Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Čekanausko, Astos Urbonienės, sekretoriaujant Daivai Čižinauskienei,

atsakovo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono Aplinkos apsaugos departamento atstovams Algirdui Mikalauskui, Gražinai Urbonavičienei,

trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Jūratei Sutkutei-Ambrazienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. Č. ir V. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl atsisakymo pritarti projekto sprendiniams ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Lietuvos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta teisinės gynybos garantija – asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeistos, teisė kreiptis į teismą su skundu, prašymu, pareiškimu. Nors Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtino žmogaus galimybę kreiptis į teismą, tačiau tokia teisė nėra besąlyginė - ji realizuojama esant tam tikriems įstatymų įtvirtintiems pagrindams. Teismas konstatuoja, kad teisę kreiptis į administracinį teismą pagrinde reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau tekste ir – ABTĮ) 5 straipsnis. ABTĮ 5 str. 1 d. numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d. skundą dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir, tuo pačiu, nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, jog asmuo mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti - pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Darytina išvada, kad administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas - kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomų interesų gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali tinkamai apginti pareiškėjų teises vienu iš ABTĮ 88 str. 2 p. - 4 p. numatytų būdų (ABTĮ 57 str.). Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą kaip nepagrįstą ABTĮ 88 str. 1 p. pagrindu (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2006-07-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A11–1192/2006, 2009-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-712/2009 ir t.t.).

