Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 2-45-881/2016 pagal ieškovo P. P. ieškinį atsakovui BAB bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas P. P. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. liepos 12 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją – pripažinti ieškovo pagal sutartį sumokėtus 9 997,67 Eur (34 519,95 Lt) ieškovo lėšomis jo sąskaitoje BAB banke SNORAS, kurioms taikomas LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo reglamentuota draudimo apsauga. Nurodė, kad 2011 m. liepos mėn. BAB banko SNORAS padalinyje mokėjo mokesčius ir ten dirbanti vadybininkė pasiūlė ieškovui santaupas laikyti ne terminuoto indėlio, o obligacijų pavidalu, nes tai geresnės sąlygos, bankas siūlo didesnius palūkanų procentus, patikino, kad obligacijų pavidalu lėšas banke laikyti saugu, kad jos apdraustos indėlių draudimu ir jų išpirkimas po vienerių metų yra garantuotas. Ieškovas dar turėjo santaupų namuose, todėl vėl atvyko į banko padalinį ir pasirašė ginčo sutartį, pagal kurią įsigijo 100 vnt. obligacijų už 9 997,67 Eur. Po banko bankroto paskelbimo ieškovas suprato buvęs suklaidintas banko darbuotojos dėl obligacijų saugumo; ieškovo teigimu, banko darbuotoja ieškovui suteikė klaidingą informaciją apie esmines sutarčių sąlygas, kurias žinodamas ieškovas nebūtų sudaręs sandorio. Ieškovo atveju suklaidinimas pasireiškė sąmoningu neteisingos informacijos pateikimu ir reikšmingos sandorio sudarymui informacijos nutylėjimu. Ieškovas turi radioelektroniko išsilavinimą, dirba žemės ūkio bendrovėje sargu, neturi nei praktinių, nei teorinių žinių apie vertybinius popierius, bankui patikėjo visas santaupas, obligacijų draudimas ir valstybės garantijos jam buvo esminė sutarties sudarymo sąlyga, priešingu atveju, pinigus būtų laikęs kaip terminuotą indėlį. 2011 m. sausio 18 d. ieškovas buvo sudaręs obligacijų pasirašymo sutartį AB Ūkio banke, ten taip pat buvo patikintas, kad obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu, pagal šią sutartį bankas obligacijas išpirko be jokių problemų. Ieškovas ir atsakovas nebuvo lygiateisės sandorio šalys, todėl būtent atsakovui, kaip savo srities profesionalui, kilo pareiga pateikti ieškovui išsamią, visapusišką informaciją apie jam rekomenduojamus sandorius, tačiau tai nebuvo padaryta. Anot ieškovo, atsakovo elgesys, kai ieškovas buvo patikintas obligacijų saugumu, kad valstybė indėlių draudimu garantuoja pinigų grąžinimą, bet neįteikti jokie dokumentai, kuriuose būtų aiški informacija, kad obligacijos nėra indėlių draudimo objektas, įrodo atsakovo siekį suklaidinti ieškovą sudarant ginčijamą sutartį (CK 1.91 str.).

Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepimu į ieškinį prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad byloje esantys dokumentai akivaizdžiai liudija, jog ieškovas siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasis gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą, ir tai jam buvo neabejotinai suprantama. Ieškovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Iš esmės visas ieškovo ieškinys grindžiamas jo deklaratyviais teiginiais neva atsakovas jam pateikė neteisingą informaciją apie obligacijas, įskaitant ir indėlių draudimo apsaugos joms taikymą, nepateikė ginčijamą sandorį lydinčių dokumentų, nesupažindino jo su ginčijamo sandorio sudarymo rizikomis ir pan. Tokie ieškovo teiginiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, t. y. ginčijamo sandorio 1.22 punkte, prieš pat šalies parašą, aiškiai matomoje vietoje yra nurodyta, kad pasirašydamas šią sutartį investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią; prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Papildomai atsakovas iš anksto pateikė ieškovui, kaip neprofesionaliam klientui, Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 30-45 punktuose nurodytą informaciją (tame tarpe „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką“), o ieškovas savo parašu patvirtino, kad šią informaciją gavo. Taip pat apie rizikos veiksnius, susijusius su investavimu į obligacijas, išsamiai buvo informuojama obligacijų bazinio prospekto 1.3.1. punkte. Prospektas buvo viešai paskelbtas banko interneto puslapyje. Pagal Vertybinių popierių įstatymo 9 straipsnio 3 punktą, elektronine forma paskelbto prospekto popieriuje išspausdinta kopija įteikiama klientui, jeigu jis to prašo. Būtent dėl to ginčijamoje sutartyje pateiktas investuotojo patvirtinimas, kad jis susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, o ne juos gavo. Nors ieškovas neigia, kad atsakovas tinkamai atliko kliento informavimo pareigą, nustatytą Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, tačiau ieškovo pasirašytų ginčijamo sandorio ir Aptarnavimo sutarties nuostatos nurodo prezumpcijas, kurias turi paneigti ne atsakovas, bet ieškovas, t. y. būtent ieškovas, įgyvendindamas CPK 12 ir 178 straipsniuose nustatytus reikalavimus, privalo įrodyti, kad jis nesusipažino su šiose sutartyse minimais dokumentais, o jo patvirtinimai neatitinka tikrovės. Ieškovas šių prezumpcijų nepaneigė. Aptarnavimo sutarties 3 punkto nuostata, numatanti, kad siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina blanketine sąlyga, konkrečiai neapibrėžiančia nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipiančia į LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, t. y. negali būti vertinama kaip teiginys, jog absoliučiai visi atsakovo įsipareigojimai neprofesionaliam investuotojui (nepriklausomai nuo jų dydžio bei pobūdžio) yra apdrausti valstybės. Nei Aptarnavimo sutartyje, nei ginčijamoje obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, kad atsakovo vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu, todėl konstatuotina, kad atsakovas nepateikė ieškovui klaidinančios informacijos, ir ieškovas nesuklydo. Be to, šiai bylai svarbi aplinkybė, kad pagal Taisyklių 58 punktą, obligacija laikoma nesudėtinga finansine priemone, dėl kurios FPRĮ 22 straipsnio 10 dalyje nurodytos investicinės paslaugos gali būti teikiamos net nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje bei nevertinant, ar ši finansinė priemonė yra tinkama klientui. Tai reiškia, kad fiksuotų palūkanų obligacijų įsigijimo sąlygos yra suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui. Be to, ieškovas savo parašu duomenų anketoje patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui FPRĮ 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją, t. y. nutarė, kad yra pajėgus savarankiškai įvertinti su investavimu į atsakovo obligacijas susijusią riziką. Ieškinyje nenurodyta kokių nors ieškovo asmeninių savybių, kurios galėjo nulemti ieškovo deklaruojamą suklydimą, sudarant ginčijamą sandorį. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas buvo itin patyręs indėlininkas, todėl objektyviai turėjo suvokti sudaromo ginčijamo sandorio esmę ir žinoti skirtumus tarp terminuotojo indėlio sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties. Ieškovo klaidingas įsivaizdavimas dėl jo įsigytų banko obligacijų draudimo indėlių draudimu yra išimtinai ieškovo neatsargaus, neapdairaus ir nerūpestingo elgesio pasekmė. Be to, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamą sandorį, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms banko obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu šios sutarties elementu. Ginčijamos sutarties teisėtumą ieškovas pradėjo ginčyti praėjus daugiau kaip trejiems metams po sutarties sudarymo ir tik po to, kai bankas buvo pripažintas nemokiu. Todėl pats ieškovas turi pareigą įrodyti, kad aplinkybė dėl investuotų lėšų draudžiamumo jam buvo esminė ginčijamo sandorio sudarymo metu, o ne iškilo vėliau, pripažinus atsakovą nemokiu. Ieškovo aiškinimas, kad jeigu būtų žinojęs, jog obligacijos nėra apdraustos įstatymų nustatyta tvarka, šio sandorio nebūtų sudaręs, yra spekuliatyvus ir nesąžiningas, nes ieškovas vertina sutartį iš įvykusio po jos sudarymo banko bankroto situacijos, o ne jos sudarymo dienos. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovą vykdžius agresyvią rinkodarą, taip pat įrodymų, kad atsakovo darbuotojas primygtinai siūlė ieškovui sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį, aiškino, kad obligacijos yra draustos indėlių draudimu, neinformavo apie obligacijų investavimo riziką ir pan. Atsakovas neturėjo jokio tikslo klaidinti ieškovo, juo labiau teikti jam melagingą informaciją. Ieškovo prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms; restitucijos taikymas tokiu būdu, kokio siekiama ieškiniu, negrąžintų ginčo sutarties šalių status quo, sukurtų prievoles ginčijamame sandoryje nedalyvavusiam trečiajam asmeniui bei pažeistų viešąjį interesą. Be to, ieškovui iki ieškinio pareiškimo pateikus kreditorinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje, laikytina, kad ieškovas patvirtino ginčijamą sandorį, todėl nebeturi teisės jo ginčyti teisme (CK 1.79 str. 1 d.).

