Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja G. Gudžiūnienė Proceso Nr. 1-85-1-00062-2013- Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.2.5.; 2.1.7.4.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.4.;

2015 m. balandžio 9 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Č. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 178 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams ir 2 (dviem) dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose. Remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 9 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės visiškai pridėta Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys nekelbtini) paskirta neatlikta galutinė bausmė – 780 (septynių šimtų aštuoniasdešimt) litų bauda, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams 2 (dviem) dienoms ir 780 (septynių šimtų aštuoniasdešimt) litų piniginė bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose. Remiantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką D. Č. įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2013 m. sausio 21 d. imtinai (dvi paros) ir sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. imtinai (vieneri metai ir trys mėnesiai) ir pripažinta, kad paskirtą laisvės atėmimo bausmę D. Č. yra atlikęs. Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas nebendrauti ir neieškoti ryšių su kaltinamaisiais R. K., N. S., V. B., V. Z., nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintos.

Iš D. Č., R. K., V. B. ir V. Z. solidariai priteista civiliniam ieškovui – V. N. individualiai įmonei: 80071,78 Lt (aštuoniasdešimt tūkstančių septyniasdešimt vienas litas 78 ct) turtinei žalai atlyginti dėl audinių vagystės; 149,80 Lt (vienas šimtas keturiasdešimt devyni litai 80 ct) turtinei žalai atlyginti dėl audinių kūnelių utilizavimo; 37709,00 Lt (trisdešimt septyni tūkstančiai septyni šimtai devyni litai) turtinei žalai dėl įmonės negautų pajamų atlyginti; 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinei žalai atlyginti; 4000 Lt (keturi tūkstančiai litų) proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme.

Nuosavybės teisių apribojimas D. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) turtui paliktas nepakeistas iki tol, kol bus įvykdytas teismo nuosprendis dėl V. N. individualios įmonės civilinio ieškinio patenkinimo.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteisti ir R. K., V. B., V. Z., tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Č. nuteistas už tai, kad jis, R. K., V. B. ir V. Z. 2013 m. sausio 17 d., laikotarpiu tarp 20.00 ir 22.30 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, įsibrovė į V. N. įmonei priklausančią fermą, kur narveliuose nužudė ir pavogė 207 vnt. kanadinių audinių patelių, kurių vienos vertė 412,8 Lt, bendros 85 449,60 Lt vertės, bei 40 vnt. kanadinių audinių patinų, kurių vieno vertė 481,60 Lt, bendros 19 264 Lt vertės, tokiu būdu V. N. įmonei padarydami bendrą 104713,60 Lt turtinę žalą.

Prokuroras ir civilinio ieškovo atstovė advokatė S. Jorudienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. D. Č. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už didelės vertės svetimo turto vagystę. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo D. Č. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad D. Č. buvo susitaręs su N. S., kad iš jo pirks tik 40 audinių kailiukų, tačiau dėl didesnio kiekio nieko nesitarė, jokios vagystės neorganizavo, o tik N. S. prašymu nupirko vagystei reikalingus įrankius bei juos perdavė N. S.. Nuteistojo gynėjo manymu, baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta neišsamiai, teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, dėl to D. Č. kaltės klausimu buvo padarytos nepagrįstos išvados, neaišku, iš kokių duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė pagrobtų audinių vertę ir kodėl D. Č. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl D. Č. kaltės pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados yra nemotyvuotos, paremtos nevisapusiška byloje esančių duomenų analize, netiriant ir nesiaiškinant visos įrodomosios informacijos teisėtumo bei pagrįstumo. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas palygino tarpusavyje liudytojų, kitų šioje byloje nuteistų asmenų parodymus, D. Č. parodymus, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo D. Č. kaltumui nustatyti. Vien tai, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nustatė, kad iš nuoseklių V. Z., R. K. ir V. B. parodymų matyti, kad visus įrankius žvėrelių žudymui parūpino D. Č., jis pats atvežė minėtus asmenis iki fermos, parodė vietą, iš kur reikės vogti žvėrelius, organizavo patekimą į fermą, parodė, kaip veikia žudymo mechanizmas, nurodė, kur atnešti nužudytų audinių kūnelius ir pats rengėsi juos pasiimti, o D. Č. nurodytos aplinkybės yra nenuoseklios, jis tų aplinkybių, kurias nurodė teisme, nenurodė ikiteisminio tyrimo metu. Vertindamas D. Č. parodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad D. Č. planavo ir organizavo vagystę, visi kiti asmenys buvo tik vykdytojai, o D. Č. parodymus, kuriuose jis nurodo, kad vagystę organizavo N. S., teismas laikė kaip jo pasirinktą gynybos taktiką, siekiant sušvelninti savo padėtį, neatitinkančią byloje surinktų faktinių duomenų.

Vienas iš argumentų, kuriuo grindžiamas apeliacinis skundas dėl D. Č. nusikalstamos veikos kvalifikavimo, yra tai, kad teismas be pagrindo atmetė D. Č. parodymus ir jo pateiktą versiją apie susitarimą su N. S. dėl 40 audinių kailių pirkimo iš N. S.. Nuteistojo D. Č. gynėjas akcentuoja, kad D. Č. iš N. S. sutiko nupirkti 40 kailiukų, bet ne gyvūnų, o aplinkybės, jog N. S. jų ketino vogti daugiau, nežinojo, todėl D. Č. ir turėtų būti nuteistas būtent dėl šio susitarimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, ištyręs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad tokie apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra visiškai nepagrįsti, o D. Č. pirmosios instancijos teisme pateiktą versiją paneigia kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, kurie yra gauti įstatymų nustatyta tvarka ir patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nuteistųjų V. Z., R. K. ir V. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duotais parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, pagrįstai padarė išvadas apie D. Č. kaltumą.

Apylinkės teismas, pripažindamas D. Č. kaltu, be kita ko, rėmėsi šioje byloje taip pat nuteistų V. Z., R. K. ir V. B. parodymais, kurie nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia, tokiu būdu pripažindami savo kaltę bei teismo nustatytas ir įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, veikų padaryme dalyvavusius asmenis. Nuteistojo D. Č. gynėjas apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nori D. Č. parodymams suteikti didesnę reikšmę negu kitų nuteistųjų šioje byloje parodymams ar kitai baudžiamosios bylos medžiagai, ir prašo vadovautis tik D. Č. parodymais pripažįstant jį kaltu. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad sprendžiant asmens kaltės klausimą, nė vienas iš įrodymų pats savaime neturi išskirtinės įrodomosios galios, teismas vertina tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Būtina palyginti asmenų parodymus ir visus bylos duomenis, ir tik pripažinus, kad šių duomenų, kaip visumos, pakanka asmens kaltumui nustatyti, galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išanalizavo nuteistųjų V. Z., R. K. ir V. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, buvo paskelbti N. S., kuriam baudžiamoji byla yra išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo išanalizuota informacija apie D. Č. mobiliojo ryšio telefono veikimą audinių vagystės metu, ir pagrįstai buvo konstatuota, kad šių įrodymų visuma yra pakankama D. Č. kaltei įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuteistųjų V. Z., R. K. ir V. B. parodymus, jų nuoseklumą, atitiktį kitiems byloje esantiems įrodymams, mano, jog netikėti ar abejoti nuteistųjų V. Z., R. K. ir V. B. parodymais nėra pagrindo.

