Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 įstatymo Nr. X- 1233 redakciją) 250 MGL dydžio (32500 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuota į Muitinės departamento kasą pervestus 32776 JAV dolerius, 5235 eurus, 2900 Australijos dolerių ir 80 litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteista už tai, kad 2012 m. vasario 15 d., apie l4.30 val., vykdama iš Tailando į Lietuvą, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Klaipėdos teritorinės muitinės Palangos oro uosto postą, esantį Liepojos g. 1, Palangoje, gabeno jai priklausančioje rankinėje 32776 JAV dolerius (pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą JAV dolerio kursą 86037,00 Lt), 5235 eurus (pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą euro kursą 18075,41 Lt), 2900 Australijos dolerių (pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą Australijos dolerio kursą 8132,76 Lt) ir 80 Lt, kurių nepateikė muitinės kontrolei.

Teismas savo išvadas dėl jos kaltės padarius kontrabandą grindė ne baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir įvertintais įrodymais, o tik prielaidomis ir spėjimais. Teismas nuosprendyje nurodė, kad kontrabanda yra padaroma tik tyčia ir šiuo atveju asmuo, gabenantis pinigus, turi suvokti, kad jeigu pinigų suma viršija nustatytą ribą, jis privalo juos deklaruoti. Tačiau visiškai kitaip yra jos atveju, nes ji įmonės deklaravimo tvarką suvokė kaip atvykusio deklaranto vykdytiną funkciją. Ji neturėjo tyčios kontrabandos būdu gabenti pinigus per valstybės sieną. Tai, kad ji muitinės pareigūnams į klausimą apie pinigus atsakė klaidingai supratusi deklaravimo tvarką, nereiškia, kad ji padarė sunkų nusikaltimą. Kontrabanda yra padaroma tik tiesiogine tyčia. Teismas neįrodė, kad ji iš anksto suplanavo muitinės kontrolei nepateikti nustatytos formos deklaracijos, vengė tai padaryti ir slapta mėgino per sieną gabenti daugiau kaip 10 000 eurų. Bylos įrodymai nepatvirtina teismo išvadų.

