- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-15
- Bylos Nr.
- 2K-16/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Pranas Kuconis, Lidija Liucija Žilienė (pran.)
- Kaltinamasis
- R. R.
- Nukentėjusysis
- M. K.
- Nuteistasis
- R. R.
- Civilinis ieškovas
- M. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Prano Kuconio ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios M. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistojo R. R. ir jo gynėjos apeliaciniai skundai patenkinti visiškai – panaikintas Varėnos rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. nuosprendis, kuriuo R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose ir priimtas naujas nuosprendis: R. R. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl 233 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei Varėnos rajono vyriausiojo prokuroro pareikštas civilinis ieškinys dėl 1274 Lt priteisimo Valstybinei ligonių kasai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo, jo gynėjos ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu R. R. buvo nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 4 d., apie 9.00 val., (duomenys neskelbtini), M. K. sodybos kieme, kilus asmeniniam konfliktui, tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu M. K. į pilvą ir, suėmęs už rankos, pastūmė, dėl to M. K. nugriuvo ant plytų krūvos; dėl pilvo sumušimo, didžiosios taukinės plyšimo ir kraujo išsiliejimo į pilvo ertmę R. R. padarė nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusioji M. K. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Priimant išteisinamąjį nuosprendį padaryti BPK 1 straipsnio 1 dalies pažeidimai – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų.
Kasatorė nurodo, kad R. R. nusikalstama veika kvalifikuota ne pagal tą straipsnį, pagal kurį reikia. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. R. kaltumas, padarius veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, įrodytas laikantis BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų, remiantis išsamiais ir nuosekliais kasatorės parodymais, sutampančiais su liudytojų J. K., G. V., T. K., G. R., V. K., A. T., A. N. parodymais, 2005 m. spalio 5 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, pareiškimu policijai ir parodymų patikrinimo vietoje protokolu, teismo medicinos ekspertizės akto, teismo medicinos specialisto išvadomis. Šiais duomenimis nustatyta, kad 2005 m. gegužės 4 d. R. R. buvo atvykęs į Degsnių kaimą, į kasatorės M. K. kiemą padėti seseriai – liudytojai V. K. paimti traktorių T–40, kuris priklausė kasatorės sūnui J. K.; kasatorei pasipriešinus, R. R. pradėjo tampyti už rankos, suduodamas smūgį ranka. Kasatorė nurodo, kad R. R. suderinti veiksmai, jų dinamika aiškiai liudija, kad R. R. buvo iš anksto nusiteikęs padėti seseriai atsiimti traktorių ir kad sumanymas suduoti smūgį kasatorei R. R. kilo staiga, po jos pasipriešinimo, todėl, atsižvelgiant į kilusius padarinius po jo panaudoto prieš ją smurto, R. R. veika pirmosios instancijos teismo kvalifikuota teisingai – pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiosios M. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 dalies pagrindu, byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatorės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, pagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo R. R. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, panaikino ir priėmė naują nuosprendį – R. R. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį išteisino, neįrodžius jo dalyvavimo darant nusikalstamą veiką. Tokį sprendimą teismas priėmė padaręs išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis grįstas išimtinai nukentėjusiosios M. K. bei liudytojų J. K., G. V. parodymais, kurie, teisėjų kolegijos nuomone, yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl jų negalima vertinti kaip patikimų bei faktines aplinkybes atitinkančių kaltinimo įrodymų.
Vienu iš tokių prieštaravimų teisėjų kolegija pripažino aplinkybę, kad Varėnos rajono policijos komisariate 2005 m. gegužės 5 d., 16.15 val., buvo gautas medicinos sesers O. K. pranešimas iš Varėnos rajono centrinės ligoninės apie tai, kad į ligoninę pristatyta M. K., kurią sužalojo sūnus, jai diagnozuotas pilvo sumušimas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad ši liudytoja apklausta teisme parodė, jog įvykio aplinkybes ji nurodžiusi iš pristatytos sužalotos M. K. pasakojimo. Tačiau šios liudytojos parodymuose tokio teiginio nėra užfiksuota. Priešingai, ji parodė, kad aplinkybes paprastai nurodo iš nukentėjusiojo asmens pasakojimo, o 2005 m. gegužės 5 d. įvykio konkrečių aplinkybių neprisimena, neprisimena ir su kuo buvo atgabenta nukentėjusioji; šie duomenys turėtų būti hospitalizacijos žurnale.
Nustatyta, kad nukentėjusiąją M. K. 2005 m. gegužės 5 d. į Varėnos rajono centrinę ligoninę atgabeno S. D. (nukentėjusiosios duktė). Apklausta teismo posėdyje ji nurodė, kad atvežta į ligoninę motina sakė, jog ją sumušė R. R., jai pačiai nieko neaiškino, nes buvo greitai išvežta į operacinę. Be to, pagal liudytojo S. L. parodymus, 2005 m. gegužės 4 d., apie 11.30 val., jis su A. K. buvo pas šio motiną apie 5 minutes, kuri skundėsi, kad R. R. ją apstumdė, jai skauda pilvą. Liudytojas K. Č. parodė, kad 2005 m. gegužės 4 d. Valkininkų ambulatorijoje apžiūrėjo nukentėjusiąją M. K., kuri skundėsi pilvo skausmu, ją į gydymo įstaigą atvedė giminaičiai. Liudytojas R. B. parodė, kad operavo M. K. dėl pilvo traumos, ligonės žodžiais tariant buvo konfliktas, kurio metu ji buvo sumušta; visą tai jis žino iš ligos istorijos.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios aplinkybės, rėmėsi ne tik nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, bet ir duomenimis, gautais ištyrus gydymo įstaigų medicininius dokumentus, konstatuodamas, kad juose nurodoma, jog M. K. sumušė giminaitis. Įvertinęs tai, kad R. R. yra nukentėjusiosios M. K. mirusio sūnaus žmonos brolis, bei nukentėjusiosios amžių, sveikatos būklę ir išsilavinimo lygį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuoroda į sūnų tarnybiniame pranešime nėra aplinkybė, paneigianti R. R. pareikštą kaltinimą.
Apeliacinės instancijos teismas nei dėl vieno iš pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų nepasisakė, o išvadą padarė remdamasis nepagrįstu teiginiu apie liudytojos O. K. parodymų turinį.
Nukentėjusiosios M. K. parodymus apeliacinės instancijos teismas pripažino nepatikimais ir dėl to, kad ji tyrimo metu ir teisme prieštaringai nurodė smūgio sudavimo vietą – „į pilvo sritį, į krūtinę, tarp krūtinės ir pilvo“ bei neigė faktą, kad įvykio dieną buvo atvykęs sūnus A., nors ši aplinkybė patikimai nustatyta, be to, į įvykio vietą atvykusiam policijos įgaliotiniui apie tai, kad buvusi sumušta, ji nepasakė.
Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus apie smūgio sudavimo vietą pripažino iš esmės nuosekliais, nes nurodoma funkcionaliai ta pati kūno vieta, tai patvirtina liudytojų G. V. ir J. K. parodymai, o aplinkybė, kad nukentėjusioji nepasakė apie suduotą smūgį policijos pareigūnui, vertintina atsižvelgiant į įvykio situaciją – nukentėjusioji stengėsi kaip nors sulaikyti ir neleisti paimti jos namo kieme stovinčio traktoriaus, be to, ir policijos pareigūnas parodė, kad M. K. buvo nuėjusi prie traktoriaus, kai buvo bandoma jį užvesti, buvo susijaudinusi, verkė, gal ir buvo užsiminusi, kad ją pastūmė.
Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta ir dėl šių apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių, bet tokią teismo išvadą apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįsta, motyvuodamas tuo, kad yra neįtikėtina ir logiškai nepaaiškinama, kodėl nei M. K., nei liudytojai G. V., J. K. apie panaudotą smurtą nepranešė atvykusiam į įvykio vietą policijos pareigūnui.
Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas, kilus abejonėms dėl anksčiau paminėtų ir teismo nuosprendyje aptartų aplinkybių, jas galėjo ir turėjo pašalinti pats, ištyręs bylos įrodymus ir ėmęsis priemonių, jo manymu, esantiems pirmosios instancijos teismo nepašalintiems prieštaravimams pašalinti (apklausti nukentėjusiąją, liudytojus, ištirti medicinos įstaigų dokumentus ir kt.), nes ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tie patys reikalavimai, jis turi būti teisėtas ir pagrįstas (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo duomenimis, bylos nagrinėjime dalyvavo ir nukentėjusioji M. K., taigi teismui nebuvo papildomų kliūčių atlikti įrodymų tyrimą ir ją apklausti.
Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali ir turi atlikti įrodymų tyrimą, t. y. ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi ir esami prieštaravimai nepašalinti. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įstatymu nustatytos pareigos išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir tik tuo pagrindu vertinti įrodymus, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį teismui priimti teisingą nuosprendį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes baudžiamojo įstatymo taikymo klausimas gali būti tinkamai išspręstas tik išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.
Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, įrodymų netiria ir iš naujo nevertina, tai yra pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo prerogatyva, todėl kasatorės prašymas palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kol byla tinkamai neišnagrinėta apeliacinės instancijos teisme, negali būti patenkintas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.