Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo

S. N. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d.laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 metams. Vadovaujantis BK 63 str., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 284 str. 1 d. S. N. išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš S. N. priteista 2914,06 Lt žalos atlyginimo I. D. ir 2474,50 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

Šioje byloje taip pat nuteisti S. S. ir M. J. , dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. N. nuteistas už nežymų sveikatos sutrikdymą ir nužudymą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis:

2006 metų balandžio 21 d., apie 22 val., prie Vilniaus m. Sirokomlės g. 8 esančios N.Vilnios poliklinikos, kilus konfliktui tarp S. S. ir S. D. , kilo muštynės, kurių metu nuteistieji panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, S. S. sudavė S. D. vieną smūgį ranka į veidą ir ne mažiau kaip vieną kartą į krūtinės sritį, padarydamas muštinę žaizdą nosyje su nosies kaulų lūžiu ir odos nubrozdinimu kairiajame nosies sparnelyje ir dešinio šonkaulio lūžį, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tų pačių muštynių metu S. N. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su S. S. ir M. J. , bendrais veiksmais suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturis smūgius S. D. į galvos sritį, padarė jam muštinę žaizdą kairio antakio srityje, kraujosruvą kairės akies vokuose, minkštųjų audinių kraujosruvą kairio antakio srityje ir kraujosruvas abiejų lūpų raudonyje, gleivinėje bei kairio skruosto minkštuosiuose audiniuose. Tokiu būdu S. N. padarė S. D. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, S. N. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tą pačią 2006 m. balandžio 21 d., apie 22 val. 40 min., Vilniaus m. Sirokomlės g., prie namo (duomenys neskelbtini) antrą kartą sutikęs nukentėjusįjį S. D. , kilusio konflikto metu vieną kartą smogė peiliu, kurį nešiojosi su savimi, nukentėjusiajam į krūtinės sritį, padarydamas jam durtinį-pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su IV šonkaulio kremzlės, širdiplėvės, širdies dešiniojo skilvelio ir priekinės aortos sienelės pažeidimais, nuo kurių dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis netrukus tą patį vakarą mirė. Tokiu būdu S. N. nužudė S. D. .

Teismo posėdyje nuteistasis S. N. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, jo nusikalstamą veiką įvertinti bei perkvalifikuoti kaip būtinąją gintį ir sušvelninti paskirtą bausmę. Jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl kitų nuteistųjų šioje byloje S. S. bei M. J. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas. Padavęs apeliacinį skundą nuteistasis S. N. iš viso neginčija nuosprendžio dalies, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą ir nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. Apeliantas pripažįsta ir tai, kad nuosprendyje nurodomu laiku ir vietoje tikrai sudavė S. D. į krūtinės sritį smūgį peiliu ir kad tokiu būdu būtent jis atėmė nukentėjusiajam gyvybę. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo tik apie tai, kad teismas neįvertino kai kurių S. D. nužudymo aplinkybių, todėl prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Pačiame apeliaciniame skunde prašymas perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į kurį nors kitą konkretų BK straipsnį nesuformuluotas. Vis dėlto iš paduoto apeliacinio skundo turinio, o taip pat iš nuteistojo pasisakymų baigiamųjų kalbų metu matosi, kad apeliantas prašo jo nusikalstamą veiką įvertinti veikimu būtinosios ginties situacijoje. Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d.nuostatomis, teisėjų kolegija šią bylą ir joje priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl nuteistojo, padavusio apeliacinį skundą.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas šios bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, ištirtus įrodymus įvertino tinkamai, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kvalifikuojant nuteistojo S. N. nusikalstamą veiką teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad jau pačiame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti ir motyvuotai atmesti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, taip pat motyvuotai atmesta ir S. N. versija apie tariamą veikimą būtinosios ginties aplinkybėmis. Kolegijos nuomone, su tuo susijusius įrodymus teismas ištyrė ir įvertino irgi tinkamai. Be to, apeliacinio proceso metu atlikus papildomą įrodymų tyrimą, teisme apklausus apelianto nurodomą liudytoją A. K. , buvo nustatytos papildomos aplinkybės, kurios ne tik nepatvirtino, bet priešingai, kaip tik paneigė S. N. apeliacinio skundo argumentus. Tuo pačiu tos papildomos aplinkybės tik dar kartą patvirtino nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas.