Teismas visiškai nepaisė jos parodymų dėl įvykio situacijos bei pasekmių, jos veiksmų dėl įmonės turto (daiktų, pinigų) deklaravimo suderintumo su įmonės vadovu bei deklarantu fakto ir jos poziciją bei elgesį patvirtinančių liudytojų E. Z. ir R. J. parodymų. Liudytojas E. Z. parodė, kad ji pirmą kartą iš užsienio vežėsi didesnę nei 10 000 eurų E. Z. įmonės teisėtai uždirbtų pinigų. Ji E. Z. telefonu informavo apie pinigus ir prašė pasirūpinti jų deklaravimu, nes pati gerai nežinojo, kaip turi būti deklaruojami įmonės pinigai. E. Z. nurodė, kad paprašys deklaranto šį klausimą išspręsti muitinėje. E. Z. ir deklaranto įmonės, su kuria E. Z. įmonė yra sudariusi sutartį dėl deklaranto paslaugų, atstovas R. J. patvirtino, kad su juo iš anksto buvo suderinta, koks grąžintinų gintaro dirbinių kiekis pargabenamas į Lietuvą. Taip pat R. J. teisme patvirtino, kad prieš jam vykstant pas muitininkus E. Z. prašė jo, atvykus į oro uostą, padėti jai (A. S.i) deklaruoti ir vežamus pinigus. R. J. patvirtino ir tai, kad jis šiek tiek vėlavo atvykti į oro uostą. Todėl visiškai suprantama, kodėl ji žvalgėsi jo ir tada pastebėjo į ją nuolat žiūrinčią pareigūnę R. M. ir kitą muitininką (kaip vėliau paaiškėjo A. B.). Ji paskambino E. Z., o šis teigė, kad deklarantas jau turi būti. Nuo keleivių ištuštėjus salei, ji suprato, kad pareigūnai ją stebi, todėl priėjo prie jų ir pasakė, kad laukia deklaranto ir norės deklaruoti įmonės parsivežamą turtą (gintaro gaminius ir pinigus). Tačiau ji, be jokių paaiškinimų ir nesuteikus galimybės sulaukti deklaranto atvykimo, buvo nuvesta į tikrinimo patalpą, kur buvo atvestas ir A. K.. Ten nedelsiant buvo pradėtas jos bei A. K. bagažo ir asmeninių daiktų tikrinimas. Ji nedelsiant paskambino R. J., kuris pasakė, kad yra netoli oro uosto. Apie tai ji pasakė R. M., tačiau ši į tai nekreipė dėmesio. Būnant tikrinimo patalpoje jai skambino deklarantas ir E. Z., tačiau R. M. jai neleido atsiliepti. Ir net tada, kai ji, iš kito muitininko išgirdusi apie deklaranto buvimą oro uoste, prašė pastarąjį pakviesti, jai buvo atsakyta, kad tai jau nebeturi reikšmės, nes ji yra tikrinama. Muitininkai pripažino, kad ji buvo pavargusi (mat keliavo apie 16 val.), pasimetusi, strese. Todėl R. M. paklausus, ar ji turi deklaruotinų pinigų, ji, suvokdama, kad klausiama apie jos asmeninius pinigus, nes apie įmonės pinigus jau buvo informavusi, ji kategoriškai atsakė, kad neturi. Tada R. M. iškratė jos rankinę ir atskiruose vokuose pagal valiutą ir pinigų sumas, priklausančias atskirai įmonei ir jai asmeniškai, rado pinigus bei pasakė, kad jie yra konfiskuojami, o ji bus areštuota. Ji rankinėje šių vokų neslėpė ir to negalėjo padaryti. Be to, R. M. iki pat teisiamojo posėdžio slėpė, kad ji buvo tas asmuo, kuris neteisėtai prieš jos draugą A. K. iniciavo ir vykdė 2012-02-06 A. K. sukurtą lokalų rizikos faktorių, kaip įtariamą narkotikų kontrabandą ar kitokią neteisėtą veiką vykdantį asmenį. Liudytoja R. M. melagingai teigė, kad ją ir A. K. nutarė patikrinti atsitiktinai. Kad ją ir A. K. iš anksto buvo ruoštasi patikrinti ir ieškoti narkotikų ar kitų draudžiamų daiktų, akivaizdžiai matyti iš rizikos profilio medžiagos, tikrinimo agresyvumo ir procedūrų. Ji neturėjo jokios galimybės pasiaiškinti, užpildyti deklaraciją. Kratant jos rankinę ir bagažą, iš anksto buvo pasitelktas net kinologas. Tokie muitininkų veiksmai parodo, kad jiems neegzistuoja jokie teisiniai tokią situaciją reguliuojantys principai.

Nors netiesiogiai, bet šias aplinkybes patvirtina ir posto viršininkas, kuris teisme parodė, kad tuo metu dėmesys buvo atkreiptas į pilietį A. K., kaip galimai vykdantį neteisėtą veiklą (kažką gabenantį), apie A. S. neturėjo jokios informacijos. Vėliau išaiškėjo, kad jie grįžta kartu ir nusprendė patikrinti kartu. Tokie parodymai patvirtina tai, kad R. M. neegzistavo jokie jos (A. S.) paaiškinimai dėl pinigų priklausomybės ir deklaranto vaidmens. Ši liudytoja turėjo tikslą įrodyti, kad ji (apeliantė) su A. K. gali vykdyti neteisėtą veiklą.

Muitininkai nekreipė dėmesio į tai, kad į Lietuvą iš trečiųjų šalių įvežant daugiau nei 10000 eurų privalomas deklaravimas dėl pinigų plovimo prevencijos bei kovos su terorizmu finansavimo (Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas, 2005-10-26 Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB Nr. 1889/2005 2 straipsnio 2 dalis), o ne kaip nurodyta nuosprendyje „susidomėjimo objektas tam, kad nuslėpti mokesčius...“ (šie pinigai neapmokestinami, įmonei ir jai jų deklaravimas muitinėje taip pat nesukelia jokių mokestinių prievolių).

Minėti įstatymai reikalauja, kad tas, kas gabena daugiau kaip 10 000 eurų, privalo užpildyti deklaraciją be atskiro muitinės pareigūno reikalavimo. Todėl R. M. neturėjo teisės sulaikyti ją ir A. K. ir pradėti juos tikrinti, nesulaukus deklaranto, apie kurio atvykimą ji (nuteistoji) muitininkus informavo. Tokie muitininkų veiksmai rodo, kad ji ir A. K. neturėjo galimybės pasinaudoti savo teisėmis užpildyti deklaraciją (jei to būtų reikėję), nes sekimas buvo pradėtas ir vykdomas nuo 2012 m. vasario 6 d.

