Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-06-19 · Administracinė byla Nr. I-1689-394/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-06-19
Bylos Nr.
I-1689-394/2014
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01159-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
H. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1689-394/2014Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01159-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 19 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,sekretoriaujant Jolantai Miežienei,dalyvaujant pareiškėjui H. V.,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovei Aušrai Galvelei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas H. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – atsakovas, Šiaulių TI), 200 000 Lt neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2009-06-04 iki 2009-10-14 ir vėlesniais laikotarpiais, dėl netinkamų laikymo sąlygų užsikrėtė ŽIV. Už padarytą nusikaltimą buvo suimtas 2009-06-04 ir patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatorių, tik atvykus buvo paimtas kraujas ir padarytas ŽIV testas, kuris buvo neigiamas. Po kelių mėnesių, praleistų Šiaulių TI, 2009-09-10 buvo etapuotas į Marijampolės PN atlikti bausmę, Marijampolės PN bausmę atlieka tik sveiki, ŽIV neinfekuoti nuteistieji. 2009-10-01 pareiškėjas vėl buvo atvežtas į Šiaulių TI, kur 2009-10-14 planinio patikrinimo metu jam buvo paimtas kraujas ir atliktas ŽIV testas, kuris buvo teigiamas. Šie faktai rodo, kad ŽIV jis užsikrėtė Šiaulių TI, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nedarė nieko, kad šis virusas neplistų, infekuoti nuteistieji laikomi kartu su sveikaisiais, neužkirto kelio intraveniniam narkotikų vartojimui, nebuvo dezinfekavimo skysčio švirkštams plauti, nebuvo dalinami prezervatyvai. Kokiu konkrečiai būdu galėjo užsikrėsti ŽIV, pareiškėjas nežino, galbūt kažkas iš kartu kalinamų asmenų galėjo jam įdurti panaudotu švirkštu. Užsikrėtimas šia mirtina, nepagydoma liga sugriovė pareiškėjo gyvenimą ir sveikatą, sukėlė didelius dvasinius skausmus ir depresiją. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą vertina 200 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą (61-64 b. l.), atsiliepimo į skundą papildyme (70-71 b. l.), bei atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjui ŽIV kraujo tyrimas, kurio rezultatas buvo teigiamas, buvo atliktas 2009-10-14, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014-04-23, t.y. praleidęs senaties terminą. Suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas, iš kurio normų turinio matyti, kad atsakovas neturi pareigos atskirai nuo kitų tardymo izoliatoriuje laikyti asmenis, užsikrėtusius ŽIV. ŽIV plinta tik tam tikru keliu, juo neužsikrečiama naudojantis tuo pačiu tualetu, indais ar per vabzdžių įkandimus, todėl pareiškėjo nurodomo neturtinės žalos pagrindo – užsikrėtimo ŽIV egzistavimas visiškai priklauso tik nuo paties pareiškėjo valios. Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnyba 2014-05-26 pateikė pažymą Nr. 61/04-762, iš kurios matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pacientų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąrašu, patvirtintu LR Sveikatos apsaugos ministro 2003-04-20 įsakymu Nr. V-250. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau suimtieji/nuteistieji, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Pareiškėjas jokių raštiškų prašymų būti izoliuotam nuo kitų asmenų įstaigai nebuvo pateikęs. 2004-06-09 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto ir laisvės atėmimo bausmes kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nėra nurodyta galimybė kalinčiam asmeniui išduoti švirkštų, o prezervatyvai išduodami tik suteikus ilgalaikį pasimatymą, todėl pareiškėjo teiginys, kad įstaigoje jam nebuvo išduodami švirkštai ar prezervatyvai, nebuvo dezinfekavimo skysčio švirkštams, neturi teisinio pagrindo, nes Šiaulių tardymo izoliatoriuje ilgalaikiai pasimatymai nesuteikiami. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą LR CK 6.246 – 6.249 str., nenustačius bent vienos sąlygos valstybei nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą tiesiogiai sąlygojo jo kontroliuojamas veikimas, o ne atsakovo veikos neteisėtumas, t.y. tarp tardymo izoliatoriaus veiksmų ir padarytos žalos nėra priežastinio ryšio. Nesant civilinės atsakomybės sąlygų visumos negali atsirasti prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą LR CK 6.271 str. pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo H. V. skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikomas netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis užsikrėtė Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).

