Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. ir G. A. pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d. išteisinti, nenustačius jų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. ir G. A. buvo kaltinami ir atiduoti teismui dėl to, kad veikdami grupėje pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą, t.y. pagal bendrai parengtą planą, pasiskirstę vaidmenimis, turėdami tikslą pagrobti didelės vertės automobilį, 2001m. sausio 18 d., apie 4 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, G. A. saugant, kad pašaliniai asmenys nesutrukdytų padaryti nusikaltimo, E. J. išlaužė kieme stovėjusio automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių spynelę, įsibrovė į automobilio saloną, siekdamas pajungti automobilių vagystėms skirtą prietaisą ir užvesti vagiamą automobilį, išlaužė mašinos užvedimo spynelę, ištraukė automobilio prietaisų skydelį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes į nusikaltimo vietą atvykus policijos pareigūnams abu buvo sulaikyti, t.y. padarę nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d.

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu E. J. ir G. A. , pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d., išteisinti, nenustačius jų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir pripažinti kaltu E. J. pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d. bei paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose, į bausmę įskaitant laiką, išbūtą kardomajame kalinime. Taip pat prašo pripažinti kaltu G. A. pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d. bei paskirti dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose, į bausmę įskaitant laiką, išbūtą kardomajame kalinime.

Prokuroras teigia, kad teismas, išteisindamas E. J. ir G. A. , padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, neparemtas įrodymais, pagristas prielaidomis ir spėlionėmis.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad elektroninio prietaiso įrodomoji vertė yra abejotina bei, kad liudytojų V. G. , A. E. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Prokuroras nurodo, kad liudytojas V. G. papildomoje apklausoje ir teisme patikslino savo pirminius parodymus paaiškindamas, kad nepamena, ar liudytojas A. E. dalyvavo E. J. sulaikymo metu. Su tarnybiniu pranešimu jis pateikė prietaisą, tačiau kas ir kokiomis aplinkybėmis jį rado ir jam pateikė, nepamena. Šio liudytojo 2001 m. sausio 22 d. apklausos protokole nurodyta, kad po sulaikymo jis vėl sugrįžo į įvykio vietą, ten rado blokelį, tačiau tokių aplinkybių nepamena. Prokuroras teigia, kad šie liudytojo V. G. parodymai neprieštarauja liudytojo A. E. parodymams. Be to, teisme liudytojas V.G. paaiškino, kad jo papildomoje apklausoje jo duoti parodymai yra tikslesni, o A. E. paaiškino, kad pirminės apklausos metu apie prietaiso radimo aplinkybes neminėjo. Pažymi, kad liudytojas V.Č. duoti parodymų apie prietaiso suradimo E. J. sulaikymo vietoje bei A. E. buvimą šioje vietoje aplinkybes negalėjo, nes prie garažų masyvo pastato V. Č. atvyko po E. J. sulaikymo. Liudytojas A.E. paaiškino, kad po E. J. sulaikymo jis sugrįžo prie V. G. sulaikyto G. A. . Todėl prokuroras teigia, kad liudytojas V. Č. šių įvykių matyti negalėjo. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojo A. E. parodymus ir į tai, kad prietaiso atpažinimas buvo atliekamas praėjus ketveriems metams po 2001 m. sausio 18 d. įvykių.

Teismas neteisingai vertino liudytojo R. B. parodymus. Tiek prokuratūroje, tiek teisme šis liudytojas parodė, kad E. J. jis prispaudė keliu, I. T. jam padėjo sulaikytą vyriškį pakelti. Tuo metu prie jo ir I. T. buvo A. E. , kuris E. J. gulėjimo vietoje rado prietaisą. Todėl prokuroras teigia, kad liudytojai A. E. , V. G. , V. Č. papildė bei patikslino ankstesnius savo parodymus, o liudytojų R. B. , I. T. , A. E. parodymai apie prietaiso radimo aplinkybes tarpusavyje sutapo. Toks parodymų patikslinimas ar dalinis pakeitimas neduoda pagrindo abejoti šių proceso dalyvių parodymais. Objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad šie proceso dalyviai apkalbėjo nuteistuosius, nėra. Šie liudytojai prieš įvykį nuteistųjų nepažinojo, konfliktų su jais neturėjo, todėl netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo.

Teigia, kad teismo išvados apie pranešimų turinį ir skaičių kėsinantis pagrobti automobilį, neatitinka bylos aplinkybių. Prokuroras skunde nurodo liudytojų V. B. , I. T. ir V. Č. parodymus apie pasikėsinimą įvykdyti nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme objektyviai nenustatyta, kelių telefoninių skambučių metu šią informaciją liudytojas V. B. perdavė į policijos įstaigą. Be to, šią informaciją policijos pareigūnai gavo ne tiesiogiai iš V. B. , o per (duomenys neskelbtini) budėtojų dalį. Todėl prokuroras teigia, kad liudytojo V. B. perduotos informacijos apie vagystę ir R. B. bei kitų pareigūnų gautos informacijos apie vagystę turinys galėjo objektyviai skirtis. Viso proceso metu šie liudytojai nedavė parodymų, jog sulaikymo metu buvo gauta informacija, kad asmuo „lenda" į automobilį, t.y. apie įsibrovimo į automobilį momentą. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog policijos pareigūnai apklausų metu nurodė išgalvotus faktus.

Prokuroras nurodo, kad kilus abejonėms dėl prietaiso įrodomosios vertės, teismas privalėjo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, t.y. iškviesti ir apklausti UAB „V.a.“ atstovą dėl byloje pateiktų duomenų pagrįstumo, kad būtų išsamiai, nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. UAB „V.a.“ nepateikė jokių duomenų, kad minėtas prietaisas yra gamyklinės gamybos. Šios bendrovės 2005 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. ASR 000079 nurodyta, kad 1997-1999 pagaminimo metų „VW“ automobiliuose imobilizatoriaus valdymo modulis neintegruotas į prietaisų skydelio korpusą. Jungtys, kurios yra integruotos į blokelį, atitinka tokių metų „VW“ automobiliuose esančias jungtis: prietaiso viena jungtis atitinka automobilio diagnostinę jungtį, kita jungtis - imobilizatoriaus jungtį. Atsižvelgiant į jungčių sutapimą ir imobilizatoriaus valdymo modulio paskirtį (imobilizatorius - elektroninė blokavimo sistema, skirta apsaugoti transporto priemones nuo automobilių vagysčių), tą aplinkybę, kad praktikoje imobilizatoriaus vietoje kiti prietaisai nenaudojami, UAB „V.a.“ padarė pagrįstą išvadą, kad prijungus byloje paimtą prietaisą prie diagnostinės jungties, o kitą jungtį - vietoj automobilio imobilizatoriaus blokelio jungties, automobilį turėtume užvesti, o prietaiso naudojimas galimas tik vagystės metu. Prietaiso techninis stovis nenustatytas dėl objektyvių priežasčių, nes ekspertinės įstaigos automobiliais nedisponuoja, o privačios bendrovės bandymų, siekiant nustatyti prietaiso stovį, neatlieka. Mano, kad net ir nesant duomenų apie prietaiso stovį, disponuojant duomenimis apie galimą prietaiso paskirtį, negalima teigti, kad jis neturi jokios įrodomosios vertės. Be to, pasikėsinimo pagrobti automobilį kvalifikavimui prietaiso techninis stovis reikšmės gali ir neturėti, nes remiantis BK 22 str. 2 d. nuostatomis, pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra įmanomas ir naudojant netinkamus įrankius bei priemones.

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojų R. B. , I. T. , A. E. parodymus, kad minėtas prietaisas buvo rastas būtent E. J. gulėjimo vietoje, nevertino šių duomenų visumoje su mikropluoštelių ekspertizės akto, odorologinio tyrimo specialisto išvadose, įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotais duomenimis, neatsižvelgė į E. J. ir G. A. prieštaringus parodymus apie jų atsiradimo įvykio vietoje aplinkybes. Taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad E. J. asmens kratos metu rasti įrankiai-veržliaraktis ir metalinis strypas, gali būti naudojami automobilių vagystėse, t.y. į duomenis, patvirtinančius, kad E. J. disponavo įrankiais, skirtais vagystės padarymui.

Nepagrįstos teismo išvados dėl neva abejotinų mikropluoštelių ekspertizės akto išvadų. Liudytojas S. N. parodė, kad 2001 m. pilkos spalvos džinsinių kelnių jis neturėjo, kiti asmenys automobilio „VW Passat“, valts. Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo, juo nesinaudojo. Be to, kilus abejonėms teismas privalėjo imtis priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės: apklausti specialistą, siekiant objektyviai nustatyti, kiek laiko po kontakto ant objektų išlieka pašalinės mikrodalelės bei pluoštai, atsižvelgiant į tai, kad džinsinės kelnės iš E. J. paimtos praėjus tam tikram laikui po sulaikymo, jog asmuo, kurį matė liudytojas V. B. , automobilyje „VW Passat“ sėdėjo tik kelias minutes, kad sulaikymo metu E. J. bėgo, t.y. į aplinkybes, nurodančias, kad užvalkalo pluoštai ant E. J. kelnių galėjo neužsifiksuoti ar būti prarasti.

Teismas nepagrįstai teigia, kad odorologinio objektų tyrimo metodika ir išvados yra nepatikimos. Prokuroras nurodo, kad Kinologijos centre odorologiniai tyrimai atliekami remiantis užsienio šalių moksline metodika. 2001 m. vasario 19 d. specialisto išvadoje Nr.19 nurodyta atlikto odorologinio tyrimo tvarka atitinka šiuo metu galiojančios 2003 m. gruodžio 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr.V-742 patvirtintos metodikos „Dėl žmogaus kvapų pėdsakų, lyginamųjų kvapo pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo, odorologinių tyrimų atlikimo" nuostatas. Pažeidimų paimant kvapų pavyzdžius įvykio vietos apžiūros metu automobilyje „VW Passat“, valts. Nr. (duomenys neskelbtini) ir iš E. J. nenustatyta.

Teismas nepagrįstai teigia, kad neradus pavogto automobilio prietaisų bloko, nepaneigta galimybė, kad į automobilį įsibrovė ir jį pavogti galėjo kitas asmuo ar asmenys, o policijos pareigūnai sulaikė ne nusikaltimą padariusius asmenis. Prokuroras nurodo, kad liudytojas V. B. parodė, jog vagystės metu vienas iš vyriškių išlipo iš automobilio „VW Passat", pasikišo kažkokį daiktą po pažastimi, vėliau bėgdamas prie arkos padarė mostą lyg išmesdamas daiktą. Teismas nepagrįstai nesiėmė jokių priemonių, siekiant nustatyti, ar policijos darbuotojai atliko prietaisų skydelio paiešką prie arkos, kurią nurodė liudytojas V. B. . Be to, neatsižvelgta į tai, kad E. J. ir G.A., bėgdami link garažų masyvo pastato, turėjo realią galimybę išmesti prietaisų skydelį ir atkarpoje nuo arkos iki požeminių garažų masyvo pastato. Duomenų, kad šioje atkarpoje ar prie minėtos arkos buvo atliekama įvykio vietos apžiūra, nėra.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo kategoriškai tvirtinti, jog kaltų asmenų tikslas buvo automobilio, o ne prietaisų skydelio, kuris nebuvo surastas, vagystė. Byloje nėra jokių duomenų, kad prietaisų skydelis buvo ieškomas prie liudytojo V. B. nurodytos arkos ar atkarpoje, kuria bėgo E. J. , G. A. . Be to, 2001 m. sausio 18 d. įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad automobilio „VW Passat", valts. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo spynelė yra išlaužta. Todėl prokuroras teigia, kad kaltinamųjų tikslas buvo pagrobti automobilį.