Teismas nuosprendyje nepagrįstai pateisino muitininkų prievartos veiksmus. Muitininkai, užuot pateikę jai deklaracijos blankus, paaiškino, kad deklaraciją ji turėjo užpildyti pati asmeniškai ir pateikti jiems. Tačiau teismui jie teigė, kad deklaracija yra griežtos atskaitomybės dokumentas. Tai reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į muitininkų pareigybių aprašymą, muitinės posto padalinių veiklos bei kontrolės vykdymo eiliškumo tvarką, muitininkų veiksmus, turėjo konstatuoti, kad muitininkai nesuteikė jai teisės atlikti muitinės procedūrų. Nuosprendžio teiginys, kad R. M. ar kitas muitininkas būtų padėję jai (A. S.) užpildyti deklaraciją, yra nepagrįstas, nes jis prieštarauja jau nurodytoms aplinkybėms dėl muitininkų veiksmų.

Patikėjęs R. M. parodymais apie tai, kad pastaroji penkis kartus po kiekvieno voko patikrinimo klausė jos (nuteistosios), ar ji neturi daugiau pinigų, teismas padarė prielaidą apie jos tyčią nuslėpti pinigus: „tuo atveju, jei bus rasta dalis pinigų, kuriuos galima pervežti nedeklaravus, galbūt nebus aptikti kiti pinigai“. Tačiau prielaidomis nuosprendis negali būti grindžiamas. Teismas išvadas turi pagrįsti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20, 301, 305 straipsniuose nustatyta tvarka gautais ir įvertintais įrodymais, o ne spėlionėmis. Teismas nekreipė dėmesio į paaiškinimus ir faktines aplinkybes, kad R. M. iš jos paėmė rankinuką, jį kraustė, išėmė jos daiktus ir pinigus, kurie nebuvo paslėpti. Pinigus skirtinguose vokuose pagal valiutą ir priklausomybę jai pačiai ir įmonei į atskirus vokus ji buvo sudėjusi dėl tvarkos, o ne siekdama juos paslėpti. Tačiau teismas nuosprendyje šias aplinkybes įvertino kaip jos tyčią nuslėpti pinigus.

Ji pinigų nuslėpti nenorėjo, o tik laukė atvykstant deklaranto, kad šis padėtų užpildyti deklaraciją. Teismo išvada, kad ji, nežinodama kaip elgtis su pinigais, nebūtų žengusi į muitinio patikrinimo zoną, o būtų paprašiusi muitinės pareigūnų užpildyti deklaraciją, yra nepagrįsta. Į jokią muitinės patikrinimo zoną ji neįžengė, tik įėjo į patikrinimo patalpą, kur iškart buvo sulaikyta ir priverstinai tikrinama. Teismas nuosprendyje nepaaiškino, kur jai reikėjo žengti, kad nepatektų į muitinio tikrinimo zoną, ir kokioje vietoje buvo muitininkai, kurių pagalbos užpildant deklaraciją jai reikėjo prašyti. Jei ji suklydo dėl deklaravimo ir nežinojo deklaracijos pildymo ypatumų, tai muitininkai, kuriems ji pranešė, kad tuoj atvyks deklarantas, turėjo paaiškinti, kad ji neteisi, ir kad ji pati turi užpildyti deklaraciją, jei veža daugiau kaip 10 000 eurų, ir pateikti jai deklaracijas. Tačiau pareigūnams tai nerūpėjo, o jie ją ir A. K. sulaikė dėl kitokių jau minėtų priežasčių.

Teismas nepagrįstai atmetė deklaranto parodymus apie tai, kad jis daug metų dirba šį darbą ir jokių problemų patekti pas muitininkus su deklaracijomis ar krovinio deklaravimui reikiamais dokumentais nebuvo. Jam nėra jokių problemų padėti užpildyti ir pinigų deklaraciją, jei įmonės klientui reikia.

Teismas vadovavosi nežinomais norminiais aktais, kad deklarantas negali patekti į muitinio patikrinimo zoną, tačiau vadovavosi muitininkų (A. N.) parodymais, kad deklarantą įmonės tam ir samdo, kad šis padėtų deklaravimo procedūrose. Aptardama A. N. parodymus, apeliantė teigia, kad R. M., sužinojusi, kad ji (apeliantė) nori deklaruoti prekes, turėjo ją nuvesti į muitinės patalpas ir pakviesti deklarantą, o ne sulaikyti ją, ko pasėkoj e ji buvo nepagrįstai nuteista, prarado teisėtai uždirbtus ir sutaupytus savo asmeninius pinigus, E. Z. įmonė irgi neteko didžiulės pinigų sumos.