Iš byloje esančios pažymos dėl H. V. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (7 b. l.) bei H. V. asmens sveikatos istorijos (19-59 b. l.) matosi, kad į Šiaulių TI pareiškėjas buvo patalpintas 2009-06-04, laikytas su pertraukomis iki 2010-03-26, ŽIV jam diagnozuota 2009-10-14 (4, 31 b. l.). Pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI 2009-06-04 pirminės gydytojų apžiūros metu buvo nuodugniai patikrinta jo sveikatos būklė, užfiksuoti susirgimai ir paciento nusiskundimai, tačiau eilutėje „ŽIV“ nėra padaryta jokios atžymos apie Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) tyrimą ir jo rezultatus (41-43 b. l.). Pareiškėjas nurodo, kad ŽIV Šiaulių TI jis užsikrėtė dėl to, kad infekuoti asmenys buvo laikomi kartu su sveikaisiais, nebuvo užkirtas kelias intraveniniam narkotikų vartojimui, nebuvo dezinfekavimo skysčio švirkštams plauti, nebuvo dalinami prezervatyvai. Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybos pažymoje (75 b. l.) nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomų suimtųjų/nuteistųjų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas, vadovaujantis LR Sveikatos apsaugos ministro 2003-04-20 įsakymu Nr. V-250 patvirtintu Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąrašu, kuriame numatyta, kad nuteistieji asmenys, sergantys žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, nuo kitų nuteistųjų izoliuojami tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus elgesio direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009-06-04 iki 2009-10-14, įstaigos administracija būtų gavusi asmenų, sergančių ŽIV, rašytinių prašymų laikyti juos atskirai nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų ar būtų buvę priimta sprendimų juos izoliuoti. Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų tardymo izoliatoriuose, aprūpinimą asmens higienos priemonėmis reglamentuoja LR teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos normos, pagal kurias suimtieji ir nuteistieji vieną kartą per mėnesį turi būti aprūpinami skalbiamuoju ir tualetiniu muilu, tualetiniu popieriumi, dantų šepetėliu, dantų pasta, vienkartiniais skustuvais (4 vnt.), o moterys dar ir higieniniais paketais, nuteistajam, kuriam suteiktas ilgalaikis pasimatymas, išduodama po 4 prezervatyvus kiekvienai parai. Nei šis norminis aktas, nei Suėmimo vykdymo įstatymas, nei Bausmių vykdymo kodeksas nenumato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų tardymo izoliatoriuose, aprūpinimo švirkštais bei dezinfekavimo priemonėmis būtinumo, o Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl įstaigos specifikos ilgalaikiai pasimatymai nesuteikiami, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neaprūpinimo nurodytomis priemonėmis nepagrįsti.

Išanalizuoti rašytiniai įrodymai ir norminiai aktai neleidžia teigti, kad pareiškėjas ŽIV susirgo būdamas Šiaulių TI. Nors pareiškėjas nurodo, kad 2009-06-04 patalpinus jį į Šiaulių tardymo izoliatorių ir paėmus kraują padarytas ŽIV testas buvo neigiamas, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų, nes 2009-06-04 atlikus objektyvų sveikatos tyrimą asmens sveikatos istorijoje eilutėje „ŽIV“ nepadaryta jokios atžymos apie Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) tyrimą ir jo rezultatus (42 b. l.). Be to, pareiškėjo teiginiai, kad Šiaulių TI infekuoti nuteistieji laikomi kartu su sveikaisiais, kad Šiaulių TI neužkirto kelio intraveniniam narkotikų vartojimui, nebuvo dezinfekavimo skysčio švirkštams plauti, nebuvo dalinami prezervatyvai yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nesusieti su juo pačiu, pareiškėjas nenurodo, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais Šiaulių TI pareigūnų veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos jo teisės. Teismo posėdyje į pateiktą klausimą, kokiu būdu Šiaulių TI jis galėjo užsikrėsti ŽIV, pareiškėjas negalėjo atsakyti, tik nurodė, kad gal kas nors iš kartu laikomų asmenų galėjo jam įdurti panaudotu švirkštu. Taigi pareiškėjo teiginys, jog ŽIV jis susirgo būtent Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir dėl neteisėtų tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų (neveikimo), yra nepagrįstas ir neįrodytas. Nenustačius civilinės atsakomybės elementų – neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio – teisė į neturtinės žalos atlyginimą neatsiranda.

Sprendžiant, ar atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime bei teismo posėdyje pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.

Pažymėtina, kad pats pareiškėjas nurodo, jog apie tai, kad atliktas ŽIV testas buvo teigiamas, t.y., kad jis serga ŽIV, sužinojo 2009-10-14, taigi jau tuo metu turėjo suvokti, kad jo teisė gali būti pažeista, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. balandžio 22 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praėjus keturiems su puse metų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovas, pasinaudodamas CK 1.126 straipsnio jam suteikta teise reikalauti taikyti ieškinio senatį, prašo taikyti šią senatį, konstatuotina, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl jo skundas atmestinas ir tuo pagrindu. Pareiškėjas neprašo atnaujinti praleisto senaties termino, nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl šio klausimo teismas nesvarsto.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p. teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo H. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė