Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas D.Jocys Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.4.1; 1.1.8.1.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2005 m. sausio 12 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 135 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 5 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. B. priteista: 11275,50 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo V. M. gydymą ir 36 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. gegužės 4 d., apie 23 val., Palangos m., (duomenys neskelbtini) bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu tyčia smogė W. M. ne mažiau kaip tris smūgius į galvą, padarydamas veido bei galvos sumušimą ir poodines kraujosruvas, minkštųjų audinių pabrinkimą dešinės akies vokuose, dešinės ausies kaušelyje bei jo aplinkoje, muštinę žaizdą viršutinės lūpos kairėje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu abipus, lydimą smegenų suspaudimo, pabrinkimo, gilios smegeninės komos, dėl to W. M. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Nukentėjusioji W. M. atsikirtime į apeliacinį skundą prašo nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti. Teigia, jog jos vyras anksčiau D. B. nepažinojo. Jai dirbant JAV, vyras A. M. nuomojo butą, kuris ten gyvendamas išnešė kai kuriuos daiktus ir nesumokėjęs nuomos dingo. W. M. jį susiradęs pasakė, kad, negrąžinus daiktų ir nesumokėjus už butą, kreipsis į apylinkės inspektorių. Nukentėjusioji W. M. įsitikinusi, jog būtent A. M. suorganizavo jos vyro sumušimą, pasikviesdamas į pagalbą D. B. . Nukentėjusioji nurodo, jog jos vyras aštuoneri metai yra II grupės invalidas, jam protezuoti klubo sąnariai, todėl tampyti, draskyti D. B. , kaip šis teigia skunde, negalėjo. Ji nesutinka su D. B. skundo teiginiu, jog jos vyras išprovokavo konfliktą, kadangi jis nebuvo agresyvus. Tai gali patvirtinti kaimynai. Griūti ir į ką nors atsitrenkti galva jis taip pat negalėjo, nes kambaryje viskas buvo tvarkinga, o, jei taip būtų įvykę, jis būtų gulėjęs ant grindų, tuo tarpu W. M. rastas paguldytas ant sofos su kruvinu rankšluosčiu, kurį jam padavė A. M. . Nukentėjusioji taip pat nurodo, jog jos vyras įgimta epilepsija nesirgo. Du kartus jam buvo alkoholinės epilepsijos priepuoliai, t. y. tris ar daugiau dienų neišgėrus alkoholio, išsivystydavo jo poreikis smegenims. Tačiau įvykio metu jam negalėjo būti epilepsijos priepuolio, nes tuo metu jis gėrė alkoholį. Nervų ligų skyriuje jis gydėsi nuo persirgto polineurito. Nukentėjusioji neigia liudytojo B. M. nekonkrečius parodymus, jog sumuštas vyras galėjo išeiti į gatvę. Šiuo metu vyras yra I grupės invalidas, jam reikalinga pastovi slauga, todėl nukentėjusioji nebegali dirbti, šeimos sunki materialinė padėtis. Nukentėjusioji taip pat prašo atsižvelgti, jog A. M. ir D. B. padarė nusikaltimą, tik vasario mėnesį grįžę iš bausmės atlikimo vietos.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

D. B. pripažįsta sudavęs W. M. du smūgius, tačiau ginčija jų stiprumą ir priežastinį ryšį tarp panaudoto smurto bei atsiradusių sunkių pasekmių. Šį svarbiausią skundo motyvą paneigia byloje esančių įrodymų visuma.

Liudytojas Z. R. teisme parodė, jog vakare išėjęs iš V. M. buto jį paliko sėdintį ant sofos, o anksti ryte rado gulintį ant tos pačios sofos. Šie jo parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu ne vieną kartą duotus parodymus, todėl jais remiamasi. W. M. bute rastas be sąmonės, gilioje komoje ir akivaizdu, kad jis niekur nebuvo išėjęs iš buto. Byloje nėra jokių duomenų, kad koks nors pašalinis asmuo būtų atėjęs į butą ir nukentėjusįjį sumušęs. Taigi, niekas kitas be D. B. jo sumušti negalėjo. Tai, kad girtaujant bute niekas daugiau V. M. nemušė, pripažino pats apeliantas.