Iš bylos matyti, kad 2006 m. balandžio 21 d., apie 22 val., prie N.Vilnios poliklinikos pastato, esančio Vilniuje, Sirokomlės g. 8, tarp nuteistųjų S. S. , M. J. bei S. N. ir nukentėjusiojo S. D. kilo muštynės. Jų metu veikdami bendrai visi trys nuteistieji sudavė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas smūgius rankomis ir kojomis. Šių muštynių metu visi trys nuteistieji, tarp jų ir S. N. , padarė S. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, o nuteistasis S. S. , sulaužęs nukentėjusiajam nosies kaulus ir dešinį šonkaulį, padarė dar ir nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas padarė išvadą, kad muštynės tarp S. S. ir S. D. kilo dėl tarp šių asmenų anksčiau kilusių konfliktų. Tuo tarpu kiti nuteistieji S. N. ir M. J. į muštynes įsijungė tik pamatę jau kilusį konfliktą, todėl jų nusikalstamų veikų motyvas irgi nebuvo chuliganiškos paskatos. Todėl S. N. ir M. J. teismas pagal BK 284 str. 1 d. išteisino. Nepaisant šių teismo išvadų, iš bylos matyti, kad kokių nors aiškių ir konkrečių priežasčių, kokių nors neteisėtų S. D. veiksmų, dėl kurių prieš šį nukentėjusįjį būtų vartojamas fizinis smurtas, byloje nebuvo nustatyta. Nuteistasis S. N. teisme parodė, kad pirmasis smūgį S. D. sudavė S. S. . Nukentėjusiajam susiėmus už veido ir pritūpus, tada prie S. D. pribėgo jis ir pats ėmė mušti nukentėjusįjį. Nuteistiesiems šioje byloje pats S. D. jokių sužalojimų nepadarė, vienintelis S. S. pats susižalojo ranką bandydamas suduoti smūgį nukentėjusiajam, bet pataikęs ranka į tvorą. Visos šios aplinkybės yra nustatytos nuteistųjų parodymais ir kitais juos patvirtinančiais įrodymais. Kaip jau minėta, nuosprendis šioje dalyje dėl nukentėjusiojo sumušimo neskundžiamas. Vis dėlto kolegija atkreipia dėmesį į jau aptartas muštynių aplinkybes, nes jos turi reikšmės vertinant netrukus po to, tą patį vakarą S. N. padarytą kitą nusikalstamą veiką. Tos jau aptartos aplinkybės apie muštynių priežastis, jų eigą ir pasekmes leidžia padaryti išvadą, kad nei vienas iš nuteistųjų, tarp jų ir S. N. , tą patį vakarą negalėjo turėti konkrečių priežasčių toliau vartoti prieš S. D. smurtą, jį dar kartą mušti, o priešingai, reikšti pretenzijas turėjo pagrindo tik būtent nuteistųjų tik ką sumuštas ir sužalotas nukentėjusysis S. D. .

Ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais taip pat nustatyta, kad antrasis konfliktas tarp tų pačių nuteistųjų ir nukentėjusiojo įvyko tą patį vakarą, apie 22 val. 40 min., Vilniaus m. prie Sirokomlės g. (duomenys neskelbtini) esančio namo. Šiame name gyveno būtent nukentėjusysis S. D. , o iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei prie jo esančių priedų matyti, kad tarp pirmųjų tą vakarą vykusių muštynių vietos ir namo, šalia kurio buvo mirtinai sužalotas S. D. , buvo maždaug 120 metrų atstumas. Iš teisme apklaustų kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymų matyti, kad niekas iš šių asmenų paties smūgio sudavimo peiliu S. D. į krūtinę nematė. Tačiau tai pripažino ir visų apklausų metų apie tai parodė pats nuteistasis S. N. . Tuos jo parodymus patvirtina kiti abejonių nekeliantys įrodymai. Apie tai, kaip dūrė peiliu į krūtinę S. D. , S. N. parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. Specialistų išvadose nurodoma, kad ant paimtų nuteistojo S. N. džinsinių kelnių rasta S. D. kraujo, šios išvados yra kategoriškos. Be to, S. N. pateikus prieš tai jo paties paslėptą peilį, specialistų išvadomis buvo nustatyta, kad ir S. D. megztinio bei marškinėlių durtiniai-pjautiniai pažeidimai, ir nukentėjusiojo krūtinės odos durtinė-pjautinė žaizda yra padaryti būtent šiuo nuteistojo S. N. pateiktu peiliu. Dar kitomis specialisto išvadomis nustatyta, kad S. D. mirė nuo kiauryminio durtinio-pjautinio kairės krūtinės ląstos pusės sužalojimo, kurio metu buvo pažeistas širdies dešinysis skilvelis ir kylančiosios aortos priekinė sienelė, kas komplikavosi širdies tamponada krauju. Sužalojimo kanalo ilgis yra apie 8-12 cm ir šis sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu plokščiu, vienašmenių savybių duriančiu-pjaunančiu įrankiu. Taigi paties apelianto parodymai ir juos patvirtinantys kiti įrodymai neabejotinai patvirtina teismo išvadas, kad smūgį peiliu S. D. sudavė būtent nuteistasis S. N. , o tarp šių jo nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Apie aplinkybes, kuriomis buvo peiliu sužalotas S. D. , parodė pats apeliantas S. N. , nuteistieji S. S. , M. J. , o taip pat liudytojai A. D. ir A. K. .

Nuteistasis S. N. teisme parodė, kad po muštynių prie poliklinikos sumuštą S. D. į namus nuvedė M. M. . Po kažkiek laiko jis, S. S. ir M. J. vėl trise ėjo Sirokomlės gatve pro namą, kuriame gyveno S. D. . Jis pamatė, kad S. D. stovi savo namo kieme ir kažką rėkauja. Tada jis pirmas įbėgo į tą namo kiemą, sudavė S. D. į veidą ir šis nugriuvo. Jis išėjo iš kiemo, ketino eiti toliau, bet S. D. kieme toliau rėkė, ten atbėgo dar du kažkokie vyrai ir ėmė juos vytis. Jis išgirdo, kaip kažkuris iš vyrų sušuko „S., mesk atsuktuvą“. Tada pamatė atsuktuvą S. D. rankoje, šis artėjo prie jo. Tada jis iš kišenės išsitraukė peilį, o kai S. D. prie jo priartėjo, vieną kartą dūrė jam tuo peiliu į krūtinę. Pripažįsta, kad nukentėjusysis mirė nuo jo peiliu suduoto smūgio. Kodėl nepasišalino iš tos vietos, o dūrė peiliu, negali paaiškinti. Manė, kad jeigu nebūtų dūręs peiliu, tai S. D. būtų sudavęs jam. Po to matė, kad nukentėjusysis sėdi prie savo namo durų. Jis suprato, kad dėl sužeidimo peiliu gali būti sunkios pasekmės, jam buvo baisu ir neramu, todėl pats greitajai pagalbai neskambino, o tik parašė telefonu SMS žinutę nukentėjusiojo dukros draugei. Kad sužalojo S. D. peiliu, nerašė, o tik liepė, kad dukra pasirūpintų tėvu ir parvestų jį namo. Tuo atsuktuvu S. D. jam suduoti nemėgino. Ant jo drabužių buvo S. D. kraujo, todėl tuos rūbus atidavė pasaugoti pažįstamam A. S. . Peilį, kuriuo sudavė nukentėjusiajam, jis užkasė ir taip jį paslėpė. Bet vėliau atkasė ir atidavė policijai. Nuteistasis S. N. be to parodė, kad būdamas blaivus taip nebūtų pasielgęs, pripažino, kad girtumas turėjo reikšmės jo elgesiui. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, nors kai kurias jų detales nurodė ir kiek kitaip. Pavyzdžiui, parodė, kad pirmasis į namo kiemą nubėgo ir S. D. sudavė S. S. . Tačiau patvirtino, kad į kiemą buvo įbėgęs ir jis pats ir taip pat sudavė smūgį nukentėjusiajam, kuris nugriuvo ir toliau rėkė. Toliau parodė, kad atsikėlęs nuo žemės S. D. nubėgo į namą ir vėl išbėgo į kiemą rankoje laikydamas kažkokį daiktą. Kieme buvo tamsu ir jis nematė, ką rankoje laikė nukentėjusysis, o tik girdėjo, kaip jo brolis sušuko, kad nukentėjusysis mestų atsuktuvą. Vis dėlto ir papildomos apklausos metu S. N. patvirtino, kad S. D. jokiu daiktu jam suduoti nemėgino ir netgi nieko jam nesakė, o jis priartėjusiam nukentėjusiajam sudavė į krūtinę peiliu. Parodęs, kad į kiemą nukentėjusysis išbėgo rankoje laikydamas metalinį vamzdį, tos pačios apklausos metu ir vėl parodė, kad nematė, ką nukentėjusysis laikė ir ar iš viso ką nors laikė rankoje. Apeliantas netgi pripažino, kad jis ir kiti du nuteistieji patys buvo aktyvūs šio antrojo konflikto iniciatoriai.

Kitas nuteistasis šioje byloje S. S. teisme parodė, kad po muštynių prie poliklinikos pastato S. D. namo nuvedė M. M. . Jis pats, S. N. ir M. J. trumpam išsiskirstė, bet po to vėl susitiko gatvėje. Jis ėjo apsirišti rankos, kurią pats susižalojo į tvorą. Po to jis, S. N. ir M. J. trise ėjo Sirokomlės gatve pro namą, kuriame gyveno S. D. . To namo kieme jie išgirdo kažkokį triukšmą ir nuėjo prie į tą kiemą vedančių vartelių. Ten pamatė į kiemą išėjusius nepažįstamus vyrus, tačiau S. D. tarp jų nebuvo. Tuomet jis vienas nuėjo namo, o S. N. ir M. J. ten pasiliko, kas ten vyko po to, jis nematė. Tik kitą dieną S. N. jam pasakė, kad dūrė S. D. peiliu. Visko gerai neprisimena, nes buvo girtas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. N. nurodė, kad teismas neįvertino įvykį mačiusio ir tariamai jo nurodomas aplinkybes galinčio patvirtinti nuteistojo M. J. parodymų. Prašė šį nuteistąjį apklausti papildomai. Tačiau iš bylos matyti, kad nuteistasis M. J. jau buvo išsamiai apklaustas pirmosios instancijos teisme. Perskaičius teismo posėdžio protokolą, pats apeliantas pripažino, kad M. J. parodymai protokole užrašyti teisingai ir nuo savo prašymo šį nuteistąjį apklausti papildomai atsisakė. Teisme nuteistasis M. J. parodė, kad po muštynių prie poliklinikos jis nuėjo namo persirengti. Po to grįžo prie poliklinikos, ten vėl susitiko su S. N. bei S. S. ir visi trise ėjo Sirokomlės gatve. Prie namo, kuriame gyveno S. D. , jis pamatė patį nukentėjusįjį ir dar du nepažįstamus vyrus. Vienas iš jų kažką turėjo rankoje, ėjo prie jo, jis jį pastūmė ir tas vyras pargriuvo. S. S. irgi stumdėsi su dar vienu vyriškiu. Jam atrodo, kad S. D. tarp tų vyrų stovėjo viduryje ir kažką laikė rankoje, tai galėjo būti atsuktuvas arba strypas. Girdėjo, kad S. D. barėsi su S. N. , taip pat girdėjo, kad būtent S. N. sušuko „išmesk“. Tačiau kad kas nors būtų su S. D. stumdęsis, jį mušęs ar sudavęs jam smūgį peiliu ar kitokiu daiktu, nematė. Pas S. N. peilio irgi nematė. Viskas vyko labai greitai, išgirdo, kad S. N. pasakė „einam“ ir jie visi išsiskirstė. Po to naktį ir ryte jis dar matėsi su S. N. , bet jis apie muštynes jam nieko nepasakojo. Tik apie 12 val. dienos iš S. N. gavo SMS žinutę apie tai, kad S. D. mirė.

