- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-13
- Bylos Nr.
- N-62-952-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-64-3-00262-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Antanas Ablingis (pran.)
- Kategorijos
- 48.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutarties K. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s tatė:
I.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgalioto pareigūno 2010 m. liepos 19 d. nutarimu K. B. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnyje („Nedidelis chuliganizmas“) numatytą veiką skiriant už tai 250 Lt baudą. Nutarime nurodyta, jog nuobauda skirta už tai, kad K. B. 2010 m. birželio 27 d., apie 23.53 val., Žilvičių gatvėje, Šiauliuose, būdamas girtas keikėsi necenzūriniais žodžiais, taip pažeisdamas viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs K. B. skundą, 2010 m. spalio 29 d. nutartimi jį atmetė. Teismas konstatavo, jog asmens kaltė padarius ATPK 174 straipsnyje numatytą veiką įrodyta ir liudytojais apklaustų policijos pareigūnų L. M. bei I. M. nuosekliais parodymais, tuo tarpu pareiškėjo paaiškinimus apie tai, kad pažeidimo nepadarė, jis niekada nesikeikia, atmeta kaip siekimą išvengti atsakomybės. Teismas pabrėžė, jog K. B. už girtavimą bei keikimąsi baustas penkis kartus, trys nuobaudos galiojančios, nagrinėjamą pažeidimą padarė sunkaus girtumo būklės, jam mediciniškai konstatuotas priklausomybės sindromas alkoholiui. Teismas, vadovaudamasis ATPK 224 ir 225 straipsniais, nurodė, jog bylas pagal ATPK 174 straipsnį nagrinėja ir apylinkių teismai, ir policija, todėl šiuo atveju teigti, kad bylą išnagrinėjo neįgaliota institucija, negalima.
II.
Nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi, K. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui, tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nutartis paremta korumpuotoje teismų sistemoje plačiai taikomu principu „policininkais negalima netikėti“. Teigia, jog pareigūnų parodymais remtis negalima, nes jie neatitinka tikrovės, jis nebuvo viešoje vietoje, be to, nebuvo girtas, o tik neblaivus. Teigia, jog teismas nutartyje atskleidė informaciją, kuri pagal Psichikos sveikatos įstatymo 14 straipsnį yra konfidenciali, taip pat nepasisakė dėl jo argumento, kad bylą išnagrinėjo neįgaliota institucija, o ATPK 224 ir 225 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kurioje nurodyta, kad protokolą surašiusi institucija sprendžia, ar perduoti bylą nagrinėti teismui ar išnagrinėti jai pačiai, prieštarauja Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų Nr.R(94)12 2a.iii. punkto nuostatai. Apeliaciniu skundu taip pat reiškią nušalinimą visiems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjams, taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar: Administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 4 straipsnio 6 dalis, Teismų įstatymo 12 straipsnio 7 ir 9 dalys, 31 straipsnio 1 dalies 1-4 punktais, 31 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 45 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnio 1 ir 2 dalys, Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1-3 dalys, 13 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 1 dalies 3-5 punktai, 20 straipsnio 2 ir 3 dalys, 71 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1-3 dalims, 111 straipsnio 1 daliai, 112 straipsnio 2ir 3 dalims, 116 straipsniui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovada prašo jį atmesti kaip nepagrįstą palaikydama teismo nutarties motyvus. Papildomai nurodo, jog skųsdamas nutarimą K. B. tikisi išvengti Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo pakeisti bausmės vykdymo atidėjimą į realią laisvės atėmimo bausmę. Atkreipia dėmesį į tai, jog jau po paskirtos baudos asmuo vėl sulaikytas padaręs viešosios tvarkos pažeidimą, dėl ko jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 178 straipsnio 3 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
K. B. apeliaciniu skundu reiškia nušalinimą visiems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjams grįsdamas tai šio teismo teisėjų korpuso formavimo tvarkos ydingumu, taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar atitinkamos Administracinių teismų įsteigimo įstatymo, Teismų įstatymo bei Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Pirmiausia pažymėtina, jog teisėjų nušalinimo pagrindai nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 47 straipsnyje, tačiau nei vieno jų apeliantas nenurodė ir nepagrindė, o pastarojo abstraktūs pasvarstymai dėl teisėjų korpuso formavimo tvarkos ydingumo, dėl ko teismo teisėjai neturi įgaliojimų nagrinėti jo ginčą, nesudaro jokio pagrindo abejoti bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos narių nešališkumu. Atsižvelgiant į tai, K. B. pareiškimas dėl teisėjų nušalinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl K. B. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pasakytina, jog paminėtu prašymu apeliantas prašo ištirti įstatymų nuostatų, susijusių su Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų korpuso formavimu bei teismo kompetencija, konstitucingumą pirmiausiai pasiremiant savo abejone dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsteigimo teisėtumo, nes, anot apelianto, Konstitucija numato tik dvi aukščiausias teisminės valdžios institucijas – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir Lietuvos apeliacinį teismą. Nagrinėjamu aspektu pasakytina, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti ir nuostatų, kurios šioje byloje apskritai netaikytinos (ABTĮ 71 straipsnio 1 ir 2 dalis) bei kurios nebegalioja (Administracinių teismų įsteigimo įstatymo 4 straipsnis 2002 m. kovo 12 d. įstatymu Nr.IX-776 pakeistas ir straipsnis 6 dalies nebeturi), konstitucingumą. Dėl kitų nuostatų teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konstitucinis Teismas ne viename savo nutarime jau yra išaiškinęs, kad teismai, kurie pagal Konstituciją vykdo teisminę valdžią Lietuvoje, yra priskirtini ne vienai, bet dviem arba daugiau teismų sistemų. Teismų instancinė sistema yra įtvirtinta inter alia Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 2 dalyse, bet ne tik šiose Konstitucijos nuostatose, Konstitucija suponuoja tai, kad instancinė sistema yra nustatyta ne tik bendrosios kompetencijos teismams, bet ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, kurių instancinė sistema, palyginti su bendrosios kompetencijos teismų instancine sistema, gali turėti tam tikrų ypatumų, o specializuotų teismų sistemų - administracinių teismų sistemoje – aukščiausiosios instancijos teismas - Vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2006 m. sausio 16 d. nutarimą, 2006 m. kovo 28 d. nutarimą ir kt.). Taigi, atsižvelgus į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl K. B. apeliaciniame skunde išvardytų teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
K. B. nesutinka su apygardos administracinio teismo nutartimi teigdamas, jog teismas jo kaltę nustatė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. B. kaltė, padarius ATPK 174 straipsnyje numatytą pažeidimą, visiškai įrodyta, veika kvalifikuota ir nuobauda, atsižvelgus į jos parinkimui reikšmingas aplinkybes, individualizuota tinkamai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl jos nebekartoja. Papildomai pažymėtina, jog jokių esminių prieštaravimų tarp liudytojų policijos pareigūnų parodymų bei kitos bylos medžiagos nenustatyta, aplinkybių, dėl kurių minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti klaidinančius parodymus, apeliantas nenurodė, tokių nenustatė ir teismas, todėl pagrįstai tokiais parodymais rėmėsi nustatydamas nuoseklią įvykių seką, t. y. tokią, kokia fiksuota Institucijos nutarime.
Dėl apelianto teiginių, jog administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo neįgaliota institucija, pasakytina, kad toks teiginys nepagrįstas. ATPK 8 straipsnio 3 dalis numato, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vykdoma pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu ir nagrinėjimo vietoje, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal tuo metu buvusį reglamentavimą bylas pagal ATPK 174 straipsnį nagrinėjo tiek apylinkių teismai, tiek policija (ATPK 224 str. 1 d., 225 str. 1 d.), o ta aplinkybė, kad pati Institucija sprendžia dėl medžiagos perdavimo atitinkamam organui (ATPK 261 str. 1 d.), šiuo atveju apelianto teisių nepažeidžia, juolab, kai K. B. savo 2010 m. birželio 28 d. paaiškinime pažeidimą pripažino (b. l. 8). Pažymėtina ir tai, jog šiuo atveju asmeniui sudaryta galimybė skųsti jo netenkinantį sprendimą net du kartus (t. y. administraciniam teismui ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui), taigi nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas keliose teismų instancijose, o tai vertinama kaip papildoma garantija asmeniui į nešališką ir teisingą procesą.
Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nutartyje neteisėtai atskleidė informaciją apie jo sveikatą, tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog ši svarbi bylai teisingai išspręsti aplinkybė iš esmės atskleista paties K. B. pastarojo prašyme Institucijai, be to, Šiaulių apskrities priklausomybės ligų centro pažyma – vienas iš bylos įrodymų, kurį teismas tyrė (b. l. 8), taigi tokios aplinkybės nurodymas teismo nutartyje jos nedaro neteisėta.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
K. B. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.