- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-18
- Bylos Nr.
- e2A-206-755/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-14-3-00673-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- R. L., V. V.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-206-755/2016
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 18 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš pirmininko ir pranešėjo Eigirdo Činkos,teisėjų Birutės Jonaitienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-816-913/2015 pagal AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams V. V. ir R. L. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė AB “Lietuvos draudimas” kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. V. ir R. L. ieškovės naudai 13 738,12 Eur žalos atlyginimą, 309 Eur žyminio mokesčio, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, jog 2014-01-08 kelio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) km. eismo įvykio metu buvo sugadintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių savanoriškuoju draudimu (KASKO). Remiantis policijos pažyma, automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimai atsirado dėl susidūrimo su į kelio važiuojamąją dalį išėjusiu arkliu. Žalos bylos administravimo metu buvo gauta informacija, jog R. L. išjungė elektrinį piemenį bei išleido V. V. priklausančius gyvulius. Dėl šio įvykio metu padarytos žalos AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 13 738,12 Eur draudimo išmoką.
Atsakovas V. V. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Be to, nurodė, kad atsakovo atžvilgiu ieškovė reikalavimą pareiškė tik po 2015-05-15, todėl ieškinio senaties terminą jis praleido, atsakovas prašė byloje taikyti ieškinio senaties terminą ir vien šiuo pagrindu ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas R. L. atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikė. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog jis su ieškiniu nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-10-26 sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies. Teismas nusprendė priteisti ieškovei iš atsakovo R. L. 13738,12 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-06-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 309 Eur žyminio mokesčio, valstybei 8,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu o ieškinį atsakovo V. V. atžvilgiu atmesti. Teismas nurodė, kad civilinė deliktinė atsakomybė gyvūno savininkui netaikoma tik tuo atveju, jeigu gyvūno savininkas įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.).
Teismas pripažino, kad teisme atsakovas R. L. davė aiškius ir nuoseklius paaiškinimus, kuriais nustatyta, jog jis, siekdamas atkeršyti V. V. už tai, jog šis jam tos pačios dienos rytą nepaskolino pinigų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, į dienos pavakarę atėjo prie V. V. priklausančio arklių aptvaro ir tyčia atjungė elektrinį piemenį bei pažeidė aptvarą. Abejoti ar netikėti šiais atsakovo paaiškinimais teismas pagrindo nenustatė. Nors ieškovės atstovas teismo posėdžio metu išsakė tam tikras abejones, kad tokie atsakovo R. L. paaiškinimai yra neteisingi ir kad jis tik galimai prisiima svetimą kaltę, nes pats neturi turto ir pajamų, iš kurių būtų galima vykdyti išieškojimą, teismas sprendė, kad jos nebuvo pagrįstos atitinkamais įrodymais (CPK 178 str.). Tiek iš 2014-01-08 tarnybinio pranešimo dėl eismo įvykio, kuriame nurodyta, kad apžiūrint arklių aptvarą matėsi, kad yra neprijungtas elektrinis piemuo ir nutrauktas užtvaras, tiek iš atsakovo R. L. paaiškinimų, teismas nustatė, jog dėl R. L. tyčinių kaltų veiksmų, kuriais jis atjungė arklių aptvaro elektrinį piemenį bei nutraukė užtvarą, V. V. priklausantys arkliai išėjo iš aptvaro ir pateko į kelią, kur vienas iš arklių tapo tiesiogine eismo įvykio priežastimi. Teismas nustatė, kad V. V. laikėsi visų būtinų priemonių, kad jam priklausantys arkliai saugiai ganytųsi aptvare ir todėl atsakovas V. V. negalėjo numatyti bei užkirsti kelią tam, kad kitas asmuo keršydamas tyčia jam priklausančius arklius išleis iš arklių aptvaro. Todėl, teismas nurodė, kad būtent R. L. veiksmai vertintini kaip ta aplinkybė, kurios arklių savininkas negalėjo kontroliuoti ir pašalinti, ir tai yra sąlyga, kurią numato CK 6.270 str. 1 d. (nenugalima jėga), šalinanti gyvūno savininko civilinę atsakomybę dėl žalos atsiradimo (CK 6.253 str. 2 d.).
Teismas laikė, kad atsakovo R. L. veiksmai yra priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala, kadangi jis tyčia atjungė elektrinį piemenį bei nutraukė užtvarą, dėl ko arkliai išbėgo į kelią, kur vienas arklys susidūrė su medveže (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri buvo apgadinta ir taip padaryta žala, todėl teismas sprendė, kad šio atsakovo atžvilgiu yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimus ir priteisti jam iš R. L. žalos atlyginimą (CK 6.267 str. 1 d., 6.245 str. 1 d., 4 d., 6.246 str. 1 d., 6.247 str., 6.281 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad nenustatė jokių bendrų abiejų atsakovų veiksmų, sprendė, kad nenustačius bendrų atsakovų veiksmų, taip pat visų atsakovo V. V. būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nėra pagrindo spręsti dėl atsakovui V. V. deliktinės solidariosios atsakomybės taikymo.
Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus bei išklausęs liudytojo E. R. paaiškinimus sprendė, kad byloje nėra surinkta duomenų apie tai, jog E. R. vairavo medvežę neatsargiai ar viršijo leistiną greitį, dėl to laiku nepastebėjo ant kelio atsiradusios kliūties – arklio ir neišvengė susidūrimo su juo. Teismas darė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, kad vairuotojo veiksmuose galėjo būti didelio neatsargumo ar tyčios požymių, lemusių žalos atsiradimą ar jos padidėjimą.
Spręsdamas dėl ieškovei padarytos turtinės žalos dydžio, teismas remėsi pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, kad eismo įvykio metu buvo apgadinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ medvežė. Nurodė, kad transporto priemonės remonto išlaidos pagrįstos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-01-24 išrašyta PVM sąskaita – faktūra 20005844. Teismas nustatė, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo 46 934,99 Lt išmoką už medvežės (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontą,todėl sprendė, kad ieškovės išmokėtos išlaidos, kurios sudaro 13 738,12 Eur, priteistinos ieškovei iš atsakovo R. L., jas mažinti pagrindo nėra (CK 6.1015 str.).
