- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-20
- Bylos Nr.
- 2K-629/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- A. P., D. P.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir D. P. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. P. nubaustas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį 80 MGL, t.y. 10 000 Lt (dešimties tūkstančių litų) dydžio bauda. Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla A. P. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
D. P. nubausta pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį 50 MGL, t.y. 6 250 Lt (šešių tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties litų) dydžio bauda.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. P. ir D. P. apeliaciniai skundai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. nubaustas už tai, kad organizavo apgaulingos apskaitos tvarkymą: būdamas A. P. personalinės įmonės (duomenys neskelbtini)) savininkas ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 9 d. organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent:
- pagal 2003 m. sausio 20 d., 2003 m. sausio 28 d. ir 2003 m. sausio 30 d. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras ser. (duomenys neskelbtini) iš A. M. individualios įmonės „G.” pirktų 54500 kg alyvų atliekų, kurių prekės kodas pagal kombinuotų prekių nomenklatūrą yra „2710.99.00” ir priskiriamas alyvų atliekoms, pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus įmonės apskaitininkei D. P. nurodė apskaitos registruose – naftos produktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui, apskaitos žurnale ir medžiagų sandėlio kortelėje užfiksuoti kaip mazutą nesant šio mazuto įsigijimą patvirtinančių pirminių buhalterinių dokumentų;
- 68594 kg skysto kuro „M-100“ pardavimą AB „M. a. k.“ pagal 2003 m. kovo 27 d., 2003 m. gegužės 2 d., 2003 m. gegužės 16 d. ir 2003 m. rugsėjo 26 d. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras (ser. (duomenys neskelbtini) operacijas, pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. LX-574 12 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, įmonės apskaitininkei D. P. nurodė mazuto medžiagų sandėlio apskaitos kortelėse naftos produktų, bioproduktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui, apskaitos žurnale (mazutas) ir naftos produktų ir bioproduktų apyvartos didmeninėje prekyboje ataskaitų „Mazutas M-100” eilutėje užregistruoti kaip mazuto pardavimą;
- 2003 m. gegužės 9 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą (ser. (duomenys neskelbtini) iš G. S. įmonės „S” įsigytus 28950 kg naftos produktų be kokybės pažymėjimo, o sąskaitoje nurodytų kaip „Mazutas (skystas kuras)”, pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, įmonės apskaitininkei D. P. nurodė medžiagų sandėlio apskaitos kortelėje nepagrįstai užpajamuoti kaip skystą kurą;
- pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, įmonės apskaitininkei D. P. nurodė apskaityti 1720 kg dyzelinio kuro pardavimą pagal 2003 m. sausio 21 d. ir 2003 m. sausio 27 d. PVM sąskaitas-faktūras (ser. GEA Nr. 5645105 ir Nr. 5645111) A. V. individualiai įmonei, nors įmonė dyzelinio kuro atsargų, skirtų parduoti, pagal jos apskaitos dokumentus neturėjo;
- pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, įmonės buhalterei D. P. nurodė nurašyti vilkikams skirto 456546,875 litrų kuro už 68603,31 Lt, kaip sunaudoto per laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. sausio 31 d. bei lengvajam automobiliui už 2004 m. sausio mėnesį be sunaudojimą pagrindžiančių kelionės lapų ir kitų dokumentų;
- 2004 m. sausio 22 d. ir 2004 m. sausio 27 d. PVM sąskaitose - faktūrose (duomenys neskelbtini)bei 2004 m. sausio 27 d. krovinio važtaraščiuose (duomenys neskelbtini), įrašęs tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad A. P. personalinė įmonė uždarajai akcinei „G.” per du kartus pardavė ir savo transportu pristatė 7,207 t industrinės alyvos „1-12 A” ir pasirašęs išgalvotu parašu už buvusį šios bendrovės direktorių D. Š., pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, šiuos suklastotus apskaitos dokumentus pateikė įmonės apskaitininkei D. P. įtraukimui į buhalterinę apskaitą.
Dėl minėtų 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. lX-574 reikalavimų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti šios įmonės turto už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 9 d. ir įmonės veiklos už 2003 metus.
