Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, sekretoriaujant Virginijai Miliauskienei, dalyvaujant prokurorui Sigitui Jankauskui, gynėjui advokatui Arūnui Paukštei, vertėjai Irinai Pikčilingienei, nukentėjusiesiems K. O., A. I., B. L., Z. K. – J. , E. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. R. , a. k. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv. (duomenys neskelbtini), aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis, vedęs, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, t. y. jis 2014-07-04, apie 7.41 val., Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kraujyje rasta 2,53 promilės etilo alkoholio) vairavo automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiavo Upės gatvės važiuojamąja dalimi nuo Kalvarijų gatvės pusės link Žvėryno, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ties sankryža su G. B. gatve, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, įvažiavo į pėsčiųjų perėją, partrenkė ir sužalojo iš dešinės pusės į kairę per Upės gatvės važiuojamąja dalį nereguliuojama pėsčiųjų perėja ėjusį pėsčiąjį S. K., g. (duomenys neskelbtini), kuris nuo eismo įvykio metu patirtų kūno sužalojimų visumos Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje mirė. Šiais veiksmais J. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punkto reikalavimus.

J. R. teisme kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad ta diena jam buvo emociškai sunki, daug darbo, didelis lėkimas. Jis išvežė šeimą į Šiaulius. Grįžęs ėjo į darbą ir jam pranešė, kad antradienį pažįstamas savo noru išėjo iš gyvenimo. Po tėčio mirties jam emociškai sunku išgyventi laidotuves. Jis išėjo į miestą pasivaikščioti nutarė nueiti į koncertą Kotrynos bažnyčioje. Po koncerto išėjo dar pasivaikščioti į miestą, užėjo į kavinę. Visur ėjo vienas. Išgėrė alaus. Ko gero per daug išgėrė, nes prarado laiko sąvoką. Namo grįžti neskubėjo. Kai vaikų nėra - namuose per daug tylu. Užėjau į antrą kavinę. Automobilis stovėjo centre. Įlipo į automobilį pasiimti raktų nuo namų. Nutarė perstatyti automobilį, nes buvo baustas pora kartų už automobilio stovėjimą. Automobilį nutarė perstatyti į „Panoramą“. Pavažiavus 300 metrų atsitiko ta nelaimė. Bando dėlioti įvykio detales, ne visas jas atsimenu. Važiuodamas ir artėdamas prie perėjos negalėtų pasakyti, kad matė nukentėjusįjį. Jis ieškojo pradingusių raktų, žmogaus nematė. Jam atrodė, kad vairuoja normaliai. Tada smūgis. Jis bandė laviruoti automobilį. Tuomet dar vienas smūgis. Pasėdėjęs mašinoje kažkurį laiką pribėgo prie nukentėjusiojo, paėmė už rankos, sakė laikytis. Pradėjo rinktis žmonės. Bandė skambinti žmonai, kažką šaukė. Tai visos detalės, kurias atsimena.

Įrodymų tyrimas teisme buvo atliktas sutrumpinta tvarka ir nutrauktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 273 straipsniu, kadangi kaltinamasis nebuvo kaltinamas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, prisipažino kalu ir sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekėlė abejonių ir su tokiu sutrumpintu tyrimu sutiko visi proceso dalyviai.

Tirdamas įrodymus teismas nustatė šiuos duomenis.

