Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 pagal pareiškėjo V.P. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „TEO LT“, D.P. dėl patikrinimo akto ir sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 39.4 punktu ir nurodė, kad visais atvejais rengiamas detaliojo plano dokumentas, apibūdinantis būsimą planuojamojoje teritorijoje statinį, t. y. statinių vizualizacija. Dėl šios priežasties dar detaliojo planavimo procese vertintinas planuojamų statyti statinių poveikis aplinkinėse teritorijose esančių statinių savininkų gyvenimo ir veiklos sąlygoms. Pažymėjo, kad šis įvertinimas nebuvo atliktas, nepaisant to, kad dalis būsimo statinio sprendinių prieštarauja kaimyninių sklypų valdytojų interesams bei normatyviniams planavimo dokumentams.

Pažymėjo, jog sklype, esančiame Lvovo g. 21A, Vilniuje, projektuojamas iki 15 aukštų pastatas, kurio aukštis – iki 52 m. Automobilių parkavimas projektuojamas požemyje ir aikštelėje kieme, kas suponuoja inžinerinės paskirties statinio – parkavimo aikštelės – statybą. Minėti projektiniai sprendiniai, pareiškėjo teigimu, prieštarauja Aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (toliau – ir Reglamentas STR 2.02.02:2004) nuostatoms. Teigė, jog atstumai, numatyti Reglamento STR 2.02.02:2004 3 priedo 1.1 punkte, nėra užtikrinami, kadangi 52 m aukščio pastato atstumas iki žemės sklypo ribos turėtų būti 24,75 m. Tuo tarpu iš į bylą pateiktų detaliojo plano brėžinių matyti, kad atstumas nuo pareiškėjui bendrosios nuosavybės teise priklausančio sklypo ribos iki leidžiamos užstatyti aukštuminės dalies (12-15 m) yra (pagal mastelį) tik apie 15 m, kas įgalino teigti, kad detalusis planas patvirtintas pažeidžiant jo šeimos bei kaimyninių butų savininkų (naudotojų) interesus.

Nurodė, kad netinkamai detaliajame plane sprendžiamas ir pareiškėjo patalpų bei apskritai pastato, kuriame yra jam nuosavybės teisėmis priklausančios patalpos, insoliavimas. Faktas, kad butą nupirko statybinė organizacija, negali būti pakankamas patvirtinti, kad rengiamas detalusis planas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu buto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, paskirtis yra gyvenamoji, o akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „YIT Kausta“ yra planuojamo statinio žemės sklype, esančiame Lvovo g. 21A, Vilniuje, generalinis rangovas. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad įvardinti asmenys numatė, įtvirtino patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) Vilniuje, paskirtį ateityje. Teigė, kad toks planuojamas „savavališkas“ patalpų paskirties pakeitimas, juo labiau atliktas valstybės pareigūnų, prieštarauja galiojantiems įstatymams, pastato, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, gyventojų valiai.

Akcentavo, kad toks patalpų paskirties pakeitimas, kurį sankcionavo Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – Vilniaus VSC), galimas tik esant atitinkamoms sąlygoms, kurių visiškai netyrė minėto centro atstovai:

1) Vilniaus VSC atstovai nepateisinamai ignoravo tą aplinkybę, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) Vilniuje, yra antrame pastato aukšte, dėl ko, jeigu šio buto savininkai ir turėtų ketinimą pakeisti patalpos paskirtį, turėtų privalomai gauti ne tik visų pastato bendraturčių sutikimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.82 straipsnio 1 dalis), bet ir žemės sklypo savininkų sutikimą, kadangi neišvengiamai toks papildomas įėjimas būtų susijęs su papildomų antžeminių konstrukcijų montavimu. Vilniaus VSC tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamybės principą;

