- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-14
- Bylos Nr.
- eI-4945-764/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05669-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Blauzdžius, Liudmila Zaborovska, Egidija Puzinskaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- Y. J. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Mindaugas Paukštė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Mindaugui Paukštei ir atsakovo atstovei Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. J. M. (Y. J. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Y. J. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2015-11-23 sprendimą Nr. (15/5-9)17U-2073. Taip pat prašė priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu Departamentas iš Nacionalinio sąrašo išbraukė duomenis apie pareiškėją, taip pat atšaukė į antrosios kartos SIS sistemą įvestą draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, tačiau uždraudė pareiškėjui iki 2018-01-08 atvykti į Lietuvos Respubliką. Toks sprendimas yra ne tik neteisėtas ir nepagrįstas, bet ir nelogiškas, nes pareiškėjui nėra draudžiama atvykti į Šengeno erdvę, bet nustatytas draudimas atvykti į vieną iš Šengeno valstybių. Departamentas nesurinko objektyvių duomenų, pagrindžiančių išvadas, kad pareiškėjo turima įmonė neketina vykdyti verslo Lietuvoje. UAB ,,Larta“ įstatinis kapitalas yra 72 405 Eur (250 000 Lt), pareiškėjas turi ketinimų užsiimti teisėta veikla Lietuvoje. Siekdamas pašalinti bet kokias abejones, atsakovas privalėjo surinkti papildomus įrodymus. Priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, nes jame nėra nurodyti argumentai ir motyvai, patvirtinantys, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, t. y. panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui uždrausta iki 2018-01-08 atvykti į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ĮUTP) ir jį detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nuostatomis, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-11-09 sprendimą ir atsižvelgus į tai, kad Departamento 2014-12-15 sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1695(00272) atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal ĮUTP 133 str. nuostatas, toks sprendimas gali būti priimamas remiantis tuo, kad užsieniečiui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamento 2014-12-15 sprendimas Nr. (15/4-1)3I-1695(00272) teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas, todėl jame nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, taikytinos nagrinėjamoje byloje. Departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė proporcingą sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjui trejus metus atvykti į Lietuvą. UAB ,,Larta“ Lietuvoje nevykdo jokios ekonominės veiklos, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo atstovo paaiškinimus, kad pareiškėjas ir jo šeima vykdo ekonominę veiklą ir kitose Šengeno zonos valstybėse, todėl priėmė jam palankų sprendimą, nedraudžiantį atvykti į kitas Šengeno zonos valstybes. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad, vien atitikdamas formalius ĮUTP reikalavimus, jis turi teisę gauti leidimą gyventi ar atvykti į Lietuvą. Departamentas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, jei nustato ĮUTP 35 str. įtvirtintus pagrindus. Aplinkybė, kad priimdamas sprendimą pagal ĮUTP 133 str. nuostatas, Departamentas neprivalo kreiptis į pareiškėją dėl papildomų duomenų surinkimo nustatyta prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-11-09 sprendime. Be to, pareiškėjui buvo žinoma, kad klausimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, Departamente nagrinėjamas iš naujo, todėl galėjo pateikti visus, jo manymu, reikšmingus duomenis.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Ginčas byloje keliamas dėl Departamento 2015-11-23 sprendimo Nr. (15/5-9)17U-2073 dalies, kuria pareiškėjui Y. J. M. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08, teisėtumo ir pagrįstumo.
Rašytiniai bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas Y. J. M. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2014-10-24 padavė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą, Departamentas, vadovaudamasi ĮUTP 35 str. 1 d. 2 ir 6 p., priėmė 2014-12-15 sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1695 (00273) atsisakyti išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. J. M. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Apie priimtą sprendimą Departamento Imigracijos skyrius 2015-01-02 raštu Nr. (15/4-12)10K-423 informavo Departamento Užsieniečių reikalų skyrių, siūlydamas svarstyti dėl užsieniečio įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą.