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškinį prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovas, sudaręs su banku sutartį ir sumokėjęs bankui už obligacijas, laikytinas investuotoju, o ne indėlininku, todėl jo atžvilgiu taikomos ne bendrosios, o specialios teisės normos, reglamentuojančios įsipareigojimų investuotojams draudimą, t. y. IĮIDĮ 2 straipsnio 12 dalis ir 9 straipsnio 1 dalis. Tai, kad ginčo sutartimi įsigyjamos banko finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta įstatyme (IĮIDĮ), kurio nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovo valios trūkumą sudarant ginčo sutartį. Ieškovo niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarties, jis turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis iki jos pasirašymo bei (esant abejonių dėl sutarties sąlygų) turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų, kaip skolos vertybinių popierių, esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ, po sutarties sudarymo. Ieškovas, pasirašydamas sutartį, veikė išimtinai savo rizika, todėl suklydimas yra tik jo neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas. Pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes šiuo atveju ieškovo suklydimo negalima pateisinti. Be to, ginčijamos sutarties sudarymo metu bankas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas/ netaikymas banko obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris būtų lėmęs ieškovo valią sudaryti sutartį. Byloje nėra jokių duomenų, kad banko darbuotojai tyčia klaidintų ieškovą. Bankas atskleidė ieškovui su sutarties sudarymu susijusią riziką, be to, bankas neturi pareigos įrodinėti, kad jis nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir supažindino ieškovą su visais dokumentais, nurodytais sutartyje. Ieškovo prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms.

Ieškovas P. P. dublike prašo tenkinti ieškinį. Nurodo, kad FPRĮ įpareigojo atsakovą savo neprofesionalių klientų, tame tarpe ir ieškovo, atžvilgiu elgtis rūpestingai ir sąžiningai, ir atsakovas turi pateikti įrodymus, kad taip elgėsi pasirašant ieškovo ginčijamą sutartį. Atsakovas be jokio faktinio pagrindo ieškovo valią pasirašyti sutartį aiškina savaip, teigdamas, kad vienintelis ieškovo tikslas buvo gauti kuo didesnes palūkanas. Ieškovo siekis gauti didesnes palūkanas yra natūralus ir jis neįrodo, kad ieškovas buvo linkęs į bet kokią riziką siekiant gauti didesnį pelną, o palūkanų skirtumas nebuvo toks reikšmingas, kad ieškovas būtų rizikavęs savo santaupomis. Pagal sutartį atsakovui patikėtus pinigus ieškovas iki tol laikė namuose, kas dar kartą įrodo, kad ne palūkanų gavimas, o pinigų išsaugojimas buvo aktualus ieškovui. Iki tol ieškovas neturėjo jokių nesusipratimų banke, todėl visiškai pasitikėjo patikinimu, kad obligacijų pavidalu bankui patikėtų lėšų grąžinimas bet kokiu kritiniu atveju yra užtikrintas indėlių draudimu. Dėl to ieškovas neturėjo jokio pagrindo galvoti apie jam galinčias kilti neigiamas pasekmes. Ieškovui pasirašius sutartį, jam nebuvo įteikti jokie dokumentai, išskyrus sutarties kopiją, ieškovui jo pasirašomų dokumentų turinys buvo paaiškintas trumpai – kad tai yra obligacijos, kad jos apdraustos indėlių draudimu, kad jų išpirkimas po vienerių metų ir palūkanų sumokėjimas yra garantuotas. Ieškovas neturi galimybės pateikti įrodymų apie sutarties pasirašymo aplinkybes, nes tokių neturi ir negali gauti. Sutarties pasirašymo dieną ieškovas pasirašė Kliento aptarnavimo sutartį, priedą Nr. 1-F, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, tačiau su šių dokumentų turiniu jis nebuvo supažindintas, tik pasirašė „varnelėse“ pažymėtose vietose. Ieškovas neturėjo jokio suinteresuotumo neteikti apie save priede Nr. 1-F nurodytų duomenų. Tačiau net ir tuo atveju, jei jis būtų išsamiai su šiais dokumentais susipažinęs, jis nebūtų turėjęs pagrindo abejoti jam žodžiu išsakytos informacijos tikrumu ir patikimumu – Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovas iš tikrųjų pasirašė sutartyje ir matė 1.22 punktą, tačiau neturėjo pagrindo manyti, kad ten minimame Prospekte ir Galutinėse sąlygose yra visiškai priešingos sąlygos, nei jam buvo paaiškintos. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje yra pažymėta, kad ieškovas neturi galimybės naudotis interneto ryšiu, todėl atsakovas savo pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją nepagrįstai perkelia ieškovui, nukreipdamas jį į savo internetinį puslapį. Kaltinti ieškovą nepakankamu atidumu ir nerūpestingumu dėl to, kad jis neįsigilino į rizikas, kai atsakovas jam neįteikė jokių dokumentų, iš kurių ieškovas būtų galėjęs spręsti apie tokių rizikų buvimą ir manyti, kad tos rizikos nėra apdraustos indėlių draudimu, neteisinga. Be to, ir kituose atsakovo pateiktuose dokumentuose, kurie esą buvo skelbti banko internetiniame puslapyje ir su kuriais ieškovas turėjęs pareigą pats susipažinti, yra gana prieštaringa informacija. Jei ieškovas ir būtų susipažinęs su šiais dokumentais, iš juose pateikiamos informacijos būtų aišku tai, kad yra rizika, kad bankas gali neįvykdyti savo įsipareigojimų, tačiau tokia rizika yra apdrausta. Atsakovo deklaratyvūs teiginiai apie įstatymų laikymąsi yra tik siekis išvengti atsakomybės už ieškovo suklaidinimą, atsakovo veiksmai pasirašant su ieškovu ginčijamą sutartį neatitinka FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies sąlygų. Banko obligacijų platinimo instrukcijos 43 punkte nurodyta pareiga pasidomėti, ar klientas yra susipažinęs, neatitinka pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti klientams informaciją. Nustačius, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl suklydimo, yra ne tik pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, bet ir pakankamas pagrindas pripažinti, kad tokio sandorio patvirtinimas taip pat yra neteisėtas, t. y. šio sandorio patvirtinimo prezumpcija paneigta. Sutartį pripažinus negaliojančia, ji negalioja nuo sudarymo momento, todėl ieškovo pagal sutartį sumokėti pinigai būtų laikytini jo lėšomis sąskaitoje iki draudžiamojo įvykio dienos, kurioms taikoma IĮIDĮ reglamentuota draudiminė apsauga.