D. P. nubausta už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą: būdama A. P. personalinės įmonės (duomenys neskelbtini) apskaitininkė ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. EK-574 11 straipsnio nuostatas atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 9 d. šios įmonės patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, vadovaujant įmonės savininkui A. P., buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai, o būtent:
- pagal 2003 m. sausio 20 d., 2003 m. sausio 28 d. ir 2003 m. sausio 30 d. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini) iš A. M. individualios įmonės „G” pirktų 54500 kg alyvų atliekų, kurių prekės kodas pagal kombinuotų prekių nomenklatūrą yra „2710.99.00” ir priskiriamas alyvų atliekoms, vykdydama šios įmonės savininko A. P. nurodymus ir taip pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, apskaitos registruose - naftos produktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui, apskaitos žurnale ir medžiagų sandėlio kortelėje fiksavo kaip mazutą nesant šio mazuto įsigijimą patvirtinančių pirminių buhalterinių dokumentų;
- 68594 kg skysto kuro „M-100” pardavimo AB „M. a. k.” pagal 2003 m. kovo 27 d., 2003m. gegužės 2 d., 2003 m. gegužės 16 d. ir 2003 m. rugsėjo 26 d. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini) operacijas, vykdydama šios įmonės savininko A. P. nurodymus ir taip pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalį numatytus reikalavimus, užregistravo kaip mazuto pardavimą mazuto medžiagų sandėlio apskaitos kortelėse, naftos produktų, bioproduktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui, apskaitos žurnale (mazutas) ir naftos produktų ir bioproduktų apyvartos didmeninėje prekyboje ataskaitų „Mazutas M-100” eilutėje;
- 2003 m. gegužės 9 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) iš G. S. įmonės „S” įsigytus 28950 kg naftos produktų be kokybės pažymėjimo, o sąskaitoje nurodytų kaip „Mazutas (skystas kuras)”, vykdydama įmonės savininko A. P. nurodymus ir taip pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, medžiagų sandėlio apskaitos kortelėje nepagrįstai užpajamavo kaip skystą kurą;
- 1720 kg dyzelinio kuro pardavimą pagal 2003 m. sausio 21 d. ir 2003 m. sausio 27 d. PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini) A. V. individualiai įmonei, vykdydama įmonės savininko A. P. nurodymus ir taip pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, apskaitė naftos produktų, bioproduktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui apskaitos žurnale (dyzelinas), nors įmonė dyzelinio kuro atsargų, skirtų parduoti, pagal jos apskaitos dokumentus, neturėjo;
- vykdydama šios įmonės savininko A. P. nurodymus ir taip pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, vilkikams skirto 456546,875 litrų kuro už 68603,31 Lt nurašė kaip sunaudoto per laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. sausio 31 d. bei lengvajam automobiliui be kelionės lapo už 2004 m. sausio mėnesį be sunaudojimą pagrindžiančių kelionės lapų ir kitų dokumentų;
- pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. lX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, į įmonės apskaitą įtraukė jos savininko A. P. suklastotas ir jai pateiktas 2004 m. sausio 22 d. ir 2004 m. sausio 27 d. PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini) bei 2004 m. sausio 27 d. krovinio važtaraščius (duomenys neskelbtini) su įrašytais tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad A. P. personalinė įmonė uždarajai akcinei bendrovei „G.” per du kartus pardavė ir savo transportu pristatė 7,207 t industrinės alyvos „1-12 A”.
Dėl minėtų 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 reikalavimų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti šios įmonės turto už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 9 d. ir įmonės veiklos už 2003 metus.