Iš aptartų nuteistųjų parodymų matosi, kad jie gana prieštaringi ir net vieni kitus paneigia. Be to, nuteistųjų nurodomas aplinkybes paneigia ir liudytojų parodymai. Nužudytojo brolis liudytojas A. D. teisme parodė, kad gyvena namo pirmame, o jo brolis S. D. gyveno to paties namo antrame aukšte. Tą vakarą, apie 22 val.30 min., pas jį atėjo brolis S. D. , matėsi, kad buvo išgėręs, bet labai girtas nebuvo. Jo kakta buvo kruvina, jis dar padėjo broliui nusiprausti ir šis iš jo buto išėjo. Kas jį sumušė, brolis nepasakojo, tik sakė, kad tai „kaimynų darbas“. Broliui išeinant iš buto, pas jį dar atėjo A. K. ir dar vienas tik iš matymo pažįstamas A. Po kažkiek laiko jis išgirdo savo brolį šaukiant kieme. Išėjęs į lauką pamatė kieme stovintį savo brolį S. D. ir tris vaikinus, vienas iš jų buvo S. N. , o kitų jis neįsidėmėjo. Jie visi barėsi, stumdėsi, bet nei vieno iš jų konkrečių veiksmų jis neįsidėmėjo, nes kieme buvo tamsu. Po to pamatė, kad brolis jau eina namo, kad jis sužalotas peiliu, nepastebėjo. Jis pats su A. K. bei A. grįžo į savo butą ir ten toliau girtavo, buvo išgėręs ir iki tol. Apie tai, kad jo brolis ligoninėje mirė, sužinojo tik kitą dieną. Į papildomus klausimus liudytojas A. D. atsakė, kad jo brolis jokių daiktų rankose neturėjo, nieko rankose jis nematė ir pas kitus kieme buvusius asmenis.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad teisme nebuvo apklaustas liudytojas A. K. , o teismas, perskaitęs tik šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pažeidė BPK 44 str. 7 d. numatytą jo teisę prašyti apklausti liudytojus. Kolegijos nuomone, baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, o juo labiau esminių, teismas nepadarė. Iš bylos matosi, kad kviečiamas į teismą liudytojas A. K. neatvyko. Nors teismas priėmė nutartį A. K. atvesdinti, to padaryti nepavyko, o teisme buvo gautas policijos tarnybinis pranešimas, kad A. K. namuose surasti nepavyksta, nes šis liudytojas nuolat girtauja ir faktinė jo buvimo vieta nežinoma. Esant tokioms aplinkybėms, teismas, kolegijos nuomone, turėjo teisę perskaityti A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir tuos parodymus perskaičius BPK 276 str. 4 d. reikalavimų nepažeidė. Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad tų perskaitytų A. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų teismas nepripažino įrodymu ir tais parodymais savo išvadų nepagrindė. Todėl nebuvo pažeisti ne tik BPK 276, bet ir 20 str. reikalavimai. Vis dėlto ir šis apelianto nurodomas nuosprendžio trūkumas buvo pašalintas, nes liudytoją A. K. pavyko apklausti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Tačiau iš to, ką teisme parodė šis liudytojas, matosi, kad jis ne tik nepatvirtino nuteistojo S. N. nurodomų aplinkybių, bet jas kaip tik paneigė. Liudytojas A. K. teisme parodė, kad tą vakarą užėjo pas nužudytojo brolį A. D. ir ten girtavo. Kartu su juo ten buvo užėjusi ir tik iš matymo pažįstama moteris, kurią jie vadino „N“. Jiems trise girtaujant, į butą įbėgo S. D. , nepasakojo, kas atsitiko, tačiau pasakė, kad „visus juos sumuš“, paėmė bute buvusį apie 1 metro ilgio metalinį vamzdį ir išbėgo iš buto. Jis pats dar kelias minutes pabuvo bute, dar išgėrė ir taip pat išėjo į kiemą. Ten pamatė stovintį S. D. , bet šis rankose nei vamzdžio, nei jokio kito daikto jau neturėjo. Šalia S. D. stovėjo S. N. ir dar du nepažįstami vaikinai. Jis priėjo prie jų arčiau, bet tuo metu vienas iš tų nepažįstamų vaikinų spyrė jam į krūtinę ir jis pargriuvo. Kas vyko toliau, jis nepastebėjo. Atsikėlęs nuo žemės ėjo atgal į A. D. butą. Kaip buvo sužalotas peiliu S. D. , jis nematė, tik pastebėjo, kad jis irgi eina į namų pusę susiėmęs už šono. Jokio peilio ar atsuktuvo S. D. rankose jis nei prieš tai namuose, nei įvykio metu kieme nematė. Moteris „N.“ į kiemą išėjo vėliau už jį, todėl šio įvykio matyti negalėjo. Tuo tarpu nužudytojo brolis A. D. buvo išėjęs ir stovėjo tik ant laiptų. Jis šaukė broliui, kad šis išmestų vamzdį, tačiau to vamzdžio ar jokio kito daikto matyti negalėjo, nes buvo tamsu ir taip šaukė tik todėl, kad matė, kaip S. D. tą vamzdį paėmė iš buto dar prieš išeidamas į kiemą. Iš dar kartą perskaitytų A. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad tos apklausos metu šis liudytojas kai kurias aplinkybes nurodė kitaip (t. 1, b.l. 68-70). Tuomet A. K. neminėjo jokios moters, vadinamos „N.“, o irgi buvo parodęs, kad pas A. D. atėjo su iš matymo pažįstamu A. Dar buvo parodęs, kad matė, kaip kieme jau gulintį S. D. spardė trys vaikinai, tarp jų ir S. N. , kurio rankoje jis matė peilį. Kodėl nurodo jau kiek kitokias įvykio aplinkybes, liudytojas paaiškinti nesugebėjo, nurodė tik kad buvo stipriai girtas. Vis dėlto liudytojas vėl patvirtino, kad į nužudytojo brolio butą buvo atėjęs su moterimi „N.“, be to, kaip ir ankstesnės apklausos metu, patvirtino, kad įvykio metu S. D. rankose nematė nei vamzdžio, nei jokių kitokių daiktų.

