Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjai V. Z.

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Dariui Kiaušui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus teritorinė muitinė 2014-10-30 sprendimu Nr. 2TR-19-0243 pareiškėją pripažino skolininke muitinei bei tuo pagrindu pareiškėjai buvo įregistruota prievolė muitinei: muito mokestis – 1564 Lt, PVM – 3614 Lt, PVM delspinigiai – 814 Lt, bauda už mokėtinų mokesčių nedeklaravimą – 517 Lt. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015-01-15 sprendimu Nr. 1A-31 „Dėl V. Z. skundo“ patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2014-10-30 sprendimą Nr. 2TR-19-0243. Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl Departamento 2015-01-15 sprendimo Nr. 1A-31 teisėtumo ir pagrįstumo, 2015-04-09 sprendimu Nr. S-51(7-36/2015) paliko galioti Departamento 2015-01-15 sprendimą Nr. 1A-31.

Pareiškėja nesutikdama su priimtais sprendimais su skundu (b. l. 1–4, 31–3) kreipėsi į teismą prašydama:

1) Panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2014-10-30 sprendimą Nr. 2TR-19-0243 (b. l. 5–8);

2) Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-01-15 sprendimą Nr. 1A-31 (b. l. 9–10);

3) Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-04-09 sprendimą Nr. S-51(7-36/2015) (b. l. 11–15).

Pagrįsdama sprendimų neteisėtumą nurodė, kad ginčo situaciją vertinant Bendrijos muitinės kodekso ginčui aktualių teisės nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos kontekste, nagrinėjamu atveju svarbu yra nustatyti, ar pareiškėja žinojo apie tokio įvežimo neteisėtumą bei, ar yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, kad automobilis buvo įvežtas neteisėtai. Tuo tarpu institucijos šią aplinkybę nepakankamai ištyrė. Pažymėjo, kad dokumentuose, kuriuos pateikė muitinei nurodė, kad jokio ryšio su įvežtu iš Šveicarijos automobiliu neturi. Faktiškai automobilį Lietuvoje iš Lietuvos piliečio K. D. įsigijo Kirgizijos pilietis N. T., tačiau, kadangi, jo paaiškinimais jis negalėjo savo vardu įsigyti automobilio, todėl prašė, kad automobilis būtų įregistruotas pareiškėjos vardu. Pagal K. D. paaiškinimus automobilį Šveicarijoje nupirko ir atgabeno į Lietuvą jis pats. Šios aplinkybės patvirtintos ikiteisminio tyrimo metu apklausus K. A.. Nurodė, kad visa medžiaga buvo perduota tiek Departamentui, tiek teritorinei muitinei. Pareiškėjos teigimu, Departamentas turėjo atlikti tyrimą su tikslu nustatyti, kas atgabeno ir įvežė į Lietuvą krovininį automobilį. Tuo tarpu pati pareiškėja automobilio Šveicarijoje nepirko ir į Lietuvą neįvežė, o šiuos veiksmus atliko K. D. ar UAB „Darsena“. Pareiškėja buvo suklaidinta ir įkalbėta pasirašyti krovininio automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, tuo tarpu K. D. siekė apgauti mokesčių administratorių, išvengiant būtent jam atsiradusios mokestinės prievolės susijusios su automobilio importu. Muitinės pareigūnai šių argumentų neištyrė, o tik formaliai konstatavo, kad, kadangi automobilis buvo įregistruotas pareiškėjos vardu, todėl reiškia, kad būtent pareiškėja neteisėtai įvežė automobilį į Bendriją ir todėl jai privalu sumokėti mokesčius. Taip pat nurodė, kad eksportuojamo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties tekstas buvo surašytas vokiečių kalba, kurios pareiškėja nežinojo. Kai automobilis buvo įregistruotas pareiškėjos vardu, N. T. prašymu 2012-10-18 su juo buvo pasirašyta automobilio panaudos sutartis kad jis galėtų teisėtai naudotis automobiliu, o tai tik patvirtina, kad automobilį Lietuvoje faktiškai pirko kitas asmuo iš fizinio asmens K. D.. Apie tai, kad K. D. už įvežtą automobilį nebuvo sumokėjęs mokesčių, pareiškėjai nebuvo žinoma. Tuo tarpu 2012-10-09 Eksportuojamo automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje pareiškėja nurodyta pirkėja yra sudaryta tik dėl akių, kadangi tikruoju automobilio importuotoju buvo K. D., o faktiniu pirkėju Lietuvoje N. T.. Taip pat nesutiko, jog pareiškėjos pensinis amžius bei sveikatos būklė nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl asmens suvokimo pasirašant dokumentus.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo (b. l. 48–50) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti. Pabrėžė, kad pareiškėja skolininke muitinei yra pripažinta pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies 3 įtrauką, kurioje įtvirtinta nuostata, kad skolininku laikomi bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję, kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika pažymėjo, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies 3 įtrauką nereikalaujama įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įgyja neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas prekes. Muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo ir laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Atsakovo teigimu, su automobilio pirkimu susijusios faktinės aplinkybės leido konstatuoti, kad pareiškėja turėjo suvokti, kad ginčo automobilį įsigyja ne iš Lietuvos Respublikos pardavėjo bei turėjo suprasti, kad ketina įsigyti iš Šveicarijos Konfederacijos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą automobilį. Pareiškėja šiuo atveju nesielgė taip, kaip turėtų elgtis apdairus, atidus ir sąžiningas asmuo. Iš surinktų įrodymų Departamentas darė išvadą, kad pareiškėja žinojo, kad automobilis buvo įregistruotas Šveicarijos Konfederacijoje, o pareiškėja savo varu įsigydama automobilį ir jį įregistruodama VĮ „Regitra“ privalėjo pasidomėti, ar automobilis Bendrijos muitų teritorijoje buvo išleistas į laisvą apyvartą, ar už jį sumokėti mokesčiai.