Atsakovas šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtinas viešojo administravimo subjektui, todėl savo veikoje (taip pat ir priimdamas administracinius aktus) privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p. nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Iš to seka, jog atsakovas privalo užtikrinti, kad, atliekant viešojo administravimo veiksmus bei priimant sprendimus, būtų laikomasi Viešojo administravimo įstatymo 3 str. numatytų viešojo administravimo principų, tame tarpe ir objektyvumo principo, reiškiančio, jog sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs - atitikti faktines aplinkybes, kurias patvirtina surinktų ir objektyviai įvertintų įrodymų visuma. Teismas, vertindamas viešojo administravimo organo priimto ginčijamo administracinio akto teisėtumą, pirmiausia privalo nustatyti, ar jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 str., 8 str. 1 d. įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. LVAT nekartą pabrėžė, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (ABTĮ 13 str., 20 str., 57 str.). Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismui ABTĮ nustato imperatyvią pareigą patikrinti, ar nėra ABTĮ 89 str. nurodytų pagrindų, kuriems esant viešojo administravimo metu priimtas sprendimas (įsakymas, aktas ir t.t.) yra naikintinas (ABTĮ 13 str., 20 str., 2010-11-24 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010 ir kt.). Teismas, įvertinęs atsakovo priimto individualaus administracinio akto dalies turinį (Akto 1 p.), taip pat įvertinęs jį atsakovo atsiliepimo bei atsakovo atstovo paaiškinimo teismo posėdyje kontekste, daro išvadą, kad ginčijamo sprendimo (b.l. 19) atsakovas argumentus išdėstė neaiškiai, logiškai nerišliai, iš dalies dviprasmiškai, jie nėra pakankamai argumentuoti. Visa tai pareiškėjams sukelia teisiškai neaiškią situaciją ir sudaro galimybę elgtis dviprasmiškai (tuo pačiu metu negalint įvertinti, kuris jų elgesio modelis atitinka teisės normų reikalavimus, bei kaip teisėtu būdu pasiekti norimo rezultato). Tai suponuoja pricipo valdžia tarnauja žmogui, teisėtų lūkesčių principo, bei pasitikėjimo viešojo administravimo institucijomis principo pažeidimus (ABTĮ 57 str.). Darydamas šias išvadas teismas vertina tai, kad iš ginčijamo sprendimo nėra galimybės suprasti ar iš esmės galima statyba pareiškėjų žemės sklype, ar ne, nes atsakovas nurodė, kad turi tik keletą pastabų ir nenurodė, kaip ištaisyti šias pastabas. Tačiau nagrinėjant ginčą teisme, atsakovo atstovė jau kategoriškai teigia, kad statyba draudžiama iš esmės. To pasėkoje kyla pagrįstas klausimas – dėl kokių priežasčių (vertinant Institucijų veiklos tikslus, numatytus Viešojo administravimo įstatymo 3 str., 8 str., Konstitucijos nuostatose) buvo išduotos planavimo sąlygos bei planavimo sąlygų sąvadas, nekonstatuota jokių esminių nukrypimų nuo minėtų dokumentų ir t.t.. Tačiau priimant ginčijamą Aktą atsakovas neaišku kodėl jau kitaip ėmė traktuoti teisės aktų nuostatas. Be to, ginčijame Akte pažymėta, kad projekto sprendiniai prieštarauja tos vietovės Bendrojo plano sprendiniams , nors Bendrasis planas šiai teritorijai patvirtintas 2009 m., o planavimo sąlygos bei planavimo sąlygų sąvadas išduotas 2010 m., t.y. jau esant patvirtintam BP. Įvertinus atsakovo argumentus dėl potvynio užliejamų teritorijų, teismas daro išvadą, kad šie teiginiai nepagrįsti konkrečiais faktiniais duomenimis (pagrindiniai duomenys buvo renkami tik teismo posėdžio metu ir tik teismo iniciatyva) ir jie taip pat nesudaro pakankamo pagrindo pateikti atsakovui neigiamą išvadą ateityje. Teismas daro išvadą, kad ši atsakovo teisme išsakyta išvada (užliejamose teritorijose statyba draudžiama) yra taip pat nepakankama. Byloje pateikta eksperto išvada (b.l. 29-35), kur daroma išvada, jog kaimo plėtros žemėtvarkos projekte įvykdyti KRAAD 2010-11-16 išduotų planavimo sąlygų Nr. 942 reikalavimai ir statyba galima. Įvertinus ginčijamą aktą, VĮ Registrų centro duomenis, Aplinkos apsaugos agentūros pateiktus žemėlapius, Bendrojo plano fragmentus matyti, kad teritorija, kurioje potvyniai gali pasikartoti kartą per 1000 metų apima ne tik ginčo sklypą, bet daug didesnę gyvenamąją teritoriją su gyvenamaisiais namais ir kita infrastruktūra, į šią teritorijoją patenka didelė Kauno senamiesčio teritorija, Nemuno sala, kurioje pastatyta „Žalgirio“ arena, dalis Vilijampolės ir Marvelės rajonų kvartalų, kitos užstatytos Kauno miesto dalys. Atsakovas teismui nepateikė duomenų, kad šiuo metu iš minėtų teritorijų evakuojami gyventojai ir t.t.. Iš to seka, kad ginčo sprendime išdėstyti atsakovo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo nepritarti projekto sprendiniams (ABTĮ 57 str., 89 str. 1 d. 1 p.).

Žemės įstatymo 1 str. nurodyta, kad šis įstatymas - reglamentuoja žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje. Įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.

Iš šių teisės normų turinio, nustatytų aplinkybių bei iš pareiškėjų ginčijamo Kauno regiono Aplinkos apsaugos departamento atsakymo matyti, jog tai yra viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas (sprendimas), kuriame nėra aiškiai išdėstytų faktinių aplinkybių, nėra tinkamai ginčo dalyką reglamentuojančių teisės aktų analizės, visiškai neanalizuotas faktas dėl atsakovo išduotų Planavimo sąlygų ir jų išpildymo ar neatitikimo paruoštame Kaimo plėtros žemėtvarkos projekte. Faktiškai atsakovo atsakyme (sprendime) išvardinti teisės aktai (b.l. 19-20), draudžiantys statybą, tačiau nenurodyta jų sąsaja su pareiškėjams priklausančiu žemės sklypu ir paruoštu Kaimo plėtros žemėtvarkos projektu. Nenurodyti aiškūs viešojo administravimo subjekto patvarkymai (įpareigojimai pareiškėjams), t. y. šis dokumentas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, todėl naikintinas.

