Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-11-18 · Civilinė byla Nr. 2A-2238-640/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-18
Bylos Nr.
2A-2238-640/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-06289-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė
Ieškovas
BUAB „GCW“
Atsakovas
UAB „Vilsarma“
Kategorijos
  • 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2238-640/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-06289-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1.; 35.6.1.; 121.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Liudos Uckienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto UAB „Vilsarma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „GCW“ ieškinį atsakovui UAB „Vilsarma“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas BUAB „GCW“, patikslinęs reikalavimus, prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2010-07-16 susitarimą prie 2010-07-16 sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutarties nuo jo sudarymo momento; ir 2) pripažinti negaliojančiu 2010-07-19 prievolių įskaitymo sutartį nuo jo sudarymo dienos; 3) taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo 17 647,04 Lt sumą BUAB “GCW” naudai; 4) priteisti 6 proc. metines procesines palūkanas (b.l. 1-6, 1 tomas, b.l. 2, 2 tomas). Ieškovas 2012-10-24 pareiškimu atsisakė nuo reikalavimo pripažinti negaliojančia 2010-07-16 reikalavimo perleidimo sutartį.

Ieškovas nurodė, kad jam 2011-02-04 iškelta bankroto byla. Įmonės administratorius nustatė, kad 2010-07-16 šalys sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovas perleido 17 647,04 Lt reikalavimo teisę į skolininką UAB “K. F.” atsakovui UAB “Vilsarma”. 2010-07-16 pasirašė susitarimą prie 2010-07-16 sutarties, kuriuo susitarė, jog už perleistą reikalavimą atsakovas sumokės ieškovui 17 467,04 Lt, šis atsiskaitymas bus įvykdytas įskaitymo būdu. 2010-07-19 šalys pasirašė prievolių įskaitymo sutartį, kuria susitarė įskaityti priešpriešines vienarūšes prievoles, kurių terminas nėra suėjęs. Ieškovas patvirtino, jog jis liko skolingas atsakovui 1 435 384,66 Lt, kurią įsipareigojo sumokėti iki 2011-04-06. Bankroto administratoriaus nuomone sutartis, susitarimas ir įskaitymo susitarimas pažeidžia kreditorių interesus, sudarytos sutartys turėjo įtakos tam, kad negalėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais. Sutartys pripažintinos negaliojančiomis, nes egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos. Kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Sandorių sudarymo momentu ieškovas turėjo kitų kreditorių, su kuriais atsiskaitymo terminas buvo suėjęs, kai kurie iš jų buvo pradėję priverstinio skolos išieškojimo veiksmus. Ieškovas, būdamas nemokus, suteikė pirmenybę UAB “Vilsarma” prieš kitus kreditorius. Ieškovo pateikiama pažyma apie turtą ir įsipareigojimų santykį prieš ir po sutarčių sudarymo patvirtina, jog ieškovas buvo nemokus prieš sutarčių sudarymą. Jau nuo 2010 m. kovo-balandžio mėnesio ieškovas nevykdė atsiskaitymų su kitais kreditoriais. 2010-03-23 VMI buvo priėmusi sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo ir pinigų išdavimo nutraukimo, pervedimo iš banko sąskaitų, kuriuo remiantis ieškovas negalėjo vykdyti jokių atsiskaitymų tol, kol nebus atsiskaityta su VMI. Įskaitymo sutarties sudarymo metu nebuvo suėjęs prievolės įvykdymo terminas. UAB “Vilsarma” direktorius buvo ir UAB “GCW” valdyboje, todėl abi įmonės žinojo, kad ieškovas yra sunkioje finansinėje padėtyje, turi kitų kreditorių, todėl buvo nesąžiningos. Ieškovo bankroto administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų gavimo dienos. Dalį dokumentų iš buvusio vadovo paėmė 2011-05-18 ir 2011-07-21, todėl ieškinio senatis (1 metai) nėra praleista. 2010-07-19 prievolių įskaitymo sutartis pripažintina negaliojančia, nes prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais nuo sudarymo momento, šalys grąžintinos į pradinę padėtį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu (b.l. 89-87, 2 tomas) ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2010-07-16 susitarimo prie 2010-07-16 Reikalavimo perleidimo sutarties 2 p., ir 2010-07-19 prievolių įskaitymo sutartį, kuriuos sudarė ieškovas bankrutuojanti UAB „GCW“ ir atsakovas UAB „Vilsarma“, grąžinant šalis į ankstesnę padėtį. Priteisė iš atsakovo UAB „Vilsarma“ ieškovo BUAB „GCW“ naudai 17647,04 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 17647,04 Lt sumą nuo 2012-05-16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Civilinę bylą dalyje dėl 2010-07-16 reikalavimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu nutraukė CPK 293 str. 4 p. pagrindu, teismui priėmus ieškovo BUAB „GCW“ atsisakymą nuo reikalavimo.