Nuteistieji parodė, kad po muštynių prie poliklinikos pastato sumuštą S. D. namo nuvedė M. M. . Apklaustas teisme liudytoju M. M. tai patvirtino, tačiau apie kito, vėliau kilusio konflikto aplinkybes nieko nenurodė. Jis parodė, kad sumuštą S. D. nuo poliklinikos pastato parvedė iki jo namų Sirokomlės gt. ir paliko prie namo vartelių. Kas vyko toliau ir kaip S. D. buvo mirtinai sužalotas peiliu, jis nežino.

Nors nuteistasis S. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai įvertino kai kuriuos įrodymus, tarp jų ir jau aptartus nuteistojo M. J. bei liudytojo A. K. parodymus, kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta. Tuo pačiu atmetama ir apelianto versija apie tai, kad jis S. D. nužudė būtinosios ginties metu ar bent jau peržengiant tokios ginties ribas.

BK 28 str. 1-3 dalyse nurodoma, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio susijaudinimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Apie tai, kas yra pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis, kurio atrėmimas laikomas būtinąja gintimi, yra išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“. Šio nutarimo 5 ir 6 punktuose išaiškinta, kad toks pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.). Šiuo atveju senojo 1961 m. BK 14 ir 14¹ str., o tuo pačiu ir naujojo 2000 m. BK 28 str. nuostatos netaikomos. Tuo tarpu akivaizdžiu pavojingas kėsinimasis laikomas tada, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. To paties nutarimo 11 p. išaiškinta, kad būtinosios ginties nuostatos netaikomos ginties provokacijai. Ginties provokacija – tai tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kėsinimosi veiksmus, siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą.

Tuo tarpu šioje byloje jokių įstatymu nustatytų būtinų sąlygų ir aplinkybių, kurios leistų taikyti nuteistajam BK 28 str. nuostatas, nenustatyta, o paties apelianto su tuo susijusios nurodomos aplinkybės nepasitvirtino ir buvo paneigtos.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje jau buvo aptarti visų asmenų, dalyvavusių konflikte ar mačiusių nusikaltimo įvykį, parodymai. Nepavyko nustatyti ir apklausti tik liudytojo A. D. paminėto vyriškio, vadinamo „A.“ ir paskutinės apklausos metu liudytojo A. K. paminėtos moters „N.“. Kolegijos nuomone, dėl šių asmenų buvimo A. D. bute, o ypač dėl galimybės, kad tie asmenys būtų galėję matyti nusikaltimo įvykį ir pranešti kokias nors svarbias jiems žinomas aplinkybes, iš viso kyla daug abejonių. Kaip jau buvo paminėta, A. D. ir A. K. negalėjo ir dabar negali nurodyti nei jokių tikslesnių paminėtų asmenų tapatybės duomenų, nei jų buvimo vietos. Kita vertus, iš A. D. ir A. K. parodymų matyti, kad tie asmenys, t.y. „A.“ ir „N.“ (jeigu tokie iš viso buvo) galėjo dalyvauti tik pačiose A. D. bute vykusiose išgertuvėse, tuo tarpu į kiemą iš to buto jie galėjo būti išėję tik konflikto pabaigoje, t.y. jau po to, kai S. D. buvo sužalotas peiliu. Dėl šių priežasčių paminėtų asmenų nenustatymas ir galimybės juos apklausti nebuvimas jokios, o juo labiau svarbios reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui neturėjo. Apie būtinumą nustatinėti kokius nors papildomus asmenis nėra pareiškęs prašymų ir pats apeliantas.

Tuo tarpu įvertinus kitų asmenų, t.y. nuteistųjų S. S. , M. J. ir paties S. N. , taip pat liudytojų A. D. ir A. K. parodymus, matyti, kad juose yra daug prieštaravimų, kurių nepavyko pašalinti nei teisminio nagrinėjimo metu vykusių apklausų metu, nei perskaičius kai kuriuos ankstesnių apklausų metu duotus parodymus. Kolegijos nuomone, tie prieštaravimai įrodymuose atsirado ir jų nėra galimybės pašalinti dėl kelių priežasčių. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad prie S. D. namų vykusio konflikto metu visi apie tą konfliktą davę parodymus asmenys buvo neblaivūs, o kai kurie iš jų netgi stipriai apsvaigę nuo alkoholio. Tai pripažino liudytojas A. D. , o ypač tai pasakytina apie A. K. , kuris savo girtumu netgi pats paaiškina skirtumus savo parodymuose. Šis liudytojas netgi painioja asmenis, su kuriais jis atvyko girtauti pas A. D. .Tas pats pasakytina ir apie nuteistus šioje byloje asmenis. Nuteistieji S. S. ir S. N. patys pripažįsta, kad buvo girti ir kad tai turėjo reikšmės jų elgesiui padarant nusikalstamas veikas. Teismas tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tokia aplinkybė nenustatyta M. J. , tačiau ir šis nuteistasis pripažino, kad prieš konfliktą su S. D. irgi vartojo alkoholį. Vertinant prieštaravimus pačių nuteistųjų parodymuose, juos galima paaiškinti dar ir tuo, kad kiekvienas nuteistasis savo paties vaidmenį konflikte suinteresuotas pavaizduoti kuo palankiau sau pačiam. Tokią teisę jiems garantuoja proceso įstatymai ir nuteistųjų pasinaudojimas šia teise yra natūralus bei suprantamas.

