Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. patikslintą skundą atsakovei Elektrėnų savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, ir prašo: 1) panaikinti atsakovės Elektrėnų savivaldybės administracijos (toliau ir – Administracija) 2023 m. vasario 17 d. raštą Nr. 03.2-10-242 „Dėl automobilių stovėjimo vietos su papildoma lentele Nr. 846 „Neįgalieji“ įrengimo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovę iš naujo įvertinti jo 2022 m. liepos 21 d. prašymą (toliau – ir Prašymas) bei jame išdėstytas aplinkybes dėl neįgaliųjų vietos įrengimo; 2) priteisti jam iš Administracijos 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir sumokėto žyminio mokesčio sumą.

Skunde (patikslintame) nurodo, kad jis su Prašymu kreipėsi į Administraciją dėl neįgaliesiems transporto priemonių vairuotojams skirtos stovėjimo vietos įrengimo, kurią pažymėjo pridėtoje schemoje. Administracija 2022 m. rugsėjo 22 d. raštu informavo, kad pareiškėjo prašymas tenkinamas, prie namo bus įrengtos automobilių stovėjimo vietos su papildoma lentele Nr. 846 „Neįgalieji“. Pareiškėjas 2022 m. spalio 7 d. pareiškimu kreipėsi į Administraciją, kodėl ji pakeitė sprendimą ir ženklas pastatytas kitoje, neįgaliesiems nepalankioje vietoje ir kt. Administracija atsakovė 2022 m. spalio 27 d. raštu, kuriuo atsisakė tenkinti jo 2022 m. spalio 7 d. pareiškimą. Tuomet jis kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir LAGK), kuri 2023 m. sausio 16 d. sprendimu panaikino Administracijos 2022 m. rugsėjo 22 d. raštą bei įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Nurodo, kad Administracija Raštu iš naujo išnagrinėjo jo Prašymą ir jame nurodė, jog pareiškėjo nurodytoje vietoje negalima įrengti neįgaliųjų vietos, o jų įrengta neįgaliųjų parkavimo vieta neva atitinka visus įstatymų keliamus reikalavimus. Teigia, kad Administracija neatsižvelgė į LAGK 2022 m. sausio 16 d. sprendime nurodytus motyvus. Pareiškėjo manymu, atsakovė formaliai įvertino neįgaliųjų statymo vietos poreikį, visiškai neįsigilino į situaciją, neįvertino, kuri vieta būtų saugiausia bei arčiausiai įėjimo, taip pat neįvertino viešo intereso buvimo, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto principo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, neužkirto kelio galimai padarytiems šiurkštiems Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimams, bei sukūrė prielaidas neteisėtam asmenų piktnaudžiavimui ateityje. Paaiškina, jog Prašymu jis siekė, jog prie namo būtų įrengta neįgaliesiems transporto priemonių vairuotojams skirta vieta, taip pat numatė, kur tokią vietą būtų saugiausia įrengti (duomenys neskelbtini). Teigia, jog Administracijos parinkta vieta yra nepalankioje neįgaliesiems vietoje, neatitinkančioje saugaus eismo reikalavimų ir pablogina kitų namo gyventojų automobilių pastatymo galimybes. Pareiškėjas pažymi, jog visame kieme, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nėra nei vieno kelio ženklo numatančio automobilių statymo vietą ar būdą; visas kiemas, kuris kartu yra važiuojamoji kelio dalis yra grįstas plytelėmis, ir nėra atskirta, kuri kiemo dalis skirta judėti transporto priemonėms, o kuri skirta pėsčiųjų eismui. Anot pareiškėjo, atsakovės nurodytos aplinkybės, jog iš dabar paskirtos neįgaliųjų stovėjimo vietos „<...