Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-14 · Administracinė byla Nr. I-2609-342/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-12-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-11-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-14
Bylos Nr.
I-2609-342/2015
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01795-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas
P.K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2609-342/2015Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01795-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2;3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 14 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,

2015 m. gruodžio 10 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo P.K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas P.K. (toliau – pareiškėjas) skundu (b.l. 3-8) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 6054 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodo, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose buvo laikomas 2014-07-09, 2014-08-13, 2014-09-11, 2014-09-25, 2014-10-08, 2014-11-05, 2014-12-02 nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Teigia, jog areštinės kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Skundžiasi areštinės kameromis dėl jose nebuvusių skaidraus stiklo langų, blogo apšvietimo, vėdinimo sistemos nebuvimo, drėgmės ir pelėsio buvimo, neatlikto remonto. Argumentuoja, jog nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti rūbus, todėl turėjo dėvėti rūkalais dvokiančius ir nešvarius rūbus. Akcentuoja, jog areštinės kamerose nebuvo šilto vandens, skųsdavosi sveikatos būkle, tačiau pareigūnai nereaguodavo į jo pasakymus, negaudavo vaistų. Taip pat teigia, jog nebuvo reaguojama į žodinius skundus, o rašyti skundų neturėjo sąlygų: popieriaus ir rašiklio. Savo teisių pažeidimą grindžia ir aplinkybe dėl vienam asmeniui tenkančio ploto areštinės kamerose neužtikrinimo, tualeto netinkamo atitvėrimo. Akcentuoja, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nemigą, vidinį diskomfortą, pasireiškė agresija, patyrė psichologinį sukrėtimą, kurie turėjo įtakos jo elgesiui ir mastymui, sugniuždė jo asmenybę. Prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas teismo šaukimu.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b.l. 14-16) prašo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad visi gaunami skundai yra registruojami, o pareiškėjas pats nepateikė ir komisariatas neturi jokių įrodymų, kad pareiškėjas skundėsi komisariato administracijai ar kitoms institucijoms. Akcentuoja, kad visiems pageidaujantiems asmenims yra sudaromos sąlygos būti laikomiems atskirai nuo rūkančių asmenų. Pabrėžia, kad areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, jos yra vėdinamos, drėgmės nėra, pelėsių nėra, tokius duomenis patvirtino ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu. Nurodo, jog vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktu visi areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Teigia, jog karšto vandens padavimo įrengimas policijos areštinės kamerose teisės aktais nėra numatytas ir Klaipėdos apskrities vyriausiame policijos komisariato areštinėje nėra įrengtas. Pabrėžia, jog areštinėje yra įsteigtas medicinos punktas, kurio darbuotojai teikia medicinines paslaugas ir išduoda reikiamus vaistus. Nurodo, jog pareiškėjas du kartus buvo kreipęsis į medicinos punktą ir jam buvo suteikta reikiama pagalba. Akcentuoja, kad areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, atitverti 1,20 m aukščio pertvara. Argumentuoja, kad atsakovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės. Prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės proceso šalims nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl skaidraus stiklo langų nebuvimo, blogo apšvietimo, ventiliacijos sistemos nebuvimo, netinkamos oro santykinės drėgmės, pelėsio buvimo, neatlikto remonto, nesudarytų sąlygų išsiskalbti rūbus, skundų neregistravimo, laikymo kamerose su rūkančiais asmenimis, šilto vandens kamerose nebuvimo, neatitverto tualeto, medicininės pagalbos nesuteikimo.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Pareiškėjas skundu nereiškė reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl atsakovo netinkamų veiksmų, neužtikrinus minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, tačiau atsikirtime į skundą (taip jį nurodo pareiškėjas) prašo įvertinti atsakovo veiksmus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto, todėl spręstina, jog pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina ir iš atsakovo veiksmų, neužtikrinus jam teisės aktais nustatyto minimalaus ploto. Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015).

Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto 2015-10-14 tarnybinio pranešimo (b.l. 17), pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas šiais laikotarpiais: nuo 2014-06-10 iki 2014-06-16 (kameros Nr. 24, asmenų skaičius – 3, kameros plotas – 19,50 kv.m.), 2014-06-17/18 (kameros Nr. 24, asmenų skaičius – 4, kameros plotas -19,50 kv.m.), 2014-07-09 (kameros Nr. 15, asmenų skaičius – 2, kameros plotas – 7,77 kv.m.), 2014-07-10 iki 2014-07-16 (kameros plotas – 16,12 kv.m., asmenų skaičius – 3, kameros Nr. 35), 2014-07-17 (kameros plotas – 18,48 kv.m., asmenų skaičius – 4, kameros Nr. 19), 2014-07-18 iki 2014-07-21 (kameros Nr. 24, žmonių skaičius – 4, kameros plotas - 19,50 kv.m.), 2014-07-22/23 (kameros Nr. 24, žmonių skaičius – 3, kameros plotas – 19,50 kv.m.), 2014-08-13 (kameros Nr. 22, žmonių skaičius – 3, kameros plotas – 19,61 kv.m.), 2014-08-14 iki 2014-08-18 (kameros Nr. 32, žmonių skaičius – 3, kameros plotas – 20,11 kv.m.), 2014-08-19 iki 2014-08-21 (kameros Nr. 32, žmonių skaičius – 4, kameros plotas – 20,11 kv.m.), 2014-09-11 iki 2014-09-16 (kameros plotas 8,27 kv.m., kameros Nr. 6, žmonių skaičius – 1), 2014-09-25 iki 2014-09-28 (žmonių skaičius – 2, kameros Nr. 2, kameros plotas – 18,05 kv.m.), 2014-09-29/30 (kameros Nr. 2, žmonių skaičius – 4, kameros plotas – 18,05 kv.m.), 2014-10-08 iki 2014-10-10 (kameros Nr. 33, žmonių skaičius – 4, kameros plotas – 21,76 kv.m.), 2014-11-05 (žmonių skaičius – 1, kameros Nr. 8, kameros plotas – 7,22 kv.m.), 2014-11-06/07 (kameros plotas – 7,22 kv.m., kameros Nr. 8, žmonių skaičius – 2), 2014-12-02 iki 2014-12-09 (žmonių skaičius – 2, kameros Nr. 26, kameros plotas – 12,72 kv.m.). Nors pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pateikė neteisingus duomenis, tačiau teismas vertindamas šį rašytinį įrodymą – tarnybinį pranešimą – neturi pagrindo abejoti tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis, kadangi pats pareiškėjas pateikė tik subjektyvią savo nuomonę, nepagrįstą jokiais objektyviais įrodymais. Minėto tarnybinio pranešimo pagrindu teismas konstatuoja, kad 18 parų (2014-06-17/18, 2014-07-09, 2014-07-10 iki 2014-07-16, 2014-07-17, 2014-07-18 iki 2014-07-21, 2014-08-19 iki 2014-08-21, 2014-09-29/30, 2014-10-08 iki 2014-10-10, 2014-11-06/07) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui areštinės kamerose tenkantis plotas (plotas svyravo nuo 3,88 kv.m. iki 5,44 kv.m). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek ploto užima sanitarinis mazgas, spręstina, jog pareiškėjo laikymo sąlygos, kai jam teko plotas iki 6 kv.m., neatitiko teisės aktais nustatyto reglamentavimo. Vertintina, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma, originali įsakymo redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) reglamentavo policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 punktas). Higienos normos HN 37:2009 6 punkte nurodyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą [4.19]. Minėtos higienos normos 23 punktas nustato, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Policijos areštinės medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje, indų plovykloje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema (26 punktas). Policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais, minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis turi atitikti teisės aktais nustatytas normas (31 punktas). Dušinių, sanitarinių švaryklų, kamerų, sanitarinių mazgų grindys, santechniniai įrenginiai, praustuvės kiekvieną dieną turi būti plaunamos karštu vandeniu, valomos su valikliais, turinčiais dezinfekantų. Patalpoms, įrenginiams valyti bei dezinfekuoti turi būti naudojamos teisės aktais [4.5, 4.13] nustatytos leistinos naudoti priemonės (50 punktas).