Aptardama liudytojų R. M., A. B., M. K., L. P. parodymus, skundo autorė teigia, kad visų muitininkų parodymai yra prieštaringi arba išvestinio pobūdžio, arba subjektyvūs siekiant pateisinti savo neteisėtus veiksmus. Teismas jų parodymus vertino kaip nuoseklius, tuo tarpu jos parodymus nepagrįstai įvertino kaip kintančius. Be to, kintantys parodymai nereiškia, kad jie prieštaringi, melagingi ar neteisingi.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21-23, 28-29, 31, 109 straipsnių, Konvencijos 3, 5, 6, 8, 13-14 straipsnių nuostatomis, teismas privalėjo konstatuoti, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, o po sulaikymo jos duoti paaiškinimai ir neužtikrinus teisės į gynybą tyrėjos D. V. surašytas apklausos protokolas neturi jokios įtakos teismo padarytoms kaltinamojo pobūdžio išvadoms. Jos apklausa nakties metu buvo neteisėta, nes ji buvo pavargusi ir išsigandusi, kad dėl jos sulaikymo ir galimo suėmimo liks vienas nepilnametis vaikas. Dėl tokios situacijos jai buvo visiškai vienodai, ką surašys tyrėja ir ką jai reikia pasirašyti.

Teismas neišdėstė motyvų, kodėl atmetė E. Z., R. J., A. K. parodymus, nepagrįstai neįvertino muitinės surinktų duomenų apie E. Z. įmonės finansinę padėtį, jos bei įmonės pateiktus buhalterinius dokumentus apie jos ir įmonės legalius pinigų įgijimo šaltinius.

Be to, teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl atvykimą iš Kopenhagos jis prilygina atvykimui iš trečiųjų šalių; kas iš muitinės pareigūnų buvo atsakingas už pinigų deklaravimo dokumentų pateikimą; kur ji viešai galėjo užpildyti deklaraciją; kodėl R. M. užpildytame muitinės patikrinimo akte Riks nurodytas įvykių eigos neatitinkantis laikas, neįvertintas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūno R. Z. procesinių veiksmų (2 t., 103 b. 1., 3 t., 90 b. 1.) atlikimo teisėtumas. Jai nesuprantama ir tai, kur dingo vaizdo įrašai iš tikrinimo patalpos ir oro uosto laukimo salės. Tyrėjos D. V. veiksmus neužtikrinant jai (apeliantei) teisės į gynybą įtarimo pateikimo metu, trijų kardomųjų priemonių paskyrimą jai teismas turėjo įvertinti kaip esminį teisės į gynybą pažeidimą.

Teismo jai paskirta bausmė – didelė bauda bei sprendimas konfiskuoti jos ir įmonės teisėtai įgytus pinigus rodo teismo neobjektyvumą ir akivaizdų EŽTT suformuotos praktikos, proporcingumo ir teisingumo principų nesilaikymą. Teismas ne tik šiurkščiai pažeidė BPK normas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, bet ir paskyrė jai neteisingą bausmę. Nebuvo įvertinta tai, kad net ir tyčia nedeklaravus pinigų, vežant legalius pinigus nebuvo padaryta žala ir nesukelta neigiamų mokestinių ar kitokių finansinių pasekmių valstybei, visuomenei, įmonės mokestinėms pareigoms. Didžioji dalis konfiskuotų pinigų yra pajamuoti E. Z. įmonėje, o jos asmeniniai pinigai nebuvo ir nėra apmokestinti. Ji gauna nedidelį atlyginimą, viena išlaiko butą, mažametį vaiką, santaupas kaupė ilgą laiką, gavo dovanų iš močiutės. Pinigus ji norėjo pasidėti JAV banke, tačiau nepavyko, nes JAV bankai reikalauja, kad pase būtų duomenys apie gyvenamąją vietą. Kadangi jos pase tokių duomenų nebuvo, todėl pinigus ji parsivežė namo. Ji turėjo savo asmeninių pinigų 5235 eurus, 103 JAV dolerius ir 80 Lt, kurie neteisėtai buvo konfiskuoti. Tokiu būdu teismas, nepagrįstai pripažinęs ją kalta dėl kontrabandos ir paskyręs tokią bausmę, pažeidė jos teises, garantuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavę nuteistoji ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 199 straipsnio 1 dalies taikymo