R. K. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad 2013 m. sausio mėnesį V. Z. jam pasiūlė pavogti kažkokius žvėrelius ir jis sutiko. 2013 m. sausio 17 d., apie 14–15 val., jis susitiko su V. Z. bei N. S., V. B., po to visi N. S. vairuojamu automobiliu atvažiavo į Tauragės r. ir sustojo automobilių aikštelėje laukti kažkokio žmogaus. Po kurio laiko į aikštelę vienas po kito atvažiavo du automobiliai, jie visi iš N. S. automobilio persėdo į automobilį AUDI, kuriame buvo vienas vyriškis, kaip vėliau sužinojo, tai buvo D. Č., kuris davė nurodymus, kad reikės perlipti per tvorą, eiti prie narvų, šaudyti į žvėrelius ir juos dėti į maišus. Sustojus ir išlipus iš automobilio, D. Č. iš automobilio bagažinės išėmė dvi kuprines, kuriose buvo pneumatiniai šautuvai, žirklės, skirtos laidų karpymui, kopėčias, baltos spalvos maišus, pirštines. Į fermos teritoriją perlipo atsineštomis kopėčiomis, ten D. Č. pasakė, kad kai nušaus žvėrelius, turi su jais grįžti prie automobilio. Į žvėrelius šaudė R. K. ir V. B., N. S. atidarinėjo narvus, pagaudavo žvėrelį, o R. K. jį nušaudavo. Nušautus žvėrelius jie sudėjo į maišus, kuriuos davė D. Č., po to maišus nunešė ir paliko prie aikštelės, kur stovėjo jų automobilis (t. 2, b. l. 88–90, 100–101, t. 5, b. l. 6–7). Šiuos jo parodymus patvirtina ir nuteistojo V. Z. parodymai, jis proceso metu teigė, kad vagystę padarė kartu su N. S., R. K. ir V. B., o vagystei vadovavo D. Č., nurodė, kad vagystę padaryti jam pasiūlė N. S., kuris buvo susitaręs su D. Č., N. S. visas vagystės detales derino su D. Č.. Visus įrankius vagystei daryti atvežė ir davė D. Č., kuris pamokė, kaip reikia šaudyti žvėrelius. V. Z. turėjo stebėti, kad kas nors neateitų į fermą, iš kurios buvo vagiami žvėreliai. Žvėrelius reikėjo atnešti į sutartą vietą ir juos turėjo pasiimti D. Č., tačiau atėjus į sutartą vietą su nužudytais gyvūnėliais, D. Č. neatvažiavo ir jų nepasiėmė (t. 3, b. l. 39–40, 44–45, 48–49, t. 5, b. l. 7–8). V. B. taip pat patvirtino minėtų asmenų parodymus ir nurodė, kad N. S. jam pasiūlė užsidirbti pinigų ir paaiškino, kad reikės pavogti kažkokius žvėrelius. 2013 m. sausio 17 d. pakviestas N. S. vakare kartu su R. K., V. Z., N. S. bei dar vienu vyriškiu, kaip vėliau sužinojo, D. Č., atvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą vogti audinių. Atvykus prie fermos D. Č. paaiškino, ką reikės daryti, parodė, kaip reikia žudyti audines, pasakė, kad jie darbuotųsi ir kai baigs, kad ateitų prie mašinos (t. 3, b. l. 5–7, 16–17, t. 5, b. l. 7). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad nuteistieji V. Z., R. K. ir V. B. parodymus būtų davę ne laisva valia, visi jie patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, niekas jų nevertė duoti tokius parodymus, ikiteisminio tyrimo metu minėti nuteistieji buvo apklausiami dalyvaujant jų gynėjams, tiek nuteistieji, tiek jų gynėjai parodymus patvirtino parašais. Apklausiami teisiamojo posėdžio metu nuteistieji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl abejoti nuteistųjų V. Z., R. K. ir V. B. duotų parodymų patikimumu, jais netikėti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Be to, nors N. S., kuris taip pat buvo kaltinamas šios vagystės padarymu ir jam byla buvo išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, ir nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, tačiau bylos nagrinėjimo metu paskelbti N. S. parodymai patvirtina nuteistųjų V. Z., R. K. ir V. B. duotus parodymus. N. S. nurodė, kad 2012 m. gruodžio mėnesį jam telefonu paskambino pažįstamas D. Č., pasiūlė susitikti ir pasikalbėti dėl darbo. Tą pačią dieną jie susitiko (duomenys neskelbtini), kur D. Č. pasakė, kad netoli (duomenys neskelbtini) rajono yra tokia ferma ir kad iš jos galima pavogti audinių. Jis sakė, kad reikės apie 200 vienetų, už vieną audinę mokės apie 7 eurus, liepė susirasti kelis draugus. Jis pasiūlė vykdyti vagystę savo pažįstamiems R. K., V. Z. ir V. B., šie sutiko. 