> patekimas į namą nėra kliudomas ir įvertinus faktines aplinkybes, yra arčiausiai iki ėjimo į pastatą <...>“, yra akivaizdžiai nepagrįstos bei prieštaraujančios realiai esamai situacijai, kadangi priešingai, nuo paskirtos neįgaliųjų stovėjimo vietos iki patekimo į namą nėra saugaus priėjimo, norint nuo neįgaliųjų stovėjimo vietos nueiti iki namo, reikia praeiti visą kiemą, kuriame nėra išskirto pėsčiųjų tako, taigi, nuo paskirtos neįgaliųjų stovėjimo vietos iki realaus patekimo į pastatą, neįgalusis asmuo turi praeiti visus eismo dalyvius, visas važiuojančius automobilius, neįgaliajam asmeniui nėra užtikrintas saugus priėjimas prie pastato. Pareiškėjo teigimu, nors atsakovė nurodė, jog pareiškėjo nurodytos neįgaliųjų stovėjimo vietos, negalima skirti, nes neva „<...> nurodyta vieta nepritaikyta automobiliams statyti, o skirta pėsčiųjų eismui, tačiau pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog (duomenys neskelbtini), kieme nėra jokio ženklinimo, kuris atskirtų, pėsčiųjų ir automobilių srautus. Pažymi, jog nurodant tokias aplinkybes, kieme turėtų būti nurodyta, kur yra takas pėstiesiems, o kur yra skirta automobiliams judėti ar pastatyti bei automobilių stovėjimo būdą nurodantis kelio ženklai, tačiau šiuo atveju nėra nei linijų, nei jokių kelio ženklų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovės nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas nesutinka su Rašte nurodyta aplinkybe, kad, jei būtų patenkintas pareiškėjo prašymas pagal jo nurodomą vietą „<...> kiltų pavojus iš namo išeinantiems ir į namą įeinantiems žmonėms <...>“, nes pagal jo nurodytą schemą, joks pėsčiųjų eismas nurodytoje vietoje nevyksta. Paaiškina, jog stovėjimo vieta iš esmės yra atribota, iš vienos pusės laiptų betoninės konstrukcijos, iš kitos pusės taip pat betoninė sienelė, be to, nuo pareiškėjo nurodytos vietos, būtų užtikrintas saugus patekimas iš karto į namą, taigi, neįgaliajam asmeniui nereiktų per visą kiemą bei jame esantį pakankamai intensyvų eismą eiti, jog patektų į namus. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini), namo gyventojai pareiškėjo nurodytą neįgaliųjų stovėjimo vietą, vis vien išnaudoja kaip automobilių stovėjimo vietą, taigi, visi (duomenys neskelbtini) namo gyventojai nurodytos vietos nelaiko pėsčiųjų taku. Pareiškėjui neaiškumų kelia ir tai, jog remiantis 2022 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. KGS 140 „Dėl saugaus eismo komisijos protokolo išrašo pateikimo“, buvo nuspręsta nubrėžti geltoną liniją, kuri atribojo apie 8 metrų pločio erdvę prie namo, tačiau nors Administracijos 2022 m. rugsėjo 22 d. raštas LAGK buvo pripažintas negaliojančiu, tačiau atsakovė dėl nubrėžtos linijos daugiau jokių sprendimų nepriėmė. Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, netinkamai vykdė savo funkcijas ir uždavinius, išsamiai nevertino pareiškėjo Prašymo, todėl Raštas yra naikintinas. Skunde taip pat prašo priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, jog buvo sutrikdyta jo sveikata, sukeliant nepatogumus, stresą bei išgyvenimus, pažeminimą, taip pat pablogėjo ir jo socialinė sveikata. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovės veiksmuose yra visos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos.

