Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Budrys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. J. (V. J.) (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-11-20 nutarimo, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 173 straipsnio 2 dalyje ir nubausta 850 € bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. pripažintas kaltu ir nubaustas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, 2017-08-01 14.25 val., neužtikrino, kad (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios kuro talpyklos, o būtent trys talpos po 1200 kg kiekvienoje talpoje, kuriose laikomi dyzeliniai degalai, kurių vienoje buvo apie 900 l dyzelinių degalų ir apie 100 l dyzelinių degalų supilstytų į penkias po 20 l plastmasines talpas, nustatyta tvarka būtų įregistruotos Vilniaus AVMI Vilniaus miesto teritoriniame skyriuje. Taip pat neužtikrino, kad būtų vedama talpykloje laikomų degalų apskaita, pildomas bei Vilniaus AVMI Vilniaus miesto teritoriniame skyriuje užregistruotas kuro talpyklose laikomų naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų apskaitos žurnalas. Šiais savo veiksmais V. J. pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2011-01-25 įsakymu Nr. VA-16 patvirtintų Naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų ir gamtinių dujų apskaitos taisykles (toliau – Taisyklės).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu nutarimu bei pateiktu apeliaciniu skundu, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-11-20 nutarimas yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas įvertinus visas byloje esančias faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Apeliantas skunde neigia, kad patalpoje, kurioje buvo atliktas patikrinimas, laikė dyzelinį kurą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis pažeidė Taisykles, kadangi fotografijose užfiksuotose talpose buvo laikomas ne dyzelinis kuras, o vanduo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, nepaneigė apelianto keliamos versijos ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nutarimą bei skundui nagrinėti pateiktą medžiagą, su tokia apelianto pozicija sutikti negali.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė apelianto iškeltą versiją dėl užfiksuotose talpose laikomo vandens. Ši apelianto įvykių versija paneigta vadovaujantis liudytojų V. Ž. ir D. U. duotais parodymais, patalpose darytomis fotonuotraukomis. Byloje nenustatyta, kad liudytojai norėtų apkalbėti apeliantą, todėl apeliacinės instancijos teismas abejoti jų duotais parodymais, pagrindo neturi. Kaip matyti iš administracinio nusižengimo byloje esančio tarnybinio pranešimo (t. 1 b. l. 4), fotonuotraukų (t. 1 b. l. 5-10), teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymų (t. 1 b. l. 21-27), pats apeliantas pripažino, kad turi teisėtai įsigijęs dyzelinio kuro ir paprašytas tiksliai nurodė kurioje vietoje yra laikomi likučiai iš 3000 l dyzelinio kuro, pirkto iš įmonės (duomenys neskelbtini) (2017-06-30 PVM sąskaita faktūra). Apeliantas nei patikrinimo metu, nei surašant administracinio nusižengimo protokolą, neginčijo, kad talpose laikomas dyzelinis kuras. Taip pat fotonuotraukose matyti, kad užfiksuotos talpos nėra tuščios, jose esantis skystis yra tamsus, angare yra įrengta speciali įranga, kuri yra reikalinga kurui išpilstyti. Juo labiau, teismo manymu, jokių ypatingų specialių žinių policijos pareigūnui turėti nereikia, kad jis gebėtų atskirti dyzelinį kurą nuo vandens. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apelianto duotais parodymais ir iškelta versija, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje ištirtiems įrodymams ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Argumentai, kuriuose apeliantas kelia klausimą dėl patalpų priklausymo UAB (duomenys neskelbtini), reikšmės neturi, kadangi ANK 173 straipsnio 2 dalyje atsakomybė numatyta už naftos produktų, biokuro, bioalyvų ir kitų degiųjų skystų produktų apskaitos taisyklių pažeidimą. Ši teisės norma nukreipia į Taisykles, kurių 6 punkte numatyta, kad ūkio subjektai, ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys taisyklėse nustatytais atvejais privalo pildyti atitinkamus naftos produktų, bioproduktų, kitų degiųjų skystų produktų ir SGD apskaitos žurnalus, kurių pavyzdinės formos pateiktos Taisyklių 1–6 prieduose. Nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad apeliantas nesilaiko Taisyklėse numatytų reikalavimų, o administracinė atsakomybė kylą nepriklausomai nuo pažeidimo padarymo vietos. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad 3000 l nupirkto kuro iškarto buvo išpilstyta į žemės ūkio techniką, laikytina nepagrįsta, kadangi administracinio nusižengimo byloje nėra pateiktą jokių šį faktą patvirtinančių įrodymų. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra pažeidėjo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta versija, ir tai nėra pagrindas, dėl kurio reikėtų apylinkės teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nutarimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-11-20 nutarimo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-11-20. nutarimą nepakeistą ir V. J. apeliacinį skundą atmesti.