiemeliai. Visi kiemeliai yra prižiūrimi, tvarkingi, žiemą valomas sniegas, virš pasivaikščiojimo kiemelių yra stogeliai. Visuose kiemeliuose yra analogiškos sąlygos ir tvarka, kiemelių grindinys yra išklotas plytelėmis.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl laikymo sąlygų į Panevėžio AVPK administraciją nesikreipė. Akcentuotina ir tai, kad iš byloje esančio NVSC Panevėžio departamento 2019 m. rugsėjo 25 d. teisme gauto atsakymo matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų Panevėžio AVPK į NVSC Panevėžio departamentą taip pat nesikreipė (b. l. 151).

Iš byloje esančių NVSC Panevėžio departamento patikrinimo aktų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai tikrinti tik 2016 m. rudenį. NVSC Panevėžio departamento 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12) nurodoma, jog atlikus patikrinimą nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys išvedami į pasivaikščiojimo kiemelius (įrengti 3 kiemeliai), kiekviename jų yra šiukšlių dėžė (b. l. 37–39). Patikrinimo metu apžiūrėjus pasivaikščiojimo kiemelius nenustatyta HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų, o ginčo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemelių priežiūros paslaugas teikė UAB „Pastatų priežiūra“ pagal sutartį Nr. 50-ST2-4, todėl nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad kiemeliai nebuvo periodiškai valomi. Be to, pareiškėjas nenurodo, iš ko sprendžia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, nes kaip minėta, byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas juose buvo vos keletą kartų.

Pažymėtina, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kuriame konkrečiame pasivaikščiojimo kiemelyje sienos buvo paveiktos pelėsio, pasivaikščiojimo kiemelių stogų konstrukcijose buvo asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai ir kiekvieną dieną ją žalojo.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumo laikomi nepagrįstais.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu (2002 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 102 redakcija, galiojusi nuo 2002 m. sausio 27 d.) uždraudė Lietuvos Respublikos teritorijoje naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Vilniaus Universiteto Onkologijos Instituto Vėžio profilaktikos ir kontrolės centro epidemiologinės grupės vyresnioji mokslo darbuotoja dr. R. P.-Everatt yra nurodžiusi, kad, kol asbesto turintys statiniai ar gaminiai yra neliečiami, asbestas didesnio pavojaus nekelia. Tačiau, tuos statinius griaunant, o asbesto gaminius ardant, laužant ar kitaip apdorojant, aplinkoje pasklinda labai smulkūs akimi nematomi plaušeliai. Žmogui įkvepiant asbesto plaušelių, jie susminga į kvėpavimo takų audinį ir ilgainiui tampa specifinių lėtinių ligų ir vėžinių ligų priežastimi (viešai prieinama informacija: http://www.sveikaszmogus.lt/Profilaktika-2874-Asbesto_pavojai_ka_turime_zinoti).

Akcentuotina, kad į bylą nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Taigi, teismo nuomone, net ir darant prielaidą, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK pasivaikščiojimo kiemelių stogų konstrukcijose buvo aptartos draudžiamos medžiagos, jos negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų. Tokią teismo išvadą patvirtina LVAT praktika (žr. pvz., 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl asbesto naudojimo Panevėžio AVPK pasivaikščiojimo kiemelių stogų konstrukcijose ir dėl sukelto pavojaus pareiškėjo sveikatai, laikytini neįrodytais, nepagrįstais, todėl teismas jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK nebuvo ventiliacijos, patalpos vėdinamos tik per langą ir tik šiltuoju paros metu, patys suimtieji negali atidaryti langų, kadangi jie uždaromi iš lauko pusės. Kamerose buvo drėgna ir vėsu, vidutinis drėgnumas viršijo 70 proc., lubos ir sienos buvo pasidengusios pelėsiu. Nebuvo tinkamai užtikrintas apšvietimas, nes kamerose buvo įrengtos dvi 36 vatų lemputės, jų skleidžiama šviesa buvo labai stipri ir nuo jos skaudėjo galvą ir akis. Nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, nes žiemos metu ji buvo nuo 10 °C iki 14 °C. Pareiškėjo teigimu, jis ne kartą prašė Panevėžio AVPK administracijos išmatuoti oro temperatūrą kameroje, tačiau buvo atsisakoma tai padaryti. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra, pykindavo. Kamerose nebuvo valymo inventoriaus, jose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių ir blakių o administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo nusiskundimais nesutinka ir nurodo, kad Panevėžio AVPK kamerų langai atsidaro, areštinė vėdinama mechaninės ventiliacijos būdu. 2005 ir 2013 metais atlikus Panevėžio AVPK areštinės remonto darbus buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Šaltuoju sezonu areštinės patalpos šildomos centralizuotai, kaip ir visas Panevėžio AVPK pastatas. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra ir drėgmės santykis visus metus palaikomas toks, kad atitiktų teisės aktų reikalavimus. Kameros tvarkingos, 2005 ir 2013 metais buvo kapitališkai suremontuotos, grybelio, pelėsio nėra, jos atitinka teisės aktų reikalavimus. Visose areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas pagal teisės aktų reikalavimus. Kamerose esantys asmenys patys rūpinasi švaros palaikymu, valosi kameras, o valymo inventoriumi ir priemonėmis aprūpina atsakovės atstovas.

HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose Panevėžio AVPK kamerose: Nr. 8, 9, 10.

Visų pirma akcentuotina, kad kaip minėta, ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl higienos sąlygų neatitikimo Panevėžio AVPK kamerose raštu nesikreipė nei į Panevėžio AVPK administraciją, nei į NVSC Panevėžio departamentą. Teisme 2019 m. rugsėjo 25 d. gautame rašte atsakovės atstovas nurodo, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK kamerose NVSC Panevėžio departamentas patikrinimų neatliko (b. l. 148). Paskutinį kartą patikra kamerose Nr. 8 ir 9 buvo atlikta 2019 m. kovo 27 d., o kameroje Nr. 10 – 2016 m. rugsėjo 30 d.

Iš byloje esančio NVSC Panevėžio departamento 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo akto matyti, kad buvo tikrintos visos Panevėžio AVPK areštinėje esančios kameros (b. l. 37–39). Patikrinimo metu nustatyta, kad yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, kamerų langai yra varstomi, areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Kamerose yra šepečiai, kempinėlės valymui. Kamerose esantys asmenys patys rūpinasi švaros palaikymu, valosi kameras, tam yra aprūpinti valymo inventoriumi ir valymo priemonėmis. Iš kameros išvykus asmenims, jas valo areštinės darbuotojas. Patikrinimo metu graužikų ir buitinių parazitų nepastebėta. Pagal 2015 m. lapkričio 6 d. sutartį areštinėje nustatytu periodiškumu (kiekvieną penktadienį) UAB „Pelias“ atlieka dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas. Atlikti darbai registruojami Kenkėjų stebėjimo ir kontrolės darbų atlikimo žurnale. Iš byloje esančio NVSC Panevėžio departamento 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo akto matyti, kad be kitų, buvo tikrinta Panevėžio AVPK areštinės kamera Nr. 8 (b. l. 88–89). Nustatyta, kad visose kamerose yra dvigubo stiklo paketų varstomi langai su grotomis bei veikia mechaninė ištraukiamoji vėdinimo sistema. Kamerų patalpos (sienos, lubos) ir jose esantys įrenginiai techniškai tvarkingi. Kontrolės metu buvo atlikti oro temperatūros, santykinės drėgmės matavimai, HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Panevėžio departamento 2017 m. liepos 12 d. patikrinimo akto matyti, kad be kitų, buvo tikrinta Panevėžio AVPK areštinės kamera Nr. 8 (b. l. 114–115). Nustatyta, kad kameroje yra dvigubo stiklo paketų varstomi langai su grotomis, langai atsidaro bei veikia mechaninė ištraukiamoji vėdinimo sistema. Kontrolės metu blusų ar kitų nariuotakojų nepastebėta, HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Panevėžio departamento 2019 m. balandžio 10 d. patikrinimo akto matyti, kad be kitų, buvo tikrinta Panevėžio AVPK areštinės kamera Nr. 8 (b. l. 47–48). Nustatyta, kad kameroje langai atsidaro, yra galimybė išvėdinti kameras. Papildomai įrengta mechaninė patalpų ištraukiamoji ir pritekamoji vėdinimo sistema, kontrolės metu ventiliacija veikė. Kontrolės metu atlikti laboratoriniai apšvietos matavimai, pažeidimų nenustatyta.

Kaip matyti, nei prieš ginčo laikotarpį, nei po jo, Panevėžio AVPK kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Iš nustatytų aplinkybių matyti, jog atsakovės atstovas paneigė tik dalį pareiškėjo nusiskundimų dėl minėtų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK kamerose. Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas (pvz., NVSC Panevėžio departamentą) aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. K. skunde nurodo, kad ne kartą Panevėžio AVPK administracijos prašė kameroje išmatuoti oro temperatūrą, tačiau pastaroji atsisakė tai padaryti. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kokioje ar kokiose kameros prašė išmatuoti temperatūrą, nenurodo žodžiu ar raštu prašė, be to, iš į bylą pateiktų patikrinimų aktų matyti, kad nei vienoje kameroje nebuvo nustatyti temperatūros higienos normų pažeidimai. Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai dėl visų kitų pareiškėjo skunde nurodytų galimų higienos normų pažeidimų, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Akivaizdu, kad Panevėžio AVPK neturėdamas pareiškėjo ar kitų kamerose laikytų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų ir neatliko kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas patikrinimų, todėl ir negali pateikti įrodymų apie tuo metu buvusią kamerų būklę.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais argumentais dėl kamerų švaros palaikymo, kuriuos grindžia su UAB „Pelias“ sudaryta paslaugų tiekimo sutartimi, pagal kurią minėta įmonė organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Atsakovės atstovo argumentus patvirtinta ne tik minėti NVSC Panevėžio departamento patikrinimų aktai, kuriuose užfiksuota, kad atliekant patikrinimus nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų nepastebėta, bet ir į bylą pateiktas Panevėžio AVPK areštinės kenkėjų stebėjimo ir kontrolės darbų atlikimo žurnalas (b. l. 81–83).

Akcentuotina, kad Panevėžio AVPK kameros 2005 ir 2013 metais buvo kapitališkai suremontuotos, kamerose veikia mechaninė patalpų oro šalinimo sistema. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas skunde neindividualizuoja savo nusiskundimų, o tik abstrakčiai nurodo menamus kamerų higienos normų pažeidimus, nekonkretizuoja, kokiais laikotarpiais, kokiose kamerose pasireiškė jo minimi galimi pažeidimai. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas skunde dėl oro temperatūros ir drėgmės kamerose nusiskundimų remiasi savo paskaičiavimais, tačiau nenurodo, kaip, kokiu būdu ir kokiomis priemonės jis nustatė, kad kamerose žiemą temperatūra buvo nuo 10 °C iki 14 °C, vidutinis drėgnumas viršijo 70 proc. ir kuriose konkrečiai kamerose. Taip pat akcentuotina, kad iš pareiškėjo nurodytos lemputės galios negalima nustatyti, kokį šviesos kiekį ji generuoja ir kokia yra patalpos apšvieta, be to, kaip minėta, kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, higienos normų pažeidimų, tame tarpe ir bendros dirbtinės apšvietos, nenustatyta. Pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerų langų įrengimo ir kamerose laikomų asmenų negalėjimo juos atidaryti paneigė minėti NVSC Panevėžio departamento patikrinimo aktai, kuriuose nustatyta, kad Panevėžio AVPK kamerose langai įrengti ir kameros vėdinamos pagal HN 134:2015 nustatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrintų higienos sąlygų kamerose (dėl kamerų vėdinimo, netinkamos oro temperatūros, apšvietimo, drėgmės, graužikų ir kitų kenkėjų kamerose buvimo) atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, dėl šių nusiskundimų jam nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, pakildavo temperatūra, pykindavo. Tačiau, iš byloje esančios pareiškėjo asmens kortelės išrašo (Nr. 50-01673-18) kopijos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš esmės nusiskundimų sveikata neturėjo, tik vieną kartą, t. y. 2018 m. gruodžio 18 d. užfiksuota, kad pareiškėjui skaudėjo akį, šiek tiek galvą (b. l. 53–64). Tačiau, teismo nuomone, nėra objektyvių galimybių nustatyti priežastinį ryšį tarp laikymo Panevėžio AVPK sąlygų ir pareiškėjo galvos skausmo, nes jis galėjo atsirasti dėl įvairių priežasčių, kurios nebūtinai susijusios su kalinimo sąlygomis, tai patvirtina pareiškėjo sveikatos istorijoje užfiksuoti duomenys, kad jis turi nustatytų sveikatos sutrikimų, t. y. diagnozuotą ligą, susijusią su regėjimu, todėl galvos skausmas galėjo kilti ir dėl pareiškėjui nustatytos akių ligos. Be to, iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 165–174) nematyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis galvos ir gerklės skausmais, pakilusia temperatūra ar pykinimu. Taigi, byloje esantys pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys nepatvirtina, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK pareiškėjui kildavo minėti nusiskundimai.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad ginčo laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, ne iš karto jam davė užvalkalą, neišduodavo rankšluosčių, vėliau išduodavo tik virtuvinį rankšluostuką, nedezinfekavo čiužinių, neplaudavo apatinio trikotažo, todėl pareiškėjas pats savarankiškai plaudavo drabužius. Išduodama patalynė buvo suplyšusi ir purvina, netinkama naudojimui.

Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo nusiskundimais ir nurodo, kad Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu naudojamas minkštasis inventorius buvo su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, o dalis iš audinio tinkamo dezinfekuoti areštinėje esančioje dezinfekavimo kameroje. Tiek minkštasis inventorius, tiek patalynė buvo išduodami švarūs. Pažymi, kad Panevėžio AVPK laikomiems asmenims išduodamos vonelės išsiskalbti drabužius, kamerose įrengtos skalbinių džiovyklos.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (galiojo iki 2017 m. balandžio 3 d.), 82 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Suimtieji gali naudotis savo patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. HN 134:2015 42 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. HN 134:2015 43 punkte nustatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. 2019 m. liepos mėnesio tarnybiniame pranešime (b. l. 84–86) nurodoma, kad visi asmenys areštinėje yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi. Jiems išduodami švarūs lovos skalbiniai, kurie keičiami pagal užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos. Visiems asmenims laikomiems areštinėje buvo ir yra išduodamas minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) ir lovos skalbiniai (dvi paklodės, du užvalkalai ir du rankšluosčiai).

Iš byloje esančio NVSC Panevėžio departamento 2017 m. liepos 12 d. patikrinimo akto (b. l. 114–115) matyti, jog patikrinimo metu, be kita ko, nustatyta, kad Panevėžio AVPK abiejų korpusų minkštojo inventoriaus sandėliuose stelažuose sudėti lovų čiužiniai, pagalvės buvo su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio. Antklodės ir dalis pagalvių yra iš audinio, tinkamo dezinfekuoti. Papildomai antklodės kartu su lovos skalbiniais, rankšluosčiais priduodami skalbimui ir skalbiami pagal sutartį UAB ,,Šiaulių skalbykla“, periodiškai ir pagal poreikį. Kontrolės metu sandėliuojamas minkštasis inventorius buvo švarus.

Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Panevėžio AVPK laikosi HN 134:2015 40–43 punktuose nustatytų reikalavimų, t. y. sudaro suimtiesiems sąlygas skalbti ir džiovinti drabužius, nes į kameras išduodamos vonelės darbužiams skalbti, kamerose įrengtos skalbinių džiovyklos, išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės atitinka higienos normų sąlygas ir yra dezinfekuojami.

Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad Panevėžio AVPK nedezinfekavo čiužinių, tačiau šio savo nusiskundimo nedetalizuoja, nenurodo, kada konkrečiai Panevėžio AVPK nedezinfekavo čiužinių, ar jis pats gavo nedezinfekuotą čiužinį, ar prašė Panevėžio AVPK administracijos pakeisti čiužinį ir pan. Be to, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad Panevėžio AVPK ir neprivalėjo skalbti pareiškėjo apatinių, tačiau atsakovės atstovas sudarė sąlygas suimtiesiems skalbti drabužius patiems. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, užvalkalais, tačiau nepaaiškina, kuo pasireiškė galimai netinkamas aprūpinimas patalyne ir užvalkalais, t. y. ar nebuvo iš viso aprūpintas patalyne ir užvalkalais, ar jie buvo netinkamos kokybės, nenurodo laikotarpio, kada konkrečiai jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne ir pan. Pažymėtina ir tai, kad galiojantys teisės aktai suteikė pareiškėjui teisę naudotis savo patalyne. Galiojantys teisės aktai nenumato, kokio dydžio rankšluostis turi būti išduodamas suimtiesiems.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo pretenzijas dėl to, kad Panevėžio AVPK nedezinfekavo čiužinių, neplaudavo apatinio trikotažo, dėl to, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne ir rankšluosčiais laiko neįrodytomis, nepagrįstomis bei jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog Panevėžio AVPK nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas, nes maistas buvo neskanus ir nekaloringas, dienos maisto normoje nuolat trūko 800 kcal, be to, tekdavo valgyti atšalusį maistą.

Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims maitinimas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad valgiaraščius tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Valgiaraščiai sudaryti 31 dienai. Kai mėnesyje yra mažiau dienų, nesančioms einamąjį mėnesį dienoms maisto produktai neskiriami (neišrašomi). Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtino: valgiaraštį dirbantiems vyrams; valgiaraštį nedirbantiems vyrams; valgiaraštį dirbančioms moterims; valgiaraštį nedirbančioms moterims; valgiaraštį nepilnamečiams; valgiaraštį nėščioms moterims; valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims; valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams); valgiaraštį nedirbantiems vyrams (vegetarams); valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms); valgiaraštį nedirbančioms moterims (vegetarėms); dietinio maitinimo valgiaraštį.

Vertinant fiziologines mitybos normas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nustatyta, kad dirbantiems vyrams energetinė maisto vertė vienam asmeniui per parą yra 3 301 kcal, nedirbantiems vyrams – 2 298 kcal. Pagal Kalėjimų departamento 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščio dirbantiems vyrams maisto produktų kiekius matyti, kad dirbantiems vyrams maisto kaloringumas pagal valgiaraštį skirtingomis dienomis svyruoja nuo 3 167 kcal iki 3 761 kcal per parą, o vidutinis maisto kaloringumas yra 3 380 kcal. Tuo tarpu nedirbančių vyrų maisto kaloringumas per parą svyruoja nuo 2 017 kcal iki 2 894 kcal (vidutiniškai 2 421 kcal).

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. 2019 m. liepos mėnesio tarnybiniame pranešime (b. l. 84–86) nurodoma, kad areštinėje laikomus asmenis maitina pagal sudarytą sutartį įmonė, kuri maistą tiekia vadovaudamasi teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Prieš tiekiant maistą areštuotiems asmenims yra patikrinama maisto temperatūra, juslinės bei vizualinės maisto savybės. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pažeidimų dėl prasto maitinimo nėra nustačiusi.

Iš byloje esančio Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2018 m. gruodžio 3 d. patikrinimo akto Nr. 45VMĮP-320 matyti, jog ši tarnyba atliko maisto saugos, kokybės, higienos, ženklinimo, tinkamumo vartoti terminų, laikymo sąlygų, personalo higienos ir kt. kontrolę Panevėžio AVPK tiekiamo maisto ir pažeidimų nenustatė (b. l. 40–46).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas skunde nenurodo kokiai grupei vyrų, t. y. dirbantiems ar nedirbantiems jis priskiriamas, be to, teigdamas, kad maisto dienos normoje nuolat trūko 800 kcal, nenurodo, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pakankamai pagrįstu. Akcentuotina ir tai, jog pareiškėjas skunde nedetalizuoja, kada konkrečiai buvo patiektas nepakankamos energetinės vertės maistas ar atšalęs, kokias konkrečias pasekmes dėl tokio maisto jis patyrė. Byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamos kokybės maisto pareiškėjas būtų kreipęsis į institucijas, galinčias patikrinti maisto kokybę.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys dėl neužtikrinto tinkamo maitinimo pagrįstas jo subjektyvia nuomone, be to, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtinta, jog maitinimas Panevėžio AVPK vykdomas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos kokybės maisto atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjo teigimu, kai buvo konvojuojamas iš Panevėžio AVPK į Panevėžio apygardos teismą (2018 m. rugpjūčio 7 d., 2018 m. rugsėjo 20 d., 2018 m. spalio 20 d., 2018 m. gruodžio 18 d., 2019 m. sausio 16 d., 2019 m. sausio 28 d.) ir atgal (iš viso 12 kartų) buvo grubiai pažeidžiamos pareiškėjo teisės, kadangi jis buvo konvojuojamas transporto priemonėje nenuėmus antrankių ir neturėjo galimybės prisisegti saugos diržais.

Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo argumentu ir nurodo, kad pareiškėjas nebuvo agresyvus, linkęs pabėgti ar kelti grėsmę kitiems asmenims, todėl konvojuojant antrankiai jam buvo nuimami. Teisės aktuose nėra numatyta, kad specialiuose konvojavimui skirtuose automobiliuose turi būti įrengti saugos diržai, o pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuose konvojavimui skirtuose automobiliuose.

Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) (aktuali redakcija nuo 2015 m. liepos 1 d.). Vykdant konvojavimus taip pat vadovaujamasi 2016 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Nr. 1162 „Dėl specialiųjų priemonių specifikacijos ir specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintu Specialiųjų priemonių specifikacijos ir Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašu (toliau – ir Vyriausybės patvirtintas tvarkos aprašas). Konvojavimo taisyklių 221 punkte nustatyta, kad konvojuotojai specialiąsias priemones konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais, policijos pareigūnai turi teisę naudoti antrankius ir surišimo priemones: 1) prieš agresyvius ar linkusius žalotis asmenis (27 straipsnio 4 dalies 1 punktas); 2) konvojuodamas arba pristatydamas į policijos įstaigą, kitą instituciją ar įstaigą administracinius nusižengimus ar nusikalstamas veikas padariusius (galimai padariusius) asmenis (27 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Vyriausybės patvirtinto tvarkos aprašo 12.2 papunktyje. Taigi, teisės aktai numato, kada specialiosios priemonės gali būti naudojamos konvojuojant asmenį.

Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklėse nėra numatyta, kad specialiuose konvojavimui skirtuose automobiliuose turi būti įrengti saugos diržai. Konvojavimo taisyklių 163 punkte numatyta, kad konvojuojant asmenį ne specialiuoju transportu, o tarnybiniu lengvuoju automobiliu, jis turi būti segamas saugos diržais. Konvojavimo taisyklių 108 punkte numatyta, kad specialusis transportas įrengiamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos rekomendacijas dėl konvojuojamųjų gabenimo. Kaip matyti, atsakovės atstovas pareiškėją konvojavo specialiame konvojavimui skirtame automobilyje, neprisegant saugos diržo, nes kaip minėta, galiojančiuose teisės aktuose nėra numatyta, kad specialiuose konvojavimui skirtuose automobiliuose turi būti įrengti saugos diržai, todėl pareiškėjo pretenzija, kad specialiame konvojavimo automobilyje nebuvo saugos diržų, atmestinas kaip nepagrįstas.

Akcentuotina, kad iš byloje esančios pareiškėjo kortelės išrašo (Nr. 50-01673-18) (b. l. 53–63) matyti, kad pareiškėjo nurodytomis datomis jis buvo konvojuojamas ne į Panevėžio apygardos teismą, o į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus. Iš „Google“ žemėlapiai interneto programos matyti, kad atstumas nuo Panevėžio AVPK iki Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų yra viso labo 2,7 km, todėl teismo nuomone, toks trumpas konvojavimas negalėjo pareiškėjui sukelti tiek daug jo skunde nurodomų nepatogumų (žr., https://www.google.lt/maps/dir/Panev%C4%97%C5%BEio+apskrities+vyriausiasis+policijos+komisariatas,+Tulpi%C5%B3+g.+60,+Panev%C4%97%C5%BEys+35501/Panev%C4%97%C5%BEio+apylink%C4%97s+teismas,+Laisv%C4%97s+aik%C5%A1t%C4%97,+Panev%C4%97%C5%BEys/@55.7311573,24.3451572,15z/data=!3m1!4b1!4m13!4m12!1m5!1m1!1s0x46e631f64694dbdb:0xf8c070bd431e1351!2m2!1d24.3454645!2d55.7361241!1m5!1m1!1s0x46e6321797928e9f:0x97a6db446f012271!2m2!1d24.3629307!2d55.7267337). Atsižvelgiant į tai, kad atstumas nuo Panevėžio AVPK iki Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nėra didelis, teismas pareiškėjo pasisakymus, kad jis negalėjo išsilaikyti ant slidžios automobilio kėdės ir laikytis už specialios transporto priemonės konstrukcijų, vertina kritiškai.

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas nebuvo agresyvus, linkęs pabėgti ar kelti grėsmę kitiems asmenims, todėl konvojuojant antrankiai pareiškėjui buvo nuimami. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis. Pažymėtina ir tai, kad Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktuose nustatyta, kad visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris privalomai perduodamas Viešojo saugumo tarnybos vadovybei. Tačiau pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų atmestinos kaip nepagrįstos.

Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK neatliko neteisėtų veiksmų. Taip pat atsižvelgdamas į anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad nenustačius vienos būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų – valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo specifinį teisinį statusą (suimtasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimąbyloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Pareiškėjas skunde nurodė daugiau argumentų, susijusių su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai ir niekaip nekeičia šiame sprendime konstatuotų išvadų, todėl dėl jų teismas nepasisakys. Pažymėtina ir tai, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Fausta Vitkienė