Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. T., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. M. nuteistas už tai, kad 2006-01-16, apie 18 val. 20 min., tarpusavyje susitaręs ir bendrai veikdamas su A. T., prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės, turėdami tikslą įvykdyti plėšimą nepilnamečių A. R., D. G., A. M., D. D. atžvilgiu, jiems pastojo kelią ir grasino, t.y., sukūrė situaciją, kuri buvo bauginanti ir kelianti nerimą, taip atėmė galimybę nukentėjusiesiems priešintis, dėl ko A. R., D. G., A. M., D. D. suprato, kad pasipriešinę bus sumušti, kaltinamieji iš A. R., D. G., A. M., D. D. reikalavo atiduoti mobiliojo ryšio telefonus, tokiu būdu iš A. R. pagrobė D. R., priklausantį, mobiliojo ryšio telefono “Nokia 3120” su SIM kortele, bendros 359,50 litų vertės, iš D. G. pagrobė, R. G. priklausantį, mobiliojo ryšio telefono “Nokia 3310” 130 litų vertės, iš A. M. pagrobė, D. M. priklausantį, mobiliojo ryšio telefoną “Siemens M-55” su SIM kortele, bendros 152 litų vertės bei iš D. D. pagrobė, J. D. priklausantį, mobiliojo ryšio telefoną “Siemens CXV70” su SIM kortele, bendros 501,50 litų vertės, tuo nukentėjusiesiems D. R. padarydamas-359,50 litų turtinę žalą, R. G.-130 litų turtinę žalą, D. M.-152 litų turtinę žalą, J. D.-501,50 litų turtinę žalą.

Nuteistasis V. M. skundžia apylinkės teismo nuosprendį dėl per griežtos bausmės rūšies ir prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, kad kaltu prisipažino, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusių, atlygino dalį padarytos turtinės žalos, susitarė dėl likusios žalos atlyginimo. Nusikaltimas sunkių pasekmių nesukėlė, smurto nukentėjusių nepilnamečių atžvilgiu nevartojo ir negrasino pavartoti. Pareikalavus mobiliuosius telefonus jie atidavė, iš įvykio vietos nebėgo, nors turėjo realią galimybę tai padaryti.

Mano, kad teismas nepagrįstai pripažino kaip jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Prieš nusikaltimą buvo išgėręs tik butelį alaus, tačiau apsvaigęs nesijautė. Veiką padarė spontaniškai, iš anksto su A. T. nesitarė. Mano, kad išvardintų aplinkybių pagrindu, jam galėjo būti paskirta švelnesnė bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje. Iki suėmimo turėjo gyvenamą vietą, darbą, galėjo aprūpinti save ir atlyginti likusią padarytą žalą nukentėjusiems. Nusikaltimą padarė dėl sunkios materialinės padėties, nes neturėjo už ką nusipirkti maisto. Su tėvais ryšių nepalaiko, iš jų materialinės pagalbos negauna. Rūpinasi vaikų globos namuose augančia seseria. Ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė nutrauks socialinius ryšius su visuomene ir seserimi. Skyrus švelnesnę bausmę, būtų naudingesnis visuomenei ir greičiau atlygintų žalą nukentėjusiems.

Teismo posėdyje V. M. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma, V. M. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikaltimą už kurį jis yra nuteistas. Kad su A. T. iš nepilnamečių atėmė telefonus, skunde neginčija ir nuteistasis.

Pagal bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, nurodytus BK 54 straipsnyje, reikalaujama, kad teismas bausmę skirtų straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Išimtiniais atvejais teismas gali skirti bausmę išeidamas už baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytų ribų. Tokie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą teismas taiko tada, kai įvertinęs visas bylos aplinkybes padaro išvadą, kad kaltininkui konkrečiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyta švelniausia bausmė nėra teisinga, ir gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Šioje byloje apylinkės teismas tokių išimtinių aplinkybių nenustatė. Apeliantas prašo skirti jam švelnesnę bausmę, motyvuodamas, kad jis prisipažino įvykdęs nusikaltimą, dalinai atlygino padarytą žalą, gailisi. BK 62 str. konstatuota, kad teismas gali skirti švelnesnę bausmę nei numato įstatymas jei kaltininkas pats savo noru atvyko ar pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Tačiau kolegija pabrėžia, kad BK 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė, ne pareiga. Net ir esant šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms, teismas gali netaikyti BK 62 straipsnio nuostatų ir neskirti švelnesnės, negu įstatyme numatytos bausmės, jeigu teismas mano, kad švelnesnės, negu įstatyme numatyta, bausmės skyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai. Nagrinėjamoje byloje, pagrindų V. M. skirti švelnesnę bausmę nei numato įstatymas, nenustatyta.

Apylinkės teismas pripažino V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau kaip matyti iš apeliacinio skundo, V. M. neigia kai kurias apylinkės teismo nustatytas aplinkybes (kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio, vartojo fizinį ir psichologinį smurtą nukentėjusių atžvilgiu, bei nurodo, kad nukentėjusieji galėjo bet kuriuo momentu pabėgti). Kaip nurodė apylinkės teismo posėdžiuose apklausti nukentėjusieji, jiems sėdint prie namo, prie jų priėjo du agresyviai nusiteikę jaunuoliai, kuriuos vėliau atpažino kaip nuteistuosius, kurie klausė iš ko jie skambina, liepė parodyti mobiliojo ryšio telefonus, išversti kišenes. Jaunuoliai buvo apsvaigę nuo alkoholio, grasino, kad jeigu neatiduos telefonų, tai visus suspardys. Iš visų nukentėjusiųjų atėmė mobiliojo ryšio telefonus. Vienas iš vaikinų sudavė nukentėjusiajam A. M. per galvą, liepė į juos nežiūrėti, bėgti į laiptinės vidų. Telefonus atidavė, nes išsigando agresyviai nusiteikusių girtų nuteistųjų. Jie stovėjo taip, kad nei vienas iš nukentėjusių negalėtų pabėgti, tačiau jei ir būtų galėję pabėgti, būtų nebėgę, nes manė, kad juos vis tiek pagaus ir primuš. Analogiškai nukentėjusieji parodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Jų parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs, atitinkantys kitas byloje nustatytas aplinkybes. Teismui nėra jokio pagrindo netikėti jų parodymais. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. T. nurodė, kad įvykio dieną su V. M. vartojo alų, degtinę, po to mieste priėjo prie nukentėjusių. Vieno jų paprašė telefono, turėdamas tikslą jį pagrobti. Tuo metu išgirdo šaukiantį V. M., kuris reikalavo telefonų iš kitų nukentėjusių (1T.b.l. 144-145). V. M. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad įvykio dieną buvo vartojęs alų, degtinę, buvo apsvaigęs, tiksliai įvykio aplinkybių nepamena. Liepė nukentėjusiems atiduoti telefonus. Jis paėmė tris, o A. T. vieną telefoną (1T. b.l. 169-171). Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad abu nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio ir tai laikytina kaip jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Kolegija nesutinka, kad V. M. nusikaltimą įvykdė dėl sunkios materialinės padėties. Jis nusikaltimo metu buvo dirbantis, kaip pats nurodė skunde, galėjo išlaikyti save. Be to, pinigus, kuriuos gavo už parduotus mobiliuosius telefonus, jis išleido ne maisto produktams, o alkoholiui (1T b.l. 170). Nors apeliantas nurodo, kad rūpinasi vaikų globos namuose augančia seseria, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, bylos aplinkybės to nepatvirtina.

Visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad abu nuteistieji užvaldė nukentėjusių turtą veikdami bendrininkų grupėje. Bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Pagal BK 180 str. 1 d. dispoziciją laikoma, kad plėšimą padarė tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad abu nuteistieji pastojo kelią nukentėjusiems, jiems grasino, t.y., sukūrė situaciją, kuri buvo bauginanti ir kelianti nerimą, V. M. nestipriai sudavė nukentėjusiajam A. M. per galvą, taip atėmė galimybę jiems priešintis, dėl ko nukentėjusieji suprato, kad pasipriešinę bus sumušti, todėl atidavė nuteistųjų reikalaujamus mobiliojo ryšio telefonus. Tokiu būdu V. M. su bendrininku tiesiogiai fizinio smurto prieš nukentėjusius nevartojo, tačiau abu vartojo psichologinį smurtą. Plėšimas yra svetimo turto pagrobimas, panaudojant fizinę ar psichinę prievartą. Taigi plėšimo objektyviąją pusę charakterizuoja ne tik turto pagrobimas, bet ir fizinio ar psichinio smurto panaudojimas. Kaip matyti, turtas buvo pagrobtas abiems nuteistiesiems naudojant psichinį smurtą, todėl tai pilnai atitinka plėšimo bendrininkaujant požymius. Abu nuteistieji pilnai realizavo BK 180 str. 1 d. aprašytą plėšimo sudėtį. Tai, kad jie veikė bendrai, rodo ir jų elgesys po nusikaltimo padarymo, nes po nusikaltimo abu susitarė telefonus parduoti, o pinigus pasidalinti. (2 T. b.l. 81; T.1 b.l. 170). Su apelianto skunde nurodytais teiginiais, kad jis nubaustas per griežtai, nors prisipažino ir gailisi, kolegija nesutinka. Teismas bausmes nuteistajam paskyrė motyvuotai, laikydamasis BK 54 str. numatytų bausmės skyrimo taisyklių ir atsižvelgė į padarytų veikų pobūdį, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, ankstesnius teistumus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, veikų motyvus ir tikslus bei visas kitas bylos aplinkybes. Kadangi nuteistasis nusikalto būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą neišnykus teistumui, pagal LR BK 27 str. 1 d. jis laikytinas recidyvistu, todėl vadovaujantis LR BK 56 str. 1 d., jam pagrįstai už padarytą nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė. V. M. charakterizuojamas gerai, nusikaltimo padarymo metu buvo baustas administracine tvarka, nusikalto bausmės atlikimo metu. Teismas už padarytą plėšimą nuteistajam skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmė žymiai mažesnė už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Bausmė nėra per griežta, paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Skirti švelnesnę bausmės rūšį skundo nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

N UTARĖ:

Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.