Atsakovas BAB bankas SNORAS triplike prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad dublike ieškovas iš esmės nepateikia jokių naujų argumentų bei neprideda įrodymų, kurių pagrindu būtų paneigti atsakovo atsiliepime pateikti argumentai ir prie jo pridėti įrodymai. Dublike išdėstyti teiginiai, kad ieškovas nesutiko nutraukti turimų terminuotojo indėlio sutarčių ir investuoti į obligacijas dėl savo konservatyvaus požiūrio į pinigų laikymą, prieštarauja kitiems jo teiginiams, kad jis neva buvo įsitikinęs, kad banko obligacijos yra indėlių draudimo objektas. Dublike ieškovas iš esmės pripažįsta, kad neskaitė banko pateiktų dokumentų, o „tik pasirašė „varnelėse“ pažymėtose vietose“, todėl ieškovo suklydimas (net pripažinus, kad jis egzistavo) negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės ir nėra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu (CK 1.90 str. 5 d.). Ieškovo apeliavimas į neva nereikšmingą banko siūlytų palūkanų už obligacijas ir terminuotuosius indėlius skirtumą yra nekorektiškas, nes sudarius ginčijamą sandorį ieškovo nauda būtų ženkliai (beveik trigubai) didesnė, nei nauda, gauta iš terminuoto indėlio palūkanų. Ieškovo argumentai dėl netinkamo ieškovo informavimo ir atsakovo pareigos įrodyti Prospekto ir Galutinių sąlygų pateikimą ieškovui yra visiškai nepagrįsti. Bankas turėjo įstatyminę pareigą užtikrinti visiems potencialiems bei esamiems investuotojams galimybę susipažinti su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, o investuotojui pareikalavus – pateikti minimų dokumentų popierinę kopiją, tačiau neturėjo ne tik pareigos, bet ir jokio pagrindo priversti ieškovą pasinaudoti minėtomis teisėmis. Dublike ieškovas vėl bando savaip interpretuoti banko dokumentuose esančią nuorodą, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovo neprofesionalaus investuotojo statusas nepanaikina ieškovo bendrųjų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, elgtis sąžiningai, rūpestingai, protingai ir pan. Visų neigiamų padarinių už kilusią investavimo riziką perkėlimas vien atsakovui pažeistų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, CK 6.259 straipsnio nuostatas bei LAT formuojamą praktiką panašios problematikos bylose, todėl ieškovo prašomas restitucijos būdas negali būti taikomas.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.

