Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Tomo Blinstrubio, Rūtos Miliuvienės ir Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Radvilei Bajelytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. H. (V. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ukrainos pilietė V. H. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (15/6-1)3I-390(00200) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos pilietei V. H.“ ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas).

Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamento nurodomi duomenys apie jos buvimo ir verslo vykdymo Lietuvoje aplinkybes yra surinkti vien tik iš abejotino patikimumo šaltinių, be to, jos atžvilgiu tendencingai taikomi neteisėti, diskriminaciniai metodai, bandoma kištis į pareiškėjos asmeninį gyvenimą, asmens judėjimo laisvę ir privataus verslo vykdymą. Pabrėžė, kad visi teiginiai apie jos įmonės fiktyvumą, veiklos nevykdymą ar jos neteisėtumą turi būti pagrįsti juridiškai pakankamais ir teisėtais būdais gautais įrodymais, tačiau atsakovas nėra pateikęs nei teismo leidimo dėl pareiškėjos įmonės veiklos tyrimo, nei tokio tyrimo išvadų, taip pat valstybės įmonės Registrų centras išrašo apie pareiškėjos įmonės UAB „Olegija“ (toliau – ir Bendrovė) fiktyvumą, veiklos nevykdymą, likvidavimą, bankrotą ar kitokį statusą. Iš pareiškėjos reikalaujama įrodymų ne tik apie jos verslą, bet ir turėti papildomus socialinius, šeiminius ryšius, nors pačios pareiškėjos teisė yra nuspręsti, ar ji nori turėti tokių ryšių ar ne, o turėdama – juos viešai visiems atskleisti arba ne. Pareiškėjos nuomone, jai bandoma nurodinėti, kaip ji turi tvarkyti savo verslą Lietuvoje. Pareiškėjos įsitikinimu, reikalavimai įrodyti Bendrovės veiklos realumą, savo socialiniu ryšius prieštarauja teisės aktams ir trukdo asmens privatų gyvenimą ir veiklą. Pareiškėjos manymu, jos verslui ir jai yra naudojami neteisėti diskriminaciniai administraciniai metodai, kadangi ji nėra Lietuvos ar Europos Sąjungos pilietė. Pareiškėja taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (b. l. 21–25) prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja prašė išduoti Leidimą tuo pagrindu, kad ji yra UAB „Olegija“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl Leidimo išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbą Lietuvos Respublikos piliečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, akcininkė ir jos atvykimo tikslas yra darbas minėtoje įmonėje. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą kilo pagrįstų įtarimų dėl UAB „Olegija“ vykdomos veiklos, joje dirbančių darbuotojų ir pareiškėjos ketinimų Lietuvos Respublikoje, nes Migracijos departamentas gavo dar 2 užsieniečių, kurie yra UAB „Olegija“ akcininkai, bylas dėl Leidimų išdavimo. Pažymėjo, kad nagrinėjant pareiškėjos pateiktus dokumentus buvo nustatyta, jog pareiškėja yra 2016 m. kovo 14 d. Juridinių asmenų registre įregistruotos UAB „Olegija“, kurios įstatinis kapitalas yra 45 000 Eur, akcininke, kuriai nuosavybės teise priklauso 15 000 paprastųjų vardinių akcijų, kurių kiekvienos vertė yra 1 Eur. Bendrovė neturi ilgalaikio turto, jos nuosavą kapitalą sudaro 51 954 Eur, o visą turtą sudaro trumpalaikis turtas – 52 116 Eur. Per 7 UAB „Olegija“ veiklos mėnesius ši bendrovė neįgijo jokių mokėtinų sumų ar įsipareigojimų, taigi Bendrovės balanse nėra ryškių jos veiklos požymių. Be to, patikrinus duomenis apie Bendrovėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad Bendrovėje du Lietuvos Respublikos piliečiai buvo įdarbinti 2016 m. lapkričio 8 d. ir vienas 2016 m. lapkričio 9 d., o iki tol UAB „Olegija“ darbuotojų neturėjo. Bendrovės direktorius 2016 m. balandžio 4 d. buvo atleistas ir vėliau 2016 m. lapkričio 7 d. vėl įdarbintas. Taigi, atsakovo teigimu, nuo 2016 m. balandžio 4 d. UAB „Olegija“ apskritai neturėjo darbuotojų, todėl negalėjo teikti paslaugų ar vykdyti veiklos, todėl pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės, o UAB „Olegija“ laikytina neatitinkančia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimų, t. y. reikalavimo, kad UAB „Olegija“ ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl Leidimo išdavimo būtų vykdžiusi steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog visose darbo sutartyse, sudarytose su Bendrovės darbuotojais, kaip mokėtinas darbo užmokestis nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga. Pažymėjo, kad tai kelia pagristų abejonių dėl šių sutarčių tikrumo, nes toks sutarčių įforminimas leidžia nekeisti sutarties ir nereikalauja darbuotojo parašo, kai pasikeičia minimalus atlyginimas, nors įprastai darbdavys su darbuotoju sutartyje sudera dėl konkretaus atlyginimo. Pabrėžė, kad duomenų, jog UAB „Olegija“ darbuotojams faktiškai mokėjo darbo užmokestį apskritai nėra. Migracijos departamentas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėja apklausos metu nurodė, jog Bendrovės darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, tačiau tokių įrašų darbuotojų darbo sutartyse nėra. Be to, nors pareiškėja nurodė, kad Bendrovė turi sąskaitą banke ir klientai už paslaugas moka banko pavedimu, nes jie dažniausiai yra kitose šalyse, tačiau pareiškėja nepateikė UAB „Olegija“ banko sąskaitos išrašų, o pateikti kasos pajamų orderiai patvirtina apmokėjimą už suteiktas paslaugas grynaisiais pinigais. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėja negalėjo nurodyti UAB „Olegija“ pajamų ir gauto pelno už 2016 metus, negalėjo pakomentuoti pateiktos interjero projektavimo ir dizaino paslaugų sutarties bei kasos pajamų orderių, įvardinti klientų, su kuriais buvo pasirašytos minėtos sutartys. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjos paaiškinimai yra prieštaringi, neišsamūs, todėl, įvertinus duomenų visumą, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjos teiginiai dėl jos ketinimų dalyvauti UAB „Olegija“ veikloje neatitinka tikrovės.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja, pateikusi prašymą išduoti Leidimą, nesikreipė dėl nacionalinės D vizos išdavimo šio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu ir nepasiliko tęsti teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje, kas tik dar kartą patvirtina, kad teisėtos veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje nėra tikrasis pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas. Atsakovo teigimu, nurodytų aplinkybių jam visiškai pakako konstatuoti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų aplinkybių buvimą, t. y., kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti Leidimą, neatitinka tikrovės. Visi nurodyti duomenys buvo gauti teisėtais būdais ir nereikalavo jokio teismo leidimo jiems gauti, be to, didžiąją dalį dokumentų pateikė pati pareiškėja. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo taikomi neteisėti, diskriminaciniai metodai. Paaiškino, kad užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolė vykdoma vadovaujantis UTPĮ nuostatomis, todėl šios kontrolės vykdymas objektyviai negali būti pripažintas neteisėtu kišimusi į užsieniečio asmeninį gyvenimą. Pabrėžė, jog užsieniečiai, kurie kreipiasi dėl Leidimo išdavimo turi ne tik teises, bet ir pareigas, kurias privalo vykdyti, tarp jų – teikti Migracijos departamentui tikrovę atitinkančius duomenis. Atsakovo nuomone, pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jos tikslas – ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti Pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti Bendrovės veiklą, pavyzdžiui, pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. (15/6-1)3I-390(00200) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos pilietei V. H.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 29 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. ketina dirbti Lietuvos Respublikoje įsteigtoje UAB „Olegija“ (b. l. 28–37 (išversta į lietuvių k. teismo posėdyje). Kartu su prašymu pareiškėja pateikė UAB „Olegija“ įstatus, akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, Bendrovės veiklos parašymą, Interjero projektavimo ir dizaino paslaugų sutartis, sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, darbo sutartis, 2016 m. balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą ir kitus dokumentus, pareiškėjos nuomone, įrodančius jos prašymo pagrįstumą.

2017 m. kovo 15 d. pareiškėjai buvo išsiųstas pranešimas kvietimas atvykti į apklausą Migracijos departamente, kadangi nepakanka duomenų, pagrindžiančių prašymą išduoti Leidimą (b. l. 120).

2017 m. kovo 22 d. apklausos Migracijos departamente metu pareiškėjai buvo užduoti klausimai apie UAB „Olegija“ veiklą (b. l. 144–149).

Atsakovas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir pareiškėjos pateiktus dokumentus, 2017 m. balandžio 6 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (15/6-1)I-390(00200), kuriuo, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Sprendime konstatuota, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, UAB „Olegija“ neatitinka visų UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, be to, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė (b. l. 134–138).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju taikytina UTPĮ redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 45 straipsnio nuostatas. Iš byloje nustatytų duomenų matyti, kad pareiškėja siekė gauti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba pakeičiamas užsieniečiui, kuris yra UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje. Pagal UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo tvarką detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 84 punkte įtvirtinta, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš UTPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus: 1) išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti; 2) organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Užsienietis iškviečiamas ir apklausiamas raštu – užpildo Migracijos departamento parengtą apklausos lapą. Be to, pagal Tvarkos aprašo 100 punktą, jeigu leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas užsieniečiui Įstatymo 45 straipsnyje nustatytais pagrindais, tai įgaliotas Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas turi įvertinti, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra šis užsienietis, yra fiktyvi. Pagal Tvarkos aprašo 101 punktą įgaliotas Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs Tvarkos aprašo 100 punkte nurodytų veiksnių ir įtaręs, kad įmonė buvo įsteigta ar įsigyta nesiekiant vykdyti šios įmonės steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, o siekiant užsieniečiui, kuris yra šios įmonės dalyvis ar vadovas, gauti leidimą laikinai gyventi, turi pradėti patikrinimą, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi. Vienas iš tokio patikrinimo veiksmų – užsieniečio, kuris yra įmonės dalyvis ar vadovas, apklausa raštu (užpildomas apklausos lapas) (Tvarkos aprašo 101.1 p.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, atsakovas paaiškino, jog buvo gavęs dar 2 užsieniečių, kurie yra UAB „Olegija“ akcininkai, bylas dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, todėl tai sukėlė įtarimų dėl minėtos bendrovės vykdomos veiklos, joje dirbančių darbuotojų ir pareiškėjos ketinimų Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėja buvo iškviesta į apklausą, kuri vyko žodžiu, o ne raštu, kaip įtvirtinta Tvarkos aprašo 84.2 ar 101.1 punktuose. Tačiau, teismo vertinimu, toks informacijos rinkimo būdas nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, kadangi apklausa buvo protokoluota (b. l. 144–149), be to, Tvarkos aprašo 101.5 punkte nurodyta, kad patikrinimo metu informacija gali būti gaunama ir kitais teisėtais būdais.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, sutinka su atsakovo išvadomis, kad pareiškėjai negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Visų pirma pažymėtina, kad UAB „Olegija“ neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja dėl Leidimo išdavimo kreipėsi 2016 m. lapkričio 29 d. ir kaip įrodymus, jog Bendrovė vykdo veiklą pateikė 2016 m. balandžio–lapkričio mėn. sudarytas interjero projektavimo ir dizaino paslaugų sutartis, sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, tačiau minėti dokumentai nepatvirtina realios Bendrovė veiklos, nes iki 2016 lapkričio 7 d. Bendrovėje nebuvo nė vieno darbuotojo (buvęs UAB „Olegija“ direktorius buvo atleistas 2016 m. balandžio 4 d., po to 2016 m. lapkričio 7 d. vėl buvo įdarbintas; du Lietuvos Respublikos piliečiai buvo įdarbinti 2016 m. lapkričio 8 d. ir vienas 2016 m. lapkričio 9 d.) (b. l. 122). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Bendrovė neturi patalpų, kuriose vykdytų veiklą, ilgalaikio turto.

Be to, pareiškėjos apklausos metu pateikta informacija apie Bendrovės veiklą nėra išsami, pagrįsta dokumentais arba neatitinka tikrovės ir sudaro pagrindą pagristai abejoti pareiškėjos deklaruojamu gyvenimo Lietuvoje tikslu. Pažymėtina, kad pareiškėja teigė, jog Bendrovės darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, tačiau darbo sutartyse įrašų apie tokį darbo pobūdį nėra. Pareiškėja taip pat teigė, kad UAB „Olegija“ turi sąskaitą banke, į kurią klientai perveda užmokestį už suteiktas paslaugas, tačiau pačios pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad Bendrovė pinigus gaudavo grynais, o jokių įrodymų apie Bendrovės turimą banko sąskaitą nei atsakovui, nei teismui nebuvo pateikta. Pareiškėja taip pat nežinojo Bendrovės pajamų ir pelno.

Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog Migracijos departamentas pagrįstai taikė UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktus kaip pagrindą atsisakyti išduoti Leidimą pareiškėjai.

Kaip minėta, Migracijos departamentas skundžiamą sprendimą motyvavo ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalie 12 punktu, pagal kurį atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, atsakovas minėto pagrindo taikymą iš esmės grindžia nelegalios migracijos prevencija, nes kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos tikslo bei sąlygų, sąžiningo pareiškėjos siekio dirbti UAB „Olegija“. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.

Teismas pažymi, kad nors UTPĮ nėra apibrėžta nelegalios migracijos grėsmės sąvoka, nelegalios migracijos grėsmę reikėtų suprasti kaip tokias situacijas, kai asmuo siekia tik formaliai atitikti UTPĮ reikalavimus leidimui gauti. Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29, nustato, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 p.).

Šiuo atveju susidarė situacija, kad pareiškėja siekia tik formaliai atitikti UTPĮ reikalavimus, tačiau neįrodė, nei Bendrovės atitikties UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, nei to, jog ji realiai ketina vykdyti teisėtą veiklą UAB „Olegija“, taigi atsakovas pagrįstai vadovavosi ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu.

Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjos teiginiai, kad Migracijos departamentas ją diskriminavo, vertintini kritiškai, nes pareiškėjai nepalankaus sprendimo priėmimas, kai pareiškėja neatitinka UTPĮ keliamų reikalavimų, negali būti laikomas diskriminacinių metodų taikymu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, priimdamas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (15/6-1)3I-390(00200) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Ukrainos pilietei V. H.“, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės, Bendrovė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, privalėjo atsisakyti išduoti Leidimą, taigi nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai Leidimą, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos V. H. (V. H.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.