Vis dėlto, nepaisant kai kurių prieštaravimų parodymuose, kitų nuteistųjų šioje byloje ir liudytojų parodymai bei jų visuma apelianto S. N. versiją apie būtinąją gintį paneigia. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis S. S. parodė, kad kartu su kitais nuteistaisiais Sirokomlės gatve priėjo prie S. D. namo kiemo. Ten girdėjosi triukšmas ir jis sustojo prie vartelių. Į jo pusę ėjo kažkokie vyriškiai, tarp jų kilo žodinis konfliktas, bet jis iš tos vietos nuėjo ir kas ten vyko toliau, nežino. Taigi S. S. parodė, kad konflikto tarp nukentėjusiojo ir S. N. iš viso nematė. Jis ne tik nepatvirtino jokių apelianto nurodomų aplinkybių, bet netgi parodė, kad tarp toje vietoje sutiktų vyriškių S. D. iš viso nebuvo. Kitas nuteistasis M. J. parodė, kad šalia namo, kuriame gyveno nukentėjusysis, jie sutiko tris vyrus, o viduryje stovėjo būtent S. D. . Vienas iš tų vyrų ėjo prie jo, jis tą vyrą pastūmė ir šis pargriuvo. Matė, kad S. S. su kažkuriuo iš tų vyrų irgi stumdėsi. M. J. taip pat parodė, kad S. D. rankoje „kažką“ turėjo, po to patikslino, kad tai galėjo būti „atsuktuvas ar strypas“. S. N. su S. D. barėsi, tačiau jokių kitų jų veiksmų, suduotų vienas kitam smūgių ar bent bandymų juos suduoti jis nematė. M. J. tik girdėjo, kad būtent pats S. N. sušuko „išmesk“, o dar po kiek laiko pasakė „einam“ ir jie visi išsiskirstė. Nuteistojo M. J. parodymai apie tai, kad jis S. D. rankoje matė kažkokį daiktą, kelia labai didelių abejonių. Juk jis to daikto iš pradžių net negalėjo apibūdinti, o po to parodė, kad tai galėjo būti atsuktuvas arba strypas. Supainioti atsuktuvą su strypu ir jų neatskirti praktiškai neįmanoma, todėl šiuos parodymus iš viso yra pagrindas laikyti išgalvotais. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. J. parodymams apeliantas skiria svarbią reikšmę, tačiau tie parodymai S. N. argumentų ne tik nepatvirtina, bet ir juos paneigia. M. J. nieko neparodė apie tariamą grėsmingą S. D. artėjimą prie S. N. . Be to, apeliantas nurodo, kad išgirdo kažką šaukiant „mesk atsuktuvą“. Tuo tarpu M. J. parodė, kad frazę „išmesk“ sušuko būtent pats S. N. . S. N. nurodomas aplinkybes visiškai paneigė ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas A. K. . Jis parodė, kad būdamas A. D. bute matė į šį butą užėjusį, ten paėmusį apie metro ilgio metalinį vamzdį ir vėl iš buto išėjusį S. D. . Tačiau po kiek laiko pats išėjęs į kiemą šis liudytojas pamatė S. D. , kuris rankose neturėjo ne tik to vamzdžio, bet ir jokio kito daikto. Šalia S. D. A. K. matė stovinčius S. N. ir dar du nepažįstamus vaikinus. Vienas iš jų jam spyrė į krūtinę ir jis pargriuvo. Daugiau liudytojas nieko nematė. Jis tik girdėjo, kad ant laiptų išėjęs A. D. sušuko „mesk vamzdį“, tačiau yra įsitikinęs, kad nužudytojo brolis taip šaukė tik todėl, kad matė savo brolį su vamzdžiu išeinant iš buto. Tuo tarpu lauke S. D. jokio įrankio neturėjo. Apelianto parodymus paneigė ir liudytojas A. D. . Kaip jau minėta, jis parodė, kad išėjęs į kiemą matė ten stovinčius savo brolį S. D. , o šalia jo – S. N. ir dar du vaikinus. Po to prie jų dar priėjo A. K. . Jie barėsi, o gal ir stumdėsi, tačiau to jis gerai nepastebėjo. Priešingai, negu A. K. , A. D. nieko neparodė apie tai, kad jis ką nors ir kam nors būtų šaukęs. Tačiau teisme į konkrečiai užduotą klausimą ir A. D. aiškiai atsakė, kad nei brolio S. D. , nei kitų asmenų rankose jis nematė jokių įrankių. Tik jam grįžus atgal į butą, A. K. jam sakė, kad pas S. N. matė peilį.

Apeliaciniame skunde S. N. nurodo, kad dūrė peiliu į krūtinę S. D. , nes šis buvo agresyviai nusiteikęs ir artinosi prie jo rankoje laikydamas kažkokį daiktą. Tačiau šiuos argumentus paneigia ne tik jau aptarti kitų asmenų, bet ir paties S. N. parodymai. Teisme S. N. parodė, kad matė S. D. rankoje atsuktuvą, tačiau tuo pat metu pripažino, kad nukentėjusysis tą ranką laikė nuleidęs ir net nemėgino jam suduoti jokio smūgio. Dar labiau savo paties skunde dėstomus argumentus apeliantas paneigė papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Čia jis jau parodė, kad konkrečiai jokio atsuktuvo nematė, o tamsoje S. D. rankoje matė tik kažkokį daiktą. Nors apeliantas teigia, kad juto kažkokią grėsmę, tačiau pats parodė, kad S. D. jam negrasino nei jokiais veiksmais, nei žodžiais, rankas laikė nuleidęs ir net nemėgino jam suduoti smūgio. Nepaisant to, jis išsitraukė iš kišenės peilį ir smogė juo S. D. į krūtinę.

