Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. (toliau – D. K.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 100 MGL dydžio, t. y. 5000 (penkių tūkstančių) eurų, bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į D. K. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. balandžio 23 d., t. y. dvi dienos, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, laikant, kad nesumokėta bauda yra 96 MGL, t. y. 4800 (keturi tūkstančiai aštuoni šimtai) eurų.

Tuo pačiu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, D. K. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. balandžio 23 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsnio 1, 5 dalimis, D. K. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš D. K. valstybės naudai konfiskuotino automobilio „BMW 316I“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą –753 (septynis šimtus penkiasdešimt tris) eurus.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymą nuspręsta palikti nepakeistas iki bus pradėtas vykdyti įsiteisėjęs teismo nuosprendis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. K. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2019 m. balandžio 21 d., laikotarpyje nuo 19.38 val. iki 19.44 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo motorinę transporto priemonę – lengvąjį automobilį „BMW 316I“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir D. K. pripažino kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, neabejotina, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai pripažino D. K. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

6. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

7. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja D. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, pagrindinio liudytojo J. G. parodymus, teigdamas, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys įrodymai nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Tokiu būdu, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla.

8. Bylos duomenimis, D. K. šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku ir vietoje vairavo transporto priemonę – automobilį „BMW 316I“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumo laipsnis. Nors savo kaltės D. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepripažino, iš esmės teigdamas, jog transporto priemonę kaltinime nurodytu laiku ir vietoje vairavo ne jis, o jo sugyventinė V. S., tačiau, pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją atmetė, tokį savo sprendimą motyvuodamas nenuosekliais D. K. parodymais bei faktines bylos aplinkybes iš esmės atitinkančiais liudytojo J. G. parodymais. Abejoti tokia skundžiamo nuosprendžio motyvacija, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

9. Nuosekliai analizuojant D. K. parodymų turinį matyti, jog viso baudžiamojo proceso metu jie nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas pirmąjį kartą ikiteisminio tyrimo metu D. K. nurodė, kad atvažiavęs pas savo sugyventinės V. S. gimines (duomenys neskelbtini), jis niekur išvažiavęs nebuvo, o tuo metu, kai ruošėsi važiuoti namo, automobilis jau buvo išvarytas iš namo kiemo, tačiau kas, kada ir kokiu būdu tai padarė, nežino. Šios apklausos metu D. K. patikino ir tai, kad dėl girtumo jis nepamenantis, kas vyko toliau (bylos duomenimis, tuo metu atvyko policijos pareigūnai ir liudytojas J. G. atpažino D. K., kaip asmenį, tiriamo įvykio metu vairavusį automobilį) (1 t., b. l. 120-121). Kitoje apklausoje, be kita ko, vykusioje po įvykio praėjus 4 (keturiems) mėnesiams, kai apie įvykį jau buvo apklausta V. S. (2019 m. balandžio 26 d. apklausos metu ji patvirtino vėliau D. K. perimtą įvykio versiją, kad apie 19.00 val. ji su D. K. buvo išvykusi į parduotuvę, tačiau tuo metu automobilį vairavusi ji pati), D. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė jau kitą versiją – teigė, kad automobiliu „BMW 316I“, apie 19.00 val. jis su V. S. buvo išvykęs į parduotuvę, kadangi apeliantas pritrūko cigarečių, tačiau automobilio tuo metu jis nevairavo, nes tai, būdama blaivi, darė jo sugyventinė (1 t., b. l. 125-126). Būtent tokios įvykio versijos nuteistasis laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, ją atkartojo ir savo apeliaciniame skunde. Šioje vietoje kyla pagrįstas klausimas, kaip iš karto po įvykio, kai asmeniui buvo nustatytas net 3,06 promilių girtumas (1 t., b. l. 27-29), neabejotinai turėjęs tiesioginės įtakos tinkamam faktinių aplinkybių suvokimui, D. K. nesugebėjo atsiminti jokių vertinamo įvykio aplinkybių, o apklausiamas net po 4 mėnesių, jis nuosekliai nubraižė savo ir V. S. kelionės maršrutą, paaiškino, kokiu laiku kurioje vietoje jie buvo, ką jie abu veikė po to kai sugrįžo iš parduotuvės ir pan., kas visiškai, t. y. iki menkiausių detalių atitiko 2019 m. balandžio 26 d. V. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus. Šioje vietoje būtina pažymėti, kad V. S., bylos duomenimis, yra D. K. sugyventinė, jie kartu veda bendrą ūkį, dėl ko, neatmestina galimo V. S. suinteresuotumo nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi galimybė. Todėl, tikrinant D. K. versijos pagrįstumą ir patikimumą, pasikliauti vien tik jos parodymais, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog įvertinus tiek jos, tiek ir D. K. parodymų visumą kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, akivaizdu, jog juose esama esminių prieštaravimų, kurių visuma leidžia pagrįstai abejoti tiek jų pačių nuoširdumu, tiek ir jų parodymų patikimumu bei objektyvumu.

10. Darant šią išvadą svarbu paminėti, kad ir teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.

11. Tuo tarpu liudytojo J. G. parodymai, priešingai nei nuteistojo, viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, jie nekito nuo pirmosios jo apklausos dar ikiteisminio tyrimo metu, jokių prieštaravimų juose apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia. Svarbu tai, kad tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme J. G., priešingai nei D. K., buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jo suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi nenustatytas – iki komentuojamo įvykio D. K. jis nepažinojo, todėl pagrindo jį melagingai apkalbėti neturėjo. Nors apeliaciniame skunde kritiškai vertinant šio liudytojo parodymus teigiama, jog atpažinti D. K., kai tiesiogiai automobilį „BMW 316I“ vairavusio asmens jis nematė, J. G. negalėjo, be to, galėjo apeliantą sumaišyti su automobilį iš tiesų vairavusia V. S., tačiau sutikti su šiais nuteistojo teiginiais ir jų pagrindu panaikinti/pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apklausiamas jau tą pačią įvykio dieną J. G. patvirtino pavojingai manevravusiame automobilyje, kurį šis sekė nuo to momento, kai BMW automobilis dideliu greičiu iš (duomenys neskelbtini) g. įvažiavo į (duomenys neskelbtini) g., matęs tik vieną asmenį, kurį vėliau atpažino kaip D. K., kas iš esmės paneigia nuteistojo versiją, jog automobilyje be jo buvo ir V. S., kuri, jo teigimu, ir vairavo automobilį vertinamu atveju. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad J. G. galėjo sumaišyti nuteistąjį su automobilį vairavusia V. S. dėl jų išvaizdos panašumo – tiek V. S. plaukų spalva yra vienoda, jos plaukai prie galvos dėl jų surišimo buvo prigludę, o nuteistojo – trumpai kirpti, apsirengę jie taip pat buvo panašiai, tačiau, įvertinus tai, kad liudytojas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino automobilyje matęs tik vieną asmenį – D. K., teigdamas, jog šalia vairuotojo automobilyje nieko nebuvo, tikėti tokia apelianto versija, teisinio pagrindo nėra.

12. Vertinant liudytojo J. G. parodymus, paminėtina ir tai, kad pastebėjęs pavojingai manevruojantį automobilį, J. G. iš karto apie tai pranešė Bendruoju pagalbos centro telefonu. Tuo tarpu, kaip matyti iš liudytojo ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojo pokalbio turinio, J. G. visą laiką važiavo paskui pavojingai manevruojantį automobilį, pokalbio metu girdimi automobilio garsai, kurį skleidžia automobilio variklis, kai spaudžiamas akseleratoriaus pedalas (apklausiamas teisiamojo posėdžio metu J. G. patvirtino, jog automobilio BMW vairuotojas pavojingai manevravo, net nestabdydamas iš šalutinio kelio įvažiavo į pagrindinį, tokiu būdu sudarydamas kliūtį pagrindiniu keliu važiuojančiam liudytojui, dėl ko jis buvo priverstas staigiai stabdyti), girdimas padangų cypimas, kai įspaudus akseleratoriaus pedalą yra prasukami ratai (teisiamojo posėdžio metu J. G. teigė, jog sustojęs (duomenys neskelbtini) g. automobilio vairuotojas automobiliu „braižė saules“, ką patvirtino ir įvykio vietoje užfiksuotos padangų žymės (1 t., b. l. 8-13)), ne kartą pokalbio metu liudytojas pažymi, kad BMW automobilio vairuotojas tuoj į ką nors atsitrenks, bus eismo įvykis (apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. G. teigė, jog važiuodamas prieš jį automobilio BMW vairuotojas buvo įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą). Be to telefoninio pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju metu liudytojas nurodė, jog mato, kaip automobilio BMW vairuotoją, išlipusį iš automobilio, vedasi galimai jo artimieji (atsižvelgiant į tai, kad liudytojas atpažino D. K., kaip asmenį, vairavusį automobilį analizuojamu atveju, akivaizdu, kad jis matė būtent D. K., išlipantį iš automobilio BMW) (1 t., b. l. 38-40). Iš aptarto seka, kad J. G. parodymus iki menkiausių detalių patvirtino jo pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju turinys, kas įvertinus dar ir tai, kad viso baudžiamojo proceso metu J. G. parodymai buvo nuoseklūs, abejonių šio liudytojo parodymų patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegijai nekyla.

13. Darant šią išvadą paminėtina ir tai, kad liudytojais pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausti policijos pareigūnai S. P. ir G. Š., atvykę į įvykio vietą pagal J. G. pranešimą, patvirtino, kad D. K. iš automobilio BMW dar grįžo pasiimti savo mobilaus ryšio telefono, kuriuo, pasak G. Š., D. K. iš karto kažkam paskambino (galimai V. S., kuri tuo metu įvykio vietoje rasta nebuvo ir į ją atvažiavo tik vietoje jau esant policijos pareigūnams). Nors šių asmenų parodymai dėl D. K. mobilaus ryšio telefono suradimo vietos, kaip tai teisingai pažymima ir apeliaciniame skunde, nebuvo tapatūs – S. P. teigimu, telefonas buvo rastas ant vairuotojo sėdynės, G. Š. nurodė, jog telefoną D. K. pasiėmė iš vairuotojo pusės po pedalais esančios vietos, tačiau vien tik šis faktas pareigūnų parodymų patikimumo nemenkina. Apkalbėti nuteistojo, atsižvelgiant į tai, kad iki įvykio jie jo nepažinojo, pareigūnai neturėjo pagrindo, be to, jie abu patvirtino, jog telefoną D. K. pasiėmė iš komentuojamo automobilio vairuotojo pusės, kas šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, vėlgi patvirtina, jog automobilį vairavo pats D. K., o ne V. S..

14. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir V. S. parodymai. Nors ji ir teigė, jog šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku automobilį vairavo ji – kartu su D. K. ji vyko į parduotuvę nusipirkti cigarečių, tačiau, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, apie pavojingai manevruojantį automobilį (duomenys neskelbtini) miesto gatvėmis, Bendruoju pagalbos telefonu J. G. pranešė 19.38 val. (1 t., b. l. 18-21), pareigūnai į įvykio vietą atvyko 19.45 val. (1 t., b. l. 22), tačiau joje V. S. jau nebuvo. Ir nors V. S. tvirtino, jog po kelionės į parduotuvę su D. K., ji išvyko į namus pasiimti automobilio dokumentų, tačiau ši versija, įvertinus faktą, jog J. G., stebėjęs automobilį, sustojusį (duomenys neskelbtini) g., kol į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, teigė, jog merginos, išlipančios iš automobilio jis nematė, atmestina kaip nepagrįsta. Šioje vietoje paminėtina ir tai, kad, V. S. teigimu, į parduotuvę su D. K. ji važiavo apie 19.00 val., kas įvertinus atstumą nuo parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini) g. iki (duomenys neskelbtini) g. (2 km., apie 5 min. kelio), J. G. skambučio Bendrajam pagalbos centrui laiką – 19.38 val. ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų laiką – 19.45 val., teisėjų kolegijai leidžia vėlgi pagrįstai abejoti V. S. parodymų patikimu ir objektyvumu. Net ir tikint jos versija, neatmestina galimybė, kad D. K., išvykus V. S. pasiimti automobilio dokumentų, galėjo automobiliu pasivažinėti dar kartą. Juo labiau, jog, V. S. teigimu, ką tuo metu, kai ji buvo išvykusi, veikė D. K., ji nežinanti.

15. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra D. K. savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. K. veiksmuose yra visi būtini BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas D. K. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. K. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

16. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.