Būtent atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas sukelia pareiškėjams teisines pasekmes, kadangi atsakovas nepritarė projekto sprendiniams, nes turėjo pastabų, ir kaip jau aukščiau nurodyta, pastabos sudarytos iš teisės aktų išvardinimo. Atsakovas sprendimo nemotyvavo, nenurodė kokios sąvado sąlygos neišpildytos, ir kokius veiksmus turi atlikti pareiškėjas, kad išpildytų atsakovo pastabas ir ruošiamas projektas atitiktų atsakovo reikalavimus. Kauno RAAD išduotose 2010 m. lapkričio 16 d. planavimo sąlygose Nr. 942 nurodyta, kad planuojamam žemės sklypui (teritorijai) taikomi galiojančių atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, t.y. 2009-01-29 Kauno rajono tarybos sprendimu Nr. TS-1 patvirtinto Kauno rajono savivaldybės bendrojo plano sprendiniai. Kaip jau buvo minėta, išduodant planavimo sąlygas Bendrasis planas buvo jau patvirtintas ir atsakovas išduodant planavimo sąlygas privalėjo įvertinti Bendrajame plane suplanuotas teritorijas ir nustatytus draudimus.

Tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos išnagrinėjo pareiškėjų skundą, kaip ikiteisminė institucija šios kategorijos bylose. NŽT pakankamai išsamiai išdėstė motyvus sutinkamai su galiojančiais teisės aktais, tačiau neanalizavo sąvado sąlygų išdavimo metu galiojančias ir ginčo dalyką reglamentuojančias teisės normas, taipogi nenurodė kokias sąlygas neišpildė pareiškėjai. Išnagrinėjo skundą atsakovo priimto sprendimo kontekste.

Panaikinus ginčijamus sprendimus ir nagrinėjant parengtą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko ūkio sodybos suformavimui iš naujo būtina atkreipti dėmėsį į sekančias aplinkybes ir ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas.

Teritorijų planavimo įstatymas (toliau tekste - TPĮ) reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, planavimo organizatorių, planų rengėjų, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese (1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas). TPĮ teritorijų planavimas apibrėžiamas, kaip - nustatyta procedūra teritorijos vystymo bendrai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti (TPĮ 2 straipsnio 39 dalis). Teritorijų planavimas yra ne laisvai vykdomas, o teisės aktais reglamentuotas procesas, kurio metu derinami valstybės, savivaldybės, žemės sklypo naudotojo ir visuomenės (suinteresuotų asmenų) interesai dėl planuojamo žemės sklypo naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygų. Būtina ir privaloma planavimo proceso sąlyga — teritorijų planavimas turi būti vykdomas teritorijų planavimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo (kaip ir planavimo sąlygos (sąlygų sąvadas)) yra administracinis teisės aktas, kuriuo sukuriamos atitinkamos teisės ir pareigos tiek planavimo organizatoriui, tiek ir dokumentą tvirtinančiai institucijai.

Rengiamo žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kaimo plėtros žemėtvarkos projekto tikslas - tik ūkininko sodybos vietos parinkimas. Vadovaujantis Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsniu 2 dalimi - Leidimas statyti ūkininko sodybą išduodamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu. Taigi, konkretūs reikalavimai ūkininko sodybos statiniams numatomi ne kaimo plėtros žemėtvarkos projekte, o vėliau rengiamame ūkio statinių statybos projekte.

Atsakovo KRAAD Planavimo sąlygos Kauno rajono savivaldybės Raudondvario k. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti buvo išduotos 2010-11-16, Nr. 942. Sąlygose nurodytas planavimo tikslas ir uždaviniai - kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko ūkio sodybos vietai (4 sąlygų dalis).