2. Atsakovė Administracija pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašo pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog vykdydama LAGK sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo Prašymą dėl automobilio vietos įrengimo neįgaliajam prie (duomenys neskelbtini) ir pateikė motyvuotą, pagal teisės aktų nuostatas parengtą Raštą. Paaiškina, jog įvertinusi faktines aplinkybes ir teisės aktus dėl automobilių stovėjimo vietų įrengimo neįgaliesiems prie (duomenys neskelbtini), atsižvelgdama į pareiškėjo Prašyme nurodytą automobilio stovėjimo vietą neįgaliajam, pareiškėjo Prašymą tenkino iš dalies ir stovėjimo vietą, skirtą neįgaliajam, įrengė kitoje vietoje. Pažymi, jog pagal Statybos techninio reglamento STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. Dl-653 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“ patvirtinimo“ (toliau – ir STR 2.03.01:2019), 7 punktą, neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietos įrengiamos arčiausiai įėjimų į pastatą ne didesniu kaip 50 m atstumu, o šiuo metu automobilio stovėjimo vieta, skirta neįgaliajam, įrengta minėtame teisės akte nepažeidžiant nurodyto ne didesnio kaip 50 m atstumo iki įėjimo į pastatą; atstumas nuo įėjimo į pastatą iki automobilio stovėjimo vietos, skirtos neįgaliajam, šiuo metu yra 23 metrai. Pažymi, jog STR 2.03.01:2019 14.2 papunktyje numatyta, kad B tipo neįgaliųjų automobilių stovėjimo vieta turi būti ne siauresnė kaip 3 900 mm, iš kurių 2 400 mm automobilių statymo vietos plotis, o 1 500 mm aikštelė išlipti, ir ne trumpesnė kaip 5 200 mm. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo Prašyme nurodyta automobilio stovėjimo vieta, skirta neįgaliajam, neatitinka minėtame įstatyme automobilių stovėjimo vietai, skirtai neįgaliesiems, nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo minėtame prašyme nurodytos vietos plotis yra 3 100 mm. Pažymi, kad įrengus automobilio stovėjimo vietą, skirtą neįgaliajam, kur nurodo pareiškėjas, būtų pažeisti įstatyme numatyti reikalavimai minėtai stovėjimo vietai ir nebūtų užtikrinamas minimalus automobilių stovėjimo vietos, skirtos neįgaliajam, plotis, tad atsižvelgus į tai, automobilio stovėjimo vieta, skirta neįgaliajam, buvo įrengta kitoje vietoje, kuri atitinka STR 2.03.01:2019 numatytus reikalavimus. Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Administracijos parinkta vieta yra nepalankioje neįgaliesiems vietoje, neatitinkančioje saugaus eismo reikalavimų, ir pablogina kitų namo gyventojų automobilių pastatymo galimybes, taip pat, kad visas kiemas yra važiuojamoji kelio dalis ir nėra atskirta, kuri kiemo dalis skirta judėti transporto priemonėms, o kuri skirta pėsčiųjų eismui, o jeigu automobilio stovėjimo vieta, skirta neįgaliajam, būtų įrengta pareiškėjo prašomoje vietoje, neįgaliajam asmeniui nereiktų per visą kiemą bei jame esantį pakankamai intensyvų eismą eiti, kad patektų į namus. Paaiškina, jog atsižvelgiant į Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir KET) 36, 130, 175 punktus, 176.1 papunktį ir šiuo metu esančias faktines aplinkybes pareiškėjo patikslintame skunde nurodyti minėti motyvai yra ginčytini. Pažymi, kad prie (duomenys neskelbtini) yra gyvenamoji zona, t. y. daugiabučio namo kiemo teritorija, kurioje yra ribojamas greitis pagal minėtus KET punktus. Anot atsakovės, minėtoje vietoje negali būti intensyvaus eismo vien dėl greičio ribojimo, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad automobilio stovėjimo vieta, skirta neįgaliesiems, parinkta netinkamai dėl neva esančio intensyvaus eismo, yra ginčytina. Pažymi, jog pagal KET, pėstiesiems leidžiama judėti važiuojamąja dalimi visoje gyvenamojoje zonoje, taigi patekimas į namą nuo šiuo metu įrengtos automobilių stovėjimo vietos, skirtos neįgaliajam, nėra apsunkintas. Taip pat pažymi, jog KET 36 punkte nurodytos leistinos judėjimo kryptys pėstiesiems. Teigia, jog siejant su faktine situacija prie (duomenys neskelbtini) namo, pagal minėtą teisės aktą, nuo įrengtos automobilio stovėjimo vietos, skirtos neįgaliajam, iki įėjimo į namą pėsčiajam yra leidžiama eiti per stovėjimo aikštelę, todėl pareiškėjo nurodytas motyvas dėl važiuojamosios kelio dalies neatskyrimo yra ginčytinas. Atsakovės teigimu, pareiškėjo prašomoje vietoje negalima įrengti automobilio stovėjimo vietos, skirtos neįgaliesiems, nes pareiškėjo nurodyta vieta nepritaikyta automobiliams statyti, o skirta pėsčiųjų eismui, taip pat įrengus automobilio stovėjimo vietą, skirtą neįgaliesiems, pareiškėjo prašomoje vietoje, prie namo būtų sunkiau privažiuoti specialiųjų tarnybų, ypač priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, automobiliams, taipogi statant automobilį minėtoje vietoje kiltų pavojus iš namo išeinantiems ir į namą įeinantiems žmonėms. Pažymi, jog minėta vieta skirta pėstiesiems, o ne transporto priemonėms statyti, o šiuo atveju yra svarbesnis visuomenės interesas. Administracijos vertinimu, pareiškėjo nurodyta patirta neturtinė žala nėra pagrįsta ir ji negali būti vertinama, nes nėra pateikti įrodomieji faktai dėl patirtos neturtinės žalos.

- pareiškėjas ir jo atstovė skundą (patikslintą) pilnai palaikė, prašė jį patenkinti;

- atsakovės atstovė su skundu (patikslintu) nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Neatmetė galimybės, kad būtų galima transporto priemonės statymo vietą neįgaliajam įrengti arčiau, negu tai padaryta dabar.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Administracijos Rašto, kuriuo pareiškėjo A. M. Prašymas buvo tenkinamas iš dalies ir automobilių stovėjimo vietą su papildoma lentele Nr. 846 „Neįgalieji“ prie (duomenys neskelbtini) namo nuspręsta įrengti kitoje nei pareiškėjo Prašyme nurodytoje vietoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

5.1. Pareiškėjas su Prašymu 2022 m. liepos 21 d. kreipėsi į Administraciją, prašydamas prie (duomenys neskelbtini) įrengti neįgaliesiems transporto priemonių vairuotojams skirtą stovėjimo vietą, kuri juntamai pagerintų jo ir kitų sunkią negalią turinčių žmonių padėtį.

Prašyme, be kita ko, nurodė, kad jis yra neįgalusis, naudojasi transportu, tačiau pastaruoju metu dėl automobilių gausos dažnai nebelieka vietos pastatyti mašinai ne tik prie namo, bet ir įkalnės apačioje esančioje gatvėje įrengtose stovėjimo vietose.

Pareiškėjas prie Prašymo pridėjo neįgaliesiems skirtos stovėjimo vietos prie (duomenys neskelbtini)įrengimo eskizą.

5.2. Posėdis dėl pareiškėjo Prašymo įvyko 2022 m. rugsėjo 6 d. Pareiškėjo Prašymas svarstytas darbotvarkės 10 klausimu. Posėdyje nutarta siūlyti Administracijos direktoriui prie (duomenys neskelbtini) namo organizuoti automobilių stovėjimo vietos su papildoma lentele Nr. 846 „Neįgalieji“ ir geltonos siauros ištisinės linijos prieš įėjimą įrengimo darbus.

Administracija 2022 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. KGS 140 „Dėl saugaus eismo komisijos protokolo išrašo pateikimo“ informavo pareiškėją, jog vadovaujantis Elektrėnų savivaldybės saugaus eismo komisijos 2022 m. rugsėjo 6 d. posėdžio protokolo 10 punktu, pareiškėjo prašymas tenkinamas ir prie (duomenys neskelbtini) namo bus įrengtos automobilių stovėjimo vietos su papildoma lentele Nr. 846 „Neįgalieji“. Taip pat šiuo raštu siuntė pareiškėjui minėtos komisijos protokolo išrašą.

5.3. Pareiškėjas el. laišku kreipėsi į Administraciją ir prašė atsiųsti automobilio stovėjimo vietos neįgaliesiems prie (duomenys neskelbtini) namo įrengimo schemą su siūloma užbrėžti geltona linija prieš įėjimą į namą.

Administracija 2022 m. rugsėjo 30 d. el. laišku informavo pareiškėją, jog automobilių stovėjimo vieta neįgaliajam bus įrengta pirmadienį, o geltonos linijos žymėjimas bus atliktas atsižvelgiant į oro sąlygas.

5.4. Pareiškėjas su pareiškimu 2022 m. spalio 7 d. kreipėsi į Administraciją. Pareiškime paaiškino, jog 2022 m. liepos 21 d. jis kreipėsi į saugaus eismo komisiją dėl stovėjimo vietos neįgaliųjų automobiliui įrengimo, nurodydamas labiausiai neįgaliesiems tinkamą vietą šalia įėjimo į namą, atskirtą gelžbetonine sienele nuo galimo pėsčiųjų srauto. Tačiau pareiškėjui raštu nebuvo atsakyta, kodėl Administracija pakeitė sprendimą ir ženklas pastatytas kitoje, neįgaliesiems nepalankioje vietoje bei rašoma apie perteklinę geltoną ženklinimo liniją, kuri negaliotų neįgaliesiems.