Teismas nepagrįstai teigia, jog neįrodyta, kad policijos pareigūnai sulaikė būtent tuos asmenis, kurie kėsinosi pagrobti automobilį bei kurie nusikalstamą veiką nutraukė savo valia. Prokuroras cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodeksų normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“ 1.1 p. bei BPK 20 str. 5 d. nuostatas ir teigia, kad įrodymai negali būti vertinami atskirai vienas nuo kito. Tačiau teismas šio įrodymų vertinimo reikalavimo nepagrįstai nepaistė ir byloje surinktus duomenis vertino atskirai vienus nuo kitų, dėl ko priėmė neteisingas išvadas, neteisėtai ir nepagrįstai priėmė E. J. ir G. A. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojų V. B. , R. B. , I. T. , V. G. , A. E. parodymus, jų parodymų patikrinimo vietoje metu bei 2005 m. lapkričio 24 d. įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotus duomenis, siekiant nustatyti tikslius atstumus nuo nusikaltimo iki įtariamųjų sulaikymo vietos.

Prokuroras, cituodamas išteisintųjų E. J. ir G. A. parodymus, teigia, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaraujantys bylos duomenims, todėl turi būti vertinami kaip mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. O aplinkybę, kad išteisintasis G. A. pareigūnams siūlė už paleidimą pinigus - JAV dolerius, iš dalies patvirtina faktas, kad jo asmens kratos metu buvo paimti litai ir užsienio šalių valiuta.

Prokuroras, palyginęs liudytojų V. B. , A. E. ir V. G. parodymus su duomenimis, gautais atlikus šių proceso dalyvių parodymų patikrinimą vietoje bei 2005 m. lapkričio 24 d. įvykio vietos apžiūros metu, nurodo, kad V. B. stebėti du įtariamieji išbėgo į (duomenys neskelbtini), kur juos pamatė A. E. ir V. G. . O liudytojo V. B. parodymai dėl vyriškių bėgimo laiko ir krypties sutampa ir su liudytojo I. T. parodymais.

Iki sulaikymo A. E. , V. G. , I. T. G. A. ir E. J. iš akiračio pametę nebuvo, E. J. ir G. A. bėgo kartu. Todėl, atsižvelgiant į šiuos duomenis, įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotą artimą atstumą nuo (duomenys neskelbtini) namo iki (duomenys neskelbtini) požeminių garažų masyvo, liudytojų V. B. , I. T. , V. G. , A. E. , R. B. ir V. Č. parodymus, į tai kad kitų asmenų, išskyrus E. J. , G. A. , (duomenys neskelbtini) namo kieme ir (duomenys neskelbtini) g., nebuvo, mikropluoštelių ekspertizės akto, odorologinio tyrimo duomenis, tą aplinkybę, kad G. A. , siekdamas išvengti atsakomybės, sulaikymo metu pareigūnams siūlė pinigus už paleidimą, prokuroras teigia, kad 2001 m. sausio 18 d., apie 4 val., E. J. ir G. A. buvo (duomenys neskelbtini) namo kieme, o po V. B. pranešimų policijai pabėgo link (duomenys neskelbtini) esančios parduotuvės (duomenys neskelbtini), kur buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

Prokuroras nurodo mikrodalelių ekspertizės akto, odorologinio tyrimo išvadas, po sulaikymo pas E. J. rastus prietaisus, liudytojo V. B. parodymus bei teigia, kad, kad E. J. ir G. A., prieš nusikaltimą pasidalinę vaidmenimis, pasikėsino pagrobti automobilį „VW Passat“, valts. Nr. (duomenys neskelbtini) Išteisintieji E. J. ir G. A. neigia dalyvavę įvykiuose, kuriuos 2001 m. sausio 18 d. per langą stebėjo liudytojas V. B., todėl tyčios kryptingumo nustatymas pagal subjektyviuosius požymius yra neįmanomas. Tačiau byloje esantys duomenys, kad E. J. , įsibrovęs į automobilį „VW Passat“, išlaužė jo užvedimo spynelę, disponavo prietaisu, galimai skirtu užvesti vagiamus automobilius, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šių asmenų tikslas buvo pagrobti automobilį.

Prokuroras teigia, kad išteisintieji E. J. ir G. A. pasileido bėgti po to, kai liudytojas V. B. pranešė policijos pareigūnams apie daromą vagystę. Apie įtariamųjų bėgimą V. B. telefonu informavo policijos budėtoją. Pranešimą, kad du vyriškiai bėga iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, V. G. ir A. E. gavo tuo metu, kai atvyko į (duomenys neskelbtini), kuri jungiasi su (duomenys neskelbtini). Analogišką pranešimą I. T. ir R. B. gavo netrukus po to, kai (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini) ir pradėjo bėgti link (duomenys neskelbtini) namo kiemo.

Tokiu būdu E. J. ir G. A. bėgimo iš nusikaltimo vietos laikas ir policijos pareigūnų A. E. , V. G. atvykimo pro (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) laikas, R. B. , I. T. atvykimo pro (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) laikas, V. Č. vykimo (duomenys neskelbtini) laikas tarpusavyje sutapo. Be to, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvės yra matomos iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo. Todėl prokuroras teigia, kad automobilio „VW Passat“ vagystės metu, E. J. išlaužus vairuotojo durelių, užvedimo spyneles, ištraukus prietaisų skydelį, E. J. ir G. A. pastebėjo į nusikaltimo vietą vykstančius policijos automobilius ir dėl šios priežasties pabėgo iš nusikaltimo vietos ir automobilio vagystės nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes į nusikaltimo vietą atvyko policijos pareigūnai ir E. J. bei G. A. sulaikė, t.y. pasikėsino pagrobti automobilį. Kadangi automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertė 2001 m. sausio 18 d. buvo 66400 Lt, t.y. viršijo 250 MGL sumą, o G. A. betarpiškai dalyvavo nusikaltimo padaryme -nusikaltimo vietoje stebėjo aplinką, todėl E. J. ir G. A. nusikalstama veika turi būti kvalifikuotina kaip padaryta bendrininkų grupėje pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintieji ir jų gynėjai - atmesti.

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad E. J. ir G. A. kaltė dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nėra įrodyta.

Šios apygardos teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Pagal BK 20 str. prasmę kaltinamojo, nuteistojo ar išteisintojo parodymai taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kurio įrodomoji vertė nėra menkesnė už kitus įrodymus. Iš tikrųjų, išteisintųjų parodymuose dėl jų pažinties ir kai kurių kitų bylos aplinkybių yra prieštaravimų. Tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios E. J. ir G. A. neigė dalyvavę jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme. Tam, kad paneigti šiuos išteisintųjų parodymus nepakanka vien jais netikėti. Būtina, kad šiuos parodymus paneigtų kiti patikimi įrodymai.

Kolegijos nuomone, tokių įrodymų, t. y. įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų išteisintųjų kaltę byloje nėra.

Prokuroro apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama liudytojų policijos darbuotojų A.E., A. G. , V. Č. , R. B. , I. T. parodymų analizei. Apeliantas pripažįsta, kad šių liudytojų parodymai buvo tikslinami ir iš dalies keičiami, o kai kurių iš jų (V. Č. ) – melagingi, tačiau nežiūrint į tai siūlo juos vertinti kaip vienas kitą papildančius arba tarpusavyje sutampančius.

Su tokiu įrodymų vertinimu, kuris beje yra ir prieštaringas, sutikti negalima.

Skundžiamame nuosprendyje detaliai aptarti šių liudytojų parodymai dėl elektroninio prietaiso suradimo aplinkybių, atskleidžiant šių parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Su tokiu paminėtų liudytojų parodymų vertinimu kolegija sutinka ir plačiau to neaptarinėja. Pažymėtina tik tai, kad aiškinti prieštaravimus tarp atskirų policijos darbuotojų parodymų blogesne atmintimi ar manymu, jog apie blokelio suradimą užsimins kiti išteisintųjų sulaikyme dalyvavę pareigūnai, negalima.

Pagaliau svarbiausia ne tai, kas paminėtą blokelį rado įvykio vietoje, o tai, kad jo, kaip svarbaus daiktinio įrodymo, suradimas įtariamųjų sulaikymo vietoje nėra įformintas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Tuo teismui buvo atimta galimybė patikrinti jo atsiradimo byloje teisėtumą, o tuo pačiu susieti jį su tiriamu nusikaltimu, juo labiau, kad A. E. , kuris tvirtina radęs blokelį, jo neatpažino (t. 1, b. l. 165-166), nors priešingai nei teigė prokuroras, iš fotolentelės prie paminėto procesinio veiksmo protokolo matyti, kad visi pateikti atpažinimui blokeliai yra pakankamai skirtingi.