Šalies argumentai
Nuteistieji A. P. ir D. P. kasaciniame skunde prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 11 d. nuosprendžio apkaltinamąją dalį bei Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl iš A. M. IĮ „G.“ pirktų alyvų atliekų kasatorius nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai alyvų atliekų nesutapatino su mazutu ir konstatavo, jog kokybės pažymėjimu Nr.14465 A. P. galėjo pagrįsti tik iš A. S. įmonės „D.“ pirkto mazuto kokybę. Teisme iškilus klausimui, ar alyvų atliekos ir mazutas nėra tapatūs produktai, teismo apklausta ekspertė to vertinti nesiėmė, nurodžiusi, jog neturi tam reikalingų specialiųjų žinių, tačiau teismas savo nuožiūra nusprendė, kad šie produktai nėra tapatūs ir net nepasisakė dėl to, kokiu būdu tai nustatė – kokius tyrimus (laboratorinius ar teorinius) atliko. Taigi, kasatoriaus manymu, teismas tokią išvadą padarė spėjimo būdu, o toks įrodinėjimo būdas baudžiamajame procese nenumatytas, todėl ir nuosprendis, pagrįstas vienasmeniu teisėjo spėjimu, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Analogiškai teismas padarė ir išvadą, jog skystas kuras „M-100“, parduotas AB „M. a. k.“, ir mazutas yra du skirtingi naftos produktai, kurios nepagrindė jokiais byloje esančiais įrodymais. Dėl iš G. S. įmonės „S.“ įsigytų naftos produktų teismas teisingai pripažino, kad iš minėtos įmonės A. P. PĮ įsigijo mazutą (skystą kurą), tačiau kaip nusikalstamą A. P. veiką įvertino tai, kad kuras buvo įsigytas be kokybės pažymėjimo, gi baudžiamasis įstatymas nenumato atsakomybės už naftos produktų įsigijimą be kokybės pažymėjimo, be to, kasatoriaus tvirtinimu, mazutas (skystas kuras) buvo įsigytas su kokybės pažymėjimu, tačiau per klaidą buvo pridėtas kitas kokybės pažymėjimas. Be to, iš nuosprendžio neaišku, kodėl teismui netiko įrašas buhalterinėje apskaitoje, kad užpajamuojamas skystas kuras, nebent teismas pats nustatė, jog mazutas ir skystas kuras nėra tas pats. Bylos dokumentais, kasatoriaus įsitikinimu, aiškiai nustatyta, kad A. P. įmonė turėjo 2000 l (1720 kg) dyzelinio kuro, kurį pardavė A. V. IĮ. Iš pradžių šis kuras buvo skirtas savo reikmėms, tačiau, atsiradus poreikiui, kuras buvo parduotas. Kasatoriaus teigimu, kuro perdavimas pardavimui buvo įformintas sutikrinimo žiniaraščiu, kurio teismas kažkodėl nepripažino pirminės apskaitos dokumentu ir tokios savo išvados neargumentavo. Todėl, kasatoriaus įsitikinimu, teismo išvada, jog A. P. PĮ įmonė neturėjo dyzelinio kuro pardavimui, neteisinga ir nepagrįsta. Be to, teismas, remdamasis Europos sutartimi dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais, nurodė, jog A. P. PĮ iš A. M. IĮ „G.“ įsigytus 54 500 kg naftos produktų bei AB „M. a. k.“ parduotus 68594 kg naftos produktų nepagrįstai įmonės apskaitoje apskaitė kaip mazutą, o iš G. S. įmonės „S.“ įsigytus 28 950 kg naftos produktų – kaip skystą kurą. Ši teismo išvada ir jos ryšys su baudžiamąja byla kasatoriui išvis neaiškūs, nes A. P. PĮ jokių naftos produktų į kitas šalis ir iš ten niekada nevežė, todėl, kasatoriaus įsitikinimu, minėta sutartis A. P. PĮ negali būti taikoma. A. P. manymu, teismas šios sutarties pagalba teismas nustatė, kas yra mazutas, o kas – skystas kuras, tačiau, jo įsitikinimu, nors toks metodas yra originalus, tačiau kriminalistikos mokslas tokio metodo identifikuoti naftos produkto rūšį nepripažįsta ir jis negali būti laikomas įrodymu baudžiamojoje byloje. Be to, minėtos sutarties pažeidimas nebuvo nurodytas kaltinamajame akte, todėl laikytina, jog teismas savavališkai išplėtė kaltinimą, kas savaime yra pagrindas panaikinti teismo nuosprendį. Dėl A. P. bei D. P. bendrininkavimo teismas nurodė, jog nors teismo posėdyje kaltinamoji D. P. paaiškino, kad duomenis į apskaitos registrus įrašydavo iš pirminių apskaitos dokumentų ir A. P. jai nurodymų nedavė, tačiau tai paneigia objektyvios aplinkybės. Kodėl registruose yra ne tokie duomenys, kaip pirminiuose dokumentuose, anot teismo, paaiškina pirmiau teisme duoti D. P. parodymai, jog registrus užpildydavo iš A. P. žodžių. Kasatoriui neaišku, apie kokius pirmiau teisme duotus pagarsintus D. P. parodymus kalba teismas, nes visi A. P. ir D. P. paaiškinimai buvo užfiksuoti protokoluose, gi teismo minimų aplinkybių juose nėra. Be to, teismas nuosprendyje nepasisakė ir kuo pasireiškė kasatorių bendrininkavimas, o tai užkirto kelią ginčyti bendrininkavimo faktą apeliaciniame procese. Teismas nuosprendyje taip pat nurodė, jog A. P. įmonės apskaitoje buvo fiksuotas neįvykęs industrinės alyvos pardavimas UAB „G.“, todėl negalima nustatyti A. P. PĮ veiklos būklės nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 9 d., nes nežinoma, kam ir kokia kaina industrinė alyva buvo faktiškai parduota ir kiek pardavimo pajamų A. P. įmonė gavo. Tokie teismo motyvai, anot kasatorių, nepagrįsti, nes nelogiška fiksuoti įmonės apskaitoje neįvykusį alyvos pardavimą ir taip padidinti įmonės apmokestinamąsias pajamas, be to, A. P. niekada neneigė, kad savo ranka galėjo užpildyti UAB „G.“ išrašytus dokumentus (PVM sąskaitas-faktūras ir krovinio važtaraščius, nes tokią teisę, kaip įmonės vadovas, turi ir ja ne kartą naudojosi. Visi įmonės pirminiai apskaitos dokumentai išrašomi tik pagal pirkėjų pateiktus duomenis, pagal šiuos dokumentus įmonė gauna apmokestinamas pajamas, o ne didina sąnaudas, todėl pirkėjų pateikti duomenys, kasatoriaus teigimu, papildomai nebetikrinami. Be to, nepagrįsta ir teismo išvada, kad dėl fiksuoto neva neįvykusio industrinės alyvos pardavimo negalima nustatyti įmonės veiklos nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 9 d., o teismo motyvai dėl veikos kvalifikavimo paviršutiniški, skuboti ir formalūs, nes industrinė alyva buvo įsigyta 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2004 m. sausio 26 d. iš UAB „R.“, 2004 m. sausio 22 ir 27 d. buvo parduota UAB „G.“, taigi ginčo operacijos apima laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 30 d. iki 2004 m. sausio 27 d., o ne teismo iš FNTT specialistų išvados aklai nurašytą laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 9 d. Taip pat, kasatoriaus teigimu, teismas, pasisakydamas dėl vilkikams skirto kuro nurašymo, nenurodė, koks norminis aktas numato prievolę išrašyti kelionės lapus ar kitus dokumentus, t.y. kokio norminio akto reikalavimus įmonė pažeidė. Be to, baudžiamoji atsakomybė buvo taikyta už nusikalstamą veiką, kuri nebuvo inkriminuota 2006 metais išnagrinėtoje byloje, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 4 dalį. Taip pat nepagrįstai teismas padarė išvadą, jog buvo padaryta tęstinė veika, ir tokio savo sprendimo nemotyvavo, o tai užkirto galimybę tinkamai pasinaudoti teise į gynybą.
Toliau kasatoriai skunde cituoja (perrašo) motyvus iš Šiaulių apygardos teismo nutarties, nurodydami, kaip konkrečiai apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų jų argumentų, kurie išdėstyti aukščiau, aptariant teismo padarytas klaidas priimant apkaltinamąjį nuosprendį, todėl jie plačiau čia nebeaprašomi. Išvardiję apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl kiekvieno konkretaus inkriminuoto epizodo pagrįstumo motyvų, kasatoriai teigia maną, jog apeliacinės instancijos teismas netyrė apeliacinių skundų argumentų ir jų teisiškai nevertino, o teismo pozicija pasireiškė tik tuo, kad kasatoriai neįrodė savo nekaltumo, nurodant, jog apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės yra neesminės (pvz., dėl kuro nurašymo, produkto tapatumo ir pan.). Tokia teismo pozicija leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai atsikirto į apeliacinių skundų argumentus, bylos iš esmės nenagrinėdamas. Be to, kasatorių įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, priėmęs sprendimą iškviesti į posėdį apklausai buhalterinę ekspertizę atlikusią specialistę, negalėjo jo pakeisti vėliau visgi atsisakant iškviesti specialistę vien dėl to, kad ji yra vaiko priežiūros atostogose, nes tai varžo nuteistųjų teises – galimybės keisti jau priimtą sprendimą dėl įrodymų tyrimo nenumato baudžiamojo proceso įstatymas. Užkirsdami kelią naudotis teise į gynybą (rinkti įrodymus), abiejų instancijų teismai buvo šališki, nes suteikė prioritetą kaltinimui, galėjusiam nekliudomai rinkti reikalingus įrodymus, bei priiminėjo tik kaltinimui palankius sprendimus, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, visiškai nesiaiškindamas aplinkybių, kurios baudžiamąją atsakomybę darė negalimą. Dėl šios priežasties byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistųjų kasacinį skundą Lietuvos generalinės prokuratūros prokurorė D. Miliūtė siūlo skundą tenkinti iš dalies – Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Atsiliepime nurodo, jog apeliacinio proceso paskirtis yra patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal paduotus apeliacinius skundus. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, jis būtinas tuomet, kai teismas nustato, jog pirmosios instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą neišsamiai, o duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys reikšmingas bylai aplinkybes, yra prieštaringi, ir tų prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio įrodymų ištyrimo. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, Šiaulių apygardos teismas nusprendė atlikti dalinį įrodymų tyrimą – iškviesti ir papildomai apklausti ekspertę R. Babrauskienę, kurios išvadomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas A. P. ir D. P. kaltę. Tai reiškia, jog teismas nustatė, jog apeliacinio skundo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumo gali būti tinkamai patikrinti tik papildomai ištyrus reikšmingas bylai aplinkybes, susijusias su ekspertinių tyrimų metu gautais rezultatais ir jų pagrindu padarytomis ekspertų išvadomis. Kaip matyti iš įrašų teismo posėdžio protokole, nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą, teismas įpareigojo apeliantus ir jų gynėją pateikti klausimus ekspertei raštu. Ekspertei buvus nėštumo ir gimdymo atostogose bei neatvykus į teismo posėdį, teismas kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą, prašydamas pavesti į klausimus atsakyti kitam ekspertui, tačiau buvo informuotas, kad nepaskyrus naujos ekspertizės, kitas ekspertas į pateiktus klausimus atsakyti negalės. Visgi teismas atmetė nuteistųjų advokato prašymą skirti naują ekspertizę, nors jam neprieštaravo ir prokuroras, ir nusprendė įrodymų nebetirti. Atsisakydamas savo ankstesnio sprendimo, teismas pažeidė bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka reglamentuojančias taisykles ir suvaržė nuteistųjų teises į išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą. Kaip tokio sprendimo motyvą teismas nurodė aplinkybę, kad į pateiktus klausimus buvo iš dalies atsakyta kitose dviejose ekspertizėse, tačiau nedetalizavo, į kuriuos, bei nepasisakė dėl neatsakytųjų klausimų, t.y. ar jie reikšmingi svarstant nuosprendžio pagrįstumo klausimą pagal paduotus apeliacinius skundus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr.2K-655/2006 yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, manydamas, jog sprendimas atlikti įrodymų tyrimą buvo klaidingas, anksčiau išreikštos pozicijos pakeisti nebegali ir įrodinėjimo procesas turi būti užbaigiamas iki galo – išanalizuojant įrodymus ir padarant išanalizuotais įrodymais pagrįstas išvadas. Tik tada apeliacinis skundas gali būti laikomas išnagrinėtu išsamiai. Teismo anksčiau priimto sprendimo atlikti įrodymų tyrimą pakeitimas ir atsisakymas ištirti ginčijamas bylos aplinkybes vertintinas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sutrukdęs teismui priimti teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie patys padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šios bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos ne tik nubrėžia apeliacinio proceso nagrinėjimo ribas, tačiau taip pat nustato pareigą apeliacinės instancijos teismui patikrinti bylą pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl tinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir dėl bylos išnagrinėjimo laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, 2010 m. kovo 31 d. teismo posėdyje nuteistųjų A. P. ir D. P. gynėjas pareiškė prašymą kviesti į teismo posėdį buhalterinę ekspertizę šioje byloje atlikusią Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus ekspertę Rasą Babrauskienę. Teisėjų kolegija išėjo spręsti šį klausimą į pasitarimų kambarį ir grįžusi paskelbė protokolinę nutartį, jog byloje reikalinga atlikti dalinį įrodymų tyrimą kviečiant į teismo posėdį ekspertę R. Babrauskienę bei įpareigojo nuteistuosius ir jų gynėją pateikti ekspertei klausimus raštu. Ruošiant bylą kitam teismo posėdžiui, paaiškėjo, jog ekspertė R. Babrauskienė yra nėštumo ir gimdymo atostogose, todėl dalyvauti teismo posėdyje negali, o kito eksperto ekonomisto skyriuje nėra. Tada teismas nutarė pavesti Lietuvos teismo ekspertizės centrui atsakyti į nuteistųjų gynėjo pateiktus klausimus dėl 2008 m. balandžio 14 d. ekspertizės akto Nr. 11Š-86-(07). Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro buvo gautas atsakymas, jog ekspertui ekonomistui pateikti klausimai reikalauja ekspertinio tyrimo. Šiems klausimams spręsti reikia paskirti naują ekonominę ekspertizę, pateikiant ekspertizei atlikti būtinus dokumentus. 2010 m. gegužės 26 d. posėdyje teisėjų kolegija, svarstydama klausimą dėl papildomos ekspertizės atlikimo, išklausiusi proceso dalyvių, t. y. gynėjo, prašiusio paskirti papildomą ekspertizę, bei prokuroro, pritarusio ekspertizės paskyrimui, nuomonės, pasitarusi vietoje nutarė gynėjo prašymą atmesti ir papildomos ekspertizės neskirti. Kolegija motyvavo tuo, jog atsakymai į advokato pateiktus klausimus ekspertui yra iš dalies atsakyti anksčiau byloje atliktose dviejose ekspertizėse.
Teisėjų kolegijos sprendimas neskirti ekspertizės yra niekuo neparemtas, viršija teismo kompetencijos ribas šioje srityje, kartu pažeidžia nuteistųjų teisės teikti įrodymus bei realizuoti rungimosi principą. Kaip jau buvo minėta, 2010 m. kovo 31 d. nutartyje teisėjų kolegija priėmė sprendimą atlikti įrodymų tyrimą kviečiant į teismo posėdį ekspertę ir ją apklausiant. Šis teismo sprendimas reiškia, jog įrodymų tyrimas pirmosios instancijos teisme nebuvo išsamus bei visapusiškas, kelia abejonių ir šie trūkumai, teismo nuomone, gali būti pašalinti apklausiant teismo posėdyje ekspertę. Dėl jau anksčiau išdėstytų priežasčių nesant galimybės teismo posėdyje apklausti ekspertę bei gauti atsakymus į nuteistųjų gynėjo pateiktus klausimus, teismas priėmė sprendimą nagrinėti bylą neatlikus šių veiksmų, nors ir pripažino, jog byloje esantys ekspertizių aktai tik iš dalies atsako į klausimus, kuriuos, remdamasis 2010 m. kovo 31 d. nutartimi, teismui pateikė nuteistųjų gynėjas. Toks teismo sprendimas prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatai, jog įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu vadovaujantis įstatymu. Pripažindamas, jog pakanka duomenų nagrinėti bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas ignoravo ir Lietuvos teismo ekspertizės centro rašte išdėstytą nuomonę, jog nuteistųjų gynėjo ekspertui ekonomistui pateikti klausimai reikalauja ekspertinio tyrimo ir naujos ekonominės ekspertizės atlikimo. Nesivadovaudamas šia specialistų išdėstyta pozicija bei nuspręsdamas, jog ankstesnėse ekspertizėse pakanka duomenų išspręsti bylai pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, teismas viršijo savo kompetencijos ribas, nes priėmė sprendimą dėl klausimo, kuriam išspręsti reikalingos specialios žinios ekonomikos ir finansų srityje.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nebuvo gauta jokių naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą pakeisti 2010 m. kovo 31 d. nutartį, pripažinusią reikalingumą atlikti įrodymų tyrimą. Organizacinės kliūtys numatyto procesinio veiksmo atlikimui negali būti pagrindas atsisakyti šio procesinio veiksmo, nes tokiu būdu buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Šiaulių apygardos 2010 m. birželio 17 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.