Administracija 2022 m. spalio 27 d. raštu Nr. 03.2-13-1289 „Dėl Jūsų 2022-10-07 pareiškimo“, be kita ko, atsakė pareiškėjui, jog atsižvelgiant į faktines ir teisines aplinkybes, Administracija neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo 2022 m. spalio 7 d. pareiškimo; nurodė, kad buvo įrengta automobilių stovėjimo vieta su papildoma lentele Nr. 846 „Neįgalieji“ prie (duomenys neskelbtini) kitoje vietoje, nei pareiškėjas nurodė savo Prašyme.

5.5. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į LAGK, kuri 2023 m. sausio 16 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, t. y. panaikinti Administracijos 2022 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. KGS-140 „Dėl saugaus eismo komisijos protokolo išrašo pateikimo“ bei įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą; kitoje dalyje skundą atmetė.

5.6. Administracija, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo Prašymą, 2022 m. vasario 17 d. priėmė Raštą, kuriame nusprendė pareiškėjo Prašymą tenkinti iš dalies, automobilių stovėjimo vietą su papildoma lentele Nr. 846 „Neįgalieji“ prie (duomenys neskelbtini) namo įrengti kitoje nei pareiškėjo Prašyme nurodytoje vietoje.

Rašte nurodė, kad pareiškėjo Prašymas buvo pakartotinai nagrinėtas Elektrėnų savivaldybės saugaus eismo komisijoje. Komisijos nariai, susipažinę su Prašymu, LAGK sprendimu ir vadovaudamiesi STR 2.03.01:2019 7 punktu konstatavo, jog šiuo metu įrengta neįgaliojo stovėjimo vieta nepažeidžia STR 2.03.01:2019 nurodyto ne didesnio kaip 50 m atstumo iki įėjimo į pastatą. Šiuo metu atstumas nuo įėjimo į pastatą iki neįgaliojo transporto stovėjimo vietos yra iki 23 metrų. Iš pateiktos schemos matyti, kad patekimas į namą nėra kliudomas ir, įvertinus faktines aplinkybes, yra arčiausias iki įėjimo į pastatą. Rašte Administracija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo prašomoje vietoje negalima įrengti automobilių stovėjimo vietos, kuri skirta neįgaliesiems, nes nurodyta vieta nėra pritaikyta automobiliams statyti, o skirta pėsčiųjų eismui. Taip pat pažymėjo, jog įrengus neįgaliojo vietą pareiškėjo prašomoje vietoje, prie namo būtų sunkiau privažiuoti specialiųjų tarnybų, ypač priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, automobiliams, taipogi statant automobilį toje vietoje, kiltų pavojus iš namo išeinantiems ir į namą įeinantiems žmonėms. Minėta vieta skirta pėstiesiems, o ne transporto priemonėms statyti. Šiuo atveju yra svarbesnis visuomenės interesas.

6. Pareiškėjas, nesutikdamas su Administracijos Raštu, kreipėsi į teismą su patikslintu skundu.

7. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnyje reglamentuotas saugaus eismo užtikrinimas. Šioje srityje tam tikros funkcijos priskirtos savivaldybės merui arba jo įgaliotam savivaldybės administracijos direktoriui (Įstatymo 10 straipsnio 8 dalis). Be kita ko nustatyta, kad savivaldybės meras arba jo įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius iš savivaldybės administravimo subjektų ir valstybinio administravimo subjektų savivaldybėje, nevyriausybinių organizacijų atstovų sudaro savivaldybės eismo saugumo komisiją, tvirtina jos nuostatus; savivaldybės pagrįstu prašymu valstybinio administravimo subjektai turi deleguoti atstovus į savivaldybės saugaus eismo komisiją (Įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

Administracijos direktorius 2011 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 03V-294 patvirtino Elektrėnų savivaldybės eismo saugumo komisijos nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 17 punkte nurodytos komisijos vykdomos funkcijos, kurios, be kita ko, yra: analizuoti eismo būklę ir teikti išvadas (17.2 papunktis); derinti eismo organizavimo ir kelio ženklų statymo schemas ir jų pakeitimus, teikti juos tvirtinti administracijos direktoriui (17.4 papunktis); svarstyti pateiktus savivaldybės gyventojų, organizacijų, įmonių skundus, susijusius su saugaus eismo organizavimu savivaldybėje, ir priimtus sprendimus teikti savivaldybės administracijos direktoriui (17.5 papunktis); ir pan.