L. R. Š. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 120-127).

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnis numato, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Leistinais įrodymais pripažįstami tik tie duomenys, kurie gauti baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis, ištirti ir patikrinti teisiamojo posėdžio metu, jų pakankamumas grindžiamas tarpusavio ryšio kaip visumos įvertinimu ir analize, kuri leidžia padaryti neabejotinas išvadas nuosprendžiui pagrįsti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 d. nutarimu Nr.19520 patvirtintos Kelių eismo taisyklės, o būtent įvykio metu galiojusi šių taisyklių 14 punkto redakcija draudė vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, taip pat apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taisyklių 37 punkto redakcija įpareigojo vairuotojus artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Įvertinus šiuos reikalavimus, byloje nustatytas faktines tiesos aplinkybes teismas pripažįsta, kad J. R. minėtų įpareigojimų nesilaikė ir juos pažeidė. Tuo tarpu jokių duomenų apie tai, kad dėl įvykio nukentėjęs S. K. būtų pažeidęs kuriuos tai Kelių eismo taisyklių reikalavimus – teismas nenustatė. Tokiu būdu teismas pripažįsta, kad Kelių eismo taisyklių draudimų ir reikalavimų, numatytų 14 ir 37 punktuose, nevykdymas buvo priežastis ir sąlyga, dėl kurios kilo eismo įvykis, kurio metu J. R. vairuojamas automobilis partrenkė pėsčiąjį S. K., kuris dėl patirtų sužalojimų mirė įvykio dieną. Analizuodamas padarytus pažeidimus teismas įvertino jų ryšį su kilusiais padariniais. Nustatant priežastinį ryšį buvo įvertintos būtinosios padarinių kilimo sąlygos ir priežastinio ryšio pobūdį. Teismas pripažįsta, kad tik kaltinamojo veiksmai, t .y. nesustojimas praleisti į jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, buvo būtina kilusių pasekmių sąlyga bei jų priežastis. Tuo tarpu pažeidimas dėl automobilio vairavimo būnant neblaiviu tik įtakojo eismo įvykį, tačiau nebuvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, todėl ji nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiomis pasekmėmis. Analogiškoje situacijoje vairuotojui J. R. laikantis kelių eismo taisyklių 37 p. reikalavimų, t. y. sulėtinus greitį ar sustojus, įvykis nebūtų įvykęs net jam ir vairuojant automobilį neblaivumo būsenoje. Tokiu būdu teismas konstatuoja, kad tarp J. R. neteisėtų, t. y. pažeidžiant kelių eismo taisyklių tik 37 punktą, veiksmų ir kilusių pasekmių buvo tiesioginis priežastinis ryšys, ką patvirtina visuma duomenų, užfiksuotų jau minėtuose kaltinamojo ir liudytojų parodymuose, tyrimo metu surašytuose apžiūros protokoluose ir specialistų išvadose. Nustačius neteisėtus veiksmus, padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, sukeltas pasekmes ir būtiną (tiesioginį) priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų bei padarinių teismas J. R. pripažįsta padarius įstatymo draudžiamą veiką.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalyje, kuri numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidžia kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Teismas įvertinęs byloje esančių ir teisme ištirtų įrodymų visuma, kuri gauti ir surinkti teisėtu būdu, pripažino J. R. kaltu pažeidus veikos padarymo metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 14 ir 37 punktų reikalavimus. Tokiu būdu įvertinus J. R. objektyviai atliktus veiksmus, jo neblaivumą, sukeltus padarinius, nustatęs tiesioginį priežastinį ryšį tarp atliktų veiksmų ir kilusių padarinių, kaltės turinį kaip neatsargumą - teismas pripažįsta, kad J. R. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalį kaip kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimas, sukėlęs eismo įvykį, dėl kurio žuvo kitas žmogus.

Kaltinamojo J. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė, kaltininko girtumas atitinka padarytos veikos kvalifikuojantį požymį. Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad J. R. tiek tyrimo metu, tiek teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, ką įrodė duodamas vienodus parodymus, atsiprašydamas nukentėjusiųjų ir tokiu būdu bei žalos atlyginimu siekdamas sušvelninti nusikalstamas pasekmes. Tokios faktinės aplinkybės leidžia pripažinti dvi kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 2 p. ir 3 p.

Spręsdamas J. R. baudžiamosios atsakomybės ribas teismas atsižvelgė ir įvertino jo susitaikymo su nukentėjusiaisiais pripažintais asmenimis faktines aplinkybes (b. l. 81-84, 85, 135, 136), taip pat kaltinamojo gynėjo išreikštą prašymą atleisti J. R. nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį pagal laidavimą asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, atsakomybei.

Lietuvos Respublikos baudžiamosios teisės normos numato galimybę atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltą asmenį, kuris padaręs neatsargų nusikaltimą prisipažįsta padaręs šią nusikalstamą veiką, savo noru atlygina ar pašalina asmeniui padarytą žalą arba susitaria dėl šios žalos atlyginimo, susitaiko su nukentėjusiu asmeniu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas nustatė, kad J. R. iki bylos išnagrinėjimo teisme pabaigos susitaikė ne su visais nukentėjusiaisiais pripažintais asmenimis, nes dalis asmenų nukentėjusiojo procesinę padėtį įgijo tik teisme. Be to, įstatyme numatytas kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymo institutas, remiantis normos struktūrine analize, jos turiniu – akivaizdžiai skirtas susitaikymui tarp fizinių asmenų, kurie tiesiogiai yra nusikalstamos veikos kaltininkas ir nukentėjęs asmuo. Tokios aplinkybės yra kliūtis susitaikymo institutą taikyti šiame procese, nes susitaikymas su tiesiogiai nukentėjusiu asmeniu, kuris yra miręs – nėra įmanomas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti atleistas asmuo, kuris padarė neatsargų nusikaltimą, jeigu jis tokią nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę ir gailėjosi, bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą ir yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Įstatymas numato, kad asmenį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės tik kai nustatoma ir pripažįstama įvykdytomis visų minėtų sąlygų visuma. Net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Sprendžiant dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės būtina įvertinti ir kitas, įstatymo sąlygose neįvardintas aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika, jos pasekmėmis, kaltininko asmenybe, kaltininko elgesį prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo. Teismas pripažino J. R. kaltu, padarius neatsargų nusikaltimą, buvo konstatuotas kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailestis, įvertintos savanoriškos kaltininko pastangos atlyginti padarytą žalą, jo susitaikymas su tyrimo metu pripažintais nukentėjusiaisiais faktas. Proceso metu patvirtinta, kad J. R. nusikalto pirmą kartą, yra tik teigiamai charakterizuojamas asmuo, jis dirba, siekia būti naudingas ne tik socialine, bet ir savo visuomenine veikla, yra vedęs, šeimoje augina penkis nepilnamečius vaikus, keturi kurių yra mažamečiai. Tokios aplinkybės atitinka įstatymo numatytas sąlygas ir yra formalūs pagrindai, leidžiantis J. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kita vertus, spręsdamas dėl to teismas pastebi, kad J. R. nusikalstamą veiką padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, ne vieną jų, automobilį vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, būdamas sunkaus girtumo laipsnio, buvo neatidus ir neatsižvelgė į kitus eismo dalyvius, visuomenėje toleruojamas vertybes, sąžiningos ir doros moralės principus, ne tik kėlė pavojų, bet ir realiai padarė sunkiausio pobūdžio bei neatstatomus padarinius - žmogaus mirtį. Šios aplinkybės ir faktai, ypatingai realus pasikėsinimas į vieną iš didžiausių vertybių – asmens gyvybę – teismo įsitikinimu šalina bet kokias, net ir formalias galimybes asmeniui būti atleistam nuo atsakomybės, nes tokiu būdu kaltininkui išvengiant bausmės pasekmių, pareigos atsakyti prieš įstatymus ir visuomenę, neabejotinai būtų pažeisti ne tik teisingumo principas, bet ir teisinės valstybės bei visuomenės interesas nubausti asmenį, padariusį ne švelniausio pobūdžio nusikalstamą veiką. Neteisingas ir formalus kaltininko atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės akivaizdžiai neleistų įgyvendinti baudžiamosios politikos prevencijų tikslų, kuriais siekiama atgrasinti ne tik nusikalstamą veiką padariusį, bet ir kitus asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, taip pat užtikrinti, kad šie asmenys vykdytų įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimus. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą per pažeidėjo nubaudimą ir prevencinių priemonių taikymą, užtikrinant saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių. Galimybės suteikimas asmeniui būti atleistam nuo atsakomybės už šiurkščius ir visuomenėje smerkiamus pažeidimus, sukeltas itin sunkias ir neatstatomas pasekmes skatintų visuomenės teisinį nihilizmą, nepasitikėjimą teisėsauga, lygybės prieš įstatymą principus. Remiantis šiais pagrindais teismas nemato pagrindo tenkinant gynėjo prašymą J. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kita vertus, teismas atsižvelgia ir pastebi tai, kad kiekvienas nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi būti teisingai nubaustas, tinkamai įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, sukeltas pasekmes, nusikalstamų veikų turinį, nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kaltininko asmenybę, reikšmingas aplinkybes iki ir po nusikalstamos veikos padarymo. Įvertindamas tai teismas nustatė, kad J. R. padarė neatsargų nusikaltimą, elgėsi nusikalstamai pasitikėdamas, nes pagal asmenines ir dalykines savybes turėjo numatyti, kad gali sukelti žalingas pasekmes, kurių tikėjosi lengvabūdiškai išvengti. Kaltininkas baudžiamojon atsakomybėn patrauktas pirmą kartą (b. l. 70), tačiau baustas už administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (b. l. 71-76), įskaitose dėl žalingų įpročių neįrašytas (b. l. 67-69), yra dirbantis ir vedęs asmuo, šeimoje auklėjantis ir išlaikantis 5 nepilnamečius vaikus (b. l. 88-92), dalyvauja labdaros renginiuose, charakterizuojamas teigiamai (b. l. 93-95, 98, 103-105), teismas nustatė dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažinimą ir gailestį bei žalos atlyginimą), kaltininkas atsiprašė nukentėjusiųjų, susitaikė su dalimi iš jų, nukentėjusieji pretenzijų nereiškė ir neprašė teismo kaltininką įkalinti. Įvertinęs visą tai, teisingumo ir protomngu, kriterijus, teismas atsižvelgdamas į baudžiamojo kodekso 61 straipsnio nuostatas mato pagrindą J. R. skirti vienintelę sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės rūšį, jos dydį nustatant žemiau sankcijos vidurkio, bei atidedant jos vykdymą maksimaliam įstatymo numatytam terminui. Šio individualaus įvykio situacija, konkrečios aplinkybės, nukentėjusiųjų interesas ir jau minėti faktai dėl to, kad J. R. nusikalto pirmą kartą, padarė ne tyčinį, bet neatsargų nusikaltimą, yra tik teigiamai charakterizuojamas, naudingas visuomenei savo socialine ir visuomenine veikla, yra vedęs, dirbantis, šeimoje augina penkis nepilnamečius vaikus, tinkamai įvertino savo neteisėtą elgesį ir padarė reikalingas išvadas, siekė ir suteikė pagalbą nukentėjusiesiems, ne kartą jų visų atsiprašė - yra pakankamas pagrindas manyti, kad J. R. ateityje laikysis įstatymų ir bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos bausmės atlikimo. Siekiant tinkamo ne tik bausmės tikslų, bet ir teisingumo pricipo įgyvendinimo, taip pat siekiant asmenį kontroliuoti savo elgesį teismas mato pagrindą J. R. skirti ne tik individualiai parenkamus įpareigojimus, bet ir baudžiamojo poveikio priemonę. Darydamas pažeidimus J. R. prisiėmė neigiamas pasekmes dėl įstatymo numatytos sankcijos taikymo. Asmuo vairuodamas transporto priemonę sunkaus girtumo būklėje, yra itin pavojingas visuomenei, ir turi prisiimti tokio elgesio pasekmes. Teismas jau įvertino tai, kad J. R. nusikalto vairuodamas transporto priemonę, t. y. naudodamasis specialia teise, anksčiau baustas dėl netinkamo naudojimosi šia teise pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, šį kartą specialia teise naudojos darydamas šiurkščius pažeidimus, todėl teismas mato pagrindą skirti nuteistajam baudžiamosios poveikio priemonę - draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones – vėlgi, įvertinus pasekmes, maksimaliam įstatymo numatytam terminui.

2014-07-04 kaltinamajam J. R. paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b.l. 52, 54) – kaip tinamai įgyvendinančios savo tikslus, naikintinos nuosprendžiui įsiteisėjus.

Civilinis ieškinys proceso metu nebuvo pareikštas.

Tyrimo metu pateikti kompaktiniai diskai su garso įrašais pranešant apie eismo įvykį bendruoju pagalbos telefonu nesant prašymo jų grąžinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsniu sunaikintini kaip menkaverčiai daiktai.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 2 d.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

J. R. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalyje ir jam paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ str. paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu galutinę bausmę J. R. skirti terminuotą laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. paskirtosios terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant J. R. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 00.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 str. 3 d. ir 68 str. J. R. skirti baudžiamojo poveikio priemonę ir uždrausti jam 3 (tris) metus naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones.

Kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus kompaktinius diskus su garso įrašais sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.