Tačiau liudytojas Z. R. teisme sušvelnino savo parodymus dėl D. B. panaudoto smurto intensyvumo. Jis ėmė teigti, jog šis nestipriai sudavė ranka, ir tik teisėjo papildomai klausinėjamas parodė, kad vieną kartą D. B. įspyrė W. M. .

Atmetami kaip kitais įrodymais nepagrįsti teisme duoti liudytojo B. M. , dirbusio greitosios medicinos pagalbos vairuotoju, parodymai, jog atvykus pagal iškvietimą jis iš žmonių girdėjęs, kad sumuštas W. M. į butą buvo atneštas iš gatvės. Tokius abstrakčius parodymus šis liudytojas davė praėjus daugiau kaip metams po įvykio ir tai juos daro neįtikinamus. Šios aplinkybės jis neminėjo ikiteisminio tyrimo metu, nors jau tada sakė, kad beveik šešių mėnesių senumo įvykius nelabai tiksliai prisimena (t. 1 b. l. 136-137).

Šių dviejų liudytojų parodymų kitimas rodo jų norą padėti nuteistajam ir sumenkinti jo kaltės laipsnį.

Aplinkybė, kad išeidami iš buto D. B. ir A. M. paliko W. M. sąmoningą, kalbantį, nesumažina nuteistojo kaltės. Papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 27 (t. 1 b. l. 22-24) nurodyta, jog po galvos traumos, lydimos kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų suspaudimo reiškiniai vystosi palaipsniui ir taip vadinamo ,,šviesaus periodo“ metu, trunkančio nuo kelių minučių iki kelių valandų, kol prarandama sąmonė, nukentėjusysis gali atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus. Taigi, V. M. būsena kaltininkui išeinant iš buto neprieštaravo medicininiams duomenims.

Apelianto nuomone, nukentėjusysis galėjo kristi epilepsijos priepuolio metu ir pats susižaloti galvą. Jis tai motyvuoja teismo medicinos specialisto išvados duomenimis.

Toks skundo motyvas nepagrįstas.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 844, atliktoje iš esmės pagal medicininius dokumentus (t. 1 b. l. 15-16), iš tiesų įrašyta: ,,Žinant, kad W. M. sirgo epilepsija, piktnaudžiavo alkoholiu, pilnai atmesti sužalojimų įgavimo griuvimo metu ir atsitrenkimo į kietus bukus daiktus, pagrindą negalima“.

Pirminius įrašus medicininiuose dokumentuose darė Palangos ligoninės chirurgas J. B. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas (t. 1 b. l. 138-140) jis paaiškino, kaip atsirado tie įrašai: jis asmeniškai žinojo, kad W. M. gausiai vartojo alkoholinius gėrimus, tai sakė ir pastarojo žmona, todėl įrašė, jog jis yra chroniškas alkoholikas; įrašo apie epilepsiją šaltinio gydytojas neprisiminė, svarstė, kad tai galėjo pasakyti neurologė W. S. arba ligoninėje dirbusi J. V. ; V. M. veidas buvo labai sutinęs, buvo labai panašu į mušimo žymes, todėl pagal tokią informaciją gydytojas įrašė apibendrinančią išvadą, jog ligonis galėjo būti sumuštas arba epilepsijos priepuolio metu nukrito ir susižalojo.

Visgi tos apklausos metu liudytojas parodė, kad buvo atmestas epilepsijos priepuolio atvejis, kadangi po jo paprastai greitai atsigaunama, o W. M. buvo sunkioje komoje, išgulėjęs keletą valandų; be to, pagal V. M. išvaizdą labiau buvo panašu į sumušimą, nes veidas labai sutinęs, žaizda viršutinėje lūpoje – iš gleivinės pusės, burnoje daug kraujo krešulių, o epilepsijos priepuolio metu krentant sužalojimai yra švelnesni.

Teisme apklaustas liudytojas J. B. nebuvo toks detalus ir apsiribojo žymiai abstraktesniais parodymais.

Teisėjų kolegija tiki pirminiais šio liudytojo parodymais, leidžiančiais teigti, jog įrašai V. M. medicininėje dokumentacijoje, kurių pagrindu surašyta jau aptarta teismo medicinos specialisto išvada Nr. 844, nebuvo pagrįsti neginčijamais duomenimis. Juo labiau, kad teisme apklaustos liudytojos tų duomenų nepatvirtino: W. S. parodė, jog W. M. nebuvo įskaitoje dėl epilepsijos; J. V. – epilepsija sirgo ne W. M. , o jo brolis. Nukentėjusioji W. M. parodė, jog jos vyrui buvo alkoholinė epilepsija, kurios visai kita prigimtis – ji būna nuo alkoholio bado, o ne priešingai.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 844 įrašyto jau cituoto sakinio, jog negalima visiškai atmesti W. M. padarytų sužalojimų atsiradimo krentant, patvirtinimui nėra jokių objektyvių įrodymų. Dėl to I instancijos teismas teisingai nustatė, kad W. M. sunkiai sveikatą sutrikdė būtent D. B., panaudojęs nuosprendyje nurodytą smurtą, nors pats kaltininkas jį pripažįsta ne visa apimtimi.

Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų (t. 1 b. l. 9-12) matyti, kad kambarys, kuriame buvo girtaujama, tvarkingas, jame beveik nėra į ką atsitrenkti krentant, o iš bylos medžiagos žinoma, jog W. M. rastas komos būklėje ant sofos su kruvinu rankšluosčiu.

Apeliaciniame skunde minimi papildomos teismo medicinos specialisto išvados Nr. 27 duomenys, jog W. M. praeityje yra patyręs galvos traumų, gydęsis ligoninėje nervų ligų skyriuje, nepaneigia teisėjų kolegijos vertinimo dėl sužalojimų prigimties, kadangi toje pačioje išvadoje nurodyta, kad tarp V. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo ir 2003-05-04 patirtos galvos traumos yra tiesioginis priežastinis ryšys, o nervų ligų skyriuje jis gydytas nuo poliradikuloneurito Gijon-Bare.

Dėl tos pačios priežasties D. B. kaltės dėl V. M. sužalojimo nepaneigia liudytojos V. S. parodymai, jog nukentėjusysis anksčiau girtas yra kritęs ir susižalojęs į durų stiklą.

Tai, kad W. M. bute sudavė D. B. , parodė ir kartu buvęs liudytojas A. M. , nors jis irgi vėliau švelnino savo parodymus, menkindamas smūgių stiprumą ir mažindamas jų kiekį, o patį W. M. parodydamas kaip agresijos šaltinį.

Neturi pagrindo apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, jog suduoti du lengvi smūgiai buvo tik atsakas į paties nukentėjusiojo veiksmus – apelianto įžeidinėjimą, tampymą ir draskymą, nes tai jį labai supykdė bei sujaudino.

Negalima neatkreipti dėmesio, kad ikiteisminio tyrimo metu nei nuteistasis, nei kartu buvę liudytojai A. M. ir Z. R. neparodė nukentėjusįjį taip agresyviai elgusis.

Jau pirmoje apklausoje D. B. parodė, jog jis pirmasis sudavė W. M. , šis nesigynė, D. B. norėjo atsiprašyti (t. 2 b. l. 34-36). Vėliau parodė, kad konfliktas kilo tarp V. M. ir A. M. , o D. W. M. tik kažką pasakė, dėl to nuteistasis supyko ir du kartus jam sudavė (t. 2 b. l. 51-52). Dar vėliau D. B. parodė tiksliai pasakyti negalįs, kodėl W. M. sudavė, atrodo, jog šis kažką pasakė ir tai apeliantą supykdė (t. 2 b. l. 58-59). Tik apklausiamas teisme D. B. ėmė teigti, kad nukentėjusysis jį įžeidinėjo, išvadino ,,gaidžiu“ ir pan.

Liudytojo A. M. parodymai apie konflikto priežastį tyrimo bei teismo metu taip pat keitėsi, jie evoliucionavo nuo neutralių iki kaltinančių patį W. M. .

Visa tai rodo, jog teisme keisdamas parodymus nuteistasis pasirinko tokią gynybos taktiką, o liudytojas A. M. prie jos prisiderino. I instancijos teismas nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad jeigu neblaivus W. M. kažką netinkamo pasakė neblaiviam D. B. , tai neturėjo taip pastarojo įžeisti, jog reikėtų naudoti smurtą.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo kaltė tyčia sunkiai sutrikdžius V. M. sveikatą įrodyta nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytais įrodymais, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d. ir negali būti kvalifikuota nei pagal BK 138 str. 1 d. kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nei pagal BK 136 str. kaip sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus.

Apeliantas teigia neturėjęs tikslo sunkiai sužaloti nukentėjusiojo, tačiau tokios tyčios teismas ir nenustatė. Priešingai, nuosprendyje nurodyta, jog kaltininkas veikė netiesiogine tyčia, t. y. būdamas žymiai jaunesnis už W. M. suvokė savo veika keliąs pavojų jo sveikatai, keletą kartų smogdamas į veidą numatė, kad sužalos žmogų, ir nors nenorėjo jo sunkiai sužaloti, bet sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti. Pasekmių nenorėjimas, bet sąmoningas leidimas joms atsirasti reiškia, jog asmuo abejingas tam, kad jo daroma veika gali sukelti Baudžiamajame kodekse aprašytoje nusikalstamos veikos sudėtyje nurodytas pasekmes.

Teismas motyvavo bausmės skyrimą. Jis atsižvelgė, jog netiesioginės tyčios kaltės forma padarytas sunkus nusikaltimas, tačiau įvertino paties V. M. rizikingą elgesį ir tai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kita atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų galėjimąsi. Kita vertus, teismas teisingai nustatė D. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kadangi ši aplinkybė turėjo įtakos veikai padaryti.

Teismas teisingai įvertino kaltininko asmenybę, jog jis teistas ir teistumas neišnykęs, naują nusikaltimą padarė praėjus vos daugiau kaip mėnesiui po ankstesnės laisvės atėmimo bausmės atlikimo (t. 2 b. l. 1), ikiteisminio tyrimo ir teismo metu slapstėsi.

Negalima neatsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis W. M. tapo I grupės invalidu, yra visiškai neįgalus, jam reikalinga nuolatinė slauga (t. 2 b. l. 149), todėl ryškiai pablogėjo jo gyvenimo kokybė.

Apeliacinio skundo motyvai, jog pats apeliantas turėjo sunkią galvos traumą, iki suėmimo vienas augino mažametį sūnų, nenusveria nukentėjusiojo moralinių praradimų ir nėra pagrindas švelninti bausmę.

Beje, D. B. pasislėpė netrukus po nusikaltimo padarymo ir jam buvo paskelbta paieška (t. 2 b. l. 25). Jis surastas po mėnesio, tačiau kardomoji priemonė suėmimas paskirta tik dešimčiai dienų (t. 2 b. l. 40-41), vėliau ji pakeista įpareigojimu periodiškai registruotis policijos įstaigoje (t. 2 b. l. 46-47). Kaltininkas nepateisino parodyto pasitikėjimo ir nagrinėjant bylą teisme vėl pasislėpė (t. 2 b. l. 89), jam vėl buvo paskelbta paieška (t. 2 b. l. 101-102), kuri truko keletą mėnesių (t. 2 b. l. 106). Išdėstyti motyvai paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad jis iš tiesų iki suėmimo vienas augino mažametį sūnų.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. B. paskirta vos mažesnė, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo keisti nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.