8. Kaip matyti iš bylos, pareiškėjas, būdamas neįgalus bei vairuodamas transporto priemonę, siekia, kad būtų įrengta prie (duomenys neskelbtini), neįgaliesiems transporto priemonių vairuotojams skirta vieta, taip pat pareiškėjas numatė ir Administracijai siūlė, kur konkrečiai tokia vieta turėtų būti įrengta; pareiškėjas prie Prašymo pridėjo siūlomos vietos įrengimo eskizą (paties pareiškėjo ranka parengtą schemą).

9. Administracija skundžiamu Raštu atmesdama pareiškėjo Prašymą dėl konkrečios neįgaliojo transporto priemonės statymo vietos įrengimo nurodė, kad: „Atkreiptinas dėmesys, kad Jūsų prašomoje vietoje negalima įrengti automobilių stovėjimo vietos, skirtos neįgaliesiems, nes nurodyta vieta nepritaikyta automobiliams statyti, o skirta pėsčiųjų eismui. Taip pat įrengus neįgaliojo vietą Jūsų prašomoje vietoje, prie namo būtų sunkiau privažiuoti specialiųjų tarnybų, ypač priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, automobiliams, taipogi statant automobilį toje vietoje, kiltų pavojus iš namo išeinantiems ir į namą įeinantiems žmonėms. Minėta vieta skirta pėstiesiems, o ne transporto priemonėms statyti. Šiuo atveju yra svarbesnis visuomenės interesas.“

Taigi, Administracija atmesdama pareiškėjo Prašymą iš esmės nurodė tam tikras faktines aplinkybes, tačiau jų niekaip nekvalifikavo, t. y. nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuris realiai draustų įrengti neįgaliojo stovėjimo vietą pareiškėjo prašomoje vietoje. Nenurodyta jokia KET norma, kuri apibrėžtų, kad minėta vieta yra skirta tik pėsčiųjų eismui ar kad ten yra tik pėsčiųjų zona; nenurodytas joks teisės aktas, kuris nustatytų būtinus palikti atstumus iki namo, jo įėjimo, privažiavimui spec. transportui, ir kad įrengus pareiškėjo pageidaujamą stovėjimo vietą būtų nesilaikoma šių reikalavimų. Taip pat neaišku kuo remiantis atsakovė teigia, kad statant automobilį pareiškėjo nurodomoje vietoje, kiltų pavojus iš namo išeinantiems ir į namą įeinantiems žmonėms, jokiu teisės aktu tokio nesaugumo nepagrindžia, kokiu atstumu iki namo apskritai draudžiama statyti transporto priemones nenurodo ir nepagrindžia.

Administracijos Rašte nurodytas tik vienintelis teisinis pagrindas - STR 2.03.01:2019 7 punktas, tačiau jis nurodytas, siekiant pagrįsti įrengtą neįgaliojo statymo vietą kitoje vietoje, nei prašė pareiškėjas. Šis teisinis pagrindas neturi nieko bendro su pareiškėjo Prašymo įrengti neįgaliojo vietą konkrečioje jo siūlome vietoje atmetimu. Tad tai nekaip nepaneigia, kad Administracijos sprendimas atmesti pareiškėjo Prašymą yra be teisinio pagrindo.

10. Aiškindamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos atitiktis yra 10 straipsnio 5 dalis), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus; taip pat su gero administravimo principu (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.).

LVAT taip pat yra nurodęs, kad nustačius, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame administraciniame akte nurodomos teisės normos yra procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio, tokiu atveju vien jų nurodymas aptariamame akte negali būti laikomas (pripažintas) tinkamu reikalavimo pagrįsti individualų administracinį aktą teisės aktų normomis įvykdymu (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-143-1588/2014).

