Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir trečiojo asmens J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinei sąjungai „Solidarumas“, trečiajam asmeniui J. P..

Aprašomoji dalis

nustatė

1. Byloje kilo ginčas dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą – pastabą, teisėtumo.

2. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ 2015-11-17 atsakymą duoti sutikimą skirti trečiajam asmeniui J. P. drausminę nuobaudą – pastabą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (T. 1., b. l. 2-7).

3. Ieškovas paaiškino, kad trečiasis asmuo J. P. dirba AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo šilumvežio mašinisto padėjėju. Pažymėjo, jog trečiasis asmuo pagal 2013-12-02 AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo viršininko potvarkį Nr. PV(LT-1)-26 „Dėl lokomotyvų brigados narių sveikatos tikrinimosi po darbo“ turi pareigą kiekvieną kartą po darbo pasitikrinti sveikatą naudojant stacionarų alkotesterį, įrengtą lokomotyvų brigadų kambaryje prie depo budėtojo darbo vietos (1.1.1. punktas), pasitikrinus sveikatą po darbo mašinistui nustatyta tvarka, užpildyti kelionės lapą ir atiduoti depo budėtojui (1.1.2. punktas).

4. Ieškovas įrodinėja, kad atsisakymas duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą – pastabą, nepagrįstas, nes:

4.1. patikrinus 49 darbuotojų blaivumą darbo pabaigoje visą 2015 m. rugsėjo mėnesį buvo nustatyta, jog dalis darbuotojų, tarp jų ir trečiasis asmuo J. P., nesitikrino blaivumo darbo pabaigoje. Nurodė, jog trečiasis asmuo per rugsėjo mėnesį sistemingai nesitikrino, kadangi tikrinosi blaivumą tik tris kartus, nesitikrindamas 4, 6, 9, 11, 13, 15, 19, 22, 30 dienomis. Pažymėjo, jog trečiojo asmens pasiaiškinime nurodyti argumentai, jog pažeidimo nepadarė, kadangi alkotesteris ne visuomet veikė ir prie jo pridėjus darbo pažymėjimą šis neidentifikuodavo asmens, nepagrįsti, kadangi pagal faktines aplinkybes trečiasis asmuo rugsėjo mėnesį blaivumą tikrinosi tris kartus, be to, darbo pradžioje visada pasitikrindavo blaivumą su tuo pačiu pažymėjimu. Ieškovas taip pat nurodė, jog alkotesteriui ir neatpažinus pridedamo darbuotojo darbo pažymėjimo, galima pasitikrinti blaivumą medicinos punkte darbuotojui suteikiant daugkartinio naudojimo asmeninį darbuotojo kodą, kurį suvedus į stacionarų alkotesterį, atpažįstamas konkretus darbuotojas.

4.2. trečiasis asmuo ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų žinodamas, kad jo darbo pažymėjimas neveikia ar blogai veikia, o į Vilniaus lokomotyvų depo viršininką su prašymu išduoti naują darbo pažymėjimą kreipėsi tik 2015-10-23.

5. Kreipusis į atsakovą dėl sutikimų skirti J. P. drausminę nuobaudą, ieškovas 2015-11-27 raštu Nr. 10-218 davė neigiamą atsakymą, nurodydamas, jog darbdavio organizuotas patikrinimas yra atsakomasis veiksmas dėl to, kad atsakovas 2015-10-01 operatyvinio pasitarimo metu apgynė ketinamą atleisti iš darbo darbuotoją (AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ narį), be to, minėta aplinkybė patvirtina darbdavio nuolatinį AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir jos narių sekimą, kerštą siekiant sunaikinti esamą profesinę sąjungą.

6. Ieškovas įrodinėja, jog atsakovas nepateikė jokių argumentų bei įrodymų, kad drausminės atsakomybės taikymas trečiajam asmeniui būtų diskriminacinio pobūdžio bei susijęs su jo dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje.