2) Rėmėsi Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, kad pasiūlymas keisti gyvenamųjų patalpų paskirtį iki projektavimo sąlygų išdavimo turi būti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka viešai aptartas su bendrijos nariais ir kitais butų bei kitų patalpų savininkais. Nurodė, kad tokia viešo aptarimo tvarka yra patvirtinta Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 200 „Dėl pasiūlymų keisti daugiabučio namo gyvenamųjų patalpų paskirtį viešojo aptarimo tvarkos patvirtinimo“. Pažymėjo, jog pažeidžiant šių teisės aktų nuostatas, iš gyventojų atimama bet kokia galimybė pareikšti savo nuomonę dėl patalpų paskirties pakeitimo, ar net prieštarauti dėl patalpų paskirties pakeitimo, kuris pablogins jų gyvenimo sąlygas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Reglamentą STR 2.02.02:2004 administracinės patalpos priskiriamos prie visuomeninės paskirties kategorijos ir jos negali būti be insoliacijos. Nurodė, kad tam, jog būtų pakeista patalpų paskirtis pagal Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.07.01:2002) ar bent būtų padaryta prielaida dėl būsimo paskirties keitimo, reikėjo gauti kitų gyvenamojo namo bendraturčių sutikimą, parengti projektą ir gauti statybos leidimą.

Laikėsi pozicijos, kad nebuvo tinkamai atlikta pastato butų insoliacijos skaičiavimų kontrolė, kurią atliko projektuotojas UAB „Senojo miesto architektai“, nes, kaip matyti iš pridedamo pastato antro aukšto plano, higieninės ekspertizės protokole nurodytas neinsoliuojamas butas (Nr. 5) yra visiškai greta kito buto, kurio langas taip pat, kaip ir buto Nr. 5, yra nukreiptas į projektuojamą penkiolikos aukštų pastatą. Tai butas Nr. 4. Pareiškėjo butas yra visiškai šalia šių butų, dėl ko jo insoliavimo parametrai negali iš esmės skirtis nuo kitų butų. Pabrėžė, kad nepaisant pateikto pareiškėjo atstovo prašymo, nebuvo leista susipažinti su pareiškėjo buto insoliacijos skaičiavimais.

Manė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis nebuvo informuotas apie rengiamą detalųjį planą, kaip to reikalauja Nuostatų 27.2 punktas, yra nepagrįstas, kadangi iš UAB „Senojo miesto architektai” (detaliojo plano rengėjas) pateikto 2006 m. gegužės 12 d. išsiųstų registruotų laiškų sąrašo matyti, jog pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui D.P. buvo išsiųstas registruotas laiškas adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius. Teigė, jog Nuostatų 27.2 punkto reikalavimai buvo įvykdyti. Sistemiškai aiškindamas Nuostatų 27.2. ir 28 punktus, padarė išvadą, jog informacija apie detaliojo plano rengimą turi būti siunčiama registruotu laišku nekilnojamojo daikto savininkui Nekilnojamojo turto registre nurodytu adresu. Nurodė, kad iš pateikto VĮ „Registrų centras” išrašo matyti, jog pareiškėjas turi butą (duomenys neskelbtini) Vilniuje, todėl UAB „Senojo miesto architektai” pagrįstai siuntė registruotą laišką šiuo adresu. Be to, vadovaujantis Nuostatų 28 punkto nuostatomis (nekilnojamojo daikto savininkų daugiau nei dešimt), informacija apie detaliojo plano rengimą buvo paskelbta dienraščio „Lietuvos rytas” priede „Sostinė” (2006 m. gegužės 2 d. Nr. 98).

Nurodė, kad Nuostatai nenumato planavimo organizatoriaus pareigos registruotu laišku siųsti informaciją apie detaliojo plano rengimą faktinės arba deklaruotos asmens gyvenamosios vietos adresu. Teigė, jog pareiškėjo skunde minimas CPK 122 straipsnis šiuo atveju apkritai netaikytinas, nes minėta teisės norma numato procesinių dokumentų įteikimo vietą nagrinėjant civilines bylas, o nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo informavimo apie detaliojo plano rengimą.

Atkreipė dėmesį į tai, kad visos visuomenės dalyvavimą teritorijų planavimo procese užtikrinančios procedūros buvo atliktos, todėl VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2006 m. rugsėjo 1 d. pagrįstai patvirtino aktą Nr. (100)-11.81-311 ir įrašė minėtame dokumente teigiamą išvadą dėl siūlymo tvirtinti parengtą žemės sklypo, esančio Lvovo g. 21A, Vilniuje, detaliojo plano projektą.

Pasak atsakovo, detaliojo planavimo tikslas yra ne statyba ar rekonstrukcija, kaip klaidingai nurodo pareiškėjas, bet žemės sklypo naudojimo ir tvarkymo režimo nustatymas, t. y. detaliųjų planų sprendiniuose nustatyta teritorijos naudojimo būdo ar pobūdžio ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma, privaloma rengiant statinių statybos ir kitos veiklos projektus. Pažymėjo, kad detaliojo planavimo tikslas yra nurodytas tiek 2004 m. gruodžio 2 d. sutartyje Nr. 04102 (2.1.1. punktas), tiek ir 2006 m. balandžio 7 d. išduotose Planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. A620-82-(10.9-MPD-3) ir jis niekada nesikeitė, o tai reiškia, jog pareiškėjo teiginys, kad UAB „Lintel” pakeitus planavimo tikslą (iš rekonstrukcijos į statybą), atitinkamai turėjo būti pakeista ir sutartis dėl detaliojo plano organizatoriaus teisių perdavimo bei pakartotinai atlikti 2004 m. gruodžio 2 d. sutarties 2.2.3. punkto nurodyti veiksmai, yra visiškai nepagrįstas.

Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas, skaičiuodamas atstumą iki jam priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, nepagrįstai nurodė, jog statinio aukštis yra 52 m, kadangi tai yra Tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366 patvirtintas maksimalus statinio aukštis nuo žemės paviršiaus. Nurodė, jog iš pagrindinio detaliojo plano brėžinio matyti, kad šalia pareiškėjui priklausančio žemės sklypo projektuojamas 5 ir 12 aukštų statinys (didesnė pastato dalis yra 5 aukštų), kas reiškia, jog šiuo atveju nebus pasiektas maksimalus ginčijamu Tarybos sprendimu patvirtintas pastato aukštis, taigi ir atstumas iki sklypo ribos bus daug mažesnis nei skunde nurodo pareiškėjas.

Nurodė, kad Reglamente STR 2.02.02:2004 įtvirtintų statinių išdėstymo sklype reikalavimų pagrindinis tikslas yra gretimų sklypų savininkų ar naudotojų teisėtų interesų apsauga. Pažymėjo, jog pareiškėjas, teigdamas, kad projektuojamas statinys yra per arti jam priklausančio sklypo ribos, nepateikė jokių įrodymų, kaip dėl to bus pažeisti jo interesai, nes pareiškėjas tiesiog rėmėsi formaliu minėtame reglamente įtvirtintu kriterijumi. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju akivaizdu, jog vadovavimasis vien formaliu kriterijumi reikštų teisingumo, sąžiningumo principų ignoravimą. Teigė, jog sklypo, esančio Lvovo g. 21A, Vilniuje, detalusis planas buvo patvirtintas atlikus daugybę įvairiausių teisės aktuose numatytų procedūrų, laikantis teisės aktų reikalavimų, nei viena ginčijamą detalųjį planą derinusi ar tikrinusi institucija nenustatė esminių pažeidimų, todėl manė, kad sklypo, esančio Lvovo g. 21A, Vilniuje, detaliojo plano panaikinimas prieštarautų tiek Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo, tiek ir Reglamento STR 2.02.02:2004 paskirčiai.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog detaliajame plane netinkamai sprendžiamas pareiškėjui priklausančių patalpų insoliavimas, kadangi šis teiginys nepagrįstas jokiais įrodymais. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių skaičiavimų, atliktų kompetentingų asmenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog pareiškėjui priklausantis butas nebus insoliuojamas. Pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė tik Vilniaus VSC 2006 m. birželio 27 d. Projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokolą Nr. 12-1386, iš kurio turinio akivaizdu, jog pareiškėjui priklausančio buto insoliacijos trukmė bus užtikrinta. Pareiškėjas skunde nurodė, jog, pastačius projektuojamą pastatą, butas, esantis (duomenys neskelbtini) Vilniuje, nebus insoliuojamas, tačiau atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) Vilniuje, priklauso ne pareiškėjui, o trečiajam asmeniui. Be to, net ir šalia esančių butų insoliacijos trukmė gali skirtis.

Anot AB „TEO LT“, pareiškėjas skunde nepagrįstai sutapatino informavimą apie detalųjį teritorijų planavimą bei procesinių dokumentų įteikimą. Vadovaujantis CPK 121 straipsniu, dalyvaujantys byloje asmenys privalo nedelsdami informuoti teismą ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą. Tuo atveju, jeigu šios pareigos yra nesilaikoma, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir laikomi įteiktais. Tuo tarpu, visuomenės domėjimasis detaliojo planavimo sprendiniais yra suprantamas kaip suinteresuoto asmens teisė gauti informaciją, o ne kaip pareiga atstovauti ginamus teisėtus interesus teisme. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad detaliojo planavimo procese šalių nesieja nei sutartiniai, nei procesiniai ar kitokie teisiniai santykiai. Nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimams pagrįsti taip pat nepagrįstai taikė CK 2.16-2.17 straipsnius, kadangi gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai taip pat siejami su pareiga informuoti sutartiniais ir kitais santykiais susijusias šalis su gyvenamosios vietos pasikeitimu.

Teigė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė įrodymų, kaip su detaliojo planavimo sprendinių tvirtinimu susijusios administracinės procedūros pažeidžia ar gali pažeisti jo teisėtus interesus. Skunde Vilniaus apskrities viršininkui pareiškėjas prašė sustabdyti teritorijų planavimo procedūrą ir patikrinti vykdomų statybų teisėtumą vien vadovaudamasis subjektyviu manymu, kad greta esančiame žemės sklype vykdomos statyboms reikalingas statybos leidimas, bei nepagrįstu teiginiu, kad yra pažeistas detaliojo planavimo procedūrų viešumas.

Tretysis suinteresuotas asmuo D.P. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

Rėmėsi ginčo metu galiojusių Nuostatų 27.1, 27.2 ir 28 punktais ir pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog planavimo organizatorius Nuostatuose nustatytų įpareigojimų laikėsi, ką akivaizdžiai įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai: apie pradėtą rengti sklypo, essančio Lvovo g. 21A, Vilniuje, detalųjį planą buvo paskelbta 2004 m. gruodžio 10 d. dienraščio „Lietuvos rytas” priede „ Sostinė”; 2005 m. sausio 17 d. įvyko detaliojo plano viešas svarstymas; 2006 m. gegužės 2 d. dienraščio „Lietuvos rytas” priede „Sostinė” buvo pateikta informacija, kad sklypo, esančio Lvovo g. 21, Vilniuje, detalusis planas parengtas; viešas detaliojo plano svarstymas vyko 2006 m. gegužės 31 d., kurio metu detaliojo plano sprendiniams iš esmės pritarta be pastabų; pareiškėjui buvo siųstas laiškas su atitinkama informacija VĮ „Registrų centras” registruoto buto adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, tačiau minėtas laiškas buvo grąžintas siuntėjui su žyma „gavėjo nerasta”. Atkreipė dėmesį į tai, kad gramatiškai aiškinant Nuostatų 28 punktą, matyti, jog vėl, pakartotinai, informaciją apie detalųjį planavimą skelbti šalies dienraštyje ar vietos spaudoje planavimo organizatorius neprivalėjo.

Akcentavo, kad pareiškėjo skunde nurodomos CK ir CPK normos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes jos nereguliuoja asmens informavimo apie detaliojo plano rengimo procedūrą. Padarė išvadą, kad pareiškėjo, kaip visuomenės nario, subjektinė teisė dalyvauti teritorijų planavimo procese nebuvo pažeista.