Teismas nurodė, jog pateikti įrodymai patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2011-02-04 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2011-04-28, UAB „GCW“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas A. L.. Bankroto administratorius Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 ir 14 punktų, 14 str. 3 dalies pagrindu 2012-05-08 pateikė teismui ieškinį CK 6.66 str. pagrindu prašydamas pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento tarp šalių UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“ sudarytą 2010-07-16 susitarimą prie 2010-07-16 Reikalavimo perleidimo sutarties ir 2010-07-19 Prievolių įskaitymo sutartį, kurią prašo pripažinti negaliojančia ir CK 1.80 str. pagrindu kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisėms normoms.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010-07-16 reikalavimo perleidimo sutartis ir jos pagrindu 2010-07-16 sudarytas susitarimas dėl atsiskaitymo už reikalavimo teisės perleidimo bei 2010-07-19 prievolių įskaitymo sutartis buvo sudarytos likus kiek daugiau nei prieš 6 mėnesius iki bankroto bylos UAB „GCW“ iškėlimo. Ieškovo pateikti į bylą rašytiniai įrodymai patvirtino, kad UAB „GCW“ sandorių sudarymo dienai (2010-07-16) pirmos eilės kreditoriams (darbuotojams) buvo skolinga 18924,15 Lt, antros eilės kreditoriams (Sodrai ir VMI) – 123 799,91 Lt (2103,08 Lt ir 121696,83 Lt), trečios eilės kreditoriams (ūkio subjektams) – 1 985 890,00 Lt. Vilniaus apygardos teismo 2011-02-04 nutartyje, kuria buvo iškelta bankroto byla, nurodyta, kad pradelsti įsipareigojimai 2010-12-03 (po keturių mėnesių nuo ginčijamų sandorių sudarymo) sudarė 2 182 707, 30 Lt, o debitorinės skolos sudarė tik 166 653,37 Lt. Minėtoje apygardos teismo nutartyje nurodyta, kad UAB „GCW“ 2010 metus baigė su 9 091 198 Lt nuostoliu. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, jog ginčijamų sandorių sudarymo momentu įmonė – ieškovas - buvo nemoki. Taip pat teismas nurodė, jog įvertinus ginčijamų sandorių sudarymo dienai buvusius įmonės įsiskolinimus, ginčijami sandoriai pažeidė kitų įmonės kreditorių interesus.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo tvirtinimu, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos. Aplinkybė, jog ginčijamu sandoriu pažeidžiami kitų kreditorių interesai, UAB „GCW“ buvo žinoma, kadangi UAB „GCW“ buvo skolinga kitiems kreditoriams dar iki ginčo sandorių sudarymo, jos turtui buvo taikyti turto areštai. Apie tai, kad ginčijamu sandoriu pažeidžiami kitų kreditorių interesai, turėjo žinoti ir atsakovas UAB „Vilsarma“, nes sudarant sutartis atsakovui tenka pareiga elgtis apdariai ir protingomis priemonėmis išsiaiškinti, ar būsima sandorio šalis nėra skolininkė, konkrečioje situacijoje įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditoriaus interesai. Be to, tai patvirtino faktinės aplinkybės apie UAB „Vilsarma“ direktoriaus V. T. buvimą UAB „GCW“ valdybos nariu iki 2010-04-29 (kada pasibaigė visų valdybos narių įgaliojimai ir nauja valdyba nebuvo sudaryta). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti ieškovo ir atsakovo sudarytą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes egzistuoja visos sąlygos, kurioms esant sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu. Nurodytus sandorius pripažinus negaliojančiais actio Pauliana pagrindu nuo jų sudarymo momento, pagal CK 6.145 straipsnį teismas taikė restituciją ir iš atsakovo UAB „Vilsarma“ ieškovui UAB „GCW“ priteisė 17647,04 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu (b.l. 90-99, 2 tomas) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti dalyje ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia tuo, jog ieškovas neįrodė actio Pauliana ieškiniui pareikšti būtinų sąlygų. Ieškovas neįrodė, jog ieškovas būdamas nemoki įmonė ir prasirašydamas ginčijamas sutartis suteikė pirmenybę atsakovui ir tokiu būdu pažeidė kitų kreditorių teises ir interesus. Ginčijamomis sutartimis buvo grąžinta dalis ieškovo skolos atsakovui, todėl toks sandoris yra naudingas ir skolininkui, ir jo kreditoriams. Nurodo, jog ginčijamos sutartys buvo sudarytos gerokai iki bankroto bylos iškėlimo ir atitiko sutarties šalių valią bei neprieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 6.156 str.). Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai nurodė, jog sandorių sudarymo metu ieškovas buvo nemoki įmonė. Nurodo, jog nepagrįstai teismas nurodė, jog atsakovas neturi reikalavimo teisės į ieškovą, nes teismui nepateikti įrodymai dėl atsakovo kreditorinio reikalavimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog didžiausias ieškovo kreditorius 2010-07-19 dienai buvo atsakovas. Tą patvirtina šalių pasirašytas skolų suderinimo aktas, mokėjimo pavedimų kopijos. Taip pat iš 2010-02-20 Swedbank AB rašto matyti, kad atsakovas už ieškovą grąžino kreditą. Apeliantas savo skundą grindžia tuo, jog teismas neįvertino aplinkybių apie tai, kad ieškovas privalėjo sudaryti ginčijamas sutartis. Nurodo, jog 2010-07-16 reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleista reikalavimo teisę į finansiškai rizikingą asmenį, t.y. UAB „K. F.“, o 2010-07-19 prievolių įskaitymo sutartimi buvo sumažinta ieškovo skola atsakovui, todėl tai patvirtina, jog ieškovo veiksmai sudarant ginčijamus sandorius atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesį. Taip pat nurodo, jog ieškovas neįrodė, jog sudarydamos ginčijamus sandorius šalys buvo nesąžiningos. Nurodo, jog nėra CK 6.67 str. nustatytų aplinkybių, kad būtų galima konstatuoti nesąžiningumo prezumpciją. Atsakovas negalėjo susipažinti su ieškovo 2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentais, nes jų tuo metu nebuvo. Atsakovas nurodo, jog žinojo, jog ieškovas nėra nemokus ir netaps nemokus, nes įskaičius priešpriešinius reikalavimus, sandoris nepakeis ieškovo turto santykio ir dydžio, o netgi sumažins ieškovo įsiskolinimą. Teismas neįvertino, jog pagal CK 6.131 str. įskaitymui atlikti pakanka vienos šalies pareiškimo. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, kreditoriui nedraudžiama daryti įskaitymus iki bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas įskaitymą galėjo atlikti ir be ieškovo sutikimo, todėl akivaizdu, jog suteikti pirmenybės atsakovui ieškovas negalėjo. Taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai nurodė, jog šalys pasirašydamos ginčijamą sutartį pažeidė CK 6.67 str. 5 d., nes susitarė dėl prievolių, kurių mokėjimo terminai nebuvo pasibaigę, įskaitymo. Apeliantas nurodo, jog taikydamas restituciją teismas padarė esminį materialinių teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą, pažeidimą, ir nepagrįstai bei nesąžiningai pablogino apelianto padėtį (CK 6.145 str. 2 d.). Taip pat nurodo, jog nėra jokio pagrindo priteisti procesines palūkanas.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 107-112, 2 tomas) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo sprendimą. Nurodo, teismas pagrįstai nustatė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė buvo nemoki. Įmonė jau 2010-07-16 savo įsipareigojimų kreditoriams nebevykdė, ką patvirtina bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai. 2010-07 mėn. įmonė sistemingai sudarinėjo sandorius ir perleidinėjo savo turtą. Be to, Vilniaus apygardos teismo jau išnagrinėtoje byloje 2012-09-27 teismo sprendimu konstatuota, jog ieškovas kaip įmonė buvo nemoki jau nuo 2010 m. sausio-vasario mėnesio. Nurodo, jog tai nebuvo vieninteliai sandoriai tarp šalių tuo metu. Sandoriai buvo sudarinėjami sąmoningai siekiant tarpusavio sąskaitas suvesti būtent atliekant įskaitymą. Tokiu būdu buvo pažeidžiami kitų kreditorių interesai ir atsakovui suteikiama privilegijuota padėtis. Apeliantas nepagrįstai nurodė, jog privalėjo sudaryti sandorį ir net pagerino ieškovo padėtį, nes sumažino įsiskolinimą. Tačiau priešingai tokiu įskaitymu ieškovas neteko pajamų, iš kurių būtų galima tenkinti visų kreditorių reikalavimus bent iš dalies. Šalių nesąžiningumą patvirtina tai, jog buvo įskaityti reikalavimai, kurių mokėjimo terminai nėra suėję. Tai, kad CK 6.131 str. nereikalauja kitos šalies sutikimo įskaitymui, nereiškia, jog įskaitymas negali būti atliktas abiejų šalių suderinta valia. Ginčijamas susitarimas buvo sudarytas būtent abiejų šalių valia, todėl ginčijant tokį susitarimą galima remtis visais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų ir actio Pauliana. Nurodo, jog teismas pagrįstai nurodė, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl mokėjimo, kurio terminas nebuvo suėjęs, t.y. ieškovas atsakovui skolą turėjo grąžinti 2011-11-20, o ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2010-07-19, t.y. likus daugiau nei metams iki skolos grąžinimo termino dienos. Pažymėtina, jog atsakovas nebuvo pareiškęs reikalavimo grąžinti skolą prieš terminą. Ieškovas nurodo, jog pagrįstai teismas pritaikė restituciją priteisdamas sumą, kurią atsakovas įskaitė, nes atsakovas neginčijo savo prievolės ir jos dydžio pagal reikalavimo perleidimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad 2010-07-16 šalys sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovas perleido 17 647,04 Lt reikalavimo teisę į skolininką UAB “K. F.” atsakovui UAB “Vilsarma”. 2010-07-16 pasirašė susitarimą prie 2010-07-16 sutarties, kuriuo susitarė, jog už perleistą reikalavimą atsakovas sumokės ieškovui 17 467,04 Lt, šis atsiskaitymas bus įvykdytas įskaitymo būdu. 2010-07-19 šalys pasirašė prievolių įskaitymo sutartį, kuria susitarė įskaityti priešpriešines vienarūšes prievoles, kurių terminas nėra suėjęs. Ieškovas patvirtino, jog jis liko skolingas atsakovui 1 435 384,66 Lt, kurią įsipareigojo sumokėti iki 2011-04-06 (b.l. 14-16, 1 tomas).