Ieškinys atmetamas.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. liepos 12 d. šalys sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį (toliau – sutartis). Ieškovas tvirtina, kad sudarant sutartį buvo suklaidintas atsakovo darbuotojų, konkrečiai, kad obligacijoms yra taikoma draudimo apsauga, todėl sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu (t. y. kaip dėl apgaulės sudarytas sandoris).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais ir pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; kt.).

Ieškovui, teigiančiam, kad sandoris sudarytas dėl apgaulės, tenka pareiga įrodyti šį sandorio negaliojimo pagrindą (CPK 178 str.).

Ieškovas įrodinėja, kad jo suklaidinimas pasireiškė, pirma, sąmoningu neteisingos informacijos pateikimu ir, antra, reikšmingos sandorio sudarymui informacijos nutylėjimu.

Pirmiausia teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas (jo darbuotojai), kaip teigia ieškovas, būtų sąmoningai suteikęs (-ę) ieškovui neteisingą informaciją dėl obligacijų draudžiamumo. Šių teiginių, t. y. kad atsakovo darbuotojai patikino ieškovą, jog obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu, ieškovas jokiais įrodymais nepagrindė. Tokių nuostatų, t. y. kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas, nėra ir ieškovui pateiktuose dokumentuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų, tačiau savaime nėra neteisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), t. y. sąmoningo klaidinimo – neteisingos informacijos pateikimo – nepatvirtina.

Teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad atsakovas nutylėjo reikšmingą sandorio sudarymui informaciją ir taip ieškovą suklaidino.

Nagrinėjamu atveju Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Taip pat, pasirašydamas sutartį, ieškovas patvirtino, kad buvo susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Nors dublike ieškovas iš esmės neigia, kad buvo susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, tai nepaneigia fakto, kad galimybė su jais susipažinti ieškovui buvo suteikta, t. y. ieškovas galėjo su jais susipažinti internete, o neturėdamas prieigos prie interneto, prašyti pateikti jų popierinę kopiją. Nurodytos aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta.

Nors teismai, atsižvelgdami į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, yra konstatavę, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti klientui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, vis dėlto pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Šiame kontekste kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

Nagrinėjamu atveju ieškovas pats pripažino, kad buvo sudaręs ne tik ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį, bet ir terminuoto indėlio sutartį, be to, iki ginčijamos sutarties sudarymo (2011 m. sausio 18 d.) buvo pasirašęs Obligacijų pasirašymo sutartį AB Ūkio banke, kas parodo, kad ieškovas suvokė jų skirtumus, taip pat, kad obligacija, ginčijamos sutarties pasirašymo metu, nebuvo naujas (nežinomas) ieškovui produktas. Tai, kad indėlių ir obligacijų skirtumai ieškovui faktiškai buvo žinomi, taip pat, kad obligacijos pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu, be to, patvirtina jo paties dublike išdėstyti teiginiai, kad jis nesutiko nutraukti turimos terminuoto indėlio sutarties ir investuoti į obligacijas „dėl konservatyvaus požiūrio į pinigų laikymą“. Priešingu atveju, t. y. jeigu ieškovas būtų įsitikinęs, kad obligacijoms taikomas indėlių draudimas, jis, kaip teisingai pažymi atsakovas, nebūtų atsisakęs pinigų investavimo į obligacijas, kurios garantuotų ieškovui didesnes (daugiau kaip du kartus) palūkanas.

Taigi įvertinęs bylos aplinkybes teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju esminė informacija, susijusi su ieškovo įsigyjama finansine priemone, jam buvo pateikta, ieškovas žinojo ir (ar) turėjo žinoti įsigyjamos finansinės priemonės esmę, ir nors draudžiamumo aspektas atsakovo neatskleistas pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai, tai nebuvo esminė ieškovui aplinkybė, lėmusi jo apsisprendimą sudaryti ginčo sutartį ar jos nesudaryti (to ieškovas neįrodė), taip pat tai nėra pagrindas spręsti, kad atsakovas ieškovo atžvilgiu atliko kokius nors tyčinius suklaidinimo veiksmus.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės, ar kvalifikuoti sutartį kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.) nėra faktinio pagrindo, todėl ieškovo ieškinys atmetamas.

Ieškinį atmetus, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisiama 3,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str., 96 str. 2 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo P. P. ieškinį atsakovui BAB bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovo P. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,64 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Nutartis per 7 dienas nuo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.