Visos išdėstytos bylos aplinkybės ir jau aptarti ne tik kitų įvykį mačiusių asmenų, bet ir paties S. N. parodymai leidžia padaryti neabejotiną išvadą, kad konflikto metu S. D. rankose jokio įrankio neturėjo. Be to, nei jokiu įrankiu, nei kitokiais savo veiksmais, bei elgesiu tikrai nesikėsino nei į S. N. , nei į kitus asmenis ir nekėlė jiems jokios grėsmės. Taigi jokio realaus ir akivaizdaus pavojingo kėsinimosi, nuo kurio S. N. būtų turėjęs gintis pats ar ginti kitus asmenis, iš viso nebuvo. Tie patys įrodymai paneigia net ir galimybę, kad įvykio aplinkybes S. N. būtų suvokęs klaidingai. Priešingai, netgi iš paties S. N. parodymų matosi, kad apeliantas gerai suprato ir suvokė kas vyksta, todėl jo dėstomi argumentai apie tariamai jam kilusią grėsmę yra laikomi tik nuteistojo bandymu sušvelninti savo padėtį ir išvengti atsakomybės ar bent griežtos bausmės. Atmesdama jau aptartus apelianto argumentus, kolegija atkreipia dėmesį ir į dar kitas, ne mažiau svarbias bylos aplinkybes. Nuteistasis S. N. nurodo, jog negali paaiškinti, kodėl nepasišalino iš konflikto vietos, o dūrė nukentėjusiajam peiliu. Jau buvo paminėta, kad teisė į būtinąją gintį gali būti realizuojama nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant ar kitokiu būdu. Tačiau šioje byloje buvo neabejotinai nustatytos visai kitos aplinkybės, patvirtinančios, kad ir antrojo konflikto prie nukentėjusiojo namų iniciatoriumi irgi nebuvo S. D. , o jais buvo būtent patys nuteistieji ir pats S. N. . Ištirtais įrodymais nustatyta, ir tai pripažįsta pats S. N. , kad neužilgo po S. D. sumušimo prie poliklinikos pastato, nukentėjusiajam grįžus į savo namus, nuteistieji patys vėl atėjo prie namo, kuriame gyveno S. D. . Apeliantas nurodo, kad savo namo kieme išgirdo S. D. kažką šaukiant ir, jo nuomone, juos kažkaip įžeidinėjant. Įvertinus tai, kad S. D. tik ką buvo tų pačių nuteistųjų sumuštas, kad jam buvo sulaužyta nosis ir šonkaulis, tokia nukentėjusiojo reakcija ir galbūt pasakyti netgi kokie nors necenzūriniai žodžiai šioje situacijoje tikrai negalėjo nuteistųjų įžeisti. Nepaisant to nuteistieji, tame tarpe ir pats S. N. , šiuo atveju patys savo iniciatyva vėl pratęsė konfliktą. Įvykio vietos apžiūros metu nukentėjusiojo kraujo buvo surasta šalia namo, kuriame gyveno S. D. , tvoros. Tačiau kiti įrodymai patvirtina, kad nuteistieji pirmieji pavartojo smurtą netgi pro vartelius patekę į patį namo kiemą. Teisme pats S. N. prisipažino ir parodė, kad įbėgęs į namo kiemą jis sudavė S. D. smūgį, šis nukrito, atsikėlė, nuėjo į namus ir tik jam iš ten sugrįžus jau įvyko tolesnis konfliktas, kurio metu buvo suduotas smūgis peiliu. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad būtinosios ginties nuostatos netaikomos ginties provokacijai. Tuo tarpu papildomai apklaustas pats S. N. parodė, kad jis su kitais nuteistaisiais ir šį konfliktą tikrai išprovokavo patys. Kolegijos nuomone, ši situacija negali būti laikoma netgi ginties provokacija. Šiuo atveju S. N. pirmasis pavartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą įsibrovęs į jo namo kiemą, o po to, nukentėjusiajam netgi nesiėmus jokių gynybos priemonių, dar ir sudavė jam smūgį peiliu. Nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad tikrasis S. N. veikos motyvas šiuo atveju buvo ne siekimas apsiginti, o pyktis ir tos pačios asmeninės paskatos, dėl kurių nukentėjusysis buvo sumuštas ir neužilgo iki šio įvykio. Akivaizdu, kad S. N. elgesiui ir jo veiksmams didelės reikšmės turėjo ir jo girtumas. Taigi aptartų bylos aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad suduodamas nukentėjusiajam smūgį peiliu ir jį mirtinai sužalodamas, S. N. veikė nei esant būtinosios ginties situacijai, nei peržengiant tokios ginties ribas. Todėl BK 28 str. nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos ir todėl naikinti nuosprendį arba perkvalifikuoti S. N. veiką nėra jokio pagrindo.

Kitus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Apeliantas nurodo, kad sudavė peiliu tik vieną smūgį, nužudyti ar sužaloti nukentėjusiojo nenorėjo, o apie galimas pasekmes tuo metu net nepagalvojo. Nors nuosprendyje motyvai dėl S. N. kaltė formos ir tyčios rūšies išdėstyti gana painiai, tačiau pačios išvados padarytos teisingos ir nuteistojo nusikalstama veika įvertinta tinkamai. Nors peiliu buvo suduotas tik vienas smūgis, tačiau būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes. Tas smūgis buvo suduotas ne grumtynių metu ir tikrai ne dėl neatsargumo. Pats nuteistasis pripažįsta, kad išsitraukė iš kišenė peilį ir specialiai dūrė juo tiesiai prieš jį stovėjusiam S. D. į krūtinę. Iš to, kokie buvo padaryti sužalojimai ir iš žaizdos kanalo gylio matosi, kad tas smūgis buvo stiprus. Suduodamas šį smūgį peiliu kaltininkas neabejotinai suprato, kad savo veika kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę ir numatė, kad gali jam atimti gyvybę. Byloje tikrai nėra duomenų, kad S. N. siekė būtent nužudyti S. D. , tačiau iš jo paties parodymų ir kitų bylos aplinkybių matosi, kad jis galimybę atsirasti įvairiems jo veikos padariniams (sveikatos sutrikdymams ar net mirčiai) numatė bendrai, tų padarinių sąmonėje nedetalizuodamas ir tuo metu vienodai norėdamas bet kurio iš jų atsiradimo. Tiems padariniams kaltininkas tiesiog buvo abejingas. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. N. nužudė S. D. veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia ir nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. Perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką į BK 132 str. ar kitą švelnesnį baudžiamąjį įstatymą pagrindo nėra.

