Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nutarimo R. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

R. M. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog ji, būdama uždarosios akcinės bendrovės „R Style“ (toliau – ir Bendrovė) direktore, 2010 m. rugsėjo 30 d. leido dirbti N. Ž. Bendrovei priklausančiame salone „Salon+“, nesudarius rašytinės darbo sutarties ir apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais R. M. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 93 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio 2 dalies reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį. Teismas, spręsdamas, kokia sutartis sieja asmenis – darbo sutartis ar civilinė sutartis – privalo vadovautis DK, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-3332/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-3332/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai įvertino surinktus įrodymus bei tinkamai įvertino Bendrovę ir N. Ž. siejančių teisinių santykių prigimtį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. Ž. realiai dirbo Bendrovės naudai, o jos ir administracinėn atsakomybėn traukiamos R. M. santykiai turėjo darbo teisinių santykių požymių. Šią išvadą patvirtina toliau išdėstytos faktinės aplinkybės.

Pirma, operatyvaus patikrinimo pažymoje užfiksuota, kad, atliekant kontrolinį paslaugos pirkimą iš N. Ž., pinigai už paslaugą buvo sumokėti „Salon+“ administratorei E. D., kuri gautų 25 Lt kasoje neapskaitė (b. l. 7-8). Ši aplinkybė liudija, kad, priešingai nei būdinga civiliniams teisiniams santykiams, N. Ž. dirbo Bendrovės naudai, paklusdama darbdavio nustatytai tvarkai – perduodama pinigus administratorei, pavaldžiai Bendrovės direktorei. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip nurodė N. Ž. savo pirminiame paaiškinime, ateidama į saloną, ji atsinešė savo instrumentus, o dažus ir kosmetiką davė salonas (b. l. 13-14). Pažymėtina, kad civiliniams teisiniams santykiams būdinga, kad asmenys, užsiimdami savarankiška veikla, veikia savo rizika bei naudodamiesi savo darbo priemonėmis. Nagrinėjamu atveju N. Ž. naudojosi savo ilgalaikiais darbo instrumentais, bet darbdavio suteiktomis sunaudojamomis priemonėmis, t. y. darbdavys prisėmė riziką, kad priemonės gali būti išeikvotos ar sugadintos.

Antra, vadovaujantis nuosekliais administracinėn atsakomybėn traukiamos R. M., N. Ž. bei liudytojos E. D. paaiškinimais, į saloną N. Ž. atėjo parodyti, kaip dirba, pagal susitarimą už pirmą dieną jai neturėjo būti mokamas atlyginimas (b. l. 12, 13-14, 19). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad DK numatytas išbandymo, sudarant darbo sutartį, institutas. DK 105 straipsnyje yra nustatyti bendriausi išbandymo sudarant darbo sutartį požymiai. DK 105 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad, sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas; jis gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ketinančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. DK 105 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 str.), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186, 187 str.). Nors darbdavys ar jo įgaliotas asmuo turi teisę prieš priimdami asmenį į darbą jį išbandyti, vis dėlto tokio išbandymo metu gautas (sukurtas) rezultatas neturi pasireikšti kaip darbdavio nauda. Jeigu išbandymo metu gautas (sukurtas) rezultatas pasireiškė kaip darbdavio nauda, konstatuotina, jog išbandomas asmuo realiai dirbo darbdavio naudai, t. y. vyko darbo procesas, kuriam turi būti taikomi darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad N. Ž. aptarnavo klientus bei kad gauti pinigai buvo perduoti salono administratorei, todėl darytina išvada, jog N. Ž. realiai dirbo Bendrovės naudai, neturėdama tam teisinio pagrindo.

Trečia, jeigu, kaip nurodo R. M., su N. Ž. buvo ketinta sudaryti darbo vietos nuomos sutartį N. Ž. darbui salone pagal verslo liudijimą, tokiu atveju R. M. neturėjo būti suinteresuota N. Ž. darbo patikrinimu, kadangi ji būtų gavusi užmokestį pagal darbo nuomos sutartį, nepriklausomai nuo N. Ž. suteiktų paslaugų kiekio ir kokybės. Tai patvirtina vėliau Bendrovės ir N. Ž. sudaryta Nuomos sutartis, kurioje numatytas 484 Lt fiksuotas mokestis už darbo vietos nuomą (b. l. 18-19). Tuo atveju, jei nuomos mokestis nebūtų sumokėtas bent už vieną mėnesį, Nuomos sutartyje nustatyta nuomotojo teisė vienašališkai nutraukti Nuomos sutartį. Įvertinusi minėtą nuostatą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, pirma, nuostata įtvirtinta, siekiant užtikrinti nuomotojo pajamas pagal darbo vietos nuomos sutartį bei galimybę nuomotojui kuo greičiau susirasti kitą nuomininką, jei pirmasis nuomininkas nemoka nuomos mokesčio. Antra, nuostata taip pat liudija apie tai, jog nuomininkas dirba sava rizika, t. y. jam nesumokėjus nuomos mokesčio, nuomos sutartis gali būti nutraukiama, nepriklausomai nuo nuomininko turimų klientų skaičiaus ir gaunamų pajamų dydžio. Dėl šios priežasties nuomininkas suinteresuotas vykdyti pelningą veiklą, o nuomotojas – tik darbo vietos išnuomojimu. Nagrinėjamu atveju nustatyta priešingai – R. M. buvo suinteresuota N. Ž. darbo kokybe bei pelningumu: R. M. siekė išbandyti N. Ž. darbo įgūdžius, suteikė jai darbo priemones (b. l. 13-14, 19). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks elgesys nebūdingas asmeniui, siekiančiam sudaryti civilinę darbo vietos nuomos sutartį, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad R. M. ir N. Ž. siejo ne civiliniai, bet subordinaciniai darbo teisiniai santykiai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie atlyginimo sumokėjimą arba susitarimą dėl atlyginimo, priešingai – R. M. ir N. Ž. tarėsi, kad 2010 m. rugsėjo 30 d. N. Ž. dirbs nemokamai. Ši aplinkybė nepaneigia atlygintinumo fakto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktiškai dirbdamas darbdavio naudai asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra įrodyta nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.