Iš V. G. tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 124) seka, kad apie blokelio suradimo aplinkybes tyrėjams buvo žinoma jau 2001 m. sausio 18 d. Tačiau jis byloje atsirado tik 2005 m. lapkričio 2 d. (t. 1, b. l. 74), o iki tol nebuvo nei prijungtas prie baudžiamosios bylos, nei apžiūrėtas. Todėl bandymai paaiškinti blokelio neatpažinimą dideliu laiko tarpu, praėjusiu nuo įvykio, ir netinkamu tyrėjų darbu atrodo nesolidžiai.

Tai, kad A. E. savo vėlesnėje apklausoje, derindamasis prie kaltinimo pozicijos, neatmetė galimybės, kad tarp parodytų atpažinti blokelių buvo blokelis, rastas įtariamųjų sulaikymo metu, A. E. parodymų ir pačio blokelio, kaip daiktinio įrodymo, įrodomosios vertės nesustiprina.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš A. E. parodymų, kuriais apeliantas siūlo pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį seka, kad įtariamojo sulaikymo vietoje rastas blokelis turėjo vieną jungtį (t. 1, b. l. 145-147). Nors iš daiktų apžiūros protokolo matyti, jog blokelis turėjo dvi jungtis (t. 1, b. l. 75-76).

Taigi, byloje nėra tiksliai nustatyta kas, kada ir kurioje vietoje rado paminėtą blokelį ir ar įvykio vietoje rastas blokelis yra tas pats, kuris vėliau buvo pateiktas prokurorui. Be to, dėl objektyvių priežasčių byloje nėra nustatyta, ar blokelis, kuris pasak kaltinančios institucijos priklausė E. J. , yra veikiantis, t. y. ar juo galima užvesti automobilio variklį. Ši aplinkybė yra svarbi nustatant priežastis, dėl kurių nusikaltimas nebuvo baigtas.

Įrodinėjimo pareiga baudžiamajame procese yra nustatyta ikiteisminio tyrimo instrukcijomis, prokurorui ir teismui. Šie baudžiamojo proceso subjektai įrodinėjimo procese turi nustatinėti visus duomenis, turinčius reikšmės, sprendžiant patrauktų baudžiamojon atsakomybėn asmenų kaltės klausimą, kadangi byloje turi būti tik vienas įrodinėjimo tikslas – nustatyti tiesą. Tuo tarpu prokuroro apeliaciniame skunde ši pareiga faktiškai perkeliama tik teismui, sąmoningai nutylint, kad dėl netinkamo ir aplaidaus ikiteisminio tyrimo institucijos (policijos) ir jos darbą kontroliuojančios prokuratūros darbo reikšmingų bylai aplinkybių ištyrimas praėjus daugiau nei šešiems metams po nusikalstamos veikos padarymo tapo nebeįmanomas.

Apeliaciniame skunde išteisintųjų kaltė netiesiogiai grindžiama asmens kratos metu rastu pas E. J. veržliarakčiu ir metaliniu strypu. Šie daiktai neapžiūrėti ir nepridėti prie bylos. Byloje nepaskirta jų ir automobilio užvedimo spynelės kriminalistinė ekspertizė siekiant surasti laužimo ir mikrodalelių pėdsakus. Maža to, šie daiktai, kurių įrodomoji vertė galėtų būti labai svarbi, grąžinti įtariamajam.

E. J. nurodė, kad šiuos įrankius naudojo automobilio valstybinių numerių pritvirtinimui. Šis išteisintojo teiginys dabar jau yra nepaneigiamas.

Taigi, šiuo metu nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad buityje plačiai naudojami įrankiai paminėtu atveju buvo panaudoti nusikaltimo darymo metu.

Apeliantas mikrodalelių nuo automobilio sėdynių užvalkalų neradimą ant E. J. rūbų aiškina tuo, kad šie rūbai buvo paimti ne iš karto. Tačiau akivaizdu, kad ir šiuo atveju tyrėjams niekas nekliudė paminėtą procesinį veiksmą atlikti iš karto po E. J. sulaikymo. Galima sutikti su specialistės paaiškinimais apeliacinės instancijos teisme apie mikropluoštelių nukritimą nuo eksploatuojamų rūbų. Tačiau, bet kokiu atveju faktas yra vienas – mikropluošteliai nuo automobilio apmušalų ant įtariamojo rūbų nerasti.

Iš kriminalistinės mikrodalelių ekspertizės akto seka, kad ant automobilio sėdynės rasti mikropluošteliai, kurie yra bendro grupinio priklausomumo su E. J. kelnėmis, neturi individualių požymių, leidžiančių teigti, kad jie priklauso paminėto įtariamojo džinsinėms kelnėms (t. 1, b. l. 63-66). Tyrimą atlikusi specialistė apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad tokie mikropluoštai yra labai paplitę. Kolegija nesureikšmina nukentėjusiojo teiginio, kad jis pilkos spalvos džinsinių kelnių neturi, nes, pasak specialistės, tamsiai pilkos-pilkos spalvos pluoštai įeina į įvairių audeklų, o ypač džinsinių kelnių sudėtį. Kad nukentėjusysis neturi tamsios spalvos kelnių ar džinsų yra neįtikėtina. Taigi, paminėto ekspertizės akto įrodomoji vertė yra geriausiu atveju tik labai ribota.

Tai pasakytina ir apie odorologijos specialistų tikimybinę išvadą, nors apygardos teismo nuosprendyje esantys motyvai dėl tokios rūšies tyrimų patikimumo yra nepamatuotai kategoriški.

Iš visai nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo V. B. parodymų seka, kad vienas iš automobilį bandžiusių pagrobti asmenų mostelėjo ranka tartum kažką išmesdamas į krūmus. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad jis tą vietą rodė policijos darbuotojams, tačiau šie ten nieko nerado. Tai reiškia, kad policijos darbuotojai ieškojo prietaisų skydelio, tačiau jo nerado, o paieškos rezultatų įstatymo nustatyta tvarka nefiksavo. Šios aplinkybės aiškiai parodo ikiteisminio tyrimo vienpusiškumą ir neobjektyvumą.

Pačiai įrodinėjimo sampratai prieštarauja apelianto teiginys, kad ne prokuroras, o teismas turėjo aiškintis ar policijos darbuotojai atliko ar neatliko savo tiesioginės pareigos įvykio vietoje.

Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad prietaisų skydelio nesuradimas V. B. nurodytoje bei išteisintųjų sulaikymo vietoje ar atkarpoje nuo arkos iki garažų masyvo yra dar viena aplinkybė, keliantį rimtų abejonių dėl išteisintųjų kaltės įrodytumo.

Pažymėtina ir tai, kad kaltinimo požiūriu policijos darbuotojai, persekioję E. J. ir G. A. , jų nuo pastebėjimo iki sulaikymo momento iš akiračio nebuvo pametę ir surado visus daiktus, kuriuos pastarieji bėgdami išmetė. Nekyla abejonių, kad iki persekiojimo pradžios nusikaltimą padariusiems asmenims nebuvo prasmės atsikratyti pagrobtu skydeliu. Taigi, ne teismo, o apelianto teiginys esą prietaisų skydelį išteisintieji galėjo išmesti bėgdami yra paremtas prielaidomis ir spėlionėmis ir prieštarauja kitiems apeliacinio skundo teiginiams.

BK 22 str. 1 d. nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jei veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Šias aplinkybes baudžiamojoje byloje įrodinėti privaloma, nes nuo to priklauso veikos juridinis įvertinimas.

Nenustačius aplinkybių, neleidusių sėkmingai pabaigti pradėtą nusikalstamą veiką, galima pagrįstai manyti, kad asmenys, pradėję šią veiką, savo noru ją nutraukė. Kaltinamajame akte ir apeliaciniame skunde teigiama, kad išteisintieji nusikalstamos veikos nebaigė, nes į nusikaltimo vietą atvykus policijos darbuotojams jie buvo sulaikyti. Su tokia išvada sutikti negalima, nes jos nepatvirtina jokie bylos duomenys. Priešingai, iš liudytojo V. B. ir byloje apklaustų policijos darbuotojų parodymų matyti, kad nei paminėtas liudytojas, nei policijos darbuotojai kaltininkams nusikalstamos veikos pabaigti nesukliudė. Byloje neginčijamai nustatyta, kad policijos darbuotojai į automobilio stovėjimo aikštelę iš karto užsukę nebuvo, o informaciją apie įtariamųjų bėgimą link parduotuvės (duomenys neskelbtini) gavo tik pakeliui į įvykio vietą. Nekelia abejonių ir teismo išvada, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog iki arkos tarp namo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) bėgę asmenys, kuriuos tik iki minėtos arkos stebėjo V. B. , ir (duomenys neskelbtini) gatvėje (beveik už 150 m nuo arkos) pastebėti ir vėliau sulaikyti išteisintieji yra tie patys asmenys, nes, kaip jau minėta, atkarpoje nuo arkos iki (duomenys neskelbtini) esančio namo Nr. (duomenys neskelbtini) niekas išteisintųjų ar kitų asmenų bėgančių nematė. Tai reiškia, jog apelianto argumentas apie policijos darbuotojų ir liudytojo V. B. parodymų dėl įtariamųjų bėgimo krypties sutapimą nėra teisingas.

Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir apelianto subjektyvi nuomonė apie žodžių ,,įlindo“, ,,lenda“, ,,yra“ reikšmę, perduodamos informacijos skirtumus ir iš esmės vienodas nusikaltimą padariusių asmenų bėgimo iš įvykio vietos ir pranešimo apie daromą nusikaltimą laikas.

Tai, kad E. J. , kuriam buvo paskelbta paieška, siūlė policijos pareigūnams pinigų už jo paleidimą, išteisintojo kaltės taip pat nepatvirtina.

Kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad apygardos teismo išvada, jog byloje nenustatyta nusikalstamos veikos apimtis (viso automobilio ar tik jo vertingos dalies vagystė) nėra teisinga. Akivaizdu, kad automobilio užvedimo spynelės išlaužimo faktas rodo, kad kaltininko tyčia buvo nukreipta ir į automobilio vagystę. Tačiau ši aplinkybė neturi lemiamos reikšmės vertinant kitų skundžiamame nuosprendyje išdėstytų išvadų pagrįstumą.

Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtina nuostatą, kad visos abejonės, jei jų nepavyksta pašalinti, turi būti traktuojamos įtariamojo, kaltinamojo ar išteisintojo naudai. Ši nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su visumos byloje surinktų įrodymų vertinimu. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų įtariamojo (kaltinamojo) kaltės įrodymų, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisinamas. Tai reiškia, kad gynybos funkciją vykdantys proceso dalyviai neturi būtinai pateikti neginčijamus nekaltumo įrodymus, jiems pakanka įrodyti, kad duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini ir nepakankami, t. y. neleidžiantys daryti patikimų išvadų apie traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumą.

Kolegijos nuomone, išteisintieji ir jų gynėjai įrodė, kad vieni duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, gauti pažeidžiant BPK nustatytą tvarką ir todėl jų gavimo teisėtumo patikrinti nėra galimybės, kiti įrodymai nėra visiškai patikimi arba jų įrodomoji vertė yra menka.

Kolegija jau atkreipė dėmesį į tai, kad už materialiosios (tikrosios) tiesos nustatymą nėra atsakingas vien tik teismas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai duomenis ikiteisminio tyrimo metu privalo rinkti ir forminti taip, kad teismo proceso metu nekiltų sunkumų šiuos duomenis pripažįstant įrodymais bei jais grindžiant teismo išvadas.

Akivaizdu, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnai savo pareigas įrodinėjimo procese atliko nepateisinamai ilgai ir netinkamai. Šių trūkumų šiuo metu ištaisyti jau nebėra galimybės.

Kolegija daro išvadą, kad įrodymai, kuriais grindžiami kaltinimai, tiek juos vertinant atskirai, tiek visumos kontekste, abejonių dėl E. J. ir G. A. kaltės nepašalina.

Todėl priimti jų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nėra juridinės galimybės.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.