Be to, analizuojant LVAT praktiką, susijusią su būtinumu priimamą sprendimą pagrįsti teisės aktų nuostatomis, akivaizdu, kad esminiais pažeidimais taip pat pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

11. Taigi, iš minėtos teismų praktikos akivaizdu, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, šiuo atveju Administracijos Raštas, be kita ko, turi būti pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Pagal teismų praktiką, net procedūrinių teisės normų nurodymas, ar nurodymas tik bendro pobūdžio teisės normas, jas neindividualizuojant, laikoma esminiu pažeidimu dėl ko yra panaikinamas priimtas sprendimas.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, neginčijamai nustatyta, kad Administracija priimdama pareiškėjui nepalankų sprendimą, t. y. atmesdama jo Prašymą įrengti neįgaliojo vietą konkrečioje jo nurodomoje vietoje, iš viso nepagrindė jokio teisės norma. Tad šis pažeidimas yra esminis ir sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą Raštą.

12. Šiame kontekste, dėl viešojo administravimo subjekto priimamo sprendimo privalomo motyvavimo, pasakytina ir tai, kad LVAT yra konstatavęs, jog viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai; administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., 2014-03-25 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-34/2014).

Taigi, atsakovės skundžiamo Rašto trūkumus ištaisyti pačiam teismui nėra galimybės ir pagrindo.

13. Be to, kaip matyti iš bylos, atsakovė tam tikrą teisinį pagrindą - STR 2.03.01:2019 14.2 papunktį, kuriuo remiantis negali būti patenkinamas pareiškėjo Prašymas įrengti neįgaliojo transporto priemonės statymo vietą konkrečioje jo siūlomoje vietoje, nurodė tik atsiliepime. Tad kyla klausimas kaip tokia situacija turėtų būti vertinama.

Tačiau LVAT yra išaiškinęs, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte; skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingu atveju būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; ir kt.).

Pažymėtina, kad atsakovei teikiant atsiliepimą į skundą nėra teisinių kliūčių papildomai paaiškinti apskųsto sprendimo (šiuo atveju Rašto) priėmimo teisinius bei faktinius pagrindus, tačiau nėra suteikta teisė atsiliepimu į skundą taisyti administracinį aktą, įvardijant konkretų teisinį reguliavimą bei nurodant faktinius tokio sprendimo priėmimo pagrindus, kurie nebuvo nurodyti ginčijamame sprendime (bendrine prasme); priešingu atveju administracinės bylos ribos taptų neapibrėžtos, o teisingas ginčo išsprendimas paneigtas.

Taigi, atsakovės atsiliepime pateikti priimto Rašto argumentai dėl teisinio pagrindo nevertintini ir jie nedaro įtakos nemotyvuotam skundžiamam sprendimui (Raštui).

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės Raštas panaikinamas ir ji įpareigojama pareiškėjo Prašymą svarstyti iš naujo, priimant teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15. Teisėjų kolegija dar pastebi, kad STR 2.03.01:2019 6.4 papunktyje nustatyta, kad neįgaliųjų automobilių stovėjimo vieta – pagal teisės aktų reikalavimus įrengta ir ženklu „Neįgalieji“ paženklinta negalią turintiems asmenims tinkama automobilių stovėjimo vieta, iki kurios yra tokiems asmenims pritaikyta judėjimo trasa. STR 2.03.01:2019 7 punkte nustatyta, kad neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietos įrengiamos arčiausiai įėjimų į pastatą ne didesniu kaip 50 m atstumu. <...>.

Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja, kad neįgaliesiems būtų sudaromos kuo palankesnės sąlygos. Tai reiškia, kad neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietos, visų pirma, turi būti įrengiamos kaip galima arčiau iki įėjimo į pastatą, be to, iki kurios yra tokiems asmenims pritaikyta judėjimo trasa. Tad tai negali būti aiškinama, kaip galimas neįgaliojo automobilio stovėjimo vietos įrengimas bet kurioje 50 m atstumu vietoje; turi būti ieškoma, kaip galima arčiau įrengti tokią vietą iki namo įėjimo. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad dabartinė neįgaliojo automobilio stovėjimo vieta yra įrengta 23 metrų atstumu iki namo įėjimo. Nors šis atstumas nepažeidžia bendro maksimalaus galimo atstumo, tačiau tokia situacija yra galima, jeigu nėra galimybės minėtos vietos neįgaliajam įrengti arčiau. Iš į bylą pateiktų nuotraukų ir kitų duomenų taip pat matyti, kad kiti vairuotojai automobilius stato arčiau įėjimo į namą, nei yra įrengta neįgaliojo automobilio stovėjimo vieta. Administracija savo Rašte visiškai nėra pagrindusi ir vertinusi, jeigu nėra galimybės įrengti neįgaliojo automobilio stovėjimo vietos pareiškėjo prašomoje vietoje, tuomet kokia yra artimiausia ir galima įrengti vieta, kuri atitiktų teisės aktų reikalavimus. Tad Administracija nagrinėdama iš naujo pareiškėjo Prašymą turi įvertinti ir minėtą situaciją bei galimybes, kuo arčiau įrengti neįgaliojo automobilio stovėjimo vietą.

16. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovės 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia minėtoje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y. valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 straipsnis), žalai (CK 6.249-6.250 straipsniai) ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 straipsnis). Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas, žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

18. Nagrinėjamu atveju pripažinta, kad Administracijos Raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tad jis panaikinamas, t. y. konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai. Tačiau tai automatiškai nereiškia, kad pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala. Būtina nustatyta kitas minėtas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti.

19. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013).

20. Pareiškėjas nurodo, kad jam padaryta neturtinė žala pasireiškė sutrikdant jo sveikatą, taip pat socialinę sveikatą, sukeliant nepatogumus, stresą, išgyvenimus ir pažeminimus.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie tvirtintų jo paaiškinimus dėl jam galimos neturtinės žalos atsiradimo. Pareiškėjas nėra pateikęs jokių dokumentų iš medicinos įstaigų apie galimus jo sveikatos sutrikdymus, stresą ir pan., kuriuos galima būtų susieti su atsakovės neteisėtais veiksmais.

Antra, pareiškėjas taip pat plačiau neargumentuoja ir nepagrindžia, kaip atsakovės neteisėti veiksmai lėmė jo išgyvenimus ir pažeminimus, kada tai buvo, kokiais atvejais ir kokiomis aplinkybėmis bei pan.

Trečia, kaip matyti iš bylos, pareiškėjas neįgalumą turi nuo 2014 m., tad neaišku kas yra dabar pasikeitę, jog neįrengus pareiškėjo prašomoje vietoje neįgaliojo automobilio stovėjimo vietos esmingai padarė įtaką jo nepatogumui, kad turėtų būti priteisiama neturtinė žala.

Ketvirta, byloje nenustatyta tyčinių ir grubių atsakovės veiksmų, kuriais būtų siekiama sąmoningai pakenkti pareiškėjui ir pan. Priešingai, kaip matyti iš bylos, Administracija siekia spręsti problemą, įrengė stovėjimo vietą kitoje vietoje, nei prašė pareiškėjas, tačiau išsiskiria tik šalių pozicijos dėl problemos išsprendimo būdų ir variantų.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė jam atsiradusios neturtinės žalos ir jos priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir prašomos priteisti žalos. Taigi, kadangi pareiškėjas visų privalomų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti neįrodė, tad jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkinamas.

22. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo patikslintas skundas pagrįstas tik iš dalies, t. y. patenkinamas patikslintas skundas dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tuo tarpu kitoje dalyje (dėl neturtinės žalos atlyginimo) patikslintas skundas atmetamas (ABTĮ 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).

23. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, įskaitant atstovavimo išlaidas (5 dalis).

24. Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, tad jis įgijo teisę į savo dalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas už skundą sumokėjo 30 Eur dydžio žyminį mokestį. Taip pat pareiškėjas patyrė iš viso 450 Eur išlaidų teisinei pagalbai; šios išlaidos yra pagrįstos, būtinos ir racionalios. Taigi, pareiškėjas iš viso patyrė 480 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tačiau atsižvelgiant į bylos rezultatą, t. y. pareiškėjo skundas patenkintas tik iš dalies, patenkintų ir atmestų reikalavimų apimtį, pareiškėjui iš atsakovės Administracijos priteistina pusę jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 240 Eur (480 Eur / 2).

25. Administracija nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl jos atžvilgiu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą (patikslintą) dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovės Elektrėnų savivaldybės administracijos 2023 m. vasario 17 d. raštą Nr. 03.2-10-242 „Dėl automobilių stovėjimo vietos su papildoma lentele Nr. 846 „Neįgalieji“ įrengimo“ ir įpareigoti atsakovę Elektrėnų savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. M. 2022 m. liepos 21 d. prašymą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Skundo (patikslinto) dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjui A. M. iš atsakovės Elektrėnų savivaldybės administracijos 240 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.