Nuteistajai apeliaciniame skunde prašant nuosprendį panaikinti nurodomas pagrindas – esminiai baudžiamojo proceso įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimai. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, šie pažeidimai siejami su neteisingu teismo atliktu įrodymu vertinimu, nurodoma, jog teismas išvadas dėl apeliantės kaltės padarius nusikalstamą veiką grindė prielaidomis ir spėjimais, nuteistoji tyčios kontrabandos būdu gabenti pinigus per valstybės sieną neturėjo, muitinės pareigūnams į klausimą apie pinigus atsakė klaidingai supratusi deklaravimo tvarką. Neigdama nustatytas faktines aplinkybes nuteistoji teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pateisino muitininkų prievartos veiksmus, nepagrįstai rėmėsi liudytojų R. M. bei A. N. parodymais. Nuteistosios nuomone, liudytojų R. M., A. B., M. K., L. P. parodymai yra prieštaringi, išvestinio pobūdžio. Be to, apeliantė teigia, kad teismas neišdėstė motyvų atmesdamas E. Z., R. J., A. K. parodymus, taip pat neįvertinti muitinės surinkti duomenys apie E. Z. įmonės finansinę padėtį.

Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajos ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismas daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąją A. S., liudytojus E. Z., R. M., A. B., M. K., L. P., A. N., Dž. Vercinskienę, R. J., A. K., įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad apeliantė pagrįstai pripažinta kalta padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, o jos apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai ir detaliai išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pateikė jų vertinimo motyvus. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apkaltinamąjį nuosprendį pirmos instancijos teismas priėmė išsamiai ištyręs faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įvertinęs tiek nuteistąją teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, motyvuotai nurodė, kodėl priimdamas nuosprendį vadovaujasi vienais įrodymais ir atmeta kitus, teismo nurodyti įrodymų vertinimo motyvai atitinka bylos medžiagą. Be to, iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad liudytojų R. M., A. B., M. K., L. P. parodymai dėl esminių bylai teisingai išspręsti aplinkybių nėra prieštaringi ir yra nuoseklūs. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme liudytoja R. M. nuosekliai parodė, kad įvykio metu nuteistoji nurodė, kad nori deklaruoti parsivežtus gintaro dirbinius, noro deklaruoti asmeninius ar įmonės pinigus ji nepareiškė. A. S. į klausimą, ar turi deklaruojamų daiktų, pinigų, atsakė, kad nieko deklaruotino neturi (3 t. 9-11 b. l., 4 t. 26-29 b. l.). Liudytojai A. B., M. K. viso proceso metu taip pat nuosekliai tvirtino, jog nuteistoji neigė turinti deklaruotinų grynųjų pinigų (3 t. 15-17, 18-20 b. l., 4 t. 29-30, 30-31 b. l.). Liudytojas L. P. matė, kad buvo paimti pinigai, kurių A. S. nedeklaravo (3 t. 23-24 b. l., 4 t. 31 b. l.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojų parodymais.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistosios A. S. padarytą nusikalstamą veiką. BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, kuris per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daugiau kaip 250 MGL vertės daiktus, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip išvengė šios procedūros. Nepateikimas muitinės kontrolei yra tada, kai asmenys, privalantys deklaruoti gabenamus daiktus, jų nedeklaruoja ir nepateikia muitiniam tikrinimui, t. y. nuslepia nuo muitinės kontrolės. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl kontrabanda laikoma baigtu nusikaltimu nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei ar kitokio jos išvengimo momento, nereikalaujant padarinių atsiradimo. Kontrabandos subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus ir nori taip veikti. Apeliaciniame skunde nuteistoji A. S. neigia tyčinės kaltės buvimą, nurodydama, kad pinigų nuslėpti nenorėjo, o tik laukė atvykstant deklaranto, kad šis padėtų užpildyti deklaraciją. Be to, nuteistosios apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama aplinkybei, jog ji neturėjo galimybės deklaruoti gabenamų pinigų dėl muitinės darbuotojų veiksmų, kadangi tik įėjusi į patikrinimo patalpą, iš karto buvo sulaikyta ir priverstinai tikrinama. Apeliantės nuomone, R. M. neturėjo teisės sulaikyti ją ir A. K. ir pradėti juos tikrinti nesulaukus deklaranto, apie kurio atvykimą ji muitininkus informavo. Tai, kad ji ir A. K. neturėjo galimybės pasinaudoti savo teisėmis užpildyti deklaraciją, įrodo ir nuo 2012 m. vasario 6 d. vykdomas A. K. sukurtas lokalus rizikos faktorius, dėl kurio nuteistosios ir A. K. patikrinimui buvo ruoštasi iš anksto. Iš tiesų, objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. vasario 15 d. buvo žinoma, kad A. K., vykdamas į Bankoką, Palangos oro uosto poste 2012 m. vasario 6 d. deklaravo gintaro dirbinius. Dėl šių aplinkybių buvo kilęs įtarimas, kad keleiviai A. S. ir A. K. gali gabenti nedeklaruotus grynuosius pinigus ar narkotines medžiagas (1 t., 1 b. l.). Tačiau ši aplinkybė nešalina A. S. baudžiamosios atsakomybės už pinigų kontrabandą. Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi pakankamai priemonių nustatyti, kokia tvarka vykdomas muitinės patikrinimas Klaipėdos teritorinės muitinės Palangos oro uosto poste – buvo apklausti šiame poste dirbantys pareigūnai, taip pat išsireikalauti Palangos oro uoste dirbančių pareigūnų darbo vietos aprašymai bei pareigybinės instrukcijos, Palangos oro uosto muitinės pinigų deklaravimo tvarką reglamentuojantys dokumentai, taip pat 2012 m. vasario 6 d. A. K. sukurtas lokalus rizikos profilis. Šių duomenų viseto pirmosios instancijos teismui pakako padaryti motyvuotoms išvadoms dėl A. S. prievolės ir objektyvių galimybių deklaruoti gabentus pinigus. Be to, nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ir išvežamų iš jos, kontrolės preambulės 6 punkto 3 straipsnio, taip pat Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias kiekvienas asmuo, išgabenantis didesnę nei 10 000 eurų sumą iš Bendrijos teritorijos arba gabenantis į šią teritoriją, privalo ją deklaruoti. Prievolė deklaruoti grynuosius pinigus taikoma juos gabenančiam fiziniam asmeniui, nepriklausomai nuo to, ar jis yra gabenamų pinigų savininkas. Teisiamajame posėdyje apklausti pareigūnai R. M., A. B., M. K. patvirtino, kad pareigūnams atliekant patikrinimą, nuteistoji turėjo galimybę informuoti apie gabenamus deklaruotinus pinigus, be to, pastarajai ne kartą buvo užduotas klausimas, ar ji turi deklaruotinų pinigų. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nei minėti teisės aktai, nei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinis direktorius įsakyme Dėl grynųjų pinigų deklaravimo formų, reikalavimų grynųjų pinigų deklaravimo formos blankui bei grynųjų pinigų deklaravimo formos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcijos patvirtinimo nėra numatyta, kad fizinių asmenų, atvykstančių į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių, gabenamus pinigus gali deklaruoti kitas asmuo (nagrinėjamu atveju R. J.). Minėtų teisės aktų nuostatose imperatyviai nurodyta, jog deklaravimo formą pildo grynuosius pinigus gabenantis deklarantas, nepaisant to, kam jie priklauso – juos gabenančiam deklarantui, kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai pažymėjo, jog jokie norminiai aktai nenumato deklaranto (R. J.) teisės patekti į muitinio patikrinimo zoną ir padėti deklaruoti pinigus. Šiuo atveju deklarantas buvo grynuosius pinigus gabenęs fizinis asmuo – A. S.. Taigi pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. S. turėjo pareigą ir galimybę deklaruoti gabenamus pinigus, tačiau to nepadarė ir pareigūnų neinformavo apie gabenamus pinigus, kurių suma viršijo 10 000 eurų. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, jog iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji A. S. įmonėje, užsiimančioje gintaro dirbinių pardavimu, dirbo 5-6 metų, nuolat vyko į komandiruotes. Iš pirmiau minėtų liudytojų parodymų matyti, jog visose oro uosto patalpose išdėlioti lankstinukai su informacija apie pareigą deklaruoti gabenamus pinigus, todėl nuteistoji neabejotinai žinojo apie šią jai tenkančią prievolę. Be to, patikrinus A. S. rankinę ir radus dalį pinigų, pastarosios buvo klausiama, ar ji dar turi pinigų, į ką ji atsakė, kad neturi, tai tęsėsi tol, kol nebuvo paimti visi pinigai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai pažymėta, jog pinigus nuteistoji buvo paskirsčiusi į atskiras vietas, kas tik patvirtina pareigūnų parodymų teisingumą ir nuteistosios tyčią paslėpti pinigus. Tokie objektyviais duomenimis nustatyti nuteistosios veiksmai sudaro pakankamą pagrindą baudžiamajai atsakomybei pagal BK 199 straipsnio 1 dalį taikyti. Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo teiginiai, jog A. S. gabentų pinigų kilmė yra legali, kadangi ši aplinkybė (gabenamų pinigų kilmės legalumas/nelegalumas) nėra būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei pagal BK 199 straipsnio 1 dalį taikyti.