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl netinkamai atitverto tualeto teismas pažymi, jog byloje atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai: Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-02-22 įsakymas Nr. 5-V-142 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį“ (b.l. 19), Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas (b.l. 24a-25), 1999-06-11 Policijos generalinio komisaro patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b.l.23-24), 2005-01-11 Pripažinimo tinkamomis naudotis aktas (b.l. 26), įrodo, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa su klozetu buvo atskirta 1,20 m aukščio pertvara nuo likusios kameros dalies, kamerose įrengtas praustuvas ir kitas būtinas inventorius, kamerų vėdinimas: natūralus ir mechaninis. Todėl tokie atsakovo veiksmai atitinka Higienos normos 20, 23 punktų reikalavimus. Atsakovas teismui pateikė Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą Nr. K3-98 (b.l.27-30), kuriame užfiksuoti faktai tiriant areštinėse laikomų asmenų skundų aplinkybes laikotarpiu nuo 2013-2015. Patikrinimo metu buvo atlikti patalpų temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės matavimai ir nenustatyta Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimų pažeidimų. Taip pat konstatuota, kad kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, patikrintose kamerose, dušinėje ant sienų, lubų pelėsių nebuvo, pagal teisės aktų reikalavimus atliekama dezinfekcija, lovų čiužiniai nesuplyšę, kameros švarios, yra skaidraus stiklo langai. Nors paminėtame rašytiniame įrodyme – patikrinimo akte – užfiksuoti Higienos normos 37:2009 21 punkto neatitiktis dėl dirbtinės apšvietos (areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx), tačiau pagal Higienos normos 2 punktą veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl dirbtinės apšvietos neatitikimas nevertinamas kaip pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas 2014 metais, t.y. laikotarpiu, apimančiu patikrinimo laikotarpį, spręstina, jog pateiktas rašytinis įrodymas paneigia pareiškėjo teiginius dėl drėgmės kamerose buvimo, pelėsių buvimo, skaidraus stiklo langų nebuvimo. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pats nėra teikęs jokių skundų nei policijos komisariato administracijai, nei kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų gyvenimo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų. Ir nors pareiškėjas nurodo, kad policijos komisariatas jo skundų neregistruodavo, nesudarydavo sąlygų (neduodavo popieriaus ir rašiklio), tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcijos) 22.4 punktas nustato, jog į areštinės kameras uždarant asmenis laikomasi izoliavimo taisyklių - rūkantys asmenys – atskirai nuo nerūkančių, jei šie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog visiems be išimtiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos būti laikomiems atskirai. Byloje pareiškėjas nenurodė, jog tokį pageidavimą buvo išreiškęs atsakovui, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas neužtikrino Instrukcijos 22.4 punkto laikymosi.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003-06-18 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 182, 279 punktas nustato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems areštu suteikiama galimybė nusiprausti duše, gauti išskalbtą patalynę bei apatinius drabužius. Pareiškėjas skunde teigia, jog jis neturėjo galimybės išsiskalbti rūbų, todėl turėjo dėvėti nešvarius rūbus. Pažymėtina, jog pagal atsakovo teiktus duomenis pareiškėjas buvo laikomas 7 dienas laikotarpiu nuo 2014-12-02 iki 2014-12-09, kitais jo laikymo laikotarpiais terminai buvo trumpesni nei savaitė. Be to, pažymėtina, kad teisės aktai nustato galimybę gauti švarius apatinius drabužius, o ne viršutinius, kaip skunde nurodo pareiškėjas. Viršutiniai rūbai skalbiami viešojoje skalbykloje (Higienos normos 58 punktas), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti viešąja skalbykla. Todėl pareiškėjo teiginys dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nesudarius jam sąlygų išsiskalbti rūbus atmestinas kaip nepagrįstas.

Minėta, jog pagal Higienos normos 26 punktą, karšto ir šalto vandens tiekimo sistema įrengiama areštinės medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje, indų plovykloje, tačiau teisės aktai nereglamentuoja, jog karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta areštinės kamerose, todėl šioje dalyje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai.

Taip pat pareiškėjas argumentuoja, jog jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, neduoti vaistai. Taisyklių 70 punktas nustato, jog policijos areštinėse laikomų asmenų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo bei tinkamumo principais. Asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrintas tokios pačios kokybės bei lygio gydymas kaip ir esantiems laisvėje asmenims. Atsakovo pateiktais duomenimis Klaipėdos apskrities VPK areštinėje yra įsteigtas medicinos punktas, kurio darbuotojai teikia medicinines paslaugas ir išduoda reikiamus vaistus. Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo bei 2015-10-16 pažymos (b.l. 17-18) nustatyta, kad pareiškėjas du kartus kreipėsi į medicinos darbuotojus : 2014-09-26 – danties skausmas, 2014-10-09 – sloga, abiem kartais buvo suteikta medicininė pagalba. Vertintina, jog pažymoje nurodyti duomenys sutampa su pareiškėjo laikymo areštinės kamerose laikotarpiu, pažyma pasirašyta bendruomenės slaugytojos S.P. (yra parašas), todėl teismas remiasi šiais įrodymais, kaip tinkamais ir paneigiančiais pareiškėjo teiginį dėl atsakovo netinkamų veiksmų nesuteikiant jam medicininės pagalbos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Nors atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, neužtikrinus higienos normų reikalavimų laikymąsi.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius P.K. kalinimo sąlygas, apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t.y. teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto. Tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą

Pareiškėjas prašo priteisti 6054 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo areštinės kamerose sąlygų, jis patyrė nemigą, vidinį diskomfortą, pasireiškė agresija, patyrė psichologinį sukrėtimą, kurie turėjo įtakos jo elgesiui ir mastymui, sugniuždė jo asmenybę.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teismo vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atsižvelgus į neilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (18 parų iš 46 parų buvo pažeista asmens teisė būti laikomam kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas būtų ne mažesnis kaip 5 kv.m.), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje trukmę (18 parų), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 54 Eur (3 x 18) (CK 6.250 straipsnis). Tokio dydžio neturtinės žalos dydis priteisiamas atsižvelgiant ir į formuojamą teismų praktiką – nuo 3 iki 5 eurų už kiekvieną praleistą dieną (žr. LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015, 2015-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015). Teismo nuomone pareiškėjas nepagrindė, kodėl jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 6054 Eur, skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik atkartojo šabloniškas frazes dėl neturtinės žalos elementų ir jos patyrimo. Todėl skundas tenkintinas iš dalies, ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjui priteistina 54 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 127 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo P.K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui P.K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 54 Eur (penkiasdešimt keturis eurus) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą

Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė