- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-01-23
- Bylos Nr.
- I-84-320/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00327-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- A. Ž.
- Atsakovas
- Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Advokatai
- Juzefas Brunevičienė
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovei Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas A. Ž. teismui pateiktu skundu (b. l. 3) prašo panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Panevėžio tarnyba) 2014-08-05 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“, kuriuo Panevėžio tarnyba atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, jog šis atsakovės sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas. Pareiškėjo manymu, Panevėžio tarnyba nepagrįstai atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama tuo, jog jis neva per Panevėžio tarnybos nurodytą terminą nepateikė visų nurodytų dokumentų. Tai neatitinka tikrovės. Pareiškėjas paaiškino, jog jis, kreipdamasis į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – Vilniaus tarnyba), savo 2014-06-23 prašyme nurodė subjektą, sukėlusį jam turtinę ir neturtinę žalą, t. y. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – Kauno tarnyba), kuri 2013-08-08 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokačių Jurgitos Lučinskaitės - Žiužnienės ir Reginos Vasiliauskienės veiksmų bei žalos atlyginimo, paskirdama advokatę Juzefą Brunevičienę, ir vėliau, pastarosios prašymu, nutraukė teisinės pagalbos teikimą, siekdama sužlugdyti bylas teismuose. Prašyme Vilniaus tarnybai buvo aiškiai nurodytos visos faktinės aplinkybės, iš kurių pareiškėjas kildina žalą, taip pat prie prašymo pridėta 16 lapų, t. y. dokumentai, pagrindžiantys pareiškėjo reikalavimus bei patvirtinantys jam sukeltą žalą (Kauno tarnybos sprendimas, sąskaita už teisinę pagalbą, čekiai dėl važinėjimo pas advokatę ir į teismus bei kt.). Visa tai rodo, jog Panevėžio tarnyba neįvertino iš Vilniaus tarnybos persiųstų dokumentų, reikalaudama dar kartą pateikti visus dokumentus, pateikė perteklinį nurodymą. Tokie Panevėžio tarnybos veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus pareiškėjas prašo tenkinti jo skundą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą tinkamai pranešta, prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant atstovui. Panevėžio tarnyba atsiliepimu (b. l.33-37) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai išnagrinėjus visas faktines aplinkybes. Atsakovė nurodė, jog pareiškėjo prašymas teisinei pagalbai gauti Panevėžio tarnyboje gautas 2014-07-04. Šiame prašyme buvo suformuluoti abstraktūs, bendro pobūdžio teiginiai, pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių prašymo esmę, todėl Panevėžio tarnyba, turėdama teisę ir pareigą įvertinti pirminį pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, o kartu ir atstovavimo perspektyvumo vertinimą, 2014-07-10 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į pareiškėją, prašė pateikti informaciją – konkretizuoti, koks asmuo ar institucija veikimu ar neveikimu, A. Ž. manymu, pažeidė pareiškėjo interesus. Panevėžio tarnyboje 2014-07-12 gautas elektroninis pareiškėjo laiškas, kuriame nepateikta prašoma informacija, o keliami su minėto rašto pagrįstumu susiję klausimai. Atsakovė 2014-07-22 pakartotinai paprašė informacijos, tačiau pareiškėjas tą pačią dieną elektroniniu paštu atsiuntė laišką, kurį įvertinus nebuvo galimybės priimti sprendimo. Panevėžio tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepatikslino reikalavimo esmės ir nepateikė papildomos informacijos, ginčijamu sprendimu atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą,
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus tarnyba 2014-06-30 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) persiuntė Panevėžio tarnybai pareiškėjo A. Ž. prašymą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei kaltų asmenų patraukimo atsakomybėn. Kartu su prašymu persiųsti ir pareiškėjo pateikti dokumentai (b. l. 38-39, 42-47, 48-62). Panevėžio tarnyba, išnagrinėjusi gautus dokumentus, įvertino, jog jų nepakanka sprendimui dėl teisinės pagalbos teikimo priimti, todėl 2014-07-10 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į pareiškėją, prašė patikslinti prašymo esmę bei pateikti dokumentus, pagrindžiančius turtinę ir neturtinę žalą (b. l. 63-64). Pareiškėjas 2014-07-12 elektroniniu paštu parašė laišką (b. l. 65). Panevėžio tarnyba, gavusi pareiškėjo laišką, 2014-07-22 elektroniniu paštu pakartotinai prašė pateikti informaciją apie tai, kurie asmenys savo veikimu ar neveikimu padarė turtinę ar neturtinę žalą (b. l. 66-67). Atsakydamas į šį laišką, 2014-07-22 pareiškėjas papildomai nurodė, kad advokatė J. Brinevičienė, kurios veiksmus jis skundžia, atsisakydama ruoštis byloms ir neteikdama jam teisinės pagalbos, padarė jam žalą; akcentavo, jog čekių kopijos, Kauno tarnybos sąskaita už teisinę pagalbą yra dalis žalos, kuri padaryta jam; pabrėžė, jog Panevėžio tarnyba gali vėl kreiptis į jį, jei reikės kokių patikslinimų (b. l. 66). Panevėžio tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 str. 7 d. 14 p., 2014-08-05 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“, kuriuo atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiškėjas per tarnybos nurodytą terminą nepateikė visų Įstatymo 18 str. 1 d. nurodytų dokumentų (b. l. 4-5). Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas jį ginčija teisme.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Panevėžio tarnybos 2014-08-05 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumas bei pagrįstumas.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja 2000-03-28 Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas Nr. VIII-1591, kuris 2013-05-09 įstatymu Nr. XII-270 išdėstytas nauja redakcija nuo 2014-01-01. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba (toliau – antrinė teisinė pagalba) – tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Antrinė teisinė pagalba taip pat apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, atlyginimą, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. Šio įstatymo11-12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Pažymėtina, kad Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti principai, kuriais remiantis teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Vienas nurodytų principų – draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis (Įstatymo 3 str. 4 p.), taip pat – valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo (Įstatymo 3 str. 2 p.).Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarką ir sąlygas, ne kartą pažymėta, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Atsižvelgiant į tai, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra prigimtinė, o suteikiama pačios valstybės iniciatyva, ji turi būti realizuojama laikantis teisės aktų nustatytų sąlygų bei tvarkos. Viena iš tokių sąlygų yra tai, kad pareiškėjas (t.y. fizinis asmuo, pateikęs prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba) turi vykdyti jam nustatytas pareigas, įtvirtintas Įstatymo 4 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta, kad pareiškėjas privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (1 punktas); teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją (2 punktas) ir kt. Tokiu būdu, asmuo, turintis teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir ją gaunantis, turi ne tik teises, susijusias su šios teisinės pagalbos jam teikimu, kuriomis jis privalo naudotis nepiktnaudžiaudamas, bet ir įstatymo nustatytas pareigas, kurias privalo vykdyti.
Sprendžiant konkretų byloje kilusį ginčą, aktualios Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatos, kuriomis grindžiamas Panevėžio tarnybos Sprendimas ir kuriose įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba inter alia neteikiama, jeigu pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (14 p.). Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus. Todėl šioje byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjas, kreipdamasis dėl antrinės teisinės pagalbos, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė visus reikalingus dokumentus, kad pastaroji galėtų priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos.
Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į Vilniaus tarnybą, pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 42-47), kuris laikytinas vienu iš būtinų pateikti dokumentų asmeniui, siekiančiam gauti antrinę teisinę pagalbą. Prie prašymo pareiškėjas taip pat pateikė neįgaliojo pažymėjimą, kas patvirtina jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 7). Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas trumpai nurodė savo reikalavimą, t. y. siekė, kad jam antrinė teisinė pagalba būtų suteikta dėl advokatės J. Brinevičienės, kuri jam teikė antrinę teisinę pagalbą, veiksmų (neveikimo), kuriais advokatė siekė sužlugdyti kitas pareiškėjo teismuose nagrinėjamas bylas. Dėl to jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą bei nori kreiptis dėl jos atlyginimo (b. l. 42-43). Pareiškėjas Vilniaus tarnybai taip pat pateikė reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, t. y. Kauno tarnybos sprendimą, kuriuo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui; Kauno tarnybos raštus, adresuotus pareiškėjui ir advokatei J. Brinevičienei; pareiškėjo ruoštus prašymus ir pareiškimus; kvitų kopijas, kuriose atsispindi pareiškėjo turėtos kelionės bei pašto siuntų išlaidos (b. l. 48-62). Vilniaus tarnyba, iškilus abejonėms dėl galimo šališkumo ir objektyvaus sprendimo priėmimo užtikrinimo, pareiškėjo prašymą kartu su pateiktais dokumentais persiuntė Panevėžio tarnybai (b. l. 8). Panevėžio tarnyba, gavusi minėtus dokumentus, įvertino, jog pareiškėjo reikalavimui pagrįsti nepakanka pateiktų dokumentų, todėl paprašė pareiškėjo patikslinti prašymo esmę bei pateikti dokumentus, pagrindžiančius turtinę ir neturtinę žalą (b. l. 9). Gavęs Panevėžio tarnybos raštą, pareiškėjas elektroniniu paštu atsakė atsakovei, jog, jo manymu, esamų dokumentų pakanka, kad būtų priimtas sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, taip pat nurodė, jog kvitų kopijos yra dokumentai, pagrindžiantys turtinės žalos dydį (b. l. 10, 65). Panevėžio tarnyba, atsakydama į pareiškėjo laišką, dar kartą akcentavo, jog gautų duomenų nepakanka sprendimui dėl teisinės pagalbos priimti, taip pat nurodė pareiškėjo pareigą bendradarbiauti su tarnyba bei naudotis jam suteiktomis teisėmis nepiktnaudžiaujant (b. l. 11, 65-66). Pareiškėjas, gavęs tokį Panevėžio tarnybos laišką, pakartotinai nurodė, kad, jo manymu, pateiktų dokumentų pakanka jo reikalavimui pagrįsti, o iškilus neaiškumams, paprašė kreiptis į jį su aiškiais klausimais.
