Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Liudmilos Zaborovskos ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui prokurorui Jonui Rinkevičiui, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Justinai Baumilienei, trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos atstovui Vitalijui Sosunovičiui, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, R. M. ir S. U., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Aplinkos ministerijai, notarei Gintei Kuzabavičienei, D. S. ir D. G. dėl sprendimų ir sandorių panaikinimo bei restitucijos taikymo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas R. M. atsiliepimo į prokuroro pareiškimą nepateikė, nors teismo siųsti procesiniai dokumentai jam buvo įteikti.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo prašė spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje ginčas keliamas dėl Tarnybos 2011-09-29 sprendimo Nr. 46S-383 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui R. M.“ ir 2012-09-18 tarp R. M. bei S. U. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo ir pagrįstumo bei restitucijos taikymo.

Bylos duomenys tvirtina, kad Tarnybos 2011-09-29 sprendimu Nr. 46S-383 atsakovui R. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai 0,6700 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypą (Nr. 412, 36,76 ha), bendrai su Lietuvos Respublika (36,09 ha), esantį (duomenys neskelbtini).

Tarp R. M., atstovaujamo D. S., D. G., ir S. U. 2012-09-18 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria S. U. už 434,43 Eur (1 500 Lt) įsigijo 67/3676 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ežeras), esančio (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos prokuratūroje 2015-07-20 buvo gautas Tarnybos Elektrėnų skyriaus 2015-07-17 raštas Nr. 51SD-1590-(14.51.92), kuriame, be kita ko, prašoma ginti viešąjį interesą, nes Tarnybos 2011-09-29 sprendimu Nr. 46S-383 atsakovui R. M. neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai 0,6700 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). (67/3676 dalis (duomenys neskelbtini) ežero), kadangi jis iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2015-08-14 padavė teismui pareiškimą, prašydamas panaikinti Tarnybos 2011-09-29 sprendimą Nr. 46S-383, kuriuo R. M. atkurtos nuosavybės teisės į 67/3676 (duomenys neskelbtini) ežero dalį, 2012-09-18 tarp R. M. bei S. U. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, grąžinant ginčo žemės sklypą valstybės nuosavybėn, o S. U. atlyginant sklypo įsigijimo išlaidas.

Objektyviam bylos išnagrinėjimui būtina nustatyti, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą, t. y. turi teisinį materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi, ir, ar teismo sprendimas gali sukelti realias materialines teisines pasekmes.

Kaip minėta, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar asmenų grupės interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. numato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Taigi, nors įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Teismas kiekvieną kartą ad hoc turi nustatyti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tinkamas teisės normų laikymasis, priimtų administracinių aktų neprieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali būti gintinais viešojo intereso objektais. Teismo vertinimu, nekvestionuotina, jog visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad, priimant administracinius aktus, būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (2006-01-16 nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-07-31 nutartis Nr. A858-1361/2014, 2014-08-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2014). Pareiškėjas teigia, kad ginčijamu Tarnybos sprendimu neteisėtai, t. y. pažeidžiant Konstitucijos, Vandens įstatymo, Žemės įstatymo ir Atkūrimo įstatymo nuostatas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį išimtinei valstybės nuosavybei priklausančio vandens telkinio – (duomenys neskelbtini) ežero.

Atsižvelgdamas į keliamo ginčo pobūdį ir tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ginamas interesas yra viešasis interesas. Prokuroro kreipimasis į teismą nagrinėjamuoju atveju yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 2 d., Prokuratūros įstatymo 9 str. 3 d. 7 p. ir 19 str. įtvirtinta jo pareiga.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d., jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino prašymui paduoti eigos pradžia skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, arba nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (2008-07-25 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), 184–229 p.).

Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad pagrindas Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui kreiptis į teismą buvo 2015-07-20 gautas Tarnybos Elektrėnų skyriaus 2015-07-17 raštas Nr. 51SD-1590-(14.51.92). Pareiškimas teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateiktas 2015-08-14, t. y. nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatyto vieno mėnesio termino.

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 6 str. 2 d. buvo nustatyta, kad vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 str. priskirtus valstybės išperkamiems. Pagal Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 1 p., vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 9 p. nustatyta, kad už valstybės išperkamus vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenys išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Šios nuostatos yra perkeltos į Vandens įstatymo 4 str. 1 d. ir Žemės įstatymo 6 str. 1 d. 6 p., nustatančius kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Vandens įstatymo 4 str. 2 d. 9 p. nustatyta, kad paviršiniai vandenys, iki 1940 m. nuosavybės teise priklausę valstybei, priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015-08-06 raštu Nr. R2-79 pateiktas Trakų apskrities privatinių ir valdiškų ežerų sąrašas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) ežeras buvo ir yra valstybinis. (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienasėdžiais išskirstymo plane, sudarytame 1933 metais, tarp taškų D ir E pažymėtas (duomenys neskelbtini) valstybinis ežeras. Nurodyti dokumentai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei.

Atsižvelgus į tai, kad (duomenys neskelbtini) ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei ir laikytinas valstybinės reikšmės ežeru, todėl jo dalis negalėjo būti neatlygintinai perduota R. M. nuosavybėn. Priimant ginčijamą Tarnybos 2011-09-29 sprendimą Nr. 46S-383, kuriuo atsakovui R. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai 0,6700 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypą (Nr. 412, 36,76 ha), bendrai su Lietuvos Respublika (36,09 ha), esantį (duomenys neskelbtini) (dalį (duomenys neskelbtini) ežero), buvo pažeistos Konstitucijos, Vandens įstatymo, Žemės įstatymo ir Atkūrimo įstatymo nuostatos, pagal kurias nuosavybė į valstybinės reikšmės vidaus vandenis negali būti atkuriama.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustatytas faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimą ir panaikinti Tarnybos 2011-09-29 sprendimą Nr. 46S-383 ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui R. M.“, kuriuo jam atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai 0,6700 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ežeras)), esančio (duomenys neskelbtini), dalį.

Pagal CK 4.7 str. 2 d., valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). CK 1.80 str. 2 d. nustatyta, kad sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas. Restitucija reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į status quo – iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad pirkimo-pardavimo sandoris, kuriuo (duomenys neskelbtini) ežero dalis atlygintinai perleista S. U. nuosavybėn, yra niekinis ir negalioja, o atsakovės atžvilgiu taikytina restitucija.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 str. nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija. Panaikinus administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, valstybė turėtų atgauti nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentams natūra grąžintus žemės sklypus ir nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo (2007-06-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-149/2007, 2010-02-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-47/2010; 2011-12-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-518/2011).

Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145 ir 6.147 str. nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją, kiekvienu atveju turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (2009-12-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-570/2009, 2010-02-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-47/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012-04-12 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, išaiškino, kaip turėtų būti taikoma restitucija tuo atveju, kai žemės sklypai, į kuriuos buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, atlygintiniais sandoriais perleisti kitiems asmenims. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimas aktualus ir nagrinėjamu atveju.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad tuo atveju, kai žemės sklypai, į kuriuos buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, atlygintiniais sandoriais perleisti kitiems asmenims, visiškos restitucijos taikymas, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmens, kuriam jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tuo atveju, kai restitucija taikytina dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų neteisėtų administracinių aktų, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o fiziniams asmenims, kurie nuosavybėn įgijo žemės sklypus, taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Asmenims, kuriems buvo neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus ir kurie šį turtą atlygintiniais sandoriais perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti, restitucija netaikytina – jie neįpareigojami grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažįstamas baigtu. Priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. M., kuriam neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinio vandens telkinio dalį, ginčo žemės sklypą pirkimo–pardavimo sutartimi perleido atsakovei S. U., t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir patvirtino, kad neturi intereso šiuo turtu disponuoti. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad R. M. restitucija netaikytina – jis neįpareigotinas grąžinti ginčo žemės sklypo įgijėjai iš pirkimo-pardavimo sandorio gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jam procesas pripažintinas baigtu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą baigtu, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Tokiu atveju, valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.

Atsižvelgus į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą ir tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas R. M. pripažintinas baigtu, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniajai turto įgijėjai S. U., iš kurios turtas natūra grąžintinas valstybei. Taigi, šiuo atveju 0,6700 ha žemės sklypas (dalis valstybinio (duomenys neskelbtini) ežero), iš S. U. grąžintinas Lietuvos valstybei. S. U. iš Lietuvos valstybės priteistinos 434,43 Eur (1 500 Lt) išlaidos, patirtos dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo. Teismas pažymi, kad nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir S. U. atlyginti remiantis ne žemės sklypo įgijimo metu buvusia rinkos kaina, o dabartine ginčo žemės sklypo rinkos kaina.

Nurodytoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės S. U. skunde išdėstyti argumentai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, jie atmestini kaip nepagrįsti.

Remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir nurodyta teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti viešąjį interesą ginančio Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą visiškai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 ir 4 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011-09-29 sprendimą Nr. 46S-383 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui R. M.“.

Panaikinti 2012-09-18 pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. G4554), patvirtintą Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės Gintės Kuzabavičienės, sudarytą tarp R. M. ir S. U..

Grąžinti Lietuvos valstybei 67/3676 (0,6700 ha) vandens ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ežeras)), esančio (duomenys neskelbtini), dalį.

Priteisti iš Lietuvos valstybės atsakovei S. U. 434,43 Eur (keturių šimtų trisdešimt keturių eurų ir 43 sentų) Lietuvos valstybei grąžinto žemės sklypo įsigijimo išlaidas.

Panaikinti teismo 2015-08-24 nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovei S. U. perleisti nuosavybės teises į 0,6700 ha (67/3676 dalį) žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ežeras)), esančio (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.