Teismo posėdžio metu atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimo (b. l. 43–46) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos veiksmai pilnai apibrėžė pareiškėjos atsakomybę pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies 3 įtrauką, pagal kurią pareiškėja pagrįstai pripažinta skolininke muitinei. Tuo tarpu pati pareiškėja nei tyrimo metu, nei nagrinėjant ginčą teisme neįrodė muitinės konstatuoto pažeidimo ydingumo.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2014-10-30 sprendimo Nr. 2TR-19-0243, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-01-15 sprendimo Nr. 1A-31 (b. l. 9–10) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-04-09 sprendimo Nr. S-51(7-36/2015) teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais dokumentais nustatyta, kad Vilniaus teritorinė muitinė atlikusi krovininio automobilio (duomenys neskelbtini) deklaravimo muitinėje patikrinimą ir pagal VĮ „Regitra“ duomenis nustačiusi, kad minėtas automobilis nebuvo deklaruotas Lietuvos muitinėje, o pareiškėjai patvirtinančių dokumentų, kad automobiliui Bendrijoje buvo įforminta importo deklaracija bei tai, kad apskaičiuoti ir sumokėti importo mokesčiai nepateikus, Vilniaus teritorinė muitinė 2014-10-30 sprendimu Nr. 2TR-19-0243 pripažino automobilį (duomenys neskelbtini) neteisėtai importuotą ir pareiškėjos vardu įregistravo skolą muitinei.

Pareiškėja nesutikdama su Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu, su skundu kreipėsi į Departamentą, kuris 2015-01-15 sprendimu Nr. 1A-31, patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2014-10-30 sprendimą Nr. 2TR-19-0243.

Departamento sprendimą pareiškėja apskundė Komisijai, kuri 2015-04-09 sprendimu Nr. S-51(7-36/2015), paliko galioti Departamento 2015-01-15 sprendimą Nr. 1A-31.

Byloje nėra ginčo, kad krovininis automobilis (duomenys neskelbtini) įstatymų nustatyta tvarka nebuvo deklaruotas Lietuvos muitinėje ir už jį nebuvo sumokėti mokesčiai. Pareiškėja teismui skųsdama jos atžvilgiu priimtus institucijų sprendimus iš esmės prieštarauja dėl to, kad institucijos neįvertino jos nurodytų aplinkybių, jog automobilį Lietuvoje pirko kitas asmuo (N. T.) iš fizinio asmens K. D., tuo tarpu pareiškėja tik pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį (kaip ji pati nurodė tik dėl akių), kuri beje buvo surašyta vokiečių kalba ir kurios pareiškėja nesuprato, taip pat pareiškėja nežinojusi, kad už įvežtą automobilį K. D. nebuvo sumokėjęs importo mokesčių. Taip pat, pareiškėjos teigimu, jei muito mokesčių nesumokėjo automobilį įvežęs asmuo, tokiu atveju prievolė mokėti mokesčius turėjo atsirasti faktiškai automobilį pirkusiam asmeniui. Be to, nagrinėjimo metu nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos amžių bei sveikatos būklę. Taigi atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja buvo tik asmuo, kurio vardu buvo nupirktas automobilis, todėl, pareiškėjos teigimu, iš esmės nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėja turėjo žinoti, jog automobilis buvo įvežtas neteisėtai.

Mokesčių administravimo įstatymo 14 str. 6 d. (toliau – ir MAĮ) nustatyta, jog šio įstatymo 13 str. 23 p. nurodyti muitai pagal MAĮ administruojami tiek, kiek įstatymo nuostatos neprieštarauja bendrijos muitų teisės aktams. Todėl, muitinė administruodama muitus, pirmiausia privalo vadovautis Bendrijos muitinės kodekso bei 1993-07-02 Komisijos reglamento (EEB) Nr.2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatomis, o Mokesčių administravimo įstatymu tiek, kiek jis neprieštarauja minėtiems reglamentams. MAĮ 161 str. nustatyta, kad nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, todėl, kaip ir nagrinėjamoje byloje, Bendrijos muitinės kodekso nuostatos turi viršenybę mokesčių administravimo įstatymo atžvilgiu.

Bendrijos muitinės kodekso 4 str. nustatyta, kad skola muitinei apibrėžiama kaip asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą, importo muitai – tai inter alia muitai ir muitams mokamiems už importuojamas prekes lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai, skolininkas – bet kuris asmuo (fizinis asmuo, juridinis asmuo, asmenų bendrija, neturinti juridinio asmens teisinio statuso), privalantis sumokėti skolą muitinei (4 str. 1, 9, 10, 12 d.). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. (a) punktą vienas iš pagrindų importo skolai muitinei atsirasti yra neteisėtas įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes.

Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. nustato, kad skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs prekes; bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Todėl Bendrijos muitinės kodeksas, kuris tiesiogiai taikomas ir Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (realiai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011). Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, tai, kad pareiškėja nors betarpiškai prekių įvežimo veiksmų ir neatliko, tačiau pareiškėja sąmoningai dalyvaudama automobilio įsigijimo procese, tokiais savo veiksmais prisidėjo prie neteisėto prekės (automobilio) įvežimo į bendrijos teritoriją. Todėl, nagrinėjamu atveju, muitinės institucijos pagrįstai nustatė, kad pareiškėja pripažintina muitinės skolininke Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu. Tokia išvada (dėl muitinės institucijų išvadų pagrįstumo) darytina atsižvelgiant į tai, kad, nors, kaip teigia pareiškėja, ginčo automobilis buvo pirktas Lietuvoje iš Lietuvos Respublikos piliečio K. D., kuris, kaip nurodė pareiškėja, automobilį ir atgabeno į Lietuvą, tačiau kaip tvirtina byloje pateikta Eksportuojamo automobilio pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 17), pareiškėja automobilį nupirko iš Šveicarijos įmonės (DHL EXPRESS). Sutartyje taip pat nurodyti pagrindiniai perkamo automobilio duomenys, kaina, sutartis patvirtinta sutarties šalių parašais. Tuo tarpu VĮ „Regitra“ su prašymu įregistruoti transporto priemonę (Komisijos byla b. l. 21) pateikti automobilio dokumentai taip pat patvirtina automobilio registraciją Šveicarijoje. Paminėti dokumentai pilnai patvirtina faktą, jog įregistravus automobilį savo vardu (gera valia) būtent pareiškėjai, kaip iš Šveicarijos įsigyto automobilio savininkei tenka prievolė sumokėti importo mokesčius. Pareiškėja vokiečių kalba sudarytą sutartį pasirašiusi neįsigilinus į sutarties tekstą bei nepasiteiravusi, ar už į Bendrijos teritoriją įvežtą automobilį yra sumokėti mokesčiai, iš esmės veikė savo rizika, todėl vėliau sau sukėlė neigiamas pasekmes. Tuo tarpu pareiškėjos dėstomi argumentai dėl nežinojimo, kad už automobilį mokesčiai nėra sumokėti, kad pareiškėja suklaidinimo būdu buvo įtikinta pasirašyti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl, nagrinėjamo ginčo kontekste, vertintini kaip neturintys teisinės reikšmės. Pareiškėja tik nurodydama, jog dėl sveikatos būklės ir amžiaus (sutarties pasirašymo metu pareiškėjai buvo 68 metai) ji negalėjusi suprasti pasirašomų dokumentų esmės šių argumentų jokiais įrodymais (pvz. medicininių išvadų duomenys ar kt.) nepagrindė, todėl taip pat laikytini, tik kaip gynybinė pozicija mokestinei prievolei išvengti.

Atsižvelgiant į institucijų sprendimuose teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių visumą, tenkinti pareiškėjos skundą jame išdėstytais argumentais ir panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2014-10-30 sprendimą Nr. TR-19-0243, Departamento 2015-01-15 sprendimą Nr. 1A-31 bei Komisijos 2015-04-09 sprendimą Nr. S-51(7-36/2015) nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja skunde nurodytais argumentais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos V. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.