Kaip jau buvo minėta, pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, asmuo, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą, privalo pateikti tarnybai šiuos dokumentus: prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas Vilniaus tarnybai pateikė jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagrindžiančius dokumentus, kurie buvo persiųsti Panevėžio tarnybai. Pažymėtina, jog Įstatymo 18 straipsnis išsamiai nereglamentuoja prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turinio, apsiribodamas nuoroda, kad prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras. Tad asmuo, kreipdamasis antrinės teisinės pagalbos, privalo užpildyti nustatytos formos prašymą. Tokia prašymo forma yra patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-04-27 įsakymu Nr.1R-124 (2013-12-27 įsakymo Nr.1R-30 redakcija), ir ją pareiškėjas yra užpildęs (b.l.42-47) Iš pareiškėjo 2014-06-20 prašymo Vilniaus tarnybai turinio matyti, kad pareiškėjas grafoje „Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą esmės išdėstymas“gana plačiai išdėstė savo reikalavimą bei su juo susijusias aplinkybes, nurodė, jog siekia inicijuoti teisminį procesą dėl žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo, įvardijo asmenis, t.y. advokatę J. Brinevičienę bei Kauno tarnybos direktorę, dėl kurių, jo nuomone, neteisėtos veikos jis patyrė žalą, taip pat nurodė ir minėtų asmenų veikas (advokatė J. Brinevičienė netinkamai jam atstovavo civilinėje byloje dėl advokačių J. Lučinskienės - Žiužnienės ir R.Vasiliauskienės veiksmais jam padarytos žalos; Kauno tarnybos direktorė patarė su advokate bendrauti raštu, o vėliau tuo buvo pasinaudota, nutraukiant jam antrinės teisinės pagalbos teikimą). Laikytina, jog prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą esmė buvo aiški, be to, pareiškėjas jo nurodytai patirtai turtinei žalai pagrįsti teikė, jo nuomone, reikalingus įrodymus: Kauno tarnybos sprendimą, kuriuo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui; Kauno tarnybos raštus, adresuotus pareiškėjui ir advokatei J. Brinevičienei; pareiškėjo ruoštus prašymus ir pareiškimus; kvitų kopijas, kuriose atsispindi pareiškėjo turėtos kelionės bei pašto siuntų išlaidos. Teismas, išanalizavęs byloje esančią medžiagą, daro išvadą, jog pareiškėjas buvo pateikęs visus Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus (nustatytos formos prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus bei jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus), o prašyme suformuluoto reikalavimo esmė buvo pakankamai aiški.
Pabrėžtina, kad Įstatymo paskirtis – inter alia valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimas asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Asmuo turėtų norėti asmeniškai teisme ginti galimai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, tačiau stokodamas teisinių ir kitų žinių siekia pagalbos. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymų nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-09-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1162/2010).
Panevėžio tarnybai turėjo pakakti pareiškėjo pateiktų duomenų sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, juolab, kad pareiškėjas Panevėžio tarnybai netgi du kartus pateikė, jo supratimu, paaiškinimus dėl tarnybai iškilusių neaiškumų. Vertinant tai, kad į tarnybą besikreipiantis asmuo neturi teisinio išsilavinimo ir negali teisine kalba nurodyti aiškaus reikalavimo, todėl būtent tarnybos pareiga, įvertinus antrinės teisinės pagalbos besikreipiančio asmens prašymo esmę, įvertinti kartu su prašymu pateiktus dokumentus. Taip pat pažymėtina, jog tarnyba, prašydama pareiškėjo patikslinti jo reikalavimą ar pateikti papildomus dokumentus, privalo konkrečiai ir aiškiai suformuluoti savo prašymą, kad asmuo suprastų, ko iš jo yra papildomai reikalaujama. Vertinant priešingai, asmeniui yra sudaromos kliūtys prašomą teisinę pagalbą gauti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Panevėžio tarnyba, įvertinusi, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui dėl teisinės pagalbos priimti, neįvardijo, kokių konkrečių dokumentų papildomai reikalauja iš pareiškėjo. Tokie Panevėžio tarnybos veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl ginčijamas sprendimas naikintinas ir Panevėžio tarnyba įpareigotina klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui spręsti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo A. Ž. skundą tenkinti.
Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014-08-05 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ panaikinti ir įpareigoti atsakovę klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui spręsti iš naujo.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.