Vadovaudamasis ĮUTP 133 str. 1, 4 ir 5 d., Vyriausybės 2005-04-20 nutarimus Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4, 5, 6, 11¹, 11³ ir 12 p., 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – Reglamentas) 24 str. 1 d. ir atsižvelgdamas į 2014-12-15 sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1695 (00273), Departamentas priėmė 2015-01-08 sprendimą Nr. (15/5-9)4U-50, kuriuo: 1) uždraudė (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08; 2) į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašė pareiškėjo duomenis; 3) įvedė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. J. M. atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 24 str. 1 d. iki 2018-01-08.
Su nurodytu Departamento Užsieniečių skyriaus sprendimu pareiškėjas nesutiko, todėl padavė skundą teismui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs pagal pareiškėjo skundą pradėtą administracinę bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad Departamento 2015-01-08 sprendimas Nr. (15/5-9)4U-50 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, yra nemotyvuotas, todėl 2015-11-09 sprendimu panaikino Departamento sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl uždraudimo Y. J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo.
Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-11-09 sprendimą, Departamentas priėmė nagrinėjamoje byloje ginčijamą 2015-11-23 sprendimą, kuriuo: 1) panaikino Departamento 2015-01-08 sprendimu Nr. (15/5-9)4U-50 pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti iš Nacionalinio sąrašo jo duomenis, įrašytus pagal minėtą sprendimą; 2) atšaukė įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos SIS pagal Reglamento 24 str. 1 d.; 3) uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08; 4) į Užsieniečių registrą (Nacionalinį sąrašą) įrašė duomenis apie pareiškėją.
Su Departamento 2015-11-23 sprendimu pareiškėjas nesutinka ir prašo teismą panaikinti sprendimo dalį, kuria jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08. Pareiškėjo skundas grindžiamas tuo, kad sprendimas nepagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, yra nelogiškas, todėl neteisėtas.
ĮUTP 133 str. 1 d. nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (ĮUTP 133 str. 5 d.).
Departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio.
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 p. yra nustatyti kriterijai, kurie turi būti vertinami, kai priimamas sprendimas uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 p. turi būti atsižvelgiama: į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas arba užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (12 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Departamento sprendimai, kuriais nustatomas draudimas užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus, t. y. jie turi būti pagrįsti ne tik teisės normomis, bet objektyviais duomenimis (faktais), taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, nurodyta akto apskundimo tvarka, o asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, turi būti pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją.
Iš ginčijamo Departamento 2015-11-23 sprendimo turinio matyti, kad draudimas pareiškėjui iki 2018-01-08 atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir atsižvelgus į tai, kad, prašydamas išduoti leidimą gyventi, pareiškėjas siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, jis neturi jokių socialinių ar šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublika, ūkinės veiklos nevykdo.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad Departamentas, vadovaudamasis ĮUTP 35 str. 1 d. 2 ir 6 p., 2014-12-15 sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1695(00273) atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, neturi teisės aktų reikalavimus atitinkančios gyvenamosios vietos. Pažymėtina, kad nurodytas Departamento sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka apskųstas nebuvo, todėl yra galiojantis.
Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nustatytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjo turima įmonė jokios ūkinės veiklos nevykdė ir šiuo metu nevykdo. Atsakovui nėra pateikti jokie objektyvūs duomenys apie ketinamą vykdyti ūkinę veiklą (verslo planai, nurodyti potencialūs verslo partneriai, duomenys apie turimas lėšas verslui vystyti, verslo vystymo vieta ir kt.). Siekdamas paneigti Departamento 2014-12-15 sprendime Nr. (15/4-1)3I-1695(00273) nustatytas, jo teigimu, nepagrįstas aplinkybes, ir išvengti nepalankaus sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo, pareiškėjas turėjo objektyvias sąlygas (ginčas vyksta nuo 2015 metų pradžios) pateikti Departamentui objektyvius duomenis apie ketinamos vykdyti ūkinės veiklos realumą. Priešingai, šie pareiškėjo argumentai grindžiami išimtinai jo atstovo paaiškinimais apie pareiškėjo šeimos vykdomą verslą kitose šalyse bei UAB ,,Larta“ įstatinį kapitalą (72 405 Eur). Teismas pažymi, kad vien tik įmonės įsigijimas nepatvirtina to fakto, kad pareiškėjas ketina užsiimti realia ūkine–komercine veikla Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-11-09 sprendime aiškiai pasisakė dėl to, kad teisės aktai nenustato Migracijos departamentui pareigos reikalauti iš užsieniečio papildomų duomenų Įstatymo 133 str. 1 d. numatyto sprendimo priėmimui.
Pareiškėjo argumentai, kad UAB ,,Larta“ negali vykdyti ūkinės veiklos, nes atsakovo sprendimais pareiškėjui yra uždrausta atvykti į Lietuvą, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, kad ūkinės veiklos vystymas nėra ir negali būti siejamas išimtinai su įmonės vadovo buvimu Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas, ūkinę veiklą vykdyti turi galimybę pasitelkdamas kitus asmenis ar verslo partnerius.
Įvertinęs tai, kad pareiškėjas nepaneigė Departamento 2014-12-15 sprendime Nr. (15/4-1)3I-1695(00273) nustatytų faktinių aplinkybių ir atlikto jų vertinimo, šis sprendimas yra galiojantis, teismas konstatuoja, kad Departamentas privalėjo juo vadovautis, priimdamas 2015-11-23 sprendimą.
Teismas taip pat pažymi, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą ir nustatydamas draudimo atvykti terminą, Departamentas vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 12 p. nuostatomis ir atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja jokie šeimyniniai ar socialiniai ryšiai bei turtiniai interesai. Departamentas nustatė ir šių aplinkybių pareiškėjas neginčija, kad jis neturi giminystės ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravo, nėra įsigijęs nekilnojamojo turto, darbinės veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, Lietuvoje lankėsi tik vieną kartą tam, kad pateiktų prašymą išduoti leidimą gyventi. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo įmonė (UAB ,,Larta“) jokios realios ūkinės–komercinės veiklos nevykdo, todėl pareiškėjas neturi turtinių ar ekonominių įsipareigojimų ar prievolių.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl priimto sprendimo nelogiškumo, teismas pažymi, kad teisės aktai nedraudžia Departamentui uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau neįvesti perspėjimo į SIS II sistemą. Pagal 1990-06-19 Konvencijos dėl 1985-06-14 Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo 96 str. ir Reglamento 24 str. nuostatas, perspėjimas apie draudimą užsieniečiui atvykti ar apsigyventi į SIS II sistemą įvedamas ne visais atvejais, toks sprendimas turi būti motyvuotas.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamame sprendime Departamentas nurodė faktinius duomenis, kurie sudaro pagrindą jį priimti, pateikė jų vertinimą, t. y. taikomas poveikio priemones ne tik pagrindė objektyviais faktiniais duomenimis, bet ir motyvavo jų taikymą. Teismo vertinimu, ginčijamas Departamento sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie ryšiai, nuo 2014 metų spalio mėnesio UAB ,,Larta“ ūkinės–ekonominės veiklos vykdyti nepradėjo, bei atsižvelgęs į tai, kad ginčijamo sprendimo tikslas yra užkirsti kelią nelegaliai migracijai, teismas konstatuoja, kad taikomas draudimas yra proporcinga priemonė. Taip pat pažymėtina, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, Departamentas trejų metų draudimo atvykti terminą skaičiavo nuo tada, kada atsirado faktinis pagrindas tokiam sprendimui priimti. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą byloje nėra, todėl Departamento 2015-11-23 sprendimas Nr. (15/5-9)17U-2073 paliktinas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str. teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo Y. J. M. (Y. J. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.