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi UAB „GCW“ iškelta bankroto byla (b.l. 7-8, 1 tomas). UAB „GCW“ bankroto administratorius ginčija šalių 2010-07-19 sudarytą prievolių įskaitymo sandorį kaip pažeidžiantį kitų ieškovo kreditorių interesus ir prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms.

Dėl actio Pauliana taikymo

Apelianto nuomone, teismas, tenkindamas ieškinį, netinkami taikė materialiosios teisės normas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apelianto teigimu, 2010-07-19 sutartimi buvo sudaryti du vienašaliai sandoriai dėl įskaitymo, įforminti abiejų šalių pareiškimu, kurių vienam sudaryti, t. y. sumažinti ieškovo įsiskolinimo atsakovui dydį pakako vienos iš šalių – apelianto valios, kuri nėra paneigta bendrais sandorių negaliojimo pagrindais.

Teisėjų kolegija sutinka, kad pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį įskaitymui užtenka vienos šalies pareiškimo, tačiau ginčo atveju šalys sudarė dvišalį tarpusavio įskaitymų susitarimą, kurį pripažinti vienašaliu aktu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių sudarytą prievolių įskaitymo sutartį vertino kaip dvišalį susitarimą, kuriame išreikšta abiejų šalių valia įskaityti abipusius vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, todėl atmestini apelianto argumentai, kad 2010-07-19 sutartis yra du vienašaliai sandoriai. Be to, aplinkybė, kad atsakovas turėjo teisę vienašališkai įskaityti priešpriešinį vienarūšį reikalavimą, nesuponuoja išvados, kad dvišalė prievolių įskaitymo sutartis negali būti ginčijama actio Pauliana pagrindu.

Apeliantas nurodo, kad šioje byloje nebuvo actio Pauliana taikymo sąlygų. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio, reglamentuoto CK 6.66 straipsnyje, taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

Pirmosios instancijos teismas nustatė actio Pauliana tenkinimui būtinų sąlygų egzistavimą. Atsakovas nurodo, kad ieškovas nėra atsakovo kreditorius, todėl neturi teisės ginčyti 2010-07-19 sutarties. Tokie atsakovo teiginiai nepagrįsti ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybės ir sutartyje išreikštai šalių pozicijai. Atkreiptinas dėmesys, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galimas tuomet, kai prievolės šalys turi viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas. Prievolių įskaitymo sutartyje nurodyta, kad atsakovas skolingas ieškovui 17647,04 Lt, o ieškovas atsakovui – 1 453031,70 Lt. Taigi, atmestini atsakovo argumentai, kad ieškovas neturėjo realios ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „GCW“ buvo nemoki, sandoris pažeidė kitų įmonės kreditorių interesus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas kaip įmonė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo nemoki, nes šias aplinkybes patvirtina byloje esantys duomenys apie įmonės įsiskolinimus sandorių sudarymo dienai. Taip pat nutartyje iškelti bankroto bylą ieškovui (b.l. 7-8, 1 tomas) yra konstatuotas įmonės nemokumas. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad įmonė veiklos nebevykdė jau nuo 2010 m. sausio – vasario mėnesio. Taip pat byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškovo nemokumo būsenos (b.l. 17-21, 1 tomas). Todėl apelianto argumentai, jog nebuvo pagrindo teigti, jog ieškovas buvo nemokus ginčijamų sandorių sudarymo metu, paneigti byloje esančiais įrodymais.

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog jis neprivalėjo ir neturėjo galimybės domėtis ieškovo finansine būkle. Nagrinėjamu atveju, svarbu nurodyti, jog atsakovo vadovas V. T. laikotarpiu nuo 2009-08-25 iki 2010-04-29 buvo ieškovo valdybos narys (b.l. 32, 1 tomas). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai nurodė, jog atsakovui turėjo būti gerai žinoma ieškovo finansinė padėtis. Ir nors ginčijamų sandorių sudarymo momentu minėtas asmuo jau nebuvo ieškovo valdybos narys, tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog egzistuoja CK 6.67 str. 7 p. nurodyta prezumpcija ir yra pagrindas konstatuoti šalių nesąžiningumą.

Atmestinas apelianto argumentas, jog tokį sandorį šalys privalėjo sudaryti ir kitų kreditorių interesai nebuvo pažeisti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas pagal 2008-11-20 šalių sudarytą paskolos sutartį, ieškovas savo prievolę pagal sutartį turėjo įvykdyti iki 2011-11-20 (b.l. 99-101, 1 tomas). Apeliantas nepateikė įrodymų, jog šis prievolės įvykdymo terminas buvo šalių pakeistas. Nepaisant to, įskaitymo sandoriu šalys įskaitė prievolę pagal minėtą paskolos sutartį dar nesuėjus terminui, t.y. 2010-07-19. Todėl tokio sandorio šalys neprivalėjo sudaryti. Sudarius tokį sandorį ieškovas neteko pajamų, t.y. negavo 17647,04 Lt už perleistą savo reikalavimo teisę, todėl darytina išvada, jog tokiu būdu buvo pažeisti kitų kreditorių interesai ir atsakovui buvo suteikta nepagrįsta pirmenybė. Tai, jog buvo perleista reikalavimo teisė į finansiškai rizikingą asmenį, t.y. UAB „K. F.“, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė nagrinėjamu atveju. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šalys pasirašydamos ginčijamą sutartį pažeidė CK 6.67 str. 5 d., nes susitarė dėl prievolių, kurių mokėjimo terminai nebuvo pasibaigę, įskaitymo (CK 1.80 str.).

Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvados apie actio Pauliana taikymo sąlygų ginčo atveju egzistavimą yra pagrįstos.

Dėl restitucijos taikymo

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl netinkamo restitucijos taikymo. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Įskaitymo sandorį pripažinus negaliojančiu, šalys grąžinamos į prieš įskaitymą buvusią padėtį, t. y. ieškovas turi 17647,04 Lt reikalavimo teisę atsakovui, o atsakovas – 1453031,70 Lt reikalavimo teisę ieškovui. Bankroto administratorius buvo pareiškęs reikalavimą ne tik dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, bet ir prašė priteisti ieškovui iš atsakovo 17647,04 Lt skolą. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad teismas restituciją taikė tik vienos iš šalių atžvilgiu. Nors teismas sprendime nurodo, jog taiko restituciją, tačiau skolos ieškovui priteisimas buvo sąlygotas ieškovo bankroto administratoriaus prašymo priteisti skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Priteisus iš atsakovo skolą ieškovui pagal reikalavimo perleidimo sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ir procesines palūkanas CK 6.37 str., 6.210 str. pagrindu.

Šioje byloje teismas neprivalėjo spręsti atsakovo reikalavimo pagrįstumo klausimo ir patvirtinti jo reikalavimą ieškovo bankroto byloje, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovo kreditorinis reikalavimas sprendžiamas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1119-798/2013.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rūta Veniulytė-JankūnienėLiuda UckienėAlvydas Barkauskas