Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-03-12 · Civilinė byla Nr. 2S-172-252/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-03-12Panevėžio apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-05-29Panevėžio apylinkės teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-12
Bylos Nr.
2S-172-252/2014
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-08405-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nijolė Danguolė Smetonienė
Ieškovas
UAB „Petrina“
Atsakovas
UAB „Sunetora“

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S - 172 - 252- 2014

Ineta Baliukaitytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08405-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 110.1; 121.14; 122.4
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 12 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Petrina“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-557-488-2014 pagal ieškovės UAB „Petrina“ ieškinį atsakovei UAB „Sunetora“ dėl skolos ir netesybų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė UAB „Petrina“ pateikė teismui ieškinį dėl 7 949,90 Lt skolos, 9 464,57 baudos, 6 procentų metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės UAB „Sunetora“. Nurodė, kad atsakovė netinkamai vykdė tarp šalių sudarytą sutartį dėl vienkartinio 48 tonų grikių nupirkimo. Reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio reikalavimo ribose atsakovei nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei bankų atsiskaitomosiose sąskaitose esančių piniginių lėšų areštą. Nurodė, kad reikalavimo suma yra didelė, atsakovė, turėdama pajamų, vengia įvykdyti sutartinę prievolę ir elgiasi nesąžiningai ieškovės atžvilgiu, todėl yra pavojus, kad atsakovė savo turimą turtą paslėps, perrašys tretiesiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepakankamai motyvuotas ir pagrįstas. Ieškovės teiginys, jog yra pavojus, kad skolos išieškojimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, nėra pagrįstas, nes atsakovė yra juridinis asmuo, vykdo veiklą, be to, ieškovės prašoma priteisti skolos suma nėra pakankamai didelė, jokių objektyvių duomenų apie atsakovės sunkią finansinę padėtį, kreditorinius įsipareigojimus, dėl kurių taptų sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą, byloje nėra.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-01-09 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – laikinąsias apsaugos priemones pritaikyti. Nurodo, kad teismas nukrypo nuo susiformavusios Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, kurioje ne kartą pažymėta, kad, kuomet tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, jog kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Šiuo atveju UAB „Sunetora“ dirba tik vienas darbuotojas, per 2013 metus bendrovė buvo įsiskolinusi VSDFV net keturis kartus ir nesugebėdavo sumokėti skolų, nesiekiančių 200 Lt, viešoje erdvėje jos ekonominė būklė vertinama kaip neigiama, t. y. kreditavimo rizika yra didelė.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Būtent šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Pagal CPK 144 str. 1 d., teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 str. 2 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kuris gali būti palankus ieškovui.

Nors procesiniame įstatyme nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikę asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi teismas tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012; kt.). Šiuo atveju teismas, netenkindamas ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, akcentavo ir vertino būtent būsimo galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybių užtikrinimo prielaidas, todėl pagrįstai atsižvelgė į tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie atsakovės, kaip juridinio asmens, tokią sunkią turtinę padėtį ar elgesį, kurie sudarytų galimybę abejoti teismo sprendimo įvykdymu ateityje.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, asmens turtinė padėtis bet kuriuo atveju turi būti vertinama, nes taip užtikrinami ir pagrindiniai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principai, t. y. ekonomiškumo bei proporcingumo. Šioje byloje apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas dėl netaikytų laikinųjų apsaugos priemonių akivaizdžiai skolininkei suteikė pranašumą bei netinkamai vertino ieškinio sumos dydį, yra nepagrįsti. Įrodymai, pagrindžiantys tokias aplinkybes (apie atsakovės turtinę padėtį, kreditorinius įsipareigojimus), pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti, o savarankiškai rinkti įrodymus tokio pobūdžio byloje teismui nėra privaloma. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog apeliantė prie atskirojo skundo pridėjo atitinkamus įrodymus, teigdama, kad jie patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir ieškovės pateikti duomenys bei nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo padaryti išvados, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės ieškiniui užtikrinti. Pastebėtina, jog apeliantė atskirajame skunde teigia neva viešoje erdvėje UAB „Sunetora“ ekonominė būklė vertinama kaip neigiama (kreditavimo rizika yra didelė), tačiau iš pačios UAB „Petrina“ pateikto įrodymo („Creditinfo“ duomenimis) matyti, jog UAB „Sunetora“ kreditavimo rizika yra vidutinė (b. l. 37). Be to, prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones UAB „Petrina“ nurodo, kad UAB „Sunetora“ turi pajamų, tik vengia įvykdyti sutartinę prievolę, tačiau skunde apeliuoja į iš esmės absoliutų atsakovės negalėjimą atsiskaityti.

Kaip jau minėta, įstatymas pirmiausia reikalauja nustatyti ieškinio tenkinimo tikėtinumo prielaidas, t. y. ar ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimus, tai pat, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Iš apeliantės atskirajame skunde išdėstytų argumentų bei pateiktų įrodymų nėra pagrindo daryti priešingos pirmosios instancijos teismui išvados, jog ieškovės prašoma priteisti skolos suma atsakovės atžvilgiu būtų pakankamai didelė. Tokiu būdu, net ir esant pagrįstiems ieškovės reikalavimams, jų patenkinimo atveju, teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė nekiltų. Šiuo atveju nėra pagrindo daryti prielaidas, jog galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 185 str.). Pažymėtina, jog ieškovės nurodytos dėl atsakovės vengimo atsiskaityti aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, o ne formali aplinkybė.

Esant nurodytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė