Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,

2015 m. kovo 3 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 14-JL-85-01085-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas T. P. skundą palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog paskutinį administracinį pažeidimą pareiškėjas padarė 2007 metais ir nuo to laiko iš esmės pasikeitė jo elgesys. Nurodo, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 6 d. baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 85 straipsnio 5 dalį, jam paskirta 150 Lt bauda dėl neteisėtai pasisavintų nušautų dviejų suaugusių stirninų, vienos suaugusios stirnos ir vieno stirnos jauniklio. Pareiškėjas privalėjo atlyginti 1913,40 Lt padarytą žalą gyvūnijai. Akcentuoja, jog pareiškėjui 2015 m. sausio 31 d. pradėta administracinė teisena pagal ATPK 163 (2) straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau ­– ir Tauragės apskrities VPK) 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 14-JL-85-01085-e (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus Sprendimą, pareiškėjas prašo įpareigoti Tauragės apskrities VPK išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas T. P. 2014 m. lapkričio 25 d. prašymu Nr. 14-G-85-02328-e kreipėsi į Tauragės apskrities VPK dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus: medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai) išdavimo (b. l. 24).

Tauragės apskrities VPK 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 14-JL-85-01085-e atsisakė išduoti T. P. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 7). Teisiniu skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindu nurodytas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas. Faktiniu atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pagrindu nurodyta tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėti penki ikiteisminiai tyrimai bei jis baustas administracine tvarka. Nurodyta, kad 2001 m. birželio 18 d. Tauragės rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 85-1-00505-01 pagal Baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) (minėta, toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį ir BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 246 straipsnio 3 dalį nutrauktas vadovaujantis BPK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) (minėta, toliau – ir BPK) 233 straipsnio 2 punktu. Iškeltoje baudžiamojoje byloje Nr. 91-1-00510-02 ikiteisminis tyrimas nutrauktas vadovaujantis BPK 254 straipsnio 5 dalimi, BK 38 straipsnio 1 dalies 1-4 punktu (susitaikė su nukentėjusiuoju), o baudžiamosiose bylose Nr. 85-1-00812-05, Nr. 12-1-02358-07 bei Nr. 85-1-00859-12 ikiteisminis tyrimas nutrauktas vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu (nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo). Be to, T. P. ne kartą yra padaręs administracinius teisės pažeidimus, o būtent: 2005 m. gruodžio 13 d. jis padarė pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekse (minėta, toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 2006 m. balandžio 20 d. – ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, 2006 m. liepos 19 d. – ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, 2006 m. rugsėjo 28 d. – ATPK 174 straipsnyje, 2007 m. rugpjūčio 31 d. – ATPK 129 straipsnyje. Atsakovas, remdamasis nurodytais duomenimis, Sprendime padarė išvadą, kad T. P. įgydamas ir turėdamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei, kadangi nuolat vykdo teisės pažeidimus, o administracinės poveikio priemonės T. P., kaip drausminančios priemonės, yra neveiksmingos. Akcentuota, kad tris pažeidimus įvykdė būdamas neblaivus, baustas už nedidelį chuliganizmą, be to, jo atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų buvo pradėti penki ikiteisminiai tyrimai.

Pareiškėjas reikalavimą panaikinti Sprendimą iš esmės motyvuoja tuo, kad Sprendimas nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei, nes pareiškėjas yra pakeitęs gyvenimo būdą, nustojo vartoti alkoholį, pradėjo pavyzdingai elgtis, paskutinis administracinis pažeidimas buvo įvykdytas 2007 metais, o pradėti ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Minėto įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (1 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimai laikyti ar leidimai nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduodami asmenims, turintiems teisę įsigyti tokių kategorijų ginklus. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose pateikiamas sąrašas atvejų, kada fizinis asmuo negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas individualiai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, yra nurodęs, jog minėtoje normoje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Todėl, vertinant tokius duomenis, yra aktualus ir jų atsiradimas laike (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-974/2014).

Aptariama teisės norma, t. y. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas pradėjo galioti nuo 2011 m. kovo 1 d. (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija). Iki tol galiojusiame šio įstatymo 17 straipsnyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija), kuriame taip pat buvo nustatyti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai, analogo aptariamam 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nebuvo. Nagrinėjamai bylai aktualios ir reikšmingos sprendime nurodytos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn atsirado ir iki 2011 m. kovo 1 d., t. y. atsirado galiojant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio redakcijai, kurioje tokio pagrindo taikyti teisės įsigyti ir turėti ginklus apribojimą nebuvo. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir šios (aptariamos) teisės normos taikymo laike klausimas.