Be to, teismas konstatavo, kad draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal taisykles, nustatančias draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 str. 2 d.), draudiko už žalą atsakingam asmeniui reiškiamiems reikalavimams atlyginti draudėjui išmokėtas sumas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas netaikomas, o taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 str. 8 d. Dėl ko teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia, kuri prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, o ieškovė draudimo išmoką išmokėjo 2014-02-04, su ieškiniu į teismą kreipėsi 2015-06-17 nepraleidęs šiuo atveju taikytino ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 8 d.).
Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ skundžia Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-11-25 sprendimą, prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, iš atsakovo V. V. priteisti 13738,12 Eur žalos atlyginimą,5 proc.dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog už padarytą žalą atsakingas ne V. V., o R. L.. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo tiriamos šios versijos – ar R. L. išjungė elektrinį piemenį, ar R. L. elektrinio piemens neišjungė, bet prisiėmė atsakomybę. Dėl atsakovų teiginio, kad elektrinį piemenį išjungė R. L., apeliantė nurodo, kad pirmąją versiją įrodinėjo abu atsakovai, kurie turėjo tokį patį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi - kad atsakomybė už padarytą žalą kiltų nemokiam ir alkoholiu piktnaudžiaujančiam R. L.. Ieškovė teigia, kad kitų įrodymų, išskyrus atsakovų teiginius, byloje nėra. Atkreipia dėmesį, kad liudytojo R. D. nurodytas laikas, kada V. V. sužinojo, kad jo arklius išleido, keliais mėnesiais skiriasi nuo V. V. nurodyto laiko.
Dėl įrodymų vertinimo ieškovė nurodo, kad atsakovų paaiškinimai, jog arklius išleido R. L., neįrodo, kad taip ir buvo. Atsakovai turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jie remiasi. Pagal CPK reikalavimus prieš atliekant apklausą šalys duoda priesaiką, bet priesaikos davimas ne visais atvejais užtikrina, kad šalis duos teisingus paaiškinimus. Sankcija už priesaikos sulaužymą yra 50 kartų mažesnė nei ieškinio suma. Teigia, kad atsakovai galėjo pateikti jiems palankius paaiškinimus siekiant, kad prievolės ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ išvengtų mokus atsakovas V. V.. Atsižvelgiant į ieškinio sumą, V. V. turėjo interesą „surasti“ kitą kaltininką. Tariamą kaltininką V. V. surado po to, kai iš AB „Lietuvos draudimas“ 2014-06-20 gavo pretenziją, kurioje buvo nurodytas nuostolio dydis. R. L. prisipažinimas rašytas 2014-07-25, o prieš tai V. V. kreipėsi į advokatą.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodo, kad sprendžiant klausimą, kuri aplinkybė labiau tikėtina, teismas turėjo atsižvelgti į byloje esančių įrodymų visumą. Policijos pareigūnai nustatė, kad elektrinis piemuo išjungtas ir aptvaro laidas nutrauktas. Administracinės bylos nagrinėjimo metu V. V. neteigė, kad elektrinis piemuo prieš eismo įvykį buvo įjungtas ir kad kažkas jį išjungė. V. V. administracinės bylos nagrinėjimo metu pripažino savo kaltę dėl gyvūnų nepriežiūros. Administracinės bylos nagrinėjimo metu policijos pareigūnų nustatytos aplinkybės ir bylos medžiaga, kaip oficialus rašytinis įrodymas turi didesnę įrodomąją galią nei suinteresuotų bylos baigtimi asmenų paaiškinimai. Administracinėje byloje apklausiant V. V., policija turėjo duomenis apie tai, kad elektrinis piemuo išjungtas, ir jei V. V. būtų žinojęs, kad jis paliko įjungtą elektrinį piemenį, apie tai jis turėjo informuoti policijos pareigūnus. Teigia, tuo atveju būtų pradėtas tyrimas, ar ši versija yra pagrįsta. Ieškovė teigia, kad prisiimdamas kaltę V. V. sudarė sąlygas tam, kad tolimesnis tyrimas nebūtų atliekamas. Dėl to liko neišaiškinta ta aplinkybė, ar apskritai veikė elektrinis piemuo, ar buvo pakrautas akumuliatorius (žiemos metu veikiančio elektrinio piemens akumuliatorius išsikrauna per kelias dienas, akumuliatorių reikia vežti pakrauti).
Ieškovė nurodo, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu V. V. pateikė versiją, kad iš kaime gyvenančių žmonių sužinojo kas iš aptvaro išleido arklius. Ieškovė prašė V. V. nurodyti, kas jį informavo, kad arklius išleido R. L..V. V. bylos nagrinėjimo metu atsisakė ar negalėjo nurodyti koks asmuo kalbėjo apie tai, kad arklius iš aptvaro išleido R. L.. Teigia, kad dėl to lieka neįrodyta atsakovų nurodyta aplinkybė, kad kažkas matė, jog arklius išleido R. L.. Neįrodžius šios aplinkybės, kyla pagrįstos abejonės atsakovų teiginiu, kad R. L. prisipažino išleidęs arklius, nes kažkas tai matė.
Apeliantė nurodo, kad R. L. nurodė, jog nuo akumuliatoriaus polių nuėmė laidą. Tačiau norint nuimti pritvirtintą laidą, reikalingi įrankiai, bet R. L. nenurodė, kaip jis, eidamas iš žvejybos, sugebėjo nuimti laidą, o jei akumuliatoriaus gnybtai prijungti jų nepriveržus, toks elektros srovės prijungimas negarantuoja, kad jungtys nesioksiduos ir kad į laidus pateks elektros srovė.
Ieškovė nurodo, kad kai R. L. susitiko su V. V. ir prisipažino, kad jis 2014-01-08 išjungė elektrinį piemenį, su savimi R. L. užrašų knygelės neturėjo. R. L. prisipažinime, rašytame 2014-07-25, R. L. nurodė, kad jis iš aptvaro išleido arklius. Teismo posėdžio metu, atsakydamas į ieškovės atstovo klausimus kokiu būdu R. L. išleido arklius, šis nurodė, kad netyčia užkliudė elektrinio piemens laidą ir jis nutrūko. Prieš tai paaiškinimus davęs V. V. nurodė, kad „elektrinė tvora“ buvo iš „storo laido, kad jo nenutrauktų arkliai“. Elektrinis piemuo yra tik pagalbinė priemonė, apsauganti, kad akliai neišeitų už aptvaro ribų. V. V. paaiškino, kad arkliai nebuvo supančioti, dėl to arkliai galėjo peršokti kliūtis, nubėgti didelį atstumą. Arkliai vidurį žiemos, naktį buvo palikti lauke, 50x50 m. aptvare. 2014-01-08 d. ryte V. V. pašėręs ir pagirdęs arklius išvažiavo į Kauną ir iki kitos dienos ryto prie aptvaro nebuvo atvykęs. Taip laikomi arkliai galėjo pabėgti iš aptvaro ne dėl to, kad R. L. išjungė elektrinį piemenį, o dėl kitų priežasčių. Nurodo, kad jei elektrinis piemuo būna nuolat prijungtas, gyvuliai įgyja instinktą - nesiartina prie elektrinio aptvaro. Apeliantė teigia, kad net jei būtų laikoma įrodyta, kad elektrinį piemenį išjungė R. L., jo veiksmuose su padaryta žala būtų tik netiesioginis priežastinis ryšys.
Ieškovė pažymi, kad vertinant atsakovų iškeltą versiją, kad dėl šio įvykio atsakingas R. L., svarbu atsižvelgti į tai, kad V. V. jokių pretenzijų dėl jam padarytos žalos R. L. nereiškia, žalos atlyginimo nereikalauja ir nereikalaus, teisėsaugai nepranešė apie tyčia įvykdytą veiką. V. V. negalėjo paaiškinti, kodėl jis neturi jokių pretenzijų R. L.. Toks V. V. elgesys atskleidžia tikruosius V. V. ir R. L. ketinimus - pakeisti prievolėje skolininką nesukeliant jokių kitų teisinių pasekmių.Atsakovai įrodinėja, kad R. L. tyčia atliko veiksmus, o tokie veiksmai būtų laikomi nusikaltimu, bet jie nenori, kad R. L. atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kad buvo įvykdyta veika, kuri turi nusikaltimo požymių, turi būti įrodinėjama ne rašteliu, o kompetentingų institucijų išvadomis.
Dėl gyvūnų savininko atsakomybės sąlygų ieškovė nurodo, kad pagal CK 6.267 str., pabėgusių gyvūnų padarytą žalą turi atlyginti gyvūnų savininkas, jam kyla atsakomybė be kaltės. Dėl to, teigia, kad teisiškai nereikšmingi teismo argumentai, kad V. V. laikėsi visų būtinų priemonių, kad jam priklausantys arkliai saugiai ganytųsi aptvare, kadangi atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, ar savininkas yra kaltas. Teigia, kad yra tik dvi sąlygos, atleidžiančios gyvūno savininką nuo atsakomybės - nenugalima jėga ar nukentėjusiojo didelis neatsargumas. Trečiųjų asmenų veiksmai nelaikomi nenugalimos jėgos aplinkybe. Į trečiuosius asmenis arklio savininkas turi regreso teisę tuo atveju, jei bus įrodyta trečiųjų asmenų neteisėta veika ir priežastinis ryšys. Teismų praktikoje atsakomybė už turto valdytojo padarytą žalą (žalą padarytą dėl pastato trūkumų ar gyvūnų padarytą žalą) kyla šio turto valdytojui, valdytojas neatleidžiamas nuo atsakomybės prieš trečiuosius asmenis tais motyvais, kad žalos atsiradimą galėjo sąlygoti trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. L. prašo pakeisti skundžiamą Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-10-26 sprendimą dėl 13738,12 Eur žalos atlyginimo priteisimo ir sumažinti priteisto atlyginti žalos sumą iki 500 Eur.
Atsakovas apeliaciniu skundu nurodo, kad teismo sprendimas dalyje dėl neatsižvelgimo į nukentėjusio asmens kaltę bei jo, t. y. žalą padariusio asmens, turtinę padėtį, ir to pasėkoje žalos atlyginimo nesumažinus, yra nepagrįstas ir priimtas netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, nevisapusiškai, neobjektyviai bei neteisingai įvertinus byloje esančius įrodymus, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad sutinka padaręs žalą, tačiau teismas nepagrįstai netaikė CK 6.282 str. 1 d. ir nepagrįstai nesumažino priteistinos žalos atlyginimo dydžio.Teismui pateiktame V. V. atsiliepime į ieškinį buvo nurodytas atitinkamas atsikirtimas, o būtent, kad CK 6.282 str. 1 d. nustato, kad tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Bendraatsakovis V. V. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad žala buvo padaryta ir dėl eismo įvykyje dalyvavusio automobilio vairuotojo E. R. kaltės, nes jis pažeidė KET punktų 127, 128, 131.4. ir kt. reikalavimus. Akivaizdu, kad arklys negalėjo taip staigiai iššokti į kelią, kad vairuotojas, kuris vykdo KET jam nustatytus reikalavimus, negalėtų sustabdyti savo automobilio ar kitaip išvengti galimo susidūrimo su gyvuliu. Todėl daro išvadą, kad vairuotojas nepasirinko saugaus greičio ir viršijo leidžiamą greitį, tai tai nulėmė eismo įvykio kilimą ir žalos atsiradimą bei jos dydį. E. R. be išlygų negalėjo viršyti jam nustatyto leistino 80 km/h greičio. Tai, kad vairuotojas viršijo leistiną greitį teisme pripažino jis pats pripažino - nurodė, kad važiavo apie 85 km/h greičiu, nors leistinas greitis buvo tik 80 km/h. Be to, jis nurodė, kad iki įvykio jis važiavo su ilgoms šviesomis ir matomumas su jomis būna apie 200-300 metrų, po to pamatė priešais atvažiuojantį kitą automobilį ir iki jo likus apie 150-200 metrų jis perjungė trumpąsias šviesas, po ko pamatė, kad tas lengvasis automobilis pradėjo keistai manevruoti - nuvažiavo į šio automobilio atžvilgiu buvusį dešinį kelkraštį, o netrukus po to jis pajuto smūgį. Arklys bėgo keliu ir jis jo nematė. Vairuotojas negali paaiškinti, kodėl jis iš karto po įvykio 2014-01-09 paaiškinime nurodė, kad jis iki įvykio pastebėjo dešiniu kelkraščiu priešais jį einančius du didelius gyvūnus, kurių vienas buvo tamsus, o kitas šviesus, kuris staiga ir metėsi į dešinę, į į važiuojamąją dalį, ir kurį jis partrenkė kairiu automobilio kampu. Nurodo, kad vairuotojo girtumo ir tachografo duomenys netikrinti.Atsakovas tvirtina, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, kad vairuotojas E. R. turėjo techninę galimybę laiku pastebėti pavojingą eismo saugumui situaciją. Be to, susidariusią pavojingą eismo saugumui situacija, jis galėjo ir privalėjo suprasti ir iš priešais jį važiavusio lengvojo automobilio keisto manevravimo. Todėl po tokio fakto pamatymo E. R. privalėjo nedelsiant intensyviai stabdyti jo vairuotą automobilį, kol bus aiški situacija, tačiau jis to nepadarė. Be to, teisme atsakovas V. V. ir liudytojas R. B. parodė, kad įvykio vietoje kelias yra platus ir ilgą laiką yra idealiai tiesus, iš vienos kelio pusės yra plynas laukas, o iš kitos pusės miškas, todėl jiems abiems padarius eksperimentą, kurio metu atkūrė įvykio metu buvusias aplinkybes, jie įsitikino, kad tamsoje arklys iš atvažiuojančio link jo automobilio matosi gerai ir tai patvirtina, kad E. R. turėjo tą arklį matyti, o jį pamatęs, privalėjo nedelsiant stabdyti automobilį (KET 128. p.), nes palaidų dviejų arklių ėjimas kelkraštyje tikrai yra pavojinga eismo saugumui situacija. Tačiau dėl nepateisinamo neatsargumo E. R. to nepadarė, kas įrodo, kad įvykis įvyko dėl jo kaltės, kuri pasireiškia nurodytų kelių eismo taisyklių pažeidimu.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teisme buvo prašoma išreikalauti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tachografo registracijos lapus, duomenis ir spaudinius apie tachografo užfiksuotus duomenis įvykio dienai, tačiau paaiškėjo, kad dėl ieškovės nerūpestingumo, neatsargumo to padaryti nebeįmanoma, nes nurodyti duomenys yra saugomi tik metus laiko, todėl šiuo metu nebėra išlikę.
Atsakovas nurodo, kad V. V. pateikti rašytiniai įrodymai įrodo, kad V. V. dar 2014-07-25 ginčijo savo kaltę ir civilinę atsakomybę ir tas aplinkybes nurodė savo 2014-07-25 atsakyme į ieškovės 2014-06-27 pretenziją. Tuo metu, kai po įvykio buvo praėję tik pusę metų, ieškovė turėjo galimybę tas aplinkybes patikrinti, tačiau dėl savo neteisėto neveikimo ieškovė to nepadarė ir delsė kreiptis į teismą, iki sueis nurodytas metų nurodytos informacijos saugojimo terminas. Mano, kad ieškovei galimai ir buvo žinoma informacija, kad V. V. nurodyti atsikirtimai dėl vairuotojo kaltės buvimo, yra pagrįsti, tačiau ieškovė, galimai nenorėdamas prarasti kliento (draudėjo), nesiėmė veiksmų šiai aplinkybei užfiksuoti ir išmokėtos drausimo išmokos susigrąžinimo. Teigia, kad nurodyti ieškovės veiksmai yra vertintini, kaip ieškoės kaltas elgesys, nes dėl tokio ieškovės elgesio šioje byloje tapo sunkiai įmanoma nustatyti nurodytų aplinkybių dėl vairuotojo neatsargumo ir kaltės, kas padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti, apsunkino galimybę nustatyti visas šiuo klausimu reikšmingas aplinkybes, tame tarpe tachografo duomenų gavimą, galimų liudytojų nustatymą ir jų aplinkybių prisiminimą po tokio ilgo laiko tarpo.
Be to, atsakovas nurodo, kad trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.), todėl ieškovė negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, o jis, apeliantas, kaip atsakovas, turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus (ieškovės) reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui (CK 6.107 str. 1 d., 6.101 str. 4 d. 4 p.). Todėl jis į ieškinį ir atsikerta nurodytomis aplinkybėmis.
Be to, apeliantas nurodo, kad CK 6.282 str. 3 d. nustato, jog teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį. Jis jau ilgą laiką dirba įvairius sezoninius darbus, o dėl sezoniškumo šiuo metu yra bedarbis ir pragyvena tik iš 102 Eur socialinės pašalpos ir 105,19 Eur nedarbo draudimo išmokos, nekilnojamojo ar kito vertingesnio turto jis neturi. Atsakovas teigia, kad jo turtinė padėtis yra bloga. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo iš jo priteista suma neatitinka prieš tai nurodytų teisės normų taisyklių bei pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl taikytinos CK 6.282 str. 1 d., 3 d. normos. Teigia iš jo priteistinas atlygintinos žalos dydis sumažintinas iki 500 eurų.