2013 m. sausio 17 d. jie visi keturi iš Mažeikių jo vairuojamu automobiliu atvažiavo į aikštelę tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), laukė atvažiuojančio D. Č.. Kai atvažiavo D. Č., visi persėdo į jo vairuojamą AUDI markės automobilį ir važiavo kažkur į mišką. Išlipus iš automobilio D. Č. iš automobilio bagažinės padavė visiems pirštines, dvi kuprines, kopėčias, maišus, kuprinėse buvo du ginklai, replės vielai kirpti. Nuo automobilio iki fermos ėjo pėsčiomis, kelią rodė D. Č.. Perlipę betoninę tvorą ir perkirpę vielinę tvorą pateko į fermos teritoriją, kur atėjus prie narvelių D. Č. parodė, kaip reikia viską daryti: jis su ginklu viename narvelyje, jo net neatidaręs, nušovė vieną audinę, nušautus žvėrelius liepė sudėti į maišus ir juos atnešti iki automobilio, po to D. Č. išėjo. Grįžus į sutartą vietą su nušautais žvėreliais D. Č. nebuvo, paskambinęs telefonu D. Č. sužinojo, kad jį sustabdė policija. Maišus su negyvomis audinėmis, kuprines su nusikaltimo įrankiais paliko aikštelėje (t. 2, b. l. 141–143, 150, 154–155, 158–159). Nors N. S. ir nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, tačiau jo parodymai pagrįstai buvo paskelbti siekiant patikrinti kitus įrodymus byloje, ir įvertinus visus anksčiau nurodytus duomenis matyti, kad šie parodymai paneigia D. Č. iškeltą versiją apie tai, kad jis su N. S. buvo susitaręs tik dėl 40 audinių kailiukų nupirkimo. Kaip matyti iš aptartų V. Z., R. K., V. B. parodymų, visi jie patvirtino, kad D. Č. nenurodė tikslaus skaičiaus žvėrelių, kiek jie turi nušauti ir pavogti, o N. S. netgi patvirtino, kad D. Č. buvo nurodęs, kad reikės apie 200 audinių, taigi D. Č. pateikta versija dėl susitarimo su N. S. dėl 40 audinių vagystės paneigta baudžiamojoje byloje esančiais V. Z., R. K., V. B. ir N. S. parodymais. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir įvertinęs bendrininkų susitarimo ribas, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nusikalstamos veikos padarinius, neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad buvo peržengtos bendrininkų susitarimo ribos. Tokio pagrindo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl nėra jokio pagrindo D. Č. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad D. Č. parodymus paneigia ne tik minėti nuteistųjų V. Z., R. K., V. B. bei N. S., kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, parodymai, bet ir byloje esanti mobiliojo ryšio telefonų analizė, iš kurios nustatyta, jog 2013 m. sausio 17 d. nuo 17.58 val. iki 2013 m. sausio 18 d. 02.20 val. D. Č., kurio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), bendravo su telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuris priklauso V. Z., bendravimas fiksuotas (duomenys neskelbtini) teritorijoje, taigi iš šių užfiksuotų duomenų akivaizdu, kad D. Č. vagystės darymo metu ne kartą bendravo su V. Z., todėl nėra pagrindo tikėti D. Č. parodymais apie tai, kad dėl audinių kailių pirkimo jis tarėsi tik su N. S., o kitų vagystėje dalyvavusių asmenų jis nepažinojo ir juos pamatė pirmą kartą 2013 m. sausio 17 d., kai šie atvyko su N. S., ir aprodęs jiems, kaip veikia įrankiai, išvažiavo ir nieko daugiau nesitarė. Akivaizdu, kad tokiu atveju, jeigu D. Č. nepažinotų V. Z., nebūtų užfiksuotas ir jo bendravimas su V. Z. telefonu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė D. Č. parodymus, o pripažindamas D. Č. kaltu pagrįstai rėmėsi V. Z., R. K., V. B. ir N. S. parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. Č. kitokių aplinkybių aiškinimas vertintinas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, kurioms pritaria ir apeliacinės instancijos teismas, ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis D. Č. ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi įrodymai, patvirtinantys arba paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis), yra išnagrinėti, patikrinti ir įvertinti. Be to, motyvuotai įvertinti visų nuteistųjų, liudytojų parodymai – tiek kaltinantys, tiek teisinantys, kiti rašytiniai bylos įrodymai, kurių turinys išsamiai išdėstytas pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje. Taigi visų įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių, leidžiančių spręsti apie objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą, nustatymas motyvuotas įrodymų vertinimu.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaip matyti tiek iš kaltinamojo akto, tiek iš skundžiamo nuosprendžio, D. Č. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymu, pagal šį straipsnį jis ir nuteistas, jam nebuvo inkriminuotas joks sunkesnis ar lengvesnis nusikaltimas, apie kurį jam būtų reikėję pranešti, nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas D. Č., faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Nors pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad D. Č. buvo nusikalstamos veikos organizatorius, tačiau jis nebuvo pripažintas organizatoriumi BK 24 straipsnio 4 dalies prasme, o tokia išvada buvo padaryta įvertinus D. Č. vaidmenį ir indėlį į nusikalstamą veiką (pasiūlė N. S. įvykdyti vagystę, nurodė surasti žmonių vagystės vykdymui, nupirko nusikalstamos veikos įrankius ir priemones, parodė audinių fermą, parodė, kaip riekia naudotis įrankiais ir kaip reikia žudyti žvėrelius, ir taip kartu su kitais nusikalstamos veikos bendrininkais padarė BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką). Apeliacinės instancijos teismo manymu, tokia skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada nereiškia BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

Kitas aspektas, kuriuo grindžiamas neteisingas D. Č. nusikalstamos veikos kvalifikavimas, yra pagrobto turto vertė. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad byloje nebuvo surinkta objektyvių duomenų, kurie pagrįstų pagrobto turto didelę vertę, nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų nukentėjusiojo nurodytą pagrobtų audinių vertę. Ginčydamas nustatytą pagrobtų daiktų vertės įrodytumą, apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių audinių įsigijimą bei vertę, o teismas, neišreikalavęs tokių duomenų, buvo šališkas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 28 straipsnio nuostatas nukentėjusysis turi teisę, bet ne pareigą teikti įrodymus. Be to, net ir nesant įsigijimo dokumentų, pagrobto turto vertė buvo nustatinėjama ne pagal jų vertę įsigijimo metu, o pagal jų faktinę vertę vagystės metu 2013 metais. Dėl teismo šališkumo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantas skunde nenurodė, jų buvimo nekonstatuoja ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pagrobtų audinių vertę, rėmėsi nukentėjusios įmonės atstovo pateiktu UAB (duomenys neskelbtini) komerciniu pasiūlymu, iš kurio matyti, kad 2013 m. sausio 25 d. audinių patelių vertė buvo 412,80 Lt už vienetą, o audinių patinėlių vertė – 481,60 Lt už vienetą (t. 1, b. l. 57). Apeliantas, nesutikdamas su tokiu vertės nustatymu, apeliaciniame skunde akcentavo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo išreikalauti įmonės dokumentai, patvirtinantys audinių kailių pardavimus, šie dokumentai nepateikti specialistui siekiant nustatyti realią audinės vertę. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir išreikalavo iš UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi V. N. individuali įmonė) duomenis apie PVM sąskaitas faktūras, kailių pardavimo dokumentus, ir pateikus šiuos dokumentus, buvo apklaustas specialistas – (duomenys neskelbtini) pirmininkas Č. T.-K., kuris apžiūrėjęs UAB (duomenys neskelbtini) pateiktus dokumentus bei prie civilinio ieškinio pridėtus dokumentus parodė, kad nustatant audinių kainą, reikia įvertinti konkretaus ūkio pardavimų rezultatus aukcionuose. Specialistas patvirtino 2013 m. spalio 18 d. rašte (t. 5, b. l. 1) nurodytas audinių kainas ir parodė, kad 2013 m. spalio mėnesį audinės patelė kainavo 320 Lt, apie 93 eurai, patinas - 480 Lt, apie 139 eurai. Tačiau specialistas taip pat nurodė, kad žmogus, kuris gyvena iš tokio verslo, iš kurio audinių banda pavagiama sausio mėnesį, bandai atkurti turi vėl pirkti veislę, nes audinės poruojasi tik kartą metuose, ir ne bet kada, o tik kovo mėnesį. Tai reiškia, kad jeigu žmogus sausio mėnesį neteko bandos, tai jis neteko savo darbo įrankių, nes audinių patelė turėtų atvesti apie penkis vaikus ir iš to būtų gaunamos pajamos. Šiuo atveju reikia vertinti ne tik tiesioginę netektį, nes tiek kainuotų nupirkti audines, tačiau būtina įvertinti ir tai, kad tokiu metu nupirkti audinių beveik neįmanoma. Specialistas nurodė, kad veisliniai žvėrys parduodami tik lapkričio mėnesį, ir tik prieš tai susitarus, todėl reikia rugsėjį ar spalį susitarti su konkrečiu ūkininku, iš kurio bus perkama, o jau sausio mėnesį jų niekas neturi, nes niekas nelaiko žvėrelių vien tam, kad galbūt kam nors prireiks. Taigi, jeigu žvėreliai neužsakomi rugsėjo ar spalio mėnesiais ar dar anksčiau, tai lapkritį ar gruodį jų jau nėra galimybės nusipirkti, todėl sausį praradęs bandą, tais metais asmuo lieka be bandos. Vien įvertinus vagystės laiką, specialistas paaiškino, kad šioje byloje nukentėjusysis prarado daugiau nei žvėrys yra verti. Anot specialisto, tuo metu, t. y. vagystės metu, vyravo tokios kainos: už patino kailį – 90 eurų, patelės kailis – 61 euras. Šiuo atveju pateiktame ieškinyje nurodyta per mažai, kad tik du atvesti gyvūnėliai, nes šiaip praradimas yra tik apie 3 procentai, 3–5 procentai. Vertinant pateiktą UAB (duomenys neskelbtini) komercinį pasiūlymą, specialistas paaiškino, kad šiame pasiūlyme nurodytos kainos yra realios 2013 m. sausio mėnesio žvėrelių pardavimo kainos, kadangi tokiu metų laiku rinkoje nėra žvėrelių. Specialistas taip pat paaiškino, kad kanadinės audinės yra laukinės, o Lietuvoje auginamos audinės - tai fermos audinės, tokių gamtoje nėra, jos kilusios iš kanadinių ir nuo jų skiriasi, jos genetiškai ne iš Europinių kilusios. Išanalizavęs pateiktus dokumentus, specialistas parodė, kad tos kainos atitinka realias 2013 metais rinkoje buvusias kainas, nes jeigu vagystė 2013 m. sausio mėnesį, tai tuo metu ir buvo kainų pikas. Č. T.-K. taip pat nurodė, kad skirtumai tarp gyvūno kailio ir gyvo gyvūno kainos yra todėl, kad gyvas gyvūnas visada brangesnis, gali būti net du ir daugiau kartų nei kailis. Sausio mėnesį niekas veislei netikusių gyvūnų nepalieka, ypač tie ūkininkai, kurie turi aukštos kokybės kailius, kaip yra ir šiuo atveju įvertinus pateiktus dokumentus. Ūkininkai spalio mėnesį visus savo žvėris peržiūri, po to žiūri dar kartą, dažnai samdo ekspertus ir iš užsienio tam, kad vertintų, ir tam, kad pas save fermoj pasiliktų gyvus pačius geriausius, nes šie atsives vaikus, ir tokiu būdu keliama kokybė. Jei V. N. individualios įmonės ūkis tai tvarkingai darė, tai sausio mėnesį jie turėjo turėti žvėris, kurie jau savaime duotų vidutiniškai geresnį kailį negu tie, kurie buvo parduoti, o šiaip rinkoje tai mažiausiai 20 procentų prideda prie kainos, jeigu vyksta prekyba gyvais žvėrimis ir tai vyksta lapkričio mėnesį, ne sausį, nes sausį būtų brangiau, lapkričio mėnesį turi būti mažiausiai 20 procentų, bet paprastai tai būna 50 ir netgi 100 procentų virš kailio kainos. Paprastai niekas nenustatinėja atskirai kiekvieno žvėrelio kainos, yra vertinama visa banda pagal ūkio lygį, analizuojami aukcionai, ir kaina nustatoma visiems gyvūnams bendrai, o gyvo žvėrelio kaina visada yra didesnė už kailio kainą.

Taigi iš apeliacinės instancijos teisme išanalizuotų UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų bei specialisto (duomenys neskelbtini) pirmininko Č. T.-K. parodymų matyti, kad nustatant pagrobtų audinių vertę pagrįstai buvo vadovaujamasi UAB (duomenys neskelbtini) komerciniu pasiūlymu, nes tokia buvo audinių vertė 2013 metų sausio mėnesį, o vertinant aplinkybę, kad tokiu laiku rinkoje įsigyti audinių galimybės gana ribotos, pasiūlyme pateikta kaina nekelia abejonių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kvalifikuojant veikas pagal BK 178 straipsnį, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Teisėjų kolegija ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir išklausiusi specialisto paaiškinimų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė tokią pagrobto turto vertę, todėl pagrįstai padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, kaip didelės vertės svetimo turto vagystę, dėl to nėra jokio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir D. Č. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su priteista civilinio ieškinio suma, nurodoma, kad ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų jam padarytą turtinę žalą, o teismo UAB (duomenys neskelbtini) pažymoje ir (duomenys neskelbtini) pažymoje nurodytos kainos negali būti pripažinti įrodymais, pagrindžiančiais civiliniame ieškinyje nurodytą turtinės žalos dydį, UAB (duomenys neskelbtini) pateiktas pasiūlymas pirkti už konkrečią sumą nepatvirtina realios rinkos kainos. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti, nes, kaip jau aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas patvirtino, kad UAB (duomenys neskelbtini) pateiktame komerciniame pasiūlyme pateiktos kainos realiai atitiko 2013 m. sausio mėnesio audinių kainas, nes tokiu metų laiku šių žvėrelių rinkoje nėra, veislinius žvėrelius galima įsigyti iki gruodžio mėnesio, nes jeigu žvėreliai neužsakomi rugsėjo ar spalio mėnesiais ar dar anksčiau, tai lapkritį ar gruodį jų jau nėra galimybės nusipirkti. Kaip matyti iš specialisto paaiškinimo, UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi V. N. individuali įmonė) sausį praradusi bandą, tais metais prarado ir pelną. Vien įvertinus vagystės laiką, specialistas paaiškino, kad šioje byloje nukentėjusysis prarado daugiau nei žvėrys yra verti, nes gyvi žvėreliai visada yra vertingesni negu kailiai, kadangi gyvi žvėreliai susilaukia palikuonių, kurie taip pat duoda pelną. Todėl nustatant turtinės žalos dydį, pagrįstai buvo vadovautasi UAB (duomenys neskelbtini) komerciniame pasiūlyme ir (duomenys neskelbtini) pažymoje nurodytomis kainomis. UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi V. N. individuali įmonė) ir patyrė tokią turtinę žalą, šiai įmonei priklausančios audinės buvo jaunos, tinkančios tiek pardavimui, tiek veislei, iš apeliacinės instancijos teisme išanalizuotų UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų matyti, kad šios įmonės pardavimai aukcionuose patvirtina audinių kailių aukštą kokybę, todėl UAB (duomenys neskelbtini) komerciniame pasiūlyme ir (duomenys neskelbtini) pažymoje nurodytos kainos nekelia abejonių ir jomis gali būti vadovaujamasi nustatinėjant priteistinos žalos dydį. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai turtinę žalą priteisė su PVM mokesčiu, kadangi iš UAB (duomenys neskelbtini) komercinio pasiūlymo matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) norint atkurti prarastą bandą 2013 m. sausio mėnesį, būtų turėjusi įsigyti audines sumokėdama ir PVM mokestį, todėl tai pagrįstai teismo buvo įtraukta į turtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pagrįstai buvo priteistos ir negautos pajamos vadovaujantis civiliniame ieškinyje nurodytais motyvais, nes, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, nenustatyta, kad civiliniame ieškinyje yra pateikiamos tik tikėtinos pajamos. Kaip paaiškino specialistas, civiliniame ieškinyje negautos pajamos nurodytos netgi mažesnės, negu realiai tikėtinos. Civiliniame ieškinyje negautos pajamos siejamos su sąlyga, kad audinių patelės atsives tik 2 palikuonius, o specialistas paaiškino, kad turėtų būti skaičiuojama po 5 palikuonius. Taigi civiliniame ieškinyje nurodytos negautos pajamos netgi mažesnės negu realiai tikėtinos tokio pobūdžio veikloje, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai iš nuteistojo priteistų negautų pajamų.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo sprendimu priteisti V. N. individualiai įmonei (dabar UAB (duomenys neskelbtini)) 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliantas nurodo, kad ieškovas šios žalos buvimo neįrodė, žalą siejo su fizinio asmens išgyvenimais, tačiau ieškovas šioje byloje buvo ne V. N., tačiau V. N. individuali įmonė. Tačiau nėra pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnį, žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Vertinant neturtinės žalos priteisimo galimybes šioje byloje, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo atveju dėl nusikalstamos veikos nukentėjo individuali įmonė, o individualios įmonės savininkas – steigėjas – už įmonės prievoles atsako savo turtu, nes individuali įmonė neturi juridinio asmens teisių ir veikia fizinio asmens vardu. Iš byloje esančių duomenų ir specialisto apklausos matyti, kad dėl D. Č., V. Z., R. K. ir V. B. padarytos nusikalstamos veikos V. N. individuali įmonė (dabar UAB (duomenys neskelbtini)) patyrė didelę turtinę žalą, buvo sutrikdytas įmonės darbas, atsižvelgiant į pagrobtų žvėrelių auginimo specifiką, tokiu metų laiku įvykdyta audinių vagystė sukėlė didelius nepatogumus individualios įmonės savininkui, pats V. N. nurodė, kad jis patyrė didžiulį stresą, išgyveno dėl padarytos žalos ir įmonės ateities, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui priteisti V. N. individualiai įmonei (dabar UAB (duomenys neskelbtini)) 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tokia neturtinės žalos suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl D. Č., V. Z., R. K. ir V. B. padarytos nusikalstamos veikos, atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Tauragės rajono apylinkės teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas skundžiamą nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai, nuosprendį grindė įrodymų visetu. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Kolegija daro išvadą, kad visi apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir paneigti apylinkės teismo ištirtais įrodymais ir padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. Č. apeliacinį skundą atmesti.