Nurodė, kad atlikus detaliojo plano projekto paveldosauginę ekspertizę, buvo padaryta išvada, kad detaliojo plano projektas atitinka Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius. Vilniaus VSC Projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokole taip pat buvo konstatuota, kad detalusis planas atitinka visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimus. 2006 m. birželio 9 d. vykusiame Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje pritarta sklypo, esančio Lvovo g. 21A, Vilniuje, detaliojo plano rengimui. Atkreipė dėmesį į tai, kad priimant 2009 m. rugsėjo 1 d. aktą Nr. (100)-11.81-311 jokių esminių pažeidimų nubuvo nustatyta, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo reikalavimas panaikinti šį aktą yra nepagrįstas, skundas šioje dalyje atmestinas.

Pažymėjo, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, teikdamas pirminį skundą teismui, kuriuo prašė panaikinti 2006 m. rugsėjo 1 d. aktą Nr. (100)-11.81-311, jau žinojo, kad yra svarstomi su detaliuoju planavimu susiję klausimai. Be to, pranešimas, kad Taryba 2006 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1366 2006 m. lapkričio 4 d. buvo paskelbtas dienraščio „Lietuvos rytas” priede „Sostinė”. Pabrėžė, kad iš priimto sprendimo pavadinimo pareiškėjas ir kiti suinteresuoti asmenys aiškiai galėjo numatyti, kad juo spręstas sklypo, esančio Lvovo g. 21A, Vilniuje, detaliojo plano tvirtinimo klausimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad jokių kliūčių, kurios objektyviai trukdė laiku domėtis priimto sprendimo turiniu ir jo sukeliamomis pasekmėmis, pareiškėjas nenurodė, dėl ko teismas padarė išvadą, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apie priimtą sprendimą turėjo kreiptis į teismą. Nurodė, kad patikslintas pareiškėjo skundas, kuriame buvo suformuluotas reikalavimas panaikinti Tarybos 2006 m. sprendimo Nr. 1-1366 dalį, teismui buvo pateiktas 2006 m. gruodžio 18 d., t. y. praleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, todėl byla šioje dalyje ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu buvo nutraukta.

III.

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas dėl skundo padavimo termino skaičiavimo pradžios, todėl sprendimas, remiantis ABTĮ 143 straipsniu, naikintinas. Šiuo aspektu remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisykle dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto termino skaičiavimo pradžios momento (administracinės bylos Nr. A5-63/2003, AS15-89/2006, AS7-241/2006, A14-86/2007, A14-110/2007).

2. Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl proceso šalių lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam ir rungimosi principų.

3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį ir netyrė apelianto skundo pagrįstumo dėl nei vieno iš apelianto nurodytų argumentų, susijusių su detaliojo planavimo dokumento atitiktimi teisės aktams. Tokiu būdu teismas neatsakė į pagrindinius apelianto reikalavimus ir pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-850/2006 suformuotos praktikos.

Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai buvo analogiški argumentams, išdėstytiems pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui.

Teismas akcentavo, jog kitas pareiškėjo reikalavimas pareikštas dėl Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto, kuriuo pritarta teritorijos detaliojo plano rengimui, panaikinimo. Detaliojo planavimo dokumentų tikrinimas yra teritorijų planavimo valstybinės priežiūros sudėtinė dalis (Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalis) ir savo ruožtu detaliojo teritorijų planavimo dalis, reikšminga tolesnei detaliojo planavimo procedūros eigai, o nagrinėjamu atveju, baigiamajam teritorijų planavimo etapui, ypač teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijai. Taigi, ginčijamas Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. (100)-11.81-311 pagal savo sukuriamas teisines pasekmes yra reikšmingas tik tolesnei teritorijos detaliojo planavimo eigai (teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijai), jos vertinimui. Skundžiamu sprendimu apygardos administracinis teismas bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimo 1-1366 2 punktą, kuriuo detalusis teritorijos planas patvirtintas, bylą nutraukė, tuo užkirsdamas kelią procesiškai tikrinti ir vertinti viešojo administravimo akto teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, tai reiškia, kad reiklavimo dėl Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-311 panaikinimo nagrinėjimas nesukels tiesioginių teisinių pasekmių pareiškėjui, t.y. realiai neapgins teisių ar teisėtų interesų. Dėl to, jog nenustatytas pastarojo materialinis teisinis suinteresuotumas pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 154 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui paduoti teikimą dėl proceso atnaujinimo. Šios teisės realizavimas galimas esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, jog procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutartimi ar nutarimu gali būti atnaujintas, jei bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Vadovaujantis ABTĮ 47 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teisėjas turi nusišalinti, jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu.

Taigi viena iš esminių tinkamo administracinio proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, o bylą nagrinėjantys ir į teismo (bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos) sudėtį įeinantys teisėjai nebūtų tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, taip pat kad proceso šalims nekiltų kitokių abejonių jų nešališkumu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Priešingu atveju, būtų rizikuojama tuo pasitikėjimu, kurį teismai turi kelti visuomenėje, o svarbiausia - proceso šalims. Todėl proceso teisės normos, garantuojančios teismo (teisėjo) nešališkumą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinį, šios teisės reikšmę demokratinėje ir teisės viršenybe grindžiamoje visuomenėje.

Šių nuostatų, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo, taikymas taip pat yra glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio taikymu, kurio praktiką formuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“, įvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi du aspektus. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y., teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr. pvz. bylą Hauschildt v. Danija). Atitinkamai, ar teismas yra šališkas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatyta, remiantis subjektyvumo testu, t. y., konkretaus teisėjo asmeninio įsitikinimo pagrindu konkrečioje byloje. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyvia prasme: teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje Thorgeir Thorgeirson v. Islandija Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan..

Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartyje, pareiškėjo V.P. apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininku buvo teisėjas Stasys Gudynas. Jo sūnus Simas Gudynas yra trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje dalyvavusios TEO LT, AB interesus šioje byloje atstovavusios advokatų kontoros Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN advokatas. Šios kontoros interneto tinklalapyje (www.lawin.lt) pažymima, kad jis šiuo metu vadovauja Turto ir aplinkosaugos praktikos grupei, t. y. tokiai praktikos grupei, kurios veiklos sritis labiausiai atitinka teisme nagrinėto ginčo materialinį teisinį pobūdį (teismas nagrinėtas ginčas buvo susijęs su detaliojo planavimo procedūromis ir naujo statinio statyba), bei specializuojasi inter alia teritorijų planavimo srityje. Sprendžiant pagal paminėtos kontoros tinklalapyje skelbiamą informaciją, galima manyti, kad ši kontora turi tam tikrą organizacinę struktūrą, jos veikla remiasi komandiniu darbu ir kontoros vienybe, bendru jos advokatų (advokatų padėjėjų) siekiu maksimaliai gerai patenkinti klientų poreikius ir lūkesčius, bendru rūpinimusi kontoros gerove.

Atsižvelgusi į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką aiškinant teismo nepriklausomumo ir nešališkumo teisinius principus bei procesines garantijas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti faktai administracinės bylos Nr. A502-906/2008 nagrinėjime dalyvavusiems asmenims galėjo sukelti abejonių dėl teismo (administracinę bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos narių) nešališkumo objektyviuoju aspektu.

Todėl konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas, t. y. procesas administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 atnaujintinas siekiant siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su galimu administracinę bylą Nr. A502-906/2008 nagrinėjusių teisėjų šališkumu bei sudaryti sąlygas bylos šalims pateikti įrodymus dėl šių aplinkybių egzistavimo.

Todėl procesas administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 atnaujinamas, o administracinė byla pagal pareiškėjo V.P. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „TEO LT“, D.P. dėl patikrinimo akto ir sprendimo dalies panaikinimo perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalis, 160 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 159 straipsnio 1 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 ir administracinę bylą pagal pareiškėjo V.P. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „TEO LT“, D.P. dėl patikrinimo akto ir sprendimo dalies panaikinimo perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.