Nuteistosios A. S. kaltės nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kodėl atvykimas iš Kopenhagos prilyginamas atvykimui iš trečiųjų šalių, kas iš muitinės pareigūnų buvo atsakingas už pinigų deklaravimo dokumentų pateikimą, kur ji viešai galėjo užpildyti deklaraciją ir kodėl R. M. užpildytame muitinės patikrinimo akte nurodytas įvykių eigos neatitinkantis laikas, neįvertinti ir Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūno R. Z. procesiniai veiksmai, jų atlikimo teisėtumas, vaizdo įrašų dingimas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistosios skundo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Tai, kad skrydis iš Tailando į Lietuvą buvo vykdomas per Kopenhagą, nepaneigia aplinkybės, kad A. S. buvo asmuo, atvykęs iš trečiosios šalies. Be to, toks skundo argumentas nėra logiškai pagrįstas, kadangi konstatavimas, kad A. S. atvyko iš Europos Sąjungos valstybės narės, neatleidžia jos nuo pareigos deklaruoti gabenamus grynuosius pinigus, kurių vertė yra didesnė kaip 10 000 eurų. Pažymėtina ir tai, kad mutinės pareigūnai nėra atsakingi už pinigų deklaravimo dokumentų pateikimą. Kaip minėta, pareigą pateikti pinigų deklaravimo dokumentus turi pinigus gabenantis asmuo. Nežinodama, kaip ar kur pildyti deklaraciją, nuteistoji galėjo ir turėjo kreiptis į poste dirbusius pareigūnus. Apeliaciniame skunde nuteistoji nenurodo, koks patikrinimo akte turi būti nurodytas įvykių eigą atitinkantis laikas (iš byloje esančio R. M. patikrinimo akto matyti, kad jo sukūrimo data yra 2012-02-05 15:56:48 (1 t. 8 b. l.), todėl į šį skundo argumentą teisėjų kolegija atsakyti negali. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad neįvertintas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūno R. Z. veiksmų teisėtumas, ilgalaikis su įvykiu nesusijusių duomenų rinkimas, ikiteisminio tyrimo metu nepatenkinti visi prašymai, pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu tiriamu atveju atlikti visus minėtame įstatyme numatytus procesinius veiksmus. Baudžiamojo proceso paskirties esmei būdingi ekonomiškumo, proporcingumo, greitumo principai, įpareigojantys už ikiteisminį tyrimą atsakingus pareigūnus per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 2 straipsnis.). Taigi, kokius procesinius veiksmus, tyrimus ir pan. reikalinga atlikti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir už ikiteisminį tyrimą atsakingas prokuroras. Tai, kad, nuteistosios nuomone, buvo atliekamas su įvykiu nesusijusių duomenų rinkimas, nėra pagrindas išvadai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas padarė įstatymo pažeidimą. Pagal BPK 165 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos muitinė, kartu su kitomis šiame įstatyme numatytomis institucijomis, yra ikiteisminio tyrimo įstaiga. Taigi, paminėtos ikiteisminio tyrimo įstaigos padalinio vadovas turėjo teisę atlikti visus būtinus veiksmus, kad būtų greitai ir išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos (BPK 172 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Todėl Mutinės kriminalinės tanybos Klaipėdos skyriaus viršininkas R. Z., paruošęs raštą E. Z. IĮ pateikti dokumentus bei atlikęs dokumentų apžiūrą, savo tarnybinