Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-439/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-01-19
Bylos Nr.: 2-439/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė, Vytas Milius
Trečiasis asmuo: A. N., V. N., uždarosios akcinės bendrovės „Šeigas“, Meyer
Ieškovas: Lietuvos banko, uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos bazė urmas“, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“

Kategorijos

126.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-439/2012Procesinio sprendimo kategorijos 126.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų A. N., V. N. ir uždarosios akcinės bendrovės „Šeigas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2361-611/2012 pagal ieškovų Lietuvos banko, uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos bazė urmas“ ir Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ ieškinius atsakovui akcinei bendrovei bankui „SNORAS“ dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys Meyer & John GmbH & Co.KG Vilniaus filialas, Ž. G., uždaroji akcinė bendrovė „Audėjo prekybos centras“, M. M., uždaroji akcinė bendrovė „Plungės lagūna“, akcinė bendrovė „Rokiškio sūris“, uždaroji akcinė bendrovė „Pamario restauratorius“, viešoji įstaiga „PROMO KARTAS“, viešoji įstaiga „Plytinės kartodromas“, uždaroji akcinė bendrovė „RACING LT“, viešoji įstaiga „Promo events“, uždaroji akcinė bendrovė „Šeigas“, A. N., V. N. ir kiti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos bankas pareiškė ieškinį atsakovui AB bankui „SNORAS“ dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriuo prašė iškelti AB bankui „SNORAS“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti N. C. (N. C.). Ieškovas nurodė, kad Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 AB bankui „SNORAS“ buvo paskelbtas veiklos apribojimas. Iš laikinojo banko administratoriaus pateiktos ataskaitos duomenų buvo nustatyta, kad AB banko „SNORAS“ turto grynoji vertė mažesnė už banko įsipareigojimus, todėl Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu pripažino AB banką „SNORAS“ nemokiu, visam laikui atšaukė banko licenziją.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi į civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos banko ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui AB bankui „SNORAS“ trečiaisiais asmenimis su savarankiškais reikalavimais, kurie reikalauja iškelti AB bankui „SNORAS“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti UAB „Vermosa“, įtraukė: UAB „Pamario restauratorius“, VšĮ „PROMO KARTAS“, VšĮ „Plytinės kartodromas“, UAB „RACING LT“, VšĮ „Promo events“, UAB „Šeigas“, A. N., V. N. ir UAB „Continental Investment Group“.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi į civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos banko ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui AB bankui „SNORAS“ trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, įtraukė: Meyer & John GmbH & Co.KG Vilniaus filialą, Ž. G., UAB „Audėjo prekybos centras“, M. M., UAB „Plungės lagūna“ ir AB „Rokiškio sūris“, AB „Lietuvos geležinkeliai“ – trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, UAB „Prekybos bazė urmas“ ir Lietuvos nacionalinę vežėjų automobiliais asociaciją „LINAVA“ – bendraieškiais. Į civilinę bylą įtraukti asmenys AB banko „SNORAS“ bankroto administratoriumi siūlė paskirti UAB „Bankrotų administravimo grupė“, UAB „Finresta“, UAB „J ir LBR Bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“, P. K., UAB „Baklis“ ir V. S.

Atsiliepimas

Atsakovas AB bankas „SNORAS“ pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka ir informaciją apie įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovui AB bankui „SNORAS“ ir atsakovo bankroto administratoriumi paskyrė N. C. (N. C.).

Teismas nustatė, kad visos pasiūlytos bankroto administratorių kandidatūros neprieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalies normoms ir pagal Lietuvos Respublikos ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalies reikalavimą Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos pritarė joms kaip tinkamoms administruoti AB banką „SNORAS“. N. C. (N. C.) paskyrimą AB banko „SNORAS“ bankroto administratoriumi teismas grindė nurodydamas, kad bankroto byla keliama finansinei įstaigai – bankui, užimančiam reikšmingą bankų rinkos dalį, todėl administratoriumi turi būti paskirtas ne tik nešališkas ir sąžiningas bankroto administratorius, tačiau ypatingas dėmesys turi būti skiriamas bankroto administratoriaus sugebėjimams sklandžiai vykdyti tokios reikšmės įstaigos bankroto procesą, t. y. administratoriaus užimtumui ir jo profesinei patirčiai. Teismo nuomone, būtent N. C. (N. C.) turi didžiausią patirtį įmonių bankroto administravimo srityje. Teismas pabrėžė, kad N. C. (N. C.) yra tarptautinio bankroto specialistas, dalyvavęs tarptautiniuose projektuose, plėtojant bankroto teisės aktus ir sistemas, dirbo teismo ekspertu bankroto srityje, konsultavo bankroto paslaugas teikiančias įmones, buvo Pasaulio banko konsultantas bankroto srityje ir kt. Tokių įmonių kaip Maxwell pensijų įmonės, aviakompanijos, laivininkystės įmonių bankroto administravimas teismui leidžia daryti išvadą, kad N. C. (N. C.) geriausiai iš visų pasiūlytų kandidatų sugebės užtikrinti AB banko „SNORAS“ turto apsaugą, kreditorių bei skolininkų interesų pusiausvyrą, sklandų bankroto procesą. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad N. C. (N. C.), kuris yra (duomenys neskelbtini) vyriausiasis partneris, profesinė civilinė atsakomybė apdrausta 5 000 000 GBP suma, o tai, teismo nuomone, yra reikšminga, pasirenkant būtent šio administratoriaus kandidatūrą.

Pagrįsdamas ne Lietuvos Respublikos piliečio ar įmonės paskyrimą Lietuvos Respublikos įmonės bankroto administratoriumi teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu buvo papildytas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 4-281 „Dėl restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių bei Teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių patvirtinimo“, kuriame nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės piliečių, kitų fizinių asmenų, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, ar valstybėse narėse įsteigtų juridinių asmenų teisė teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, įgyta jų įsteigimo valstybėje narėje, pripažįstama vadovaujantis Paslaugų įstatymo nuostatomis. Teismas, atsižvelgdamas į minėtą ministro įsakymą ir į tai, kad ieškovo Lietuvos banko siūlomas bankroto administratorius N. C. (N. C.) turi bankroto specialistų asociacijos pažymėjimą, suteikiantį teisę dirbti bankroto specialistu, nematė kliūčių N. C. (N. C.) skirti atsakovo bankroto administratoriumi.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Tretieji asmenys A. N., V. N. ir UAB „Šeigas“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties.

Apeliantai atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria atsakovo bankroto administratoriumi paskirtas N. C. (N. C.), ir bankroto administratoriumi paskirti UAB „Vermosa“. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, AB banko „SNORAS“ bankroto administratoriumi paskirdamas N. C. (N. C.), vadovavosi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu, kuriuo buvo papildytas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 4-281 „Dėl restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių bei Teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių patvirtinimo“, kuriame nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės piliečių, kitų fizinių asmenų, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, ar valstybėse narėse įsteigtų juridinių asmenų teisė teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, įgyta jų įsteigimo valstybėje narėje, pripažįstama vadovaujantis Paslaugų įstatymo nuostatomis, tačiau aktualios redakcijos ĮBĮ nenumato teisės užsienio šalių administratoriams teikti Lietuvoje bankroto administravimo paslaugas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2009 m. vasario 26 d. sprendime konstatavo, kad nėra teisės normos, kuri galėtų būti traktuojama kaip suteikianti Lietuvos Respublikos ūkio ministrui teisę įtvirtinti principines normas, lemiančias fizinių asmenų galimybes siekti įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas bei asmenų, teikiančių bankroto administratoriaus paslaugas, statusą ir nusprendė, kad tokio turinio teisinis reguliavimas negali būti nustatomas poįstatyminiu Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo lygio teisės aktu. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės vadovautis minėtu Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu ir, nesant įstatymo nuostatos, leidžiančios užsienio šalių administratoriams teikti Lietuvoje bankroto administravimo paslaugas, AB banko „SNORAS“ bankroto administratoriumi skirti N. C. (N. C.).

2. ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalis nustato, kad administratorius negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos banko valdybos nutarimu 2011 m. lapkričio 16 d. atsakovui buvo paskelbtas veiklos apribojimas, o laikinuoju administratoriumi paskirtas S. V. F. (S. V. F.). Visiems žinoma aplinkybė, kad minėtas laikinasis administratorius ir pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi paskirtas bankroto administratorius dirba toje pačioje bendrovėje. Be to, apeliantų pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas Lietuvos bankas (t. y. bylos šalis pasiūliusi paskirtąjį bankroto administratorių N. C. (N. C.)) gali būti atsakingas dėl atsakovo bankroto. Šios aplinkybės leidžia abejoti paskirtojo bankroto administratoriaus atitikimu ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalies reikalavimams ir nešališkumu, vertinant atsakovo priežiūros institucijos (Lietuvos banko) ir laikinojo administratoriaus veiklą.

3. ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad skiriamo bankroto administratoriaus kandidatūra turi būti suderinta su Įmonių bankroto valdymo departamentu prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos. Pirmosios instancijos teismas N. C. (N. C.) AB banko „SNORAS“ bankroto administratoriumi paskyrė 2011 m. gruodžio 7 d. 10 val. teismo posėdyje, o raštas dėl jo kandidatūros suderinimo iš Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Vilniaus apygardos teismą pasiekė 2011 m. gruodžio 7 d. 14 val. Tai leidžia teigti, kad N. C. (N. C.) paskyrimo AB banko „SNORAS“ bankroto administratoriumi momentu jo kandidatūra nebuvo suderinta su Vyriausybės įgaliota institucija ir kad tuo pirmosios instancijos teismas pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą imperatyvą.

Atsiliepimas

Tretieji asmenys M. M. ir UAB „Plungės lagūna“ pateikė atsiliepimą į apeliantų atskirąjį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ši prezumpcija taikoma ir poįstatyminiams teisės aktams. Taigi teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol kompetentingas teismas konstatuoja jo prieštaravimą įstatymams. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymas ir juo papildytas 2011 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 4-281 yra nustatyta tvarka paskelbti ir galiojantys, jie nėra panaikinti ar pakeisti jokiu teisės aktu, jokio teismo nėra pripažinti negaliojančiais ar prieštaraujančiais įstatymams arba Konstitucijai. Tai reiškia, kad minėti įsakymai yra taikytini ir neprieštaraujantys įstatymų (šiuo atveju ĮBĮ) nuostatoms. Be to, ĮBĮ nenustato, kad teisė teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas suteikiama išimtinai tik Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims.

2. Apeliantų argumentas, kad 2011 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymas prieštarauja LVAT praktikai yra nepagrįstas, nes apeliantų aptariamame 2009 m. vasario 26 d. LVAT sprendime nėra pasisakoma dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. ir 2011 m. balandžio 29 d. įsakymų teisėtumo. Dėl to tariamas minėtų įsakymų neatitikimas deklaratyviai teismo sprendimo motyvuojamosios dalies nuostatai nedaro minėtų teisės aktų negaliojančiais.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921 patvirtinti Ūkio ministerijos nuostatai, kurie nustato, kad Ūkio ministerija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais įstatymais ir teisės aktais, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais ir taip pat šiais nuostatais. Būtent paisydamas šių nuostatų reikalavimų ūkio ministras priėmė kvestionuojamus įsakymus, t. y. veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad, priimant minėtus įsakymus, buvo pažeistas įstatymų viršenybės principas.

4. Apeliantai atskirajame skunde abejoja 2011 m. gruodžio 1 d. ir 2011 m. balandžio 29 d. įsakymų atitikimu įstatymams, tačiau nenurodo pagrindo, kuriuo remiantis kiltų būtinybė kreiptis dėl jų teisėtumo į administracinį teismą, be to, net nepateikia prašymo kreiptis dėl šių įsakymų atitikties ĮBĮ. Tai lemia, kad nėra pagrindo kreiptis į administracinį teismą dėl minėtų įsakymų atitikties ĮBĮ.

Šalies argumentai

5. Apeliantų nurodomos aplinkybės dėl N. C. (N. C.) šališkumo neįrodo, kad paskirtasis administratorius savo pareigas atliks netinkamai. Apeliantai manydami, kad bankroto administratorius nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas, galės šį klausimą kelti kreditorių susirinkimuose, skųsti administratoriaus veiksmus teismui ar net kreiptis su savarankiškais reikalavimais. Kitų konkrečių argumentų dėl paskirtojo administratoriaus šališkumo apeliantai nepateikė, todėl naikinti skundžiamos nutarties nėra pagrindo.

6. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad N. C. (N. C.) kandidatūra nebuvo suderinta su Vyriausybės įgaliota institucija. Tai įrodo jų pačių nurodyta aplinkybė, kad Įmonių bankroto valdymo departamento raštas dėl N. C. (N. C.) kandidatūros suderinimo buvo teisme gautas faksu.

Atsiliepimas

Ieškovas Lietuvos bankas pateikė atsiliepimą į apeliantų atskirąjį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi tik Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu ir kad tik remiantis šiuo įsakymu gali būti įgyta teisė teikti bankroto administravimo paslaugas. Skiriant AB banko „SNORAS“ bankroto administratorių buvo pagrįstai vadovautasi ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 11 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymu. Taigi labiau pagrįsta manyti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo nuostatomis nebuvo įvestas naujas teisinis reguliavimas, o buvo tik aiškiai įtvirtinta jau buvusi Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės piliečių, kitų fizinių asmenų, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, ar valstybėse narėse įsteigtų juridinių asmenų teisė teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, įgyta jų įsteigimo valstybėje narėje. ĮBĮ nesant draudimo teikti bankroto administravimo paslaugas ir specialių reikalavimų, kurie būtų taikomi kitų Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybių narių subjektams, savo įsteigimo valstybėje jau įgijusiems teisę vykdyti bankroto administravimo paslaugų teikimą ir ketinantiems šią veiklą laikinai vykdyti Lietuvoje, tokie subjektai, siekiantys teikti bankroto administravimo paslaugas Lietuvoje, turi pagrįstą teisę vadovautis Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymu, kuris nustato bendrąsias įsisteigimo laisvės, laisvės teikti paslaugas ir ūkinės paslaugų teikimo veiklos laisvės įgyvendinimo sąlygas.

2. Apeliantų pateikiamas LVAT 2009 m. vasario 26 d. sprendimas ir ĮBĮ projektas tik patvirtina tai, kad poįstatyminiu teisės aktu negalima nustatyti tam tikrų įstatymais nepagrįstų ribojimų ir kad įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos turi būti suderintos su Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymu, tačiau nepagrindžia skundžiamos nutarties nepagrįstumo. Pažymėtina, kad aptariamu LVAT sprendimu Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-376 patvirtintos taisyklės buvo pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams iš esmės dėl to, kad nebuvo suteikta įgaliojimų viešojo administravimo subjektams ne įstatymo lygmens teisės aktu nustatyti esminius ribojimus, varžančius asmenims teisę pasirinkti darbą, verslą arba kokią nors kitą veiklą. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu jokios asmenų teisės nebuvo apribotos.

3. Apeliantų nurodomos aplinkybės, pagrindžiančios paskirtojo bankroto administratoriaus šališkumą, nėra įrodytos. Apeliantai nepateikia jokių duomenų apie Lietuvos banko arba banko laikinojo administratoriaus padarytą žalą, kuri suponuotų N. C. (N. C.) pareigą vertinti ieškovo ir laikinojo administratoriaus veiksmus.

4. Skundžiamoje nutartyje yra aiškiai nurodoma, kad Įmonių bankroto valdymo departamentas pritaria pasiūlytoms bankroto administratorių, įskaitant ir N. C. (N. C.), kandidatūroms, todėl nelaikytini pagrįstais apeliantų teiginiai, kad bankroto administratoriumi buvo paskirtas asmuo, dėl kurio tinkamumo nebuvo gautas atitinkamos institucijos sprendimas, ir kad tuo buvo pažeistos ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Atsiliepimas

AB bankas „SNORAS“ pateikė atsiliepimą į apeliantų atskirąjį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais, nurodytais ieškovo Lietuvos banko atsiliepime į apeliantų atskirąjį skundą bei pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje.

Trečiasis asmuo Ž. G. pateikė atsiliepimą į apeliantų atskirąjį skundą. Atsiliepimu prašo panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria AB banko „SNORAS“ bankroto administratoriumi paskirtas N. C. (N. C.), ir atsakovo bankroto administratorių paskirti teismo nuožiūra iš kitų pasiūlytų bankroto administratorių kandidatūrų. Trečiasis asmuo nurodo, kad iš esmės sutinka su apeliantų atskirajame skunde išdėstyta pozicija. Taip pat nurodo, kad pritaria apeliantų nuomonei, jog Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymai ir Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymas nepatvirtina paskirto bankroto administratoriaus teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas Lietuvoje, nes šią teisę jis įgijo ne ĮBĮ ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka, kaip reikalaujama teisės aktų, o tiesiogiai Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo nuostatomis. Trečiojo asmens nuomone, ĮBĮ tiesiogiai nenumato teisės bankroto administravimo paslaugas teikti Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo nuostatų pagrindu, todėl N. C. (N. C.) paskyrimas yra neteisėtas. Be to, pažymi, kad kitos valstybės narės bankroto administratoriaus paskyrimas nėra suderintas ir su 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, kurios 13 straipsnis numato pripažinimo reikalavimus. Paskirtasis administratorius neatitinka minėtų pripažinimo reikalavimų. Trečiasis asmuo sutinka su apeliantų argumentu dėl galimo N. C. (N. C.) šališkumo, kurį suponuoja tai, jog laikinasis bankroto administratorius ir paskirtasis bankroto administratorius yra susiję asmenys. Papildomai nurodo, kad ta aplinkybė, kad N. C. (N. C.) pasiūlė skirti didžiausias kreditorius, neturi reikšmės skiriant bankroto administratorių. Atskirai trečiasis asmuo nurodo, kad, remiantis teismų praktika, patirtis negali būti vertinama kaip pagrindinis bankroto administratoriaus paskyrimo kriterijus, o būtent tai nepagrįstai ir buvo padaryta pirmosios instancijos teismo. Vien ta aplinkybė, kad kiti bankroto administratoriai turi mažesnį baigtų bankroto procedūrų kiekį, nelemia jų netinkamumo administruoti atsakovą. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas N. C. (N. C.) bankroto administratoriumi, net nesvarstė jo užimtumo. Mano, kad minėto bankroto administratoriaus paskyrimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis ekonomiškumo ir proceso koncentracijos principus, nes tai, kad paskirtasis bankroto administratorius yra fizinis asmuo, negyvenantis Lietuvoje, suponuoja papildomas administravimo išlaidas, dėl kurių nukentės teisėti atsakovo kreditorių interesai.

2012 m. sausio 17 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti apeliantų rašytiniai paaiškinimai ir prašymas stabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą. Apeliantai nurodo, kad, paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl išmokėto nepagrįstai didelio atlyginimo laikinajam bankroto administratoriui, jie ketina kreiptis į paskirtąjį bankroto administratorių dėl laikinajam bankroto administratoriui išmokėtų sumų pagrįstumo. Apeliantų nuomone, akivaizdu, kad iškils interesų konfliktas, nes atsakovo bankroto administratorius privalės vertinti laikinajam administratoriui išmokėtų sumų pagrįstumą, nors tiek paskirtasis, tiek laikinasis atsakovo bankroto administratorius dirba toje pačioje bendrovėje. Prašymą stabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą grindžia nurodydami, kad atskirajame skunde nurodyti apeliantų argumentai sudaro pakankamą pagrindą kreiptis į administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo atitikties ĮBĮ ir Viešojo administravimo įstatymui, o tai suponuoja būtinybę stabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).

Įmonės administratorius – vienas iš svarbiausių asmenų bankroto procese, kuris iš esmės vykdo bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas bei atlieka teisinį tyrimą dėl atsakovo bei su juo susijusių asmenų veiksmų ar neveikimo. Tik nešališkas ir profesionaliai veikiantis bankroto administratorius gali nustatyti tikrąsias nemokumo priežastis, pasiekti pusiausvyrą tarp įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, ir jos kreditorių interesų, teisingai išspręsti atskirus klausimus bankroto procese. Šių bankroto administratoriaus funkcijų reikšmė lemia būtinybę įstatyme nustatyti specialią jo skyrimo tvarką. Įmonių bankroto įstatymo normos nustato specialius reikalavimus bankrutuojančios įmonės administratoriui. Juo gali būti skiriamas tik asmuo, atitinkantis ĮBĮ 11 straipsnyje nustatytus reikalavimus, keliamus bankroto administratoriui. Dėl administratoriaus išskirtinės svarbos bankroto procese neatsitiktinai tik teismas, laikydamasis teisės norminių aktų reikalavimų, turi teisę jį paskirti.

Teismo diskrecijos teisė parinkti administratoriaus kandidatūrą nėra absoliuti, nes teismas privalo įsitikinti, kad administratoriumi skiriamas asmuo pagal kriterijų visumą (turima patirtis, baigtų bankroto bylų skaičius, terminai, administravimo išlaidos, skundai dėl administratoriaus veiksmų ir kt.) geriausiai iš visų pasiūlytų sugebės užtikrinti bendrovės turto apsaugą, kreditorių bei skolininko interesų pusiausvyrą, sklandžią bankroto eigą, be to, skirdamas administratorių, teismas turėtų stengtis nesukelti priešpriešos tarp asmenų, siūliusių administratoriaus kandidatūras, ir ieškoti geriausio kompromiso. Pagal formuojamą teismų praktiką pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria paskirtas bankrutuojančios įmonės administratorius, gali būti naikinama tik tuo atveju, jei paskirtas administratorius neatitinka ĮBĮ nustatytų reikalavimų.

Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad paskirtasis bankroto administratorius N. C. (N. C.) neatitinka ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinto reikalavimo, t. y. kad skiriamo bankroto administratoriaus kandidatūra turi būti suderinta su Įmonių bankroto valdymo departamentu prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas N. C. (N. C.) AB banko „SNORAS“ bankroto administratoriumi paskyrė 2011 m. gruodžio 7 d. 10 val. teismo posėdyje, o raštas dėl jo kandidatūros suderinimo iš Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Vilniaus apygardos teismą pasiekė 2011 m. gruodžio 7 d. 14 val. Iš šių apelianto teiginių matyti, kad pačio fakto, jog N. C. (N. C.) kandidatūra buvo suderinta su Įmonių bankroto valdymo departamentu, apeliantai neneigia. Be to, iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas įvertino paskirtojo bankroto administratoriaus kandidatūros atitiktį ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatytam reikalavimui. Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad yra gautas Įmonių bankroto valdymo departamento pranešimas, kuris yra 2 bylos tome 286 puslapyje ir kuriame nurodoma, kad N. C. (N. C.) atitinka ĮBĮ reikalavimus. Tai reiškia, kad apeliantai nepagrįstai teigia, jog paskirtasis bankroto administratorius neatitinka ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo. Pažymėtina, kad, net ir konstatavus, jog pranešimas iš Įmonių bankroto valdymo departamento buvo gautas pavėlavus kelias valandas, o pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį nesulaukęs minėto pranešimo, toks procesinis pažeidimas šiuo konkrečiu atveju būtų vertintinas kaip formalus ir nesudarantis pagrindo naikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį (CPK 328 str.).

Apeliantai atskirajame skunde taip pat nurodo, kad paskirtasis bankroto administratorius neatitinka ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Mano, kad N. C. (N. C.) yra šališkas bei suinteresuotas bylos baigtimi. Paskirtojo bankroto administratoriaus šališkumą grindžia tuo, kad laikinasis ir paskirtasis bankroto administratoriai yra susiję asmenys (t. y. dirbantys vienoje bendrovėje), ir tuo, kad jį pasiūliusi bylos šalis gali būti atsakinga dėl atsakovo bankroto. Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantai abejoja tuo, kad paskirtasis bankroto administratorius dėl minėtų aplinkybių galės objektyviai įvertinti laikinojo administratoriaus ir Lietuvos banko padarytą žalą AB bankui „SNORAS“. Pažymėtina, kad apeliantai nepateikia jokių konkrečių įrodymų, kad laikinasis administratorius ir/ar ieškovas Lietuvos bankas sukėlė žalą atsakovui. Tai lemia, kad yra didelė tikimybė, jog N. C. (N. C.) netgi neteks vertinti minėtų asmenų veiksmų. Taigi nesant įrodymų dėl laikinojo bankroto administratoriaus ir ieškovo Lietuvos banko padarytos žalos ir dėl to, kad paskirtas bankroto administratorius gali nevykdyti jam įstatymo priskirtų funkcijų, minėtas apeliantų argumentas vertintinas tik kaip prielaida, todėl yra nepagrįstas ir nesudarantis pagrindo naikinti skundžiamos nutarties. Teisėjų kolegija išaiškina, kad, nustačius, jog paskirtasis bankroto administratorius N. C. (N. C.) savo pareigas atlieka netinkamai, jis įstatymo nustatyta tvarka gali būti atstatydintas (ĮBĮ 11 str. 8 d.).

Apeliantams abejonių kelia užsienio šalių administratorių galimybė Lietuvoje teikti bankroto administravimo paslaugas, nes tokia galimybė nėra numatyta ĮBĮ. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo paskirti administratorių. Kaip jau minėta, bankrutuojančios įmonės administratorius – tai teismo paskirtas fizinis arba juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs ĮBĮ įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka (ĮBĮ 11 str. 1 d.). Šiuo konkrečiu atveju ĮBĮ tiesiogiai nenumato galimybės bankroto administratoriumi skirti užsienio šalių subjektą, tačiau kartu nedraudžia to daryti. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad administratoriumi gali būti asmuo, tokią teisę įgijęs su ĮBĮ įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju tokiu teisės aktu yra laikytinas Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymas (Lietuvos Respublikos 2009 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-570, įsigaliojusio 2011 m. gruodžio 28 d., (Žin., 2009 m., Nr. 153-6901) redakcija). Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai prieš pradedant laikinai teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje reikalaujama gauti leidimą, negali būti reikalaujama pakartotinai įvykdyti tokius pat arba iš esmės panašius reikalavimus ir (arba) kontrolės priemones, kuriuos valstybės narės teikėjas jau yra įvykdęs kitoje valstybėje narėje. Nagrinėjamos bylos atveju tai reiškia, kad, esant byloje visiems reikalingiems dokumentams, o kartu ir leidimui N. C. (N. C.) teikti bankroto administravimo paslaugas (b. l. 18 – 28), kurie yra įgyti Didžiojoje Britanijoje, iš paskirtojo bankroto administratoriaus neturi būti reikalaujama papildomai gauti leidimą teikti bankroto administravimo paslaugas Lietuvoje, t. y. N. C. (N. C.) pateikti dokumentai dėl tinkamumo teikti bankroto administravimo paslaugas be atskiros procedūros pripažįstami, kaip tinkami, pakankami ir pagrindžiantys jo kvalifikaciją teikti bankroto administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymas neturėtų būti vertinamas kaip įtvirtinantis naują teisinį reguliavimą. Kaip teisingai atsiliepime nurodė ieškovas Lietuvos bankas, minėtas įsakymas turėtų būti laikytinas tik poįstatyminiu teisės aktu, įgyvendinančiu Lietuvos Respublikos paslaugų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą įmonių bankroto administravimo paslaugų teikimo srityje. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ĮBĮ neužkerta kelio užsienio šalių administratorių paskyrimui Lietuvoje teikti bankroto administravimo paslaugas. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamos nutarties dalies, kuria AB banko „SNORAS“ bankroto administratoriumi paskirtas užsienio šalių subjektas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad naujas teisinis reglamentavimas, įsigaliosiantis nuo 2012 m. kovo 1 d., patvirtina tokią apeliacinės instancijos teismo išdėstytą poziciją. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 11¹ straipsniu ir trečiuoju¹ skirsniu įstatymo 8 straipsnyje tiesiogiai numatoma, kad ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalis keistina, nurodant, kad įmonės administratorius – tai teismo paskirtas Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės arba Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėmis, ar Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įregistruotas kitos valstybės narės juridinio asmens padalinys (filialas), turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka.

Pastebėtina, kad išdėstyti apeliacinės instancijos teismo argumentai, paneigia ir apeliantų teiginius, kad užsienio šalių administratoriaus paskyrimas prieštarauja LVAT 2009 m. vasario 26 d. sprendimui, kuriame teismas konstatavo, kad nėra teisės normos, kuri galėtų būti traktuojama kaip suteikianti Lietuvos Respublikos ūkio ministrui teisę įtvirtinti principines normas, lemiančias fizinių asmenų galimybes siekti įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas bei asmenų, teikiančių bankroto administratoriaus paslaugas, statusą ir nusprendė, kad tokio turinio teisinis reguliavimas negali būti nustatomas poįstatyminiu Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo lygio teisės aktu. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad minėtame LVAT sprendime akcentuojama tai, jog viešojo administravimo subjektai neturi įgaliojimų poįstatyminiu teisės aktu nustatyti esminius ribojimus, varžančius asmenims teisę pasirinkti darbą, verslą ar kitokią veiklą. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. priimtu įsakymu jokios asmenų teisės nebuvo varžomos. Šiuo įsakymu taip pat nebuvo nustatytos naujos principinės nuostatos. Dėl šios priežasties nėra pagrindo remtis CPK 3 straipsnio 4 dalimi ir kreiptis dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo atitikties ĮBĮ, Viešojo administravimo įstatymui ar kitiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams. Teisėjų kolegijai nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl minimo teisės akto teisėtumo ir neprieštaravimo aukštesnės galios aktuose įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir kad nėra pagrindo minėtos nutarties dalies dėl bankroto administratoriaus naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais.

Kiti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 163 straipsnio 8 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Prašymo dėl civilinės bylos Nr. 2-439/2012 sustabdymo ir kreipimosi į administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo atitikties bei prieštaravimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui bei Viešojo administravimo įstatymui netenkinti.

Teisėjai Audronė JarackaitėVytas MiliusNijolė Piškinaitė