7. Atsakovas ir trečiasis asmuo atsiliepime su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti (T. 1., b. l. 31-32). Nesutikimą grindžia tokiais argumentais:

7.1. darbo drausmės pažeidimas nepadarytas, kadangi patikrinimo metu nustatytomis dienomis alkotesteris tiesiog nefiksavo duomenų. Mano, jog dėl nurodytos aplinkybės yra ieškovo kaltė, kadangi elgesio tvarka tuo atveju, kai alkotesteris neidentifikuoja asmens, buvo darbdavio nustatyta tik 2015-11-09, t. y. jau po įvykio. Mano, jog trečiasis asmuo yra persekiojamas dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje;

7.2. mano, jog darbdavys turi teisę ginčyti teisme tik atsisakymą duoti sutikimą darbuotojų atstovą atleisti iš darbo, todėl nagrinėjamas atvejis neteismingas teismui, o darbdavys turėtų kreiptis į darbo ginčų komisiją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendime konstatuodamas, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą tenkinti ieškovo ieškinį, panaikino atsakovo 2015-11-17 sprendimą dėl atsisakymo duoti sutikimą ieškovui skirti J. P. drausminę nuobaudą –pastabą.

9. Teismas įvertino teisinį reguliavimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-24 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012, pateiktą išaiškinimą, reglamentuojantį darbdavio teisę ginčyti atitinkamo profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymą duoti sutikimą darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, ir konstatavo, jog darbdavys turi teisę ginčyti atsisakymą duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą tiesiogiai teisme bei ieškovas šiuo atveju turi kreiptis į darbo ginčų komisiją, o ne tiesiogiai į teismą, nepagrįsti.

10. Teismas konstatavo, jog profesinių sąjungų renkamojo organo atsisakymas duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą darbuotojui, išrinktam į įmonėje veikiančios profesinės sąjungos komitetą, nėra absoliutaus pobūdžio; jis gali būti teismo panaikintas. Nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką darbdavys turi pareigą įrodyti, kad ginčijamas sprendimas iš esmės pažeidžia darbdavio interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012).

11. Skundžiamame sprendime teismas konstatavo, jog ieškovas įrodė jo interesų pažeidimą, atsakovui atsisakius duoti sutikimą skirti trečiajam asmeniui drausminę nuobaudą. Nurodė, jog ieškovo veiklos užtikrinimui svarbus saugos reikalavimų griežtas laikymasis, kadangi, priešingu atveju, gali kilti sunkūs neigiami padariniai. Pripažino, jog tokiais darbdavio veiksmai siekiama užtikrinti darbo drausmę bei organizuoti įmonės veiklą, kadangi darbdavio esminis interesas yra užtikrinti, jog visi ieškovo darbuotojai be išimčių laikytųsi darbo drausmės, tinkamai vykdytų lokaliais teisės aktais įtvirtintas prievoles.

12. Ištyręs rašytinius įrodymus teismas nustatė, jog ieškovo bendrovėje buvo nusistovėjusi rašytiniu potvarkiu nustatyta blaivumo patikrinimo tvarka, kurią žinojo ir trečiasis asmuo, nepaneigęs fakto, kad minėtos tvarkos nesilaikė. Taip pat nustatė, jog trečiasis asmuo žinojo apie tai, jog alkotesteris galimai neidentifikuoja jo duomenų dėl darbo pažymėjimo netinkamos būklės ir sprendė, jog trečiasis asmuo ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų. Pažymėjo, jog drausminės nuobaudos paskirtos visiems prasižengusiems asmenims, todėl atmetė atsakovo ir trečiojo asmens argumentus, jog ieškovas siekia nubausti tik J. P. ar ieškovo veiksmai susiję su trečiojo asmens dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje.

13. Dėl kitų šalių argumentų bei kitų byloje liudytojais apklaustų asmenų paaiškinimų teismas nepasisakė, kadangi juos laikė teisiškai nereikšmingais šios bylos išsprendimui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14. Apeliantai (atsakovas ir trečiasis asmuo) pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (T. 2., b. l. 1-13). Nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:

14.1. pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 265 straipsnio 6 dalies nuostatas, kadangi nėra įstatymo, įpareigojančio darbuotoją pačiam tikrintis sveikatą (blaivumą) nedarbo metu. Be to, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į DK 227 straipsnio 1 dalį, pagal kurią darbdavys turi pareigą tinkamai organizuoti darbą, sudarydamas tinkamas sąlygas blaivumui pasitikrinti;

14.2. mano, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo sutapatino dvi visiškai skirtingas procedūras: sveikatos pasitikrinimą prieš darbą ir sveikatos tikrinimo procedūrą po darbo. Pažymėjo, jog sveikatos patikrinimas prieš darbą buvo atliekamas visam kolektyvui, kadangi medicinos punkto darbuotojai turi visų darbuotojų laikinus daugkartinio naudojimo kodus, o tikrinant sveikatą po darbo budėtojų kambaryje ir nesuveikus darbo pažymėjimui, budėtojai nežino darbuotojų daugkartinio naudojimo asmeninių kodų. Nurodo, jog kreiptis į medicinos punktą darbuotojas gali kreiptis tik su depo budėtojo nurodymu arba reikalavimu, tačiau pastarasis galimai neišdrįsdavo ir nesiųsdavo į medicinos punktą po darbo išvargusių darbuotojų, o budėtojas vizualiai matydamas, jog darbuotojas blaivus ir neapsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, pasirašydavo sekančios kelionės lapus.

14.3 priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir faktines aplinkybes:

14.3.1. mano, jog darbdavys negalėjo bausti visų darbuotojų, o turėjo taikyti drausmines nuobaudas kalčiausiems asmenims – depo budėtojams, vadovaujantiems lokomotyvų brigadoms, kadangi jiems tinkamai vykdant savo pareigas nebūtų atsiradę pagrindo kilti ginčui;

14.3.2. trečiojo asmens darbo pažymėjimas nepriekaištingai veikdavo kitose stotyse, todėl neturėjo pagrindo galvoti apie darbo pažymėjimo netinkamumo priežastis;

14.3.3. ieškovo potvarkis išleistas 2013-12-02, jame nenumatyta, kaip darbuotojams elgtis nenumatytais atvejais, o darbdaviui nuo potvarkio įsigaliojimo dienos nebuvo svarbu, kaip jo laikosi darbuotojai. Pažymėjo, jog 2015-11-09 priimtas įsakymas, kuriame atsižvelgta į pastabas;

14.3.4. mano, jog yra pažeistas diskriminacijos ir lygiateisiškumo principas, kadangi darbuotojams V. K. ir A. G., kurie nėra profsąjungos nariai, drausminės nuobaudos nepaskirtos. Nurodė, kad nors ieškovo atstovas teismo posėdyje nurodė, jog dėl drausminių nuobaudų skyrimo minėtiems asmenims buvo sprendžiama kitame operatyviniame posėdyje, minėti darbuotojai taip pat gavo drausmines nuobaudas, tačiau byloje nepateikti duomenys, jog minėti asmenys gavo drausmines nuobaudas.

15. Ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti (T. 2., b. l. 37-42). Nurodo šiuos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus:

15.1. mano, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus bei išklausęs paaiškinimus pagrįstai konstatavo, jog ieškovas turėjo teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl sutikimo trečiajam asmeniui skirti drausminę davimo;

15.2. nesutinka su apeliantų argumentu, jog darbdavio ketinimas skirti trečiajam asmeniui drausminę nuobaudą yra susijęs su trečiojo asmens veikla profesinėje sąjungoje, kadangi visiems darbuotojams, kurių pažeidimai nustatyti, buvo pritaikytos drausminio poveikio priemonės. Pažymi, jog apeliantų nurodytam mašinistui V. K. taip pat paskirta drausminė nuobauda – pastaba.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo J. P. yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo šilumvežio mašinisto padėjėjas, be to, jis yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ įsteigtos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ tarybos narys (T.1., b. l. 15, 34). Dėl šios priežasties darbdavys AB „Lietuvos geležinkeliai“ privalo prieš skirdamas drausmines nuobaudas kreiptis į atsakovą profesinę sąjungą „Solidarumas“. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – atsisakymo duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl su apeliaciniu skundu pateiktų rašytinių įrodymų priėmimo vertinimo

17. Apeliantų kartu su apeliaciniu skundu pateikti apeliacinės instancijos teismui rašytiniai įrodymai nepriimtini ir nagrinėjant apeliacinį skundą nevertinami.

18. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 3 dalis nustato, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio Kodekso 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba kad nuo žyminio mokesčio apeliantas atleistas, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas). CPK 314 straipsnyje nurodoma jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

19. Apeliantai pateikdami rašytinius įrodymus nurodė, jog minėtų rašytinių įrodymų nepriėmė pirmosios instancijos teismas, tačiau jie mano, kad pateikiami rašytiniai įrodymai pagrindžia profesinės sąjungos narių persekiojimą, grasinimą ir kitokius negatyvius reiškinius. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų pateikiamų rašytinių įrodymų reikšmė kilusiam ginčui jau buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, kuris 2016-03-31 teismo posėdyje atsisakė juos priimti ir, apeliantams neįrodžius, jog minėti rašytiniai įrodymai atsakyti priimti nepagrįstai, nėra pagrindo jų priimti bei vertinti (CPK 178, 317 straipsniai). Kita vertus, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog apeliantų pateikti rašytiniai įrodymai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, kadangi nesusiję su nagrinėjamo ginčo dalyku.

Dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą

20. Nagrinėjamoje byloje DK 240 straipsnio 2 dalis įpareigoja darbdavį gauti išankstinį profesinės sąjungos sutikimą prieš skiriant drausminę nuobaudą (DK 134 straipsnis, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – Profesinių sąjungų įstatymas) 21 straipsnio 2 dalis). Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 135, kurią 1994-06-23 ratifikavo ir Lietuvos Respublika, 1 straipsnyje yra pažymėta, kad darbuotojų atstovai įmonėje naudojasi efektyviu gynimu nuo bet kokių veiksmų, kurie gali padaryti jiems žalą, įskaitant atleidimą iš darbo dėl jų statuso arba jų, kaip darbuotojų atstovų, veiklos, arba dėl jų narystės profesinėse sąjungose, arba veiklos profesinėse sąjungose tokiu mastu, kokiu jie veikia pagal galiojančius įstatymus ar kolektyvinius susitarimus, arba pagal kitas bendrai suderintas sąlygas.

21. Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotu atstovu bei gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus. Šia norma profesinėms sąjungoms suteikta teisė, kartu nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu bei teisių pažeidimo atvejais ginti šias teises įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2011, 2012-05-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012). Inter alia, kasacinis teismas nurodė, kad darbdavio prašymą nagrinėjantis atitinkamas subjektas ne tik turi laikytis DK 134 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų (nuspręsti per keturiolika dienų nuo prašymo gavimo ir sutikimą ar nesutikimą pateikti raštu), bet savo nesutikimą turi motyvuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2011).

22. Nurodytas teisinis reguliavimas ir kasacinio teismo praktika sudaro pagrindą išvadai, kad nagrinėjant aptariamo pobūdžio bylas neanalizuojami, netiriami ir nenustatinėjami darbuotojo galimo darbo drausmės pagrįstumo faktai. Drausminės nuobaudos skyrimo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti patikrinti tik po to, kai šis veiksmas – paskiriama drausminė nuobauda, įvyksta, o suinteresuotas asmuo pareiškia ieškinį teisme. Taigi nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas ginčas dėl drausminės nuobaudos skyrimo trečiajam asmeniui teisėtumo, o tik atsakovo atsisakymas duoti sutikimą skirti trečiajam asmeniui drausminę nuobaudą, siekiant nustatyti, ar tokiu atsisakymu nevaržoma darbdavio galimybė vykdyti pagrindines įmonės funkcijas bei ar nepažeidžiami jo teisėti interesai.

23. Nustatyta, kad ieškovas į atsakovą dėl sutikimo skirti trečiajam asmeniui drausminę nuobaudą kreipėsi 2015-11-04 raštu Nr. 2(LT-1)-2391, nurodydamas pastarojo padarytą pažeidimą bei pateikdamas su pažeidimu susijusius dokumentus (T. 1., b. l. 10-12). Atsakovas 2015-11-17 pranešimu Nr. 10-218 „Dėl sutikimo skirti drausminę nuobaudą J. P.“ atsisakė duoti sutikimą, kaip pagrindą nurodydamas trečiojo asmens veiksmų vertinimą bei ieškovo veiksmus, susijusius profesinės sąjungos narių sekimu bei persekiojimu atsakovo narių tikslu sužlugdyti profesinę sąjungą. (T.1., b. l. 13-14). Byloje pateiktas 2015-11-23 tarybos posėdžio, vykusio 2015-11-17, protokolas, iš kurio turinio matyti, jog yra svarstomos su ieškovo nurodytais trečiojo asmens veiksmais - 2015 metų rugsėjo mėn. blaivumo patikrinimais darbo pabaigoje susijusios aplinkybės (T. 1, b. l. 63-67).

24. Ieškovas įrodinėjo, jog atsakovo atsisakymas yra nemotyvuotas, o tokie veiksmai pažeidė esminius darbdavio interesus – darbo drausmės laikymąsi.

25. DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas darbo teisės subjektų lygybės nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, principas.

26. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo nepritarti apylinkės teismo argumentams dėl nemotyvuoto atsakovo atsisakymo duoti sutikimą skirti trečiajam asmeniui drausminę nuobaudą. Pažymėtina, jog byloje nėra pateikta prima facie įrodymų, kad trečiasis asmuo galėtų būti persekiojamas dėl kokios nors konkrečios profsąjunginės veiklos (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra taip pat ir tikėtinų duomenų apie tai, kad reikalavimas laikytis ieškovo Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo viršininko 2013-12-02 potvarkio Nr. PV (LT-1)-26 „Dėl lokomotyvų brigados narių sveikatos tikrinimo po darbo“ 1.1.1. punkte reglamentuotos sveiktos pasitikrinimo tvarkos baigus darbą ir drausminė atsakomybė už panašius darbo drausmės pažeidimus išimtinai yra taikoma tik profesinės sąjungos nariams, taip juos diskriminuojant (CPK 178, 185 straipsniai).

27. Vertintina, jog apeliantų įrodinėjamo ieškovo diskriminacinio pobūdžio veiksmų ar galimo profesinės sąjungos narių persekiojimo nepagrindžia ir kitos bylos faktinės aplinkybės bei byloje esantys įrodymai. Nustatyta, jog 2015-10-12 atlikto patikrinimo metu buvo patikrinti 49 lokomotyvų brigados nariai, iš kurių 2015 m. rugsėjo mėnesį darbo pabaigoje blaivumo nesitikrino 8 darbuotojai bei nustatyti jų faktiniai nesitikrinimo duomenys (T. 1., b. l. 10-12). Byloje nenustatyta, jog blaivumo darbo pabaigoje nesitikrinę 8 darbuotojai priklauso profesinei sąjungai, minėtos aplinkybės neįrodinėjo ir apeliantai (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, jog iš ieškovo Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo 2015-11-04 operatyvinio posėdžio protokolo Nr. 4(LT-1)-148 nustatyta, kad visų darbo pabaigoje blaivumo nesitikrinusių darbuotojų padaryti pažeidimai buvo svarstomi, nutariant siūlyti jiems skirti atitinkamo pobūdžio drausminio poveikio priemones (T. 1., b. l. 22-24, T. 2., b. l. 46). Įvertinus siūlomų skirti drausminio poveikio priemonių pobūdį pažeidusiems potvarkio 1.1.1. punkto reikalavimą darbuotojams nustatyta, jog trečiajam asmeniui siūloma skirti drausminė nuobauda savo pobūdžiu neišsiskiria iš kitiems darbuotojams siūlomų skirti drausminių nuobaudų.

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog drausminės nuobaudos rūšis parenkama pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus, be to, kaip išaiškinta Kasacinio teismo praktikoje, darbdavys turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-126-706/2016). Įstatymas suteikia teisę apskųsti drausminę nuobaudą (DK 242 straipsnis). Nors apeliantas įrodinėja, kad darbdavys turėjo drausmines nuobaudas taikyti kalčiausiems asmenims, tačiau pažymėtina, jog darbo drausmės pažeidimus vertina ir drausmines nuobaudas parenka darbdavys, su kurio atitinkamu sprendimu nesutinkant įstatymas suteikia galimybe pasinaudoti apskundimo tvarka. Taigi apeliantas negali spręsti bei vertinti to, kas priskirta darbdavio diskrecijai.

29. Kaip jau buvo pažymėta, tokio pobūdžio bylose vertinama, ar atsakovo atsisakymu duoti sutikimą skirti trečiajam asmeniui drausminę nuobaudą, nevaržoma darbdavio galimybė vykdyti pagrindines įmonės funkcijas bei ar nepažeidžiami jo teisėti interesai. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovo nemotyvuotas ir nepagrįstas atsisakymas pažeidžia darbdavio interesus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti tokiai išvadai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad darbdavio Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo viršininko 2013-12-02 potvarkis Nr. PV (LT-1)-26 „Dėl lokomotyvų brigados narių sveikatos tikrinimo po darbo“ 2015 metų rugsėjo mėnesį negaliojo (CPK 178 straipsnis), trečiasis asmuo su juo buvo supažindintas pasirašytinai (T. 1., b. l. 18), taigi turėjo pareigą laikytis darbdavio priimto lokalinio teisės akto, o minėtos aplinkybės nepaneigia apeliantų argumentas, jog darbdaviui nuo minėto potvarkio įsigaliojimo dienos nebuvo svarbu, kaip jo laikosi darbuotojai. Trečiasis asmuo neginčija aplinkybės, kad jo blaivumas baigus darbą 9 kartus nebuvo užfiksuotas, tačiau kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, trečiasis asmuo nesikreipė į darbdavio atstovus, nurodydamas, jog alkotesteris tinkamai neveikia; tokios aplinkybės nepaneigė apeliantai ir nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, jog iš teismui pateiktų kitų darbuotojų paaiškinimų nenustatyta, jog blaivumo atlikus darbą patikrinimas nenustatytas dėl neva neveikiančio alkotesterio (CPK 178 straipsnis). Vertintina, jog ieškovas pateikė pakankamai atsakovui duomenų tiek apie galimą trečiojo asmens darbo drausmės pažeidimą, tiek apie jo pobūdį. Remiantis išdėstytu pažymėtina, jog atsakovas, nepagrįstai atsisakydamas duoti sutikimą trečiajam asmeniui skirti drausminę nuobaudą, trukdo ieškovui organizuoti darbą bei sukuria diskriminacines sąlygas, kadangi darbuotojui, esančiam profesinėje sąjungoje, suteikiama didesnė galimybė išvengti atsakomybės, nustačius netinkamą jo pareigų vykdymą.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime išaiškino, kad Profesinių sąjungų įstatymo normomis, kuriose nustatyta, kad profesinės sąjungos gina savo narių teises ir interesus, siekiama apsaugoti profesinių sąjungų renkamų organų narius nuo galimo darbdavių diskriminavimo dėl jų veiklos profesinės sąjungos renkamuose organuose.

31. Teisėjų kolegija, remdamasi teisiniu reglamentavimu, pažymi, jog profesinei sąjungai nėra suteikta teisė vertinti darbuotojo pareigų vykdymo tinkamumą. Tokią diskreciją turi darbdavys (DK 238, 240 straipsniai). Kaip minėta, profesinių sąjungų nariams įstatymo normomis numatyta didesnė jų teisių apsauga išskirtinai tik dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje, ginant kitų darbuotojų teises, siekiant išvengti už tai galimo persekiojimo. Suteikta teisė atstovauti ir ginti savo narius nereiškia ginti nuo atsakomybės už darbo drausmės pažeidimą. Pagal normos esmę profesinė sąjunga galėtų tik patikrinti, ar nėra siekiama skirti drausminę nuobaudą dėl nario veiklos profesinėje sąjungoje. Bet kuriuo atveju, turėtų būti nustatinėjama, ar darbdavio veiksmais nėra daromas sistemingas ir tendencingas poveikis nariui, siekiant jį paveikti kaip profesinės sąjungos veikėją.

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovo tarybos 2015-11-17 posėdyje buvo vertinamos tiek trečiajam asmeniui siūlomos skirti drausminė nuobaudos, tiek kitiems asmenis siūlomų skirti drausminių nuobaudų, priimto potvarkio vykdymo aplinkybės. Taigi iš esmės buvo vertinama tai, kas atsakovui pagal įstatymą nesuteikta teisė spręsti. Pažymėtina, jog minėta aplinkybė įrodo, kad minėtame posėdyje iš esmės buvo sprendžiamas darbuotojo drausminės atsakomybės klausimas, bet ne dėl trečiojo asmens teisių apsaugos už veiklą profesinėje sąjungoje.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų argumentai dėl neva nevertintos depo budėtojų atsakomybės, nepagrįsti. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nevertinama trečiojo asmens atsakomybė bei būsimos darbo drausmės nuobaudos pagrįstumas bei teisėtumas. Be to, kitų ieškovo darbuotojų, tarp jų ir depo budėtojų atsakomybė nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Pažymėtina, jog į kitų ieškovo darbuotojų neatliktus alkotesteriu patikrinimus darbo pabaigoje bei siūlomą jiems taikyti drausminę atsakomybę atsižvelgiama tik tiek, kiek yra reikalinga trečiojo asmens argumentams dėl jo diskriminacijos ar tariamo persekiojimo dėl dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje, įvertinti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nesprendė galimos būsimos darbo drausmės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo, o atliko tik preliminarų darbo drausmės pažeidimo sudėties tyrimą, apsiribodamas įsitikinimu, jog veika, kurios padarymu yra kaltinamas profesinės sąjungos renkamo organo narys, realiai galėjo būti padaryta ir ar ji nėra fiktyvi. Pažymėtina, jog nors apeliantai apeliaciniame skunde įrodinėja netinkamą alkotesterio veikimą ar aiškios tvarkos nebuvimą tuo atveju, kai pasitikrinant blaivumą nenuskaitomas darbo pažymėjimas (nors pradedant darbą tokios kliūtys nenustatytos), tačiau minėtų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo dėl nagrinėjamos bylos pobūdžio.

34. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai be pagrindo nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino DK 265 straipsnio 6 dalies nuostatas. DK 265 straipsnis reglamentuoja privalomus sveikatos patikrinimus ir jų tvarką. Pažymėtina, jog darbdavys turi teisę pagal savo kompetenciją priimti vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus, kurie nustato darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais nereglamentuotas darbo sąlygas ir papildomas lengvatas (DK 4 straipsnio 3 dalis). Tokia teise darbdavys pasinaudojo priimdamas 2013-12-02 potvarkį Nr. PV(LT-1)-26, nustatantį sveikatos pasitikrinimą baigus darbą, su minėtu potvarkiu trečiasis asmuo buvo supažindintas, o lokalinis teisės aktas galiojo 2015 m. rugsėjo mėnesį. Be to, pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos dalykas yra ne minėto potvarkio negaliojimas, o nagrinėjamas atsakovo atsisakymo duoti sutikimą skirti trečiajam asmeniui drausminę nuobaudą pagrįstumo klausimas, todėl plačiau apeliacinės instancijos teismas dėl minėtų apeliantų argumento neturi pagrindo pasisakyti.

35. Apeliantai pateiktame apeliaciniame skunde taip pat įrodinėja, jog darbdavys pažeidė DK 227 straipsnio 1 dalį, kadangi darbo drausmė užtikrinama represinėmis priemonėmis, verčiant darbuotojus pasitikrinti nustatyta 2013-12-02 potvarkiu Nr. PV(LT-1)-26 neaiškia blaivumo pasitikrinimo po darbo tvarka, o pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ieškovo organizuotos sveikatos tikrinimo po darbo tvarkos neteisėtumą. Taigi vertintina, jog apeliantai š esmės ginčija darbdavio nurodymų išraiškos formą. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad iki siūlymo skirti drausminę nuobaudą trečiasis asmuo, kaip profesinės sąjungos veikėjas, atstovaudamas kitų darbuotojų interesus, kreipėsi į darbdavį (apeliantą) dėl ieškovo 2013-12-02 potvarkio Nr. PV(LT-1)-26 panaikinimo ar pakeitimo. Apeliantai nurodo, jog kiekvienam Vilniaus lokomotyvų depo darbuotojui neaiškus minėtas potvarkis. Kaip jau nurodyta, aplinkybės dėl darbdavio priimto lokalinio teisės akto teisėtumo ir pareigų apimties nustatinėjamos tuo atveju, kai vyksta ginčas dėl paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo.

36. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija, nekartodama nutartyje nurodytų argumentų, sprendžia, jog ieškovo reikalavimas panaikinti atsakovo 2015-11-17 raštu Nr. 10-218 įformintą atsisakymą duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą, yra pagrįstas ir įrodytas (CPK 178, 185 straipsniai), todėl vertintina, jog pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

36. Vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog darbdavys turi teisę profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą ginčyti tiesiogiai teisme. Sisteminis Profesinių sąjungų įstatymo 22 straipsnio 2 dalies ir DK 299 straipsnio 2 dalies 4 punkto aiškinimas pagrindžia, kad kompetentinga institucija nagrinėti tokio pobūdžio ginčą yra teismas. DK 285 straipsnis aiškiai nurodo, kad Darbo ginčų komisijoje gali būti nagrinėjamas individualus darbo ginčas, kilęs tarp darbdavio ir darbuotojo. Atsisakius duoti sutikimą, ginčas kyla tarp profesinių sąjungų ir darbdavio, nors ir dėl įrodinėjamo darbuotojo netinkamo darbo pareigų, numatytų įstatyme ar sutartimis, vykdymo.

37. Dėl kitų apeliantų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio.

39. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas nenurodė, jog patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl dėl jų nesvarstoma (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.