Atmetus jau aptartus pagrindinius apeliacinio skundo argumentus, dėl tų pačių aplinkybių nėra pagrindo ir švelninti nuteistajam paskirtos bausmės. Iš nuosprendžio matosi, kad paskiriant S. N. bausmę teismas jokių BK 54 ir 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė. S. N. prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytų nusikalstamų veikų teismas jau pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, taigi tas pačias skunde nurodinėjamas aplinkybės nustatinėti dar kartą nėra pagrindo. Apeliantas skunde dar nurodo ir apie tai, kad netgi padėjo išaiškinti savo paties padarytą nusikaltimą. Šį jo argumentą kolegija atmeta. Byloje nustatyta, kad iš pradžių užkasęs ir paslėpęs nusikaltimo įrankį – peilį, S. N. vėliau pats tą peilį surado ir pateikė policijai. Nepaisant to, daryti išvadą, kad S. N. padėjo išaiškinti savo paties padarytą nužudymą, pagrindo nėra. Savo paties paslėptą peilį nuteistasis parodė jau tada, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta daugelis kitų jo kaltės įrodymų. Tuo tarpu kiti bylos duomenys rodo, kad savo padarytą nusikaltimą nuteistasis įvairiais būdais kaip tik mėgino nuslėpti. Pats matydamas prie namų sunkiai sužalotą S. D. , nuteistasis ne tik nemėgino jam suteikti jokios pagalbos, bet apie tai nepranešė nei greitajai pagalbai, nei policijai. Jis nusiuntė telefonu SMS žinutę nukentėjusiojo dukrai, tačiau joje parašė tik apie tai, kad jos tėvas girtas guli netoli savo namų. Tuo tarpu apie tai, kad jis pats sužalojo nukentėjusįjį, net neužsiminė. Taip pat nustatyta, kad po padaryto nusikaltimo nuteistasis slėpė ne tik peilį, bet ir savo rūbus, kuriuos paprašė pasaugoti savo pažįstamo A. S. . Tuos rūbus vėliau policijai pateikė ne apeliantas, o kitas nuteistasis S. S. . Ne apie aktyvią pagalbą, o kaip tik apie mėginimą suklaidinti ikiteisminį tyrimą ir teismą galima spręsti įvertinus net ir S. N. parodymus bei jo apeliacinio skundo argumentus, kuriuose apeliantas nurodinėja išgalvotas aplinkybes, dalį kaltės verčia pačiam nužudytajam ir tokiu būdu mėgina sušvelninti savo paties padėtį. Todėl nustatyti apelianto nurodomą ar dar kokias nors papildomas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes pagrindo nėra. Be to, teismas nustatė ir S. N. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamų veikų padarymą apsvaigus nuo alkoholio. Ši aplinkybė irgi nustatyta pagrįstai, nes pats S. N. teisme pripažino, kad jo girtumas tikrai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas svarbias aplinkybes, taip pat ir į S. N. padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį. Nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, kuriuo visuomet padaroma ypatinga žala visuomenei. Šis nusikaltimas buvo pabaigtas, nukentėjusysis mirė ir dėl to kilusios pasekmės jau neatstatomos.

Apeliantas skunde dar nurodo apie tai, kad anksčiau nebuvo ieškomas policijos, yra jauno amžiaus, dirbo ir prižiūrėjo invalidę savo močiutę. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad S. N. būtų prižiūrėjęs ar išlaikęs kokius nors asmenis ir kad jo močiute negalėtų pasirūpinti kiti asmenys. Taip pat nustatyta, kad iki sulaikymo nuteistasis niekur nedirbo, taigi neišlaikė netgi pats savęs. Neaišku, ką reiškia apelianto argumentas, kad jis nebuvo ieškomas policijos. Tuo tarpu visi byloje esantys duomenys apie nuteistojo asmenybę S. N. apibūdina faktiškai tik išskirtinai neigiamai. Iš bylos matyti, kad nors ir būdamas gana jauno amžiaus, S. N. anksčiau jau buvo teistas net penkis kartus. Visi ankstesni jo padaryti nusikaltimai irgi buvo tyčiniai, dažniausiai S. N. būdavo teisiamas už vagystes, taip pat nuteistas ir už plėšimą. Paskutinį kartą atlikęs jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis iš pataisos namų buvo paleistas 2006 m. sausio 27 d., o praėjus tik keliems mėnesiams, vėl padarė naujus nusikaltimus, tarp jų ir nužudymą. Pagal BK 27 str. nuostatas apeliantas yra recidyvistas. Pagal BK 129 str. 1 d. teismas S. N. paskyrė švelnesnę už sankcijos vidurkį 9 metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 140 str. 1 d. jam paskirta trumpalaikio laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., subendrinta apėmimo būdu. Įvertinus visas jau aptartas bylos aplinkybes ir duomenis apie nuteistojo asmenybę, paskirtoji bausmė tikrai negali būti laikoma per griežta ir ją švelninti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. N. apeliacinį skundą atmesti.