Planavimo sąlygos/Sąvadas yra administracinis teisės aktas, kuriuo buvo sukurtos atitinkamos teisės ir pareigos kaimo plėtros žemėtvarkos projekto organizatoriui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.A-502-232-12 (LVAT 2012-04-05 sprendimas administracinėje byloje Nr.A-502-232-12), konstatavo, jog detaliojo teritorijų planavimo procesas laikomas pradėtu, išdavus planavimo sąlygų sąvadą, o Teritorijų planavimo įstatymas, reglamentuojantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, planavimo organizatorių, planų rengėjų, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese, neaptaria planavimo sąlygų ir (ar) sąvado keitimo galimybės įpusėjus procesui, juo labiau nesuteikia teisės planavimo sąlygas ir (ar) sąvadą išdavusioms institucijoms tokiomis priemonėmis vienašališkai koreguoti teisinių santykių (nagrinėjamu atveju tarp sąlygų išdavimo detaliajam planui ar specialiajam planui nėra skirtumo).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.A502-321/2011, konstatavo, kad Planavimo sąlygos yra reikšmingas planavimo procesui iki jis baigiamas, todėl dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų užtrukęs planavimas turėtų būti baigiamas pagal tas pačias planavimo sąlygas. Taigi, konstatavus nepritarimą derinti teritorijų planavimo dokumentą, atsakovas įpareigotinas šį dokumentą suderinti pagal tas pačias planavimo sąlygas teritorijų planavimo dokumentui rengti.

Dėl teisės aktų nuostatų galiojusių sąlygų išdavimo metu taikymo, teismas pažymi, jog Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymą, kurio:

Papildyti 4 straipsnį 2 dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip:

1. Šis įstatymas, išskyrus jo 2 ir 3 straipsnius, įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d.

2. Iki 2004 m. gegužės 1d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai (išskyrus bendruosius planus), kuriems išduotos planavimo sąlygos sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį Teritorijų planavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 107-2391) ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus."

Šios nuostatos buvo pakartotos ir 2009 metų Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 13 straipsnyje:

2. Iki 2010 m. sausio 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių yra išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami rengti ir tvirtinami pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. sausio 1 d., ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus.

Darytina išvada, jog Planavimo sąlygos/Sąvadas yra administracinis teisės aktas, kuriuo buvo sukurtos atitinkamos teisės ir pareigos kaimo plėtros žemėtvarkos projekto organizatoriui.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintos preliminaraus potvynių rizikos vertinimo ataskaitos tikslas - apibendrinti preliminarų potvynių rizikos įvertinimą kiekvienam upių baseinų rajonui arba tarpvalstybinio upių baseinų rajono daliai, esančiai Lietuvos Respublikos teritorijoje, remiantis turima ar iš turimos gaunama informacija. Ataskaitos skyriuje IV yra pateiktas žemėlapis - nustatyti upių ruožai ir Baltijos jūros bei Kuršių marių priekrantės teritorijos, kuriose yra galimybė formuotis su potvyniais susijusiems ekstremaliems hidrologiniams reiškiniams. Tačiau Ataskaitos punkte 124. parašyta, kad siekiant preliminariai identifikuoti teritorijas, kurioms potvyniai potencialiai gali kelti grėsmę, šalia IV skyriuje išskirtų vandens telkinių buvo nustatytos teritorijos, kurias gali užtvindyti potvyniai, galintys pasikartoti kartą per 1000 metų. Atkreiptinas dėmėsys, kad Ataskaitoje parengtame žemėlapyje pažymėtos ne potvynio užliejamos teritorijos, o teritorijos, kurioms potvyniai potencialiai gali kelti grėsmę.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. D1-466 „Statybos techninis reglamentas STR 2.03.03:2005 „Inžinerinės teritorijų apsaugos nuo patvenkimo ir užtvinimo projektavimas. Pagrindinės nuostatos" 9.13 punkte yra apibrėžta potvynio sąvoka: potvynis (poplūdis) - upės vandens režimo fazė, kasmet pasikartojanti tuo pačiu sezonu. Jai būdingi dideli debitai, ilgai besilaikantys aukšti vandens lygiai. Iš apibrėžties akivaizdžiai suprantama, kad esmine potvynio sąlyga turi būti ne periodinė (pasikartojanti kas kelis šimtmečius ar dešimtmečius), o kasmet pasikartojanti tuo pačiu sezonu upės vandens režimo fazė. Ūkininko sodybos statybos projektas sklype turi neprieštarauti reikalavimams, numatytiems STR 2.03.03:2005 „Inžinerinės teritorijų apsaugos nuo patvenkimo ir užtvinimo projektavimas. Pagrindinės nuostatos".

Darytina išvada, kad preliminaraus potvynių rizikos vertinimo ataskaita patvirtinta praėjus dvejiems metams (2012 m.) po planavimo sąlygų (2010 m.) kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti išdavimo, atsakovo nurodytas preliminarus potvynių grėsmės žemėlapis nėra pakankamas pagrindas nepatvirtinti žemės sklypo Kauno r. sav, Raudondvario k. (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) kaimo plėtros žemėtvarkos projekto.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr.21-617) 2 straipsnio 1 dalyje bendrasis planas apibrėžiamas kaip - teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai. Įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje - Teritorijos tvarkymo reglamentas - bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniuose nustatyti teritorijos naudojimo prioritetai bei veiklos plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma. Įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje - Teritorijų planavimo dokumento sprendinys - raštu arba grafiškai išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas, nusakantis vystymo kryptis, erdvinio organizavimo nuostatas, žemės sklypų arba jų grupių, infrastruktūros objektų išdėstymo, naudojimo ir apsaugos sąlygas bei tvarką.

Kauno rajono savivaldybės Raudondvario k. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kaimo plėtros žemėtvarkos projektas rengiamas Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane įvardintoje Rekreacinės/bendro naudojimo Teritorijoje ir Gamtinio karkaso/tausojančio žemės ūkio teritorijoje. Žemės naudojimo ir apsaugos reglamento priede (lentelė) Rekreacinės/bendro naudojimo teritorijoje yra nurodytos kitos paskirties žemės sklypų grupėje, tuo tarpu žemės sklypo Kauno r. sav. Raudondvario k. (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis - žemės ūkio. Žemės naudojimo ir apsaugos reglamento brėžinyje parašyta, kad Bendrasis planas nepakeičia tikslinės žemės naudojimo paskirties ir neriboja žemės naudojimo pagal jos esamą paskirtį. Jeigu VĮ „Registrų centre" įregistruota tikslinė žemės naudojimo paskirtis skiriasi nuo pavaizduotos brėžinyje - vadovautis „Registrų centro duomenimis". Analogiška nuostata įrašyta ir Aiškinamojo rašto skyriuje Bendrojo plano sprendinių privalomumas - Bendrajame plane nustatyti reglamentai neriboja galimybės žemę naudoti pagal jos esamą paskirtį. Šiuo atveju rengiamam kaimo plėtros žemėtvarkos projektui reikia taikyti bendrajame plane numatytą Gamtinio karkaso/tausojančio žemės ūkio teritorijos reglamentą.

Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano Gamtinio karkaso brėžinyje žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kaimo plėtros žemėtvarkos projektas patenka į sutartiniais ženklais pažymėtą teritoriją, įvardintą kaip - Gamtinis karkasas urbanizuotose teritorijose, bei į teritoriją grąžinami ir gausinami kraštovaizdžio natūralumą atkuriantys elementai. Saugomų teritorijų įstatyme ir Gamtinio karkaso nuostatuose ribojimai galioja visose gamtinio karkaso teritorijose, nepriklausomai nuo jų vietos karkaso struktūroje. Gamtinio karkaso nuostatų 15 dalyje numatyta, kad Gamtinio karkaso konservacinės, miškų, žemės ūkio ir kitos rekreacinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, ir gyvenamuosius kvartalus - formuoti urbanizuotas teritorijas, sudarytas iš 5 ar daugiau gyvenamųjų namų ar ūkininkų sodybų, atstumas tarp kurių ne didesnis kaip 150 m. Šis atstumas matuojamas nuo sodybos ar namų valdos pastato, esančio (arba nustatyta tvarka patvirtintame teritorijų planavimo dokumente numatyto) arčiausiai naujai planuojamo sklypo ribos. Pažymėtina, kad 150 m atstumu nuo planuojamos sodybos vietos gamtiniame karkase, kur turi būti grąžinami ir gausinami natūralūs kraštovaizdžio elementai, yra įregistruoti du kitos paskirties (gyvenamosios teritorijos) sklypai, kuriuose nėra statinių, o kiti aplink planuojamą teritoriją esantys sklypai yra žemės ūkio paskirties, kuriuose statinių taip pat nėra. Ir nors NŽT savo sprendime nurodo, kad vakarinėje pusėje už 40 metrų žemės sklypas ribojasi su kitos paskirties žemės sklypais, iš kurių jau yra du gyvenamieji namai (įregistruoti nekilnojamojo turto registre), o kituose žemės sklypuose, kurių skaičius viršija keturis, numatomi statyti gyvenamieji namai arčiau kaip 150 m. atstumu nuo žemės sklypo, tačiau NŽT visiškai neatsižvelgė į tai, kad kitos paskirties žemės sklypai bei pareiškėjams priklausantis žemės sklypas randasi skirtinguose gamtiniuose karkasuose, t. y. pareiškėjų žemės sklypas yra gamtiniame karkase, kuriame grąžinami ir gausinami kraštovaizdžio natūralumą atkuriantys elementai, o kitos paskirties žemės sklypai - gamtiniame karkase, urbanizuotose teritorijose.

Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano brėžinyje „Turizmas ir rekreacija“ ginčo žemės sklypas patenka į Rekreacines teritorijas tp 13 (tamsiai raudona spalva) R2 zoną, tačiau vadovaujantis bendrojo plano nuostatomis dėl galimybės žemę naudoti pagal jos esamą paskirtį (Aiškinamasis raštas, Žemės naudojimo ir apsaugos reglamento brėžinys) rekreacinių teritorijų reglamentas planuojamam žemės sklypui nėra taikomas. Taigi, planuojamam žemės sklypui turi būti taikomas bendrajame plane numatytas Gamtinio karkaso/tausojančio žemės ūkio teritorijos reglamentas.

Pareiškėjai siekdami suformuoti ūkininko ūkio sodybą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nuosekliai vykdė institucijų nurodymus, paruošė kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ir pagrįstai tikėjosi ir laukė teigiamo sprendimo, t.y. puoselėjo teisėtus lūkesčius. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsauga yra neatsiejamas teisinės valstybės principo elementas. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą (Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Konstitucinis Teismas nurodė, jog viena vertus, pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai.

Skundas tenkinamas iš dalies todėl, kad pareiškėjai prašo įpareigoti Lietuvos Respublikos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo iš naujo svarstyti klausimą dėl pritarimo UAB „GEOMA LT“ parengto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko ūkio sodybos suformavimui sprendiniams, tačiau teisės aktai suteikia atsakovui terminą tokiems klausimams spręsti – 15 darbo dienų, todėl toks terminas ir nustatytinas (LR Aplinkos ministro ir LR Žemės ūkio ministro įsakymas „Dėl teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinim o“IV sk. 14 p.).

Visus likusius proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 str. 1 d. 2 p. teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjų O. Č. ir V. Č. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinko apsaugos departamento 2013 m. sausio 17 d. atsisakymą (sprendimą) Nr.87/(PAV)-D2-153. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 2014-01-07 sprendimą Nr.lSS-(8.5)-26.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą per 15 darbo dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo iš naujo svarstyti klausimą dėl pritarimo UAB „GEOMA LT“ parengto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko ūkio sodybos suformavimui sprendiniams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.