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į atsakovo R. L. apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti ir teismo sprendimą, kuriuo priteistas žalos atlyginimas iš atsakovo R. L. panaikinti, nes neįrodyta, kad žalą padarė R. L.. Taip pat prašo prie bylos prijungti žemėlapį, kuriame matyti įvykio vieta ir kuris teismui pateiktas 2015-12-03 kartu su ieškovės 2015-12-03 prašymu.
Ieškovė atsiliepimu nurodo, kad atsakovas apeliaciniu skundu kelia naujus reikalavimus ir teikia naujus įrodymus, kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, R. L. neteikė informacijos apie savo turtinę bei neprašė mažinti priteistą sumą dėl sunkios turtinės padėties.Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva neprivalėjo nagrinėti klausimo ar priteistina suma turi būti mažinama CK 6.282 str. 3 d ir CK 6.251 str. 2 d. numatytu pagrindu. Pažymi, kad CK 6.282 str. 3 d. numato, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, jei žala padaroma tyčia. Atsiliepimu ieškovė nurodo, kad R. L. turi būti visiškai atleistas nuo prievolės atlyginti žalą nesant pakankamai įrodymų, kad elektrinį piemenį išjungė R. L., atsakovų teiginiai byloje prieštarauja oficialiems rašytiniams įrodymams – administracinei bylos medžiagai, policijos pareigūnų ištirtoms aplinkybėms. V. V. nenorėjo įvardinti liudytojų, kurie, pasak jo, matė, kad elektrinį piemenį išjungė R. L.. Nurodo, kad teismas negalėjo remtis vien atsakovų teiginiais. Apgadinto automobilio greitis jokios įtakos avarijos kilimui neturėjo.
Atsakovas V. V. atsiliepimu į ieškovės ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus prašo ieškovės apeliacinio skundo netenkinti, o atsakovo R. L. apeliacinį skundą patenkinti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės.
Atsiliepimas
Atsakovas V. V. atsiliepimu į apeliacinius skundus nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su R. L. veiksmais dėl piemens atjungimo, šioje dalyje tinkamai vertino įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad abejoti R. L. paaiškinimais nėra pagrindo. Nurodo, kad jis nuo pat pradžių numanė, kad arkliai iš aptvaro buvo paleisti tyčia, nes buvo ramūs ir pabėgę anksčiau nebuvo. Kaime išgirdus kalbas, kad R. L. paleido arklius, jis jį susirado, R. L. pripažino paleidęs arklius ir patvirtino tai raštu. Nurodo, kad prijungti ar atjungti elektrinio piemens gnybtus įrankių nereikia ir tikrovėje akumuliatorius veikia neišsikrovęs mėnesį, todėl su tuo susiję ieškovės argumentai nepagrįsti, be to jais ieškovė negrindė ieškinio. Teigia, kad ginčui išspręsti informacija kiek jis turėjo arklių nėra reikšminga, nes nustatyta, kad įvykio metu kelkraščiu ėjo du arkliai.
Nurodo, kad atsakovo R. L. veiksmai yra priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala, kadangi jis tyčia atjungė elektrinį piemenį bei nutraukė užtvarą, dėl ko arkliai išbėgo į kelią, kai vienas arklys susidūrė su medveže ir dėl to buvo padaryta žala, todėl šio atsakovo atžvilgiu yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimus ir priteisti jam iš atsakovo R. L. žalos atlyginimą (CK 6.267 str. 1 d.. 6.245 str. 1 d., 4 d., 6.246 str. 1 d., 6.247 str., 6.281 str. 1 d.). Nurodytos aplinkybės įrodo, priešingai nei teigia ieškovė apeliaciniame skunde, kad R. L. veiksmai su padaryta žala yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo šioje byloje taikyti solidariosios civilinės atsakomybės, nes teismas šioje byloje nenustatė jokių bendrų abiejų atsakovų veiksmų. Nurodo, kad jis nėra kaltas dėl 2014-01-08 įvykusio seimo įvykio. Pritaikytos apsaugos priemonės užtikrino, kad arklys negalėtų išeiti į kelią.
Pažymi, kad administracinėje byloje jis buvo nubaustas pagal ATPK 131 str. 4 d., kur atsakomybė gali būti taikoma tik pėstiesiems, varovams (gyvulių, mopedų ar dviračių) ar kitiems asmenims, kurie naudojasi keliais (t.y. dalyvauja kelių eisme), o jis arklio nevarė, keliu nesinaudojo, eisme nedalyvavo, nebuvo gyvulių varovas ar raitelis, nebuvo eismo dalyvis, todėl KET IX skyriaus bei ATPK 131 str. 4 d. reikalavimai jam negali būti taikomi. Administracinėje byloje apie priešingus teisei R. L. veiksmus nenurodė, nes tada apie juos dar nežinojo. Be to, nurodo, kad eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės ir jo arklio sužalojimus sukėlė pats asmuo, kuris vairavo automobilį ir atsitrenkė į arklį, ir minėtas eismo įvykis bei turto sužalojimai įvyko būtent dėl šio asmens kaltės, kadangi jis pažeidė KET punktų 127, 128, 131 ir kt. reikalavimus. Vairuotojas nepasirinko saugaus greičio ar leidžiamą greitį viršijimo, kas nulėmė eismo įvykio kilimą ir to pasėkoje turto sužalojimą, t.y. žalos atsiradimą bei jos dydį.
Šalies argumentai
V. V. nurodo, kad jo veiksmai laikant arklį nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, buvo tinkami ir užtikrino, kad be priešingų teisei kito asmens kaltų veiksmu (įsikišimo) nebūtų padaryta žala kitam asmeniui, o jis neatliko jokių neteisėtų (ir delikto požiūriu) veiksmų ir nėra priežastinio ryšio tarp jo veikimo ar neveikimo ir žalos, o toks priežastinis ryšys galimas tik tarp Jūsų nurodytą automobilį vairavusio asmens ar mano arklį tyčia iš ganyklos paleidusio asmens. V. V. teigia, kad bylos aplinkybės patvirtina, kad vairuotojas R. R. turėjo techninę galimybę laiku pastebėti pavojingą eismo saugumui situaciją. Pamatęs kito automobilio manevravimą, E. R. privalėjo nedelsiant intensyviai stabdyti jo vairuojamą automobilį, kol bus aiški situacija, tačiau to nepadarė.
Pažymi, kad pirmos instancijos teisme buvo siekiama nustatyti nurodytas aplinkybes, susijusias su vairuotojo veiksmų atitikimu KET reikalavimams, tame tarpe ir dėl pasirinkto greičio, todėl buvo prašoma išreikalauti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tachografo registracijos lapus, duomenis ir spaudinius apie tachografo užfiksuotus duomenis įvykio dienai - 2014-01-08. Tačiau paaiškėjo, kad dėl ieškovės nerūpestingumo, neatsargumo to padaryti nebeįmanoma, nes nurodyti duomenys yra saugomi tik vienerius metus laiko, todėl šiuo metu nebėra išlikę. Tačiau byloje pateikti jo, atsakovo, rašytiniai įrodymai įrodo, kad tokiomis aplinkybėmis jis dar 2014-07-25 ginčijo su arklio laikymu ir jo paleidimu, kuris įvyko dėl jo veiksmų, susijusią kaltę ir civilinę atsakomybę ir tas aplinkybes nurodė ieškovei savo 2014-07-25 atsakyme į ieškovoės 2014-06-27 pretenziją. Tuo metu, kai po įvykio dar buvo praėję tik pusę metų, ieškovė turėjo galimybę tas aplinkybes patikrinti, nes, jos pasitvirtinus, jis įgytų teisę reikalauti draudimo išmokos sugrąžinimo iš minėtos įmonės. Tačiau dėl savo neteisėto neveikimo ieškovė to nepadarė, delsė kreiptis į teismą, iki sueis nurodytas vienerių metų nurodytos informacijos saugojimo terminas.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo V. V. nurodo, kad CK 1.125 str. 7 d. nustato, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o CK 1.127 str. 4 d. nustato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Byloje pareikštas iš draudimo teisinių santykių atsiradęs reikalavimas, kuriam turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris prasidėjo 2014-02-04 ir baigėsi iki 2015-02-04. Kadangi jo atžvilgiu reikalavimą ieškovė pareiškė tik po 2015-05-15, todėl ieškinio senaties terminą jis praleido. Pažymėtina, jog ieškovė yra įmonė, kuri užsiima ūkine-komercine veikla ir kurios tikslas pelno siekimas, todėl ieškovė veikia savo rizika ir jai taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai.
Senaties termino eigos metu nebuvo aplinkybių, kurios objektyviai trukdė ar sudarė kliūtis ieškovei laiku pareikšti ieškinį.
Atsakovas nurodo, kad jeigu būtų nuspręsta taikyti jam civilinę atsakomybę, tai teismo prašo taikyti CK 6.282 str. 1 d. ir reikalavimą atlyginti žalą atmesti šiuo pagrindu, t. y. įvertinus prieš tai nurodytas aplinkybes, kad, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.
Ieškovės kaltu elgesiu vertintina ir tai, kad ieškovė beveik pusantrų metų delsė kreiptis į teismą su atitinkamu ieškiniu, nors iš jo 2014-07-25 pateikto atsakymo į jos pretenziją Nr. R001477162 ieškovei buvo žinomi jo atsikirtimai dėl pačio vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio kilimo ar bent jau didelio neatsargumo, kuris padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti, kas apsunkina galimybe nustatyti visas šiuo klausimu reikšmingas aplinkybes, tame tarpe tachografo duomenų gavimą, galimų liudytojų nustatymą ir jų aplinkybių prisiminimą po tokio ilgo laiko tarpo.
Jeigu teismas nustatytų, kad yra pagrindas taikyti jam civilinę atsakomybę bei nėra pagrindo reikalavimo atlyginti žalą atmesti CK 6.282 str. 1 d. pagrindu, tai dėl prieš tai nurodytų aplinkybių teismo prašo taikyti CK 6.282 str. 3 d. ir atlygintinos žalos dydį sumažinti iki 1000 eurų. Taip pat atsakovas pažymi, jog ieškovė ieškinyje nurodė reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš jo ir bendraatsakovio R. L. solidariai, tačiau apeliaciniame skunde ieškovė pakeitė ieškinio reikalavimą ir dabar prašo priteisti visą sumą tik iš jo vieno, kas vertintina ieškinio dalyko pakeitimu. Be to, ieškovė ieškinyje bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškinį grindė ir motyvais, kad dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių jam ir R. L. taikytina solidarioji atsakomybė, tačiau apeliaciniame skunde pakeitė ir ieškinio faktinį pagrindą, nes šiuo metu ieškinį grindžia iš esmės kitomis aplinkybėmis.
Ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinis skundas tenkinamas ir priimamas naujas sprendimas priteisti solidariai žalos atlyginimą, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas ir iš atsakovo V. V., o atsakovo R. L. apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 dalis, 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus(CPK 185 str.), kaip minėta, nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), sutinka su AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai sprendė dėl gyvūnų savininko atsakomybės sąlygų, taip pat su argumentu, jog nagrinėjamu atveju, trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai nelaikytini nenugalimos jėgos aplinkybe ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas bei priėmė nepagrįstą sprendimą žalos atlyginimą priteisti tik iš vieno atsakovo R. L..
CK 6.267 str. 1 d. numato, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės. Asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių gyvūnų padarytą žalą. Pagal CK 6.270 str. 1 d. asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Taigi, iš aptartų įstatymo nuostatų yra akivaizdu, jog naminių gyvūnų savininkas už jų padarytą žalą kitų asmenų turtui neatsako tik esant nustatytai nenugalimai jėgai arba nukentėjusiojo asmens tyčiai ar dideliam neatsargumui.
Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinys priteisti solidariai iš atsakovų V. V. ir R. L. išmokėtos žalos atlyginimą tenkintas iš dalies – žalos atlyginimas priteistas tik iš atsakovo R. L.. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad gyvūnų savininkas V. V. laikėsi visų būtinų priemonių, kad jam priklausantys arkliai saugiai ganytųsi aptvare, o atsakovas R. L., siekdamas atkeršyti V. V., tyčia atjungė V. V. priklausančio arklių aptvaro elektrinį piemenį bei pažeidė aptvarą, sprendė, jog V. V. negalėjo numatyti, bei užkirsti kelio tam, kad kitas asmuo, keršydamas, tyčia jam priklausančius arklius išleis iš arklių aptvaro. Todėl, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad būtent R. L. veiksmai vertintini kaip ta aplinkybė, kurios arklių savininkas negalėjo kontroliuoti ir pašalinti, ir tai yra sąlyga, kurią numato CK 6.270 str. 1 d. (nenugalima jėga), kaip šalinanti gyvūno savininko civilinę atsakomybę dėl žalos atsiradimo (CK 6.253 str. 2 d.).
Apeliacinės instancijos teismas su paminėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir vertinimu nesutinka. Nagrinėjamu atveju civilinę atsakomybę galinčios pašalinti aplinkybės – nenugalimos jėgos apibrėžimas pateiktas CK 6.212 str. 1 d., iš kurios matyti, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.
Nenugalimos jėgos faktą privalo įrodyti skolininkas. Remiantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, inter alia, nenugalimos jėgos pagrindu. Nenugalima jėga – tai neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (CK 6.212 straipsnis; 6.253 straipsnio 2 dalis).
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/2010).
Apygardos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, o būtent tai, kad atsakovas R. L. laisvai pateko prie V. V. priklausančių arklių aptvaro, netrukdomas, be įrankių atjungė elektrinį piemenį bei pažeidė aptvarą, sprendžia, kad atsakovas V. V. kaip naminių gyvūnų, kuriuos laikė lauke, savininkas, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, kad tinkamai užtikrintų, jog elektrinio piemens neatjungs pašaliniai asmenys, jis nustos veikti dėl kitų, pvz. atmosferinių priežasčių, gedimo ar pan., bei arkliai nepabėgs nebeveikiant apsaugos priemonei. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad atsakovas V. V. aplinkybės, jog arklius bet kada gali išleisti iš ganyklos kiti asmenys ar ,nustojus veikti piemeniui, jie patys ištruks iš viela ribojamos ganyklos( aptvaro,) negalėjo numatyti ir kontroliuoti bei tam užkirsti tam kelio, nėra pagrindo. Taigi, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. L. veiksmai vertintini kaip aplinkybė, kurios gyvūnų savininkas negalėjo kontroliuoti ir pašalinti bei yra sąlyga, numatyta CK 6.270 str. 1 d. (nenugalima jėga), kuri šalina gyvūno savininko civilinę atsakomybę dėl žalos atsiradimo (CK 6.253 str. 2 d.). Nors byloje yra nustatyti savavališki R. L. veiksmai, apie kuriuos gyvūnų savininkas nežinojo, tačiau, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, tokie veiksmai nagrinėjamomis įvykio aplinkybėmis, nepripažintini kaip nekontroliuojami ir nenumatomi. R. L. veiksmų nėra pagrindo laikyti nenugalima jėga. Nors pirmosios instancijos teismas, padarė nuorodą ir į CK 6.253 str. 2 d. nuostatas iš kurių matyti, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos, tačiau nagrinėjamu atveju, savininko civilinė atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą, minėta, tik įrodžius buvus nenugalimą jėgą ar nukentėjusio asmens tyčią ar didelį nerūpestingumą. Be to, pažymėtina, kad bylos duomenimis atsakovui V. V. 2014-05-13 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas bei administracinis nurodymas, kuriuo jam pasiūlyta sumokėti 70 Lt baudą už tai, kad jis pažeidė ATPK 131 str. 4 d. (b.l. 84-85). V. V. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis, 2014-01-08, 20 val. 29 min., (duomenys neskelbtini) r. sav., kelias (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) km, laikydamas arklius aptvare greta kelio, paliko be priežiūros, neužtikrino, kad gyvūnas galėtų išeiti į kelią, ko pasėkoje, palaidas arklys išėjo į kelią ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė (b.l. 84-85). Nors atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas V. V. nurodo, kad jo veiksmai pagal ATPK 131 str. 4 d. negalėjo būti kvalifikuojami, tačiau nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, kad atsakovas V. V. dėl nurodytomis aplinkybėmis inkriminuoto teisės pažeidimo padarymo prisipažino ir gailėjosi (84-85).
Apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje nėra pagrindo teigti, jog vairuotojo veiksmuose galėjo būti didelio neatsargumo, ar tuo labiau tyčios požymių, lemiančių žalos atsiradimą ar jos padidėjimą. R. L. apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės dėl paties vairuotojo E. R. kaltės ir neatsargaus elgesio, konkrečiais įrodymais nepagrįstos, todėl vertinamos kaip deklaratyvios. Nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu E. R. paaiškino, kad iki sulėtinimo važiavo apie 85 km/h greičiu, po to apie 70-78 km/h greičiu, perjungė šviesas į artimąsias bei matė kaip kitas automobilis manevravo - pradėjo važiuoti kelkraščiu, po ko jis iš karto susidūrė su arkliu, tai neleidžia teigti, kad vairuotojas buvo neatsargus. Suprantama, kad eismo dalyviai negali tikėtis gyvūno važiuojamojoje kelio dalyje. Duomenų apie, žymiai viršytą greitį byloje nėra. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomas 5 km/h viršytas greitis dar savaime nepatvirtina, kad dėl šios priežasties nepavyko išvengti susidūrimo. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių nebejotinai ir pagrįstai teigti, kad vairuotojas objektyviai turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su arkliu, o teismo įvykis kilo dėl galimai viršyto greičio.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011 nurodyta, kad esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus – žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė nenustatinėtina, nes didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala atlyginama visais atvejais, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. UADB „ERGO Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2011). Esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus – žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė, minėta, nenustatinėtina, nes didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala atlyginama visais atvejais, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Nagrinėjamu atveju byloje nesant įrodytai nenugalimai jėgai ar nukentėjusio asmens tyčiai ar dideliam neatsargumui, atsakomybė nagrinėjamu atveju gyvūnų savininkui V. V. kyla be jo kaltės. Todėl apygardos teismas vertina, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovų V. V. ir R. L. galimo susitarimo prisiimti atsakomybę, atsakovų nurodytų aplinkybių patikimumo ir jų paaiškinimų analizė, teisiškai yra bereikšmė, nes gyvūnų savininko atsakomybė, minėta, kyla be jo kaltės.
