Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. nuospredžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Tomas M. Š. miesto apylinkės teismo 2007-10-11 nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio 22 d. apie 22 val. Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia suduodamas du kartus kumščiu į veidą R. Ž., padarė jam kairio skruostikaulio lūžį, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalį dėl T. M. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį:

T. M. pripažinti kaltą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., ir nuteisti laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Nuospredžio dalį dėl veikos perkvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. ir bausmės pakeisti:

T. M. pripažinti kaltą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p., ir nuteisti laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti nuteistajam subendrintą laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1d., 3 d., 65 str. 1 d., 1 a. p., 2 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėti 2004 m. gruodžio 3 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę – areštą ir baudą, galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams septyniems mėnesiams ir 1750 litų baudą, į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2007 m. rugpjūčio 24 d.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Apeliantas nurodo, kad teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir, išteisindamas T. M. iš kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą nuosprendį.

Apeliantas teigia, kad bylos aplinkybės liudija, jog nuteistasis T. M. panaudojo menkavertę ir nereikšmingą pretekstą savo chuliganiškom paskatom realizuoti, todėl nepagrįstai, anot apelianto, nuosprendyje nurodoma, kad įvykis kilo dėl asmeninio konflikto, o jo metu nebuvo pažeista viešoji tvarka, ir rodomas aiškus negerbimas visuomenės. Be to, teigiama, kad nukentėjusysis R. Ž. jokių veiksmų nuteistojo atžvilgiu neatliko, todėl susidariusioje situacijoje nuteistojo T. M. veiksmai turėjo būti vertinami, kaip neadekvatūs susidariusiai situacijai, neteisėti, pažeidžiantys viešėją tvarką, žeminantys kitų žmonių orumą, todėl turėjo būti kvalifikuojami iš sutapties pagal baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Apeliantas teigia, jog kaltininkas veikė tyčia, t. y. suprato, kad savo elgesiu pažeidžia viešėją tvarką ir to siekė bei norėjo, nes konfliktas vyko daugiabučio namo laiptinėje, kitų žmonių akivaizdoje, dėl menkavertės priežasties, panaudojant smurtą prieš nepažįstamą asmenį.

Be to, apeliantas nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog dėl T. M. neteisėtų smurtinių veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, nes buvo panaudotas smurtas prieš nepažįstamą asmenį, kitiems mačiusiems įvykį asmenims sukeltas išgąstis, nutraukta gimtadienio šventė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištirtų byloje įrodymų pagrindu, pagrįstai nustatė, kad konfliktas, kurio metu buvo sužalotas R. Ž., įvyko viešoje vietoje – daugiabučio namo laiptinėje. Tačiau tam, kad kaltininko veiksmus būtų galima kvalifikuot, kaip padarytus iš chuliganiškų paskatų, kuriais buvo siekta pažeisti viešėją tvarką, būtina atskleisti jų pobūdį ir paskatas, lėmusias tokį kaltininko elgesį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltininkas – T. M. – buvo to gyvenamojo namo, kuriame įvyko įvykis gyventojas, o nukentėjusysis ir jo draugai, kurie visi buvo įvykio liudytojai ir iš dalies dalyviai – svečiai. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad konfliktas įvyko ne vien tik tarp T. M. ir nukentėjusiojo R. Ž., bet iš vienos pusės dalyviu buvo T. M., kuris tuo metu sugrįžo į namus, o iš kitos pusės - dalyviai – visi kiti buvę laiptinėje tuo metu ir ten rūkę jaunuoliai. Taigi jau pati įvykio pradžia sąlygojo įvykio kilimą ir iš dalies paneigia prokuroro skundo argumentą, kad nuteistasis tyčia savo veiksmais, neleisdamas rūkyti jaunuoliams laiptinėje – viešo naudojimo uždaroje patalpoje, siekė ne kokių nors kitokių tikslų, bet tik pasinaudoti menkaverte priežastimi tam, kad pademonstruoti nepagarbą visuomenei, bei nusistovėjusioms viešo elgesio taisyklėms ir moralės normoms, t. y. sutrikdyti viešąją tvarką. Bylos aplinkybės priešingai, nei nurodo prokuroras, byloja ką kita. Kaltininko veiksmai iki to momento, kol buvo suduoti smūgiai buvo ne tik moralūs, bet ir teisėti, nes rūkymas viešoje uždaroje patalpoje ne tik kad pažeidžia padoraus ir moralaus elgesio taisykles, bet pažeidžia ir galiojančias Tabako kontrolės įstatymo nuostatas. Taigi nuteistojo elgesys – siekimas neleisti rūkyti namo laiptinėje viešoje erdvėje – buvo teisėtas. Tolesnė įvykio eiga rodo, kad dėl šių, pradžioje teisėtų nuteistojo veiksmų ir kilo konfliktas, kurio metu įvykio pradžioje nukentėjo pats nuteistasis – T. M., nes jam buvo pasipriešinta užgauliais žodžiais ir pagaliau veiksmais – jis buvo pargriautas. Todėl vėlesnius kaltininko veiksmus, kai jis suprasdamas ir suvokdamas, kad kitos pusės dalyviai nusiteikę prieš jį priešiškai, smogė vienam jų, negalima laikyti chuliganiškais, padarytais siekiant pademonstruoti aiškią nepagarbą visuomenei, kitiems asmenims, buvusiems įvykyje ir rodyti aiškią nepagarbą nusistovėjusioms elgesio taisyklėms ir moralės normoms.

Iš tiesų, šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl ir paskatos turi būti aiškiai chuliganiškos, ir visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas realus. Taigi ne visuomet pakanka vien pavartoto prieš kitą asmenį fakto tam, kad asmens, pavartojusio tokius veiksmus elgesį vertinti, kaip chuliganišką. Aukščiau pateikta įvykio sekos, jų priežasties ir padarinių analizė kaip tik ir paneigia tokio vertinimo galimybę. Dar daugiau, pažymėtina, kad šioje situacijoje faktiškai jokių pašalinių (turima galvoje ne įvykio dalyvių) asmenų toje vietoje nebuvo, nes visi dalyviai faktiškai pagal subjektyvų kaltininko supratimą ir faktinę situaciją, ir buvo įvykio dalyviai. Todėl teismas pagrįstai kaltininko veiksmus kvalifikavo pagal kilusius padarinius. Gi prokuroro skundo teiginiai, kad tuo buvo sutrikdyta viešoji tvarka, parodyta nepagarba visuomenei, kad kitiems dalyviams buvo sukeltas išgąstis, kad buvo nutrukta gimtadienio šventė, nepagrįsti, neparemti faktais ir prieštarauja bylos duomenims, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir teisingai teisiškai įvertino faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ir teisingai paskyrė kaltininkui bausmę, todėl nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 11d. nuosprendžio atmesti.