- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-09
- Bylos Nr.
- A-438-19-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- A.B., L.P.
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės,
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L.P. ir A.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L.P. ir A.B. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti viešojo administravimo veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai L.P. ir A.B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją išduoti jiems leidimą jų miškų ūkio paskirties žemėje, esančioje Ažunerės kaime Bezdonių seniūnijoje, Vilniaus rajone leisti rengti detaliųjų planų organizavimą ir perduoti planavimo organizatoriaus teises pareiškėjams, keičiant miškų ūkio paskirties žemę į tikslinę paskirtį - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai.
Paaiškino, kad atsakovas 2006-05-03 raštu Nr.A33-1374-(4.9) atsisakė patenkinti prašymą leisti, bendra nuosavybės teise priklausančiuose dviejuose, miškų ūkio paskirties žemės sklypuose 2,6 ha ir 3,44 ha, kadastriniai numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Ažunerės km. Bezdonių sen., Vilniaus rajone, pakeisti turimą miškų ūkio paskirties žemę kitomis naudmenomis, keičiant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį į gyvenamųjų mažaaukščių namų statybai. Laiko, kad atsakovo motyvai nepagrįsti ir nesuprantami, atsakymas neatitinka realios situacijos ir teisinio reguliavimo. Taip pat paaiškino, kad atsakovas nepagrįstai rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalimi, nes joje kalbama apie žemės ūkio žemės paskirties pakeitimą, šiuo konkrečiu atveju norima pakeisti miškų žemės paskirties žemę. Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis reglamentuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 05 09 nutarimu Nr. 641 "Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo", kurio 7.4 punktas numato, jog miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis ir miškų ūkio paskirties žemės pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties III grupės ir IV grupės miškuose, nenurodytos šios tvarkos 7.1 ir 7.2 papunkčiuose ir nesant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtų ir patvirtintų savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių, bendrųjų planų arba specialiųjų planavimo dokumentų - miškotvarkos projektų. Turimi žemės sklypai priskirti III grupės miškų kategorijai, todėl jų tikslinę naudojimo paskirtį galima keisti ir neesant bendrųjų ar specialiųjų planavimo dokumentų. Remiantis Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-09-29 nutarimu Nr. 1073 patvirtintų Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių 20 punktu žemės sklypams nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejai kitų subjektų prašymu, pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Keičiant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį sklypuose, kuriuose yra miško žemės, turi būti atsižvelgiama į Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641, pagal kurią pakeisti paskirtį galima tik išimtinais atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Tačiau šiuo atveju jokio derinimo atsakovas organizavo ir nemėgino šiuo klausimu kalbėtis.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė pareiškėjų skundo netenkinti.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio l dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-05-09 nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos nuostatas miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Spręsti, ar tokie atvejai yra išimtiniai, suteikta savivaldybėms. Galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės kitoms institucijoms už savivaldybę nuspręsti dėl kiekvieno konkretaus atvejo išskirtinumo. Tvarka, kaip derinami interesai, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-05-09 nutarimu Nr. 641 patvirtintoje Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkoje, kurios l punktas nustato, kad paverčiant miško žemę kitomis naudmenomis valstybės, miško savininko ir visuomenės interesai derinami rengiant teritorijų planavimo dokumentus ir atliekant viešąjį svarstymą. Teritorijų planavimo dokumentų rengimą apibrėžia Teritorijų planavimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 32 dalis numato, kad pagal savo apimtį ir hierarchiją yra 3 rūšių teritorijų planavimo dokumentai: 1) bendrieji, 2) specialieji ir 3) detalieji planai. Planuojant teritorijas šie dokumentai rengiami ne atsitiktine, bet griežtai eilės tvarka, kurios nesilaikyti galima tik teisės aktuose nustatytais atvejais. Atsakovas paaiškino, kad šiuo metu Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano nėra, jis yra rengiamas, todėl ginčo santykiui taikytina Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, kuri kategoriškai ir vienprasmiškai nurodo, jog „tais atvejais, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus - kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo schemas ir (ar) planus (projektus). Aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami, jei tokių pastatų statyba nenumatoma".