Pagal CK 6.6 str.3 d. solidarioji skolininkų atsakomybė preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. CK 6.279 str. 1 d. numato, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.
Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamu atvejų žalos atsiradimas sąlygotas abiejų atsakovų veiksmų (R. L. tyčia išleido arklius, o jų savininkas atsakovas V. V. neveikimu neužtikrino tinkamos jų priežiūros, t.y. kad ir esant atjungtam elektriniam piemeniui arkliai negalėtų pabėgti iš ganyklos ar pašaliniai asmenys negalėtų laisvai atjungti prietaiso), kurie nors ir atlikti atskirai, tačiau jie priežastiniu ryšiu tiesiogiai susiję su atsiradusia žala. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog žala padaryta bendrais objektyviąja prasme atsakovų neteisėtais veiksmais, ir sudaro pagrindą jiems solidariai taikyti civilinę atsakomybę (CK 6.279 str.1 dalis). Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės apeliacinį skundą ir žalos atlyginimą taip pat priteisti ir iš V. V..
Apeliacinės instancijos teismas atsakovo R. L. apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netaikė CK 6.282 str. 1 ir 3 d. nuostatų ir nemažino atlygintinos žalos, vertina kaip nepagrįstus.
Kaip matyti, atsakovas R. L. prašo mažinti priteistą turtinės žalos atlyginimą atsižvelgiant į tai, kad automobilio vairuotojas E. R. padarė KET pažeidimus, tačiau,kaip jau minėta, byloje tokių įrodymų nepateikta. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad vairuotojas objektyviai turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su arkliu, kad eismo įvykis kilo dėl galimai viršyto greičio. Tachografo duomenų nebuvimas byloje niekaip nesąlygoja nukentėjusiojo asmens didelio neatsargumo ar kaltės dėl įvykio. Pirmosios instancijos teismui R. L. neteikė įrodymų dėl savo sudėtingos turtinės padėties. Nors kartu su apeliaciniu skundu pateikta apelianto pažyma apie jam išmokėtas išmokas patvirtina, kad R. L. laikotarpiu nuo 2015-01-15 iki 2015-05-18 išmokėta nedarbo draudimo išmoka, tačiau , atsižvelgiant į CK 6.282 str. 3 d. nuostatas, kad atlygintinos žalos dydis nemažinamas, kai žala padaryta tyčia, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus,teismas sprendžia, kad atsakovui R. L., kuris tyčiniais veiksmais išleido arklius iš aptvaro, nėra pagrindo mažinti priteistą žalos atlyginimą.
Ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į skundą prašo prijungti prie bylos pateiktą dokumentą – žemėlapį, kuris teismui pateiktas su 2015-12-03 prašymu, iš kurio, pasak ieškovės, matyti avarijos vieta, ir tvenkinys, prie kurio buvo atsakovas R. L.. Jie buvo pateikti pirmos instancijos teismui su prašymu skirti baudą. Iš bylos duomenų nematyti, jog teismas būtų nutaręs šių dokumentų nepriimti ( nutarties tuo klausimu nėra priimta). Dėl paties prašymo teismas sprendė 2015-12-04 nutartimi, jį atmetė, o nutarties aprašomojoje dalyje nurodo 2015-12-03 VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro rašto duomenis. Tas leidžia spręsti, jog šie duomenys prie bylos teismo jau pridėti, todėl apeliacinės instancijos teismui nebėra procesinio pagrindo tą klausimą nagrinėti pakartotinai.
Atsižvelgdama į visą tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys atsakovo V. V. atžvilgiu ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti pilnai (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Atsakovo R. L. apeliacinis skundas jame išdėstytai motyvais netenkintinas. Keičiant sprendimą, keičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kurioms paskirstytinos dalimis.
Motyvuojamoji dalis
Kadangi R. L. apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo V. V. atsiliepime nurodyti teiginiai ir vertinimai nepripažinti pagrįstais, prašomos priteisti patirtos bylinėjimosi apeliaciniame procese išlaidos jam nepriteistinos.
Kadangi 2015-11-26 Anykščių rajono apylinkės teismo nutartimi apeliantas R. L. buvo atleistas nuo dalies – 248 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą (b.l.139), todėl šios išlaidos nepriteisiamos.
AB „Lietuvos draudimas“, teikiant apeliacinį skundą, sumokėjo 309 Eur žyminio mokesčio ( b.l.129). Skundą patenkinus, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo V. V..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Priteisti ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) solidariai iš atsakovų R. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) 13738 ( trylika tūkstančių septyni šimtai trisdešimt aštuonis )Eur 12 ct žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą 13738,12 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-06-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisti AB „Lietuvos draudimas“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) iš R. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 154,5 Eur žyminio mokesčio išlaidų, patirtų pirmos instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš R. L. ir V. V. po 4, 11 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios yra mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.
Priteisti AB „Lietuvos draudimas“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) iš V. V.(a.k. (duomenys neskelbtini) 309 Eur žyminio mokesčio išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos procese.