Palyginus su iki 2011 m. kovo 1 d. buvusiu teisiniu reguliavimu, aptariamo apribojimo naujo pagrindo atsiradimas gali būti traktuojamas kaip leidimų išduoti ir turėti ginklus išdavimo sugriežtinimas. Tai, atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją, suponuoja būtinumą aptarti, ar toks sugriežtinimas yra leistinas principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) bei konstitucinio teisinės valstybės principo laikymosi prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad leidimų ginklams turėti ir išduoti tvarkos nustatymas, jos pakeitimas (tuo pačiu ir sugriežtinimas) yra įstatymų leidėjo kompetencija, kurią įgyvendinant, kartu su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, turi būti maksimaliai užtikrintas ir viešasis interesas, t. y. visuomenės saugumas bei viešoji tvarka. Šių, asmens individualių ir viešojo, interesų suderinamumas yra pasiekiamas, atsižvelgiant į daugelį visuomeninių ir socialinių faktorių, siekiant nustatyti tarp jų (skirtingų interesų) tam tikrą pusiausvyrą. Tai suponuoja, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o, atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išdavimo tvarką. Tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamai bylai aktualaus naujo (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 d. 11 punkte nustatyto) apribojimo turėti ginklus įvedimas negali būti laikomas lex retro non agit ir konstitucinio teisinės valstybės principų pažeidimu.

Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu galėjo būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir ta apimtimi, kuri paliečia pareiškėjo iki šios datos padarytus nusižengimus, įvertinant juos pagal jau aptartus „kokybinį“ ir aktualumo kriterijus.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 25-27) patvirtina, kad pareiškėjas yra ne vieną kartą baustas administracine tvarka: 2005 m. gruodžio 13 d. baustas administracine tvarka pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2005 m. gruodžio 10 d. pažeisdamas kelių eismo taisykles, nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą; 2006 m. balandžio 20 d. – pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. balandžio 4 d. neblaivus vairavo transporto priemonę (nuobaudos vykdymas buvo nutrauktas suėjus senaties terminui); 2006 m. liepos 19 d. – pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. liepos 17 d. neblaivus vairavo neapdraustą transporto priemonę (nuobaudos vykdymas buvo nutrauktas suėjus senaties terminui); 2006 m. rugsėjo 28 d. baustas administracine tvarka pagal ATPK 174 straipsnį už nedidelį chuliganizmą; 2007 m. rugpjūčio 31 d. baustas administracine tvarka pagal ATPK 129 straipsnį (transporto priemonių vairavimas neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotikų arba vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų asmenų, neturinčių teisės vairuoti ar neturinčių teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių, arba neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio, narkotikų arba vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo). Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėti penki ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose Nr. 85-1-00505-01, Nr. 91-1-00510-02, Nr. 85-1-00812-05, Nr. 12-1-02358-07 bei Nr. 85-1-00859-12 iš kurių pirmasis ikiteisminis tyrimas nutrauktas kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju, kiti – neįrodžius kaltinamojo dalyvavimo nusikaltimo padaryme (b. l. 32-33). Pareiškėjas teisės pažeidimą taip pat yra padaręs ir užsienio valstybėje už kurį jam buvo paskirta 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė (b. l. 34-35). Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog Prancūzijoje buvo sulaikytas už vagystę.

Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjas teisės aktų pažeidimus vykdo sistemingai, administracinio poveikio priemonės, kaip drausminančios priemonės, pareiškėjui yra neveiksmingos. Nors pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ir teigia, kad jo elgesys po 2007 m. padaryto administracinio teisės pažeidimo iš esmės pasikeitė, tačiau šį pareiškėjo teiginį paneigia nagrinėjamoje byloje esantys duomenys apie tai, kad pareiškėjas 2014 metais administracine tvarka baustas pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 29 d. 10.30 val., paslėpęs po žole, pasisavino ir neteisėtai vežėsi iš (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio plotų, esančių (duomenys neskelbtini) pamiškėje esančios pievos keturias neteisėtai nušautas stirnas (b. l. 45-48). Be to, pareiškėjui 2015 m. sausio 31 d. pradėta administracinė teisena pagal ATPK 163 (2) straipsnio 1 dalį dėl to, kad pareiškėjo vairuojamajame automobilyje „Ford focus“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) patikrinimo metu įvairiose vietose rasta 20 pakelių cigarečių su Rusijos federacijos banderolėmis (b. l. 50-51). Pabrėžtina ir tai, jog nors minėti ikiteisminiai tyrimai pareiškėjo atžvilgiu ir buvo nutraukti, tačiau vienas iš jų buvo nutrauktas tuo pagrindu, jog pareiškėjas su nukentėjusiuoju susitaikė, o ne todėl, kad nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nors pareiškėjas šiuo metu ir neturi galiojančio teistumo, tačiau pareikšti įtarimai bei padaryti administraciniai pažeidimai (tris kartus neblaiviam vairavus transporto priemonę ir kt.) neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas nekels grėsmės kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas nurodo pakeitęs savo gyvenimo būdą bei pridėjo Tauragės rajono savivaldybės administracijos Mažonų seniūnijos ir Šakviečio apylinkės bendruomenės centro charakteristikas (b. l. 8-9), kuriose jis charakterizuojamas teigiamai, tačiau neseniai padaryti minėti administraciniai pažeidimai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas pakeitė gyvenimo būdą ir ateityje nedarys teisės pažeidimų.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog nori tapti medžiotoju ir dėl to siekia gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu 2012 m. rugpjūčio 29 d. ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 85-1-00859-12 (b. l. 33) buvo pradėtas dėl neteisėto medžiojimo (t.y. dėl to, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 29 d. pasisavino ir neteisėtai vežėsi iš (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio plotų, esančių (duomenys neskelbtini)pamiškėje esančios pievos keturias neteisėtai nušautas stirnas) ir šis įvykis sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą, nes tai buvo aprašyta dienraščiuose bei internetiniuose puslapiuose (b.l. 52-54). Nors ikiteisminis tyrimas nutrauktas vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tačiau už šį pažeidimą pareiškėjas patrauktas administracinėn atsakomybėn bei 2014 m. kovo 6 d. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Tauragės rajono agentūra pareiškėjui pateikė pretenziją dėl padarytos žalos laukinių gyvūnų ištekliams atlyginti (b.l. 45-49). ir tai nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjui yra svarbios teisės aktų nuostatos, kuriomis užtikrinamos gamtos ir jos išteklių tausojimas bei nuosavybės teisės, kuriomis šie gyvūnai ir kiti gamtos ištekliai priklauso atitinkamam subjektui. Minėtas administracinis pažeidimas rodo, jog pareiškėjui nėra svarbios teisės aktų nuostatos, kuriomis užtikrinamos gamtos ir jos išteklių tausojimas bei nuosavybės teisės, kuriomis šie gyvūnai ir kiti gamtos ištekliai priklauso atitinkamam subjektui.

Apibendrindamas nurodytus argumentus, teismas daro išvadą, kad Sprendime nurodytas faktinis jo pagrindimas pareiškėją apibūdinančių kriterijų požiūriu yra pakankamas tam, kad galima būtų taikyti T. P. atžvilgiu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, t. y. šios materialinės teisės normos taikymo prasme Sprendimas pripažintinas pagrįstu.

Skundas argumentuojamas ir tuo, kad Sprendimas netinkamai motyvuotas, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d., administracinėje byloje Nr. A- 336/2011 taip pat konstatavo, kad <...> Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, teismo vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Tauragės apskrities VPK 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. 14-JL-85-01085-e nurodyta konkreti teisės norma bei faktinės aplinkybės, kuriomis atsakovas grindžia leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimą. Nors skundžiamame sprendime ir nenurodytas pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 29 d. padarytas administracinis teisės pažeidimas, kuris buvo žinomas Sprendimo priėmimo metu, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Spendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kadangi iš skundžiamo sprendimo turinio aišku, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu pareiškėjo prašymas buvo netenkinamas. Darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas yra konstatavęs, kad „pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Pabrėžtina, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. <...> Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos“ (pvz. 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas, 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Neišdavimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą, nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai.

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 14-JL-85-01085-e, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundas dėl Sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo T. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.