Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Arūno Paštuolio ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei,

dalyvaujant nuteistajai V. Š., jos gynėjai advokatei Valdai Grigonytei, privačiai kaltintojai, nukentėjusiajai A. S., jos atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Š. ir jos gynėjos advokatės Valdos Grigonytės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažinta kalta, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta bausmė – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant: nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu; uždrausta bendrauti su A. S., nesant jos raštiško sutikimo.

A. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš V. Š. priteisti 300 (trys šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti ir 123,70 (vienas šimtas dvidešimt trys eurai 70 ct) Eur turtinei žalai atlyginti.

A. S. prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, už tai, kad 2016-09-16 apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme užpuolė A. S., sudavė jai apie šešis smūgius rankomis bei užsimodama ir smūgiuodama su rankine, į veidą bei kitas kūno vietas, pargriovus ant žemės smūgiavo kojomis, griebdama už plaukų ir išraudama kuokštą plaukų, sukėlė fizinį skausmą, tokiais veiksmais jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 27 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad byloje esantys ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, patvirtina V. Š. kaltę. Nuosprendyje konstatuojama, kad V. Š. savo neteisėtais veiksmais sukėlė A. S. fizinį skausmą, ją nežymiai sužalojo, t. y. padarė nusikaltimą numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.Nuteistosios V. Š. ir jos gynėjos advokatės V. Grigonytės apeliaciniame skunde prašoma, panaikinti 2018 m. vasario 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir V. Š. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti.

Teismo posėdyje nuteistoji V. Š. ir jos gynėja advokatė V. Grigonytė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji A. S. ir jos atstovė advokatė K. Č. prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistosios V. Š. ir jos gynėjos advokatės Valdos Grigonytės apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas V. Š. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino.Iš nuteistosios ir jos gynėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nesutinkama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigiama, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis paremtas prielaidomis. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus duomenis, sutinka ne su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o su teismo išvada, jog byloje surinktų duomenų pakanka patraukti V. Š. baudžiamojon atsakomybėn už fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą A. S.Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Taigi pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu.Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamame nuosprendyje kaltinimas grindžiamas tik nukentėjusiosios A. S. ir jos draugo A. Z. parodymais, kurie anot apelianto, yra nepatikimi, nuosprendyje nevertinti liudytojų E. Š. ir J. V. parodymai. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, konstatuoti faktai apie tai, kad V. Š. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios A. S. sveikatą, yra grindžiami įrodymais, kurie patikimi ir pakankami, o teismo padarytos išvados dėl turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybių atitinka bylos duomenis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išnagrinėtos visos aplinkybės, kurios yra svarbios vertinant įrodymus ir sprendžiant A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo klausimą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino nuteistosios, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, taip pat rašytinius įrodymus ir padarė motyvuotas bylos duomenimis paremtas išvadas, su kuriomis sutinka ir aukštesnės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir nuosprendyje aptarė, kodėl tiki ir vadovaujasi nukentėjusiosios A. S. parodymais, ir pateikė išsamius argumentus, kodėl nukentėjusiosios dalį parodymų duotų 2017 m. gruodžio 5 d. parodymų patikrinimo metu (jog V. Š. atėjo iš už nugaros ir kad jai pargriūnant, V. Š. laikė už plaukų), vertina kritiškai. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus pažymima, kad teisingai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas dalį nukentėjusiosios A. S. parodymų patikrinimo metu duotų parodymų įvertinęs kritiškai, jos parodymus, kad prieš ją smurtavo ir sveikatą sutrikdė V. Š., suduodama smūgius, parversdama ją ant žemės, laikė patikimais ir jais rėmėsi, nes jie atitiko kitus byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Nukentėjusioji apklausiama iš karto po įvykio (Medžiagos atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-01-7448-16, b. l. 2), tiek skunde dėl privataus kaltinimo, tiek ir teisiamajame posėdyje nuosekliai nurodė, kad ją užpuolė V. Š., į veidą ir kitas kūno vietas sudavė smūgius, sukėlė skausmą. Medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji A. S. paskambinusi pagalbos telefonu taip pat nurodė, kad ją užpuolė ir sumušė kaimynė (Medžiagos atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-01-7448-16, b. l. 1). Nukentėjusiosios parodymus, kad jos atžvilgiu buvo naudotas smurtas patvirtina ir rašytiniai byloje esantys įrodymai, o būtent išrašas iš medicininių dokumentų, jog į (duomenys neskelbtini) nukentėjusioji atvyko 2016 m. rugsėjo 16 d. 14.18 valandą, kreipimosi priežastimi nurodyti sumušimai į galvą ir pilvą (1 t., b. l. 17). Taip pat Specialisto išvada Nr. G2426/2016(02), kurioje nustatyta, kad A. S. padaryti odos nubrozdinimai nosies nugarėlėje, dešinio ir kairio užausio srityje, kairiame kelyje, kairėje pėdoje, dešinės ausies kaušelyje, poodinės kraujosruvos abiejuose keliuose, plaukų išretėjimo židiniai abiejų užausių srityse. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 11–12). Įvertinus A. S. parodymų patikrinimo vietoje nurodytas aplinkybes, kaip jau minėta matyti, kad parodymai, apie tai, kad ją užpuolė ir naudojo smurtą V. Š., atitinka byloje surinktus įrodymus. Vertinant nukentėjusiosios A. S. parodymus su byloje nustatytais faktiniais duomenimis dėl jai suduotų smūgių, jokių esminių prieštaravimų nenustatyta. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina nukentėjusiosios draugas A. Z., kuris nors pačio įvykio nematė, tačiau po įvykio matė, kad A. S. išrautas plaukų kuokštas, rūbai sudraskyti, prie kaklo buvo mėlynių. Be to, jis vėliau buvo sutikęs V. Š., kuri jam pasakė, kad „sutvarkė jo merginą“. O taip pat, liudytojas nurodė, kad dar iki įvykio, jiems važiuojant autobusu V. Š. jam girdint pasakė A. S., kad ateis ir „sudaužys galvą“. Šie tiesiogiai įvykio nemačiusio liudytojo parodymai yra vertinami įrodymų visumoje, kaip padedantys teismui formuoti vidinį įsitikinimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas apkaltinamajame nuosprendyje netyrė liudytojų J. V. ir E. Š. parodymų. Bylos duomenys patvirtina, kad liudytoja E. Š. įvykio nematė, ji yra apeliantės mama. Todėl vertinant artimųjų duotus parodymus teismas privalo būti itin atsargus, nes tokie asmenys net ir įspėti dėl atsakomybės neretai stengiasi padėti savo artimiems žmonėms, patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn. Kaip teisingai nurodoma skunde, pirmos instancijos teismas pastarosios parodymų nevertino, tačiau E. Š. parodymai šioje byloje nėra tiek reikšmingi, kad keistų teismo nustatytas faktines aplinkybes. Ji pirmos instancijos teisme išsakė subjektyvią nuomonę apie nukentėjusiąją, teigdama kad pastarosios nei vardo nei pavardės nežino, tačiau buvo girdėjusi daug negero apie šią moterį. Be to nurodė, kad vakare nukentėjusioji su sugyventiniu buvo atėjusi prašyti pinigų, vėliau grasino policija. Tokia parodymų davimo seka, asmens apibūdinimas iš nuogirdų, vėliau bandymas nurodyti aplinkybes, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys rodo jos siekį sumenkinti nukentėjusiąją kaip asmenį ir taip padėti dukrai V. Š. Tačiau teismas nesutinka su apeliacinio skundo dalimi, kad pirmos instancijos teismas netyrė liudytojų parodymų. Iš skundžiamo nuosprendžio, teismo protokolų matyti, kad teismas šiuos asmenis apklausė, jų duotus parodymus surašė į nuosprendį, kaip tai reikalauja BPK 305 straipsnis. Pirmos instancijos teismas J. V. parodymus, vertino kritiškai ir išsamiai pagrindė tokį sprendimą. Teisėjų kolegija įvertinusi J. V. parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašą, sutinka, kad per J. V. langą žiūrint į vietą, kurioje įvyko įvykis, ją užstoja augantis medis, kuris parodymų patikrinimo metu, t. y. žiemos metu buvo be lapų, tačiau kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas, net ir esant medžiui be lapų trukdo matyti įvykio vietą, tuo tarpu pats įvykis buvo rugsėjo mėnesį, kuomet medis turėjo lapus ir tai dar labiau ribojo matomumą. Liudytoja J. V. posėdžio metu nurodė, jog įvykio vietoje daugiau asmenų nebuvo, tačiau vertinant V. Š. ir A. S. parodymus apie tai, kurioje vietoje stovėjo D. L. ir J. V. parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašą, matyti, jog įvykio vietoje buvo kaimynė D. L., o vieta, kurioje ji stovėjo, įvertinus pro J. V. langą matomą įvykio vietos vaizdą, kurį užstoja medis, turėjo liudytojai matytis geriausiai. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad liudytoja J. V. ir nukentėjusioji konfliktuoja, nesutaria ir dėl tarp jų vykstančio civilinio ginčo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos J. V. parodymais kaip patikimais ir juos vertino kritiškai.Apeliaciniame skunde, kaip ir apklausiama teisiamojo posėdžio metu V. Š. nurodo, jog ji gynėsi nuo A. S., kurią visi liudytojai, išskyrus A. S. draugą, charakterizavo, kaip konfliktišką asmenybę, smurtaujančią ir įžeidinėjančią aplinkinius. Pažymėtina, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Byloje nustatyta, kad V. Š. užpuolė A. S., sudavė smūgius rankomis ir rankine, pargriovusi smūgiavo kojomis, išrovė plaukų, t. y. veikė suprasdama savo veiksmų pavojingumą ir pasekmes, dėl ko nukentėjusiajai sukėlė skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Nurodyti argumentai apie tai, jog ji veikė būtinosios ginties aplinkybėmis (t .y. veiksmai buvo atlikti ginantis nuo A. S. užpuolimo) – byloje nėra patvirtintas jokiais patikimais, neginčytinais įrodymais. Be to, V. Š. dėl jos atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų, kuriuos tvirtina, jog atliko nukentėjusioji, nesikreipė nei į policiją, nei į medicinos įstaigą. Atmetant apeliacinio skundo argumentus pasisakytina ir apie tai, kad liudytojai, kurie nukentėjusiąją apibūdina, kaip konfliktišką asmenybę, yra susiję su V. Š. - A. K. yra jos sugyventinis, E. Š. motina, J. Š. bendradarbė, kuri aplinkybes žino tik iš pačios V. Š. pasakojimų. Taigi nesant jokių objektyvių duomenų, kad apeliantei įvykio metu buvo sukelti kokie nors padariniai, ar tie padariniai realiai grėsė jos gyvybei, sveikatai ir pan., dėl ko ji būtų buvusi priversta gintis, nesant duomenų apie kėsinimąsi ir jo realumą, nėra ir būtinosios ginties. Taigi, sistemiškai vertinant nurodytus duomenis, kiekvieną atskirai bei jų visumą, akivaizdu, kad V. Š. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, tiek objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimas (mušimas rankomis, ir smūgiai rankine, smūgiai kojomis, plaukų rovimas), padariniai – fizinio skausmo sukėlimas bei nežymus sužalojimas, priežastinis ryšys tarp V. Š. veiksmų ir kilusių padarinių; tiek subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia – V. Š., atlikdama minėtus veiksmus, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo.Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad V. Š. kaltė dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos yra įrodyta ne tik nukentėjusios parodymais, bet ir rašytine medžiaga, todėl darytina išvada, kad apylinkės teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.Jau išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, 2018 m. gegužės 25 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VGTPT) pažyma, kuria prašoma priteisti valstybės naudai 26,00 Eur turėtų išlaidų dėl A. S. suteiktos antrinės teisinės pagalbos. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal BPK 324 straipsnyje nustatytas apeliacinės bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka taisykles prašymai teisėjų kolegijai turi būti pateikiami prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Taigi, vadovaujantis šiomis nuostatomis bei BPK 7 straipsniu, reikalaujančiu baudžiamajame procese laikytis rungimosi principo, prašymai (taip pat ir prašymas atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas), pateikti po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-60-303/2016). Šioje byloje žodinis teismo posėdis įvyko 2018 m. gegužės 2 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, suteiktos nukentėjusiajai A. S. išlaidas Kauno apygardos teismui pateiktas 2018 m. gegužės 25 d., todėl teisėjų kolegija šį prašymą palieka nenagrinėtą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios V. Š. ir jos gynėjos advokatės Valdos Grigonytės apeliacinį skundą atmesti.