Be to, atsakovo nuomone atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai ginčo sklypuose planuoja statyti gyvenamuosius pastatus, jų atžvilgiu turėtų būti visa apimtimi taikomas ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-05-03 įsakymu Nr. Dl-239, 19 punkto nuostata, kad „teritorijose, kuriose nėra įrengtų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų, detalieji planai pastatų statybai rengiami tik tais atvejais, kai šioms teritorijoms yra parengti ir patvirtinti inžinerinės infrastruktūros ir susisiekimo komunikacijų plėtros specialieji planai". Atsakovas akcentavo, kad ginčijamoje teritorijoje jokių inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų nėra. Galiausiai, anot atsakovo, specialiųjų planų rengimo būtinumą numato ir Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnis. Atsakovas pabrėžė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio l dalis numato dešimt specialiųjų planų rūšių, iš kurių yra miškotvarkos projektas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-05-09 nutarimu Nr. 64 patvirtinta Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarka reglamentuoja kokia tvarka miško žemė gali būti paversta kitos paskirties žeme. Šios tvarkos 7.4 punkte įtvirtinta, jog III ir IV grupės miškuose, miško žemė gali bū paverčiama kitomis naudmenomis ir nesant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtų ir patvirtintų savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendrųjų planų arba specialiųjų planavimo dokumentų -miškotvarkos projektų, t. y. tik nesant vienintelių specialiųjų planavimo dokumentų - miškotvarkos projektų - galima miško žemę paversti kitomis naudmenomis. Kadangi nurodytos tvarkos 7.4. punkte kalbama tik apie vieną specialiųjų planų rūšį - miškotvarkos projektus, darytina išvada, jog kitus specialiuosius planus, nurodytus Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio l dalyje (iš jų kraštovaizdžio tvarkymo (15 straipsnio l dalies 3 punktas), infrastruktūros plėtros (15 straipsnio l dalies 7 punktas), gyvenamųjų teritorijų išdėstymo (15 straipsnio l dalies 10 punktas) vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, 16 straipsniu privaloma ir būtina rengti visais atvejais, ypač kaip minėta, jei nėra parengto bendrojo plano, ar sklypuose ruošiamasi statyti gyvenamuosius namus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundo netenkino.
Teismas pabrėžė, jog Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 635 patvirtintame Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos apraše (toliau - Aprašas). Aprašo 2 punktas nustato, kad šis Aprašas privalomas savivaldybės administracijos direktoriui ir kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Aprašo II skirsnis reglamentuoja atvejus, kada gali būti perduodamos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos bei sudaroma sutartis. Šio skirsnio 7.2 punktas nustato, jog detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, kai numatoma keisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, jeigu keitimui pritaria savivaldybės taryba ir toks keitimas neprieštarauja galiojantiems savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendriesiems ar specialiesiems planams, Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Kadangi pareiškėjai siekia pakeisti nuosavybėje turimo žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio paskirties žemės į gyvenamųjų mažaaukščių namų statybai, t.y. į kitos paskirties žemę, tai ginčo santykiui turi būti taikomos Aprašo 7.2 punkto nuostatos. Ši teisės norma kelia dvi sąlygas, kurioms esant galimas detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimas: pirma sąlyga - žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui pritaria savivaldybės taryba, ir antra sąlyga - toks keitimas neprieštarauja galiojantiems savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendriesiems ar specialiesiems planams. Taigi, tik esant patenkintoms dviems šioms sąlygoms būtų galimas detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimas bei atatinkamos sutarties sudarymas.
Teismo nuomone, ginčo teritorijoje bendrojo ar kokių nors specialiųjų planų nėra, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjų pareikštas noras keisti turimo žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį prieštarauja galiojantiems savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendriesiems ar specialiesiems planams. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pareiškėjų pareiktas prašymas dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo atitinka Aprašo 7.2 punkte keliamą antrąją sąlygą. Tačiau, teismo manymu, byloje nėra gauta jokių įrodymų, kad pareiškėjų turimo nuosavybės teise žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui pritaria Vilniaus rajono savivaldybės taryba. Nesant tokio Vilniaus rajono savivaldybės tarybos pritarimo, sutinkamai su Aprašo 2 punkto nuostatomis, atsakovas neturi teisės perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises pareiškėjams bei su jais sudaryti atatinkamą sutartį, o teismas neturi įstatyminio pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti tokius viešojo administravimo veiksmus. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas nurodė, jog pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Vertindamas kitus pareiškėjų bei atsakovo argumentus bei motyvus, susijusius su būtinumu bei galimybe ginčo sklypuose keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, su tokio keitimo tvarka ir teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad visi šie motyvai nagrinėjamai bylai reikšmės neturi, nes šioje byloje sprendžiamas klausimas tik dėl galimybės detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas perduoti žemės savininkui.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Anot pareiškėjų, Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo visą eilę tokio pobūdžio bylų su Vilniaus rajono savivaldybės administracija, dėl neteisėto atsisakymo atlikti veiksmus - leisti rengti detaliųjų planų organizavimą ir perduoti planavimo organizatoriaus teises žemės savininkams. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija nepagrįstai ir neteisėtai atsisako išduoti tokius leidimus ir įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkams (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-09-30 sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-18-80-9/2005). Lietuvos Vyriausias administracinis teismas 2006-01-17 dienos nutartimi administracinėje byloje Nr. A(11)-704/2006, procesinio sprendimo kategorija 14.3 ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą bei pateikė išaiškinimą kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos argumentai neišduoti leidimo leisti rengti detaliuosius planus žemės savininkams nepagrįsti ir kolegijos atmetami. Anot pareiškėjų, nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Vilniaus rajono savivaldybės administracijos nepagrįstais motyvais, jog " Vilniaus rajono savivaldybės taryba tam nepritaria". Nors teismui buvo pateikta ir nurodyta visa eilė normatyvinių aktų, įstatymų kurie leidžia žemės savininkams rengti detaliųjų planų organizavimą, bet teismas dėl šių motyvų nepasisakė, jų nevertino , sistemiškai nenagrinėjo ir nedarė išvadų, tačiau nepagrįstai vadovavosi vien tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 635 patvirtintu Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo Aprašo 2 punktu. Tačiau to pačio Aprašo 3 punkte numatyta, jog savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymu ir šiuo Aprašu, gali sudaryti sutartį dėl Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytoju, ar naudotojui, kai jų prašymuose nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja savivaldybės lygmens bendrųjų ir specialiųjų planų sprendimams. Atsakovas neginčija, kad šiuo atveju nėra parengta tinkamai patvirtinto bendrojo ar specialiojo plano, todėl pareiškėjų nurodytas planavimo tikslas negali prieštarauti tokių planų sprendiniams. Be to, anot pareiškėjų, Vilniaus rajono savivaldybės administracija nelaiko jų atvejo išimtiniu. Tuo tarpu patys pareiškėjai, jų teigimu, neprivalo savo prašymo pagrįsti nurodymais, kad šis atvejis yra išimtinis (Miškų įstatymo 11 straipsnio l dalis). Tai patvirtina ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos parengta tokių prašymų teikimo forma, kurioje pažymėtas tik reikalavimas nurodyti planavimo tikslą. Pareiškėjų teigimu, jie nurodė planavimo tikslą atitinkantį Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio l dalies 3 punkto nuostatoms - pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitą paskirtį.
2. Kaip teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi ir klaidingai aiškina Aprašo 7.2 punktą. Šiame punkte numatyta, kad detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, kai numatoma keisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, jeigu toks keitimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Tuo tarpu atsakovas, teigdamas kad paskirties keitimas prieštarauja įstatymams ir kitiems teisės aktams, remiasi Miškų įstatymo 11 straipsnio l dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-05-09 nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pakeitimo kitomis naudmenomis l punktu. Tačiau nurodyto įstatymo 11 straipsnis ir Vyriausybės nutarimu patvirtinta Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarka, nustato sąlygas tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui, bet ne planavimo organizatoriaus paskyrimui. Be to, šiose normose nenustatyti jokie draudimai. Anot pareiškėjų, akivaizdu kad teismas netinkamai taikė ir aiškino visus šiuos teisės norminius aktus.
3. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-05-07 įsakymu Nr. Dl-263 patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 31 punkte nustatyta, kad bendrąjį planą sudaro esamos būklės brėžiniai ir sprendiniai, kas, pareiškėjų teigimu, leidžia manyti, jog esamo detalaus plano sprendiniai gali būti įtraukti į būsimąjį bendrąjį planą. Vilniaus rajono savivaldybėje dar nėra patvirtinto bendrojo plano, o detalusis planavimas tuo pagrindu negali būti visiškai sustabdytas. Taigi savivaldybė negali stabdyti detalaus planavimo dėl to, kad jos manymu šio planavimo tikslai prieštarauja nepatvirtintam bendrojo plano projektui ir jo būsimiems sprendiniams. Galimybę rengti detalųjį planą, kai nėra patvirtintos teritorijos bendrojo ir specialiojo plano numato Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio l dalis (tai patvirtina ir pridedamas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pateiktas raštas "Dėl pasiūlymo Vilniaus rajono bendrojo plano koncepcijai").
4. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir atsakovas savo argumentuose nurodo, kad rengiant teritorijų planavimo dokumentus turi būti suderinti valstybės, miško savininko ir visuomenės interesai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 -09-18 nutarimu Nr. 1079 ( Dėl teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų patvirtinimo) 1, 2, 3 punktuose išaiškinta, kad šis aktas galioja Teritorijų planavimo procesui ir reglamentuoja vieną šio proceso etapų. Šiuo atveju, pareiškėjų vertinimu, ginčas yra kilęs iki teritorijų planavimo proceso pradžios, todėl savivaldybės administracija savo atsisakymą leisti jiems pradėti detalaus plano rengimo procedūrą grindžia netinkamais teisės aktais ir nepagrįstai iš anksto pasisako, kad šiuo atveju valstybės, miško savininko ir visuomenės interesai nėra suderinami.
5. Pareiškėjai pabrėžia ir tai, kad Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalis numato, jog žemės sklypams nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis keičiama tik žemės savininkų prašymu, pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Šio ginčo atveju teritorijoje nėra specialaus plano, tačiau netgi tokiam planui esant Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad detalieji planai gali būti rengiami kartu su bendrųjų ar specialiųjų planų sprendinių pakeitimais. Tai reiškia, kad prieš kreipiantis į kompetentingą instituciją dėl žemės naudojimo pagrindinės paskirties keitimo pareiškėjai privalo turėti tinkamai suderintą ir patvirtintą detalųjį planą. Šiame įstatymo straipsnyje taip pat numatyta, kad prašymų pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką nustato Vyriausybė. Savivaldybė šiame procese dalyvauja tik tiek, kiek ji dalyvauja Detalaus planavimo procese, tačiau galutinį sprendimą priima apskrities viršininkas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004-01-15 įstatymo Nr.IX-1962 redakcija, nuo 2004-05-01) 20 straipsnio l dalyje yra nurodyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriumi gali būti savivaldybės administracijos direktorius, o minėto straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 7.2 punkte nustatoma, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, kai numatoma keisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, jeigu keitimui pritaria savivaldybės taryba ir toks keitimas neprieštarauja galiojantiems savivaldybių teritorijų ir jų dalių bendriesiems ar specialiesiems planams, Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai teisingai pastebėjo, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantų turimo nuosavybėje žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui pritaria Vilniaus rajono savivaldybės taryba. Nesant tokio tarybos pritarimo, savivaldybės administracijos direktorius neturi teisės perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas pareiškėjams bei su jais sudaryti atitinkamą sutartį.
2. Anot atsakovo, yra akivaizdu, jog apeliantų argumentas, neva Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi Vilniaus rajono savivaldybės administracijos nepagrįstais motyvais, kad „Vilniaus rajono savivaldybės taryba tam nepritaria" yra atmestinas, nes teismo kolegija rėmėsi galiojančiais Lietuvos Respublikoje teisės aktais, nustatė, kad byloje nėra pateikti įrodymai, jog pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui Vilniaus rajono savivaldybės taryba pritaria ir pagrįstai netenkino pareiškėjų skundo. Atsakovo teigimu, apeliantai nepateikia jokių motyvuotų argumentų dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo nepagrįstumo, todėl tas faktas, kad byloje nėra pateikti įrodymai, jog pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui pritaria savivaldybės taryba nėra apeliaciniame skunde paneigtas ir dėl šios priežasties apeliacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2007 m. vasario 7 d. ir 2007 m. kovo 9 d. buvo gauti du Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai dėl: 1. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalies (2006 m. birželio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, kai toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 "Dėl Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo" patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 7.2 punkto (Vyriausybės 2007 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 36 redakcija) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, taip pat pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti gali būti keičiama, jeigu toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies (miestų, miestelių) bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai; 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 "Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo" 1 punktu patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), 26 straipsnio 3 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija).
Šie prašymai 2007 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimu buvo sujungti į vieną bylą, suteikiant jai Nr. 16/07-17/07.
Iš minėtų prašymų matyti, kad jais yra prašoma ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kurie taikomi ir šioje byloje. Tokiu būdu, dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai, taikytinų ir šioje byloje, nustatyta tvarka yra pradėtas nagrinėjimas Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalys įpareigoja teismą netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai bei sustabdyti bylos nagrinėjimą, kreipiantis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kai yra pagrindas abejoti byloje taikomo teisės akto konstitucingumu.
Kadangi dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo jau nustatyta tvarka yra kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl, kolegijos nuomone, yra pagrindas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 16/07-17/07 .
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
bylos nagrinėjimą sustabdyti kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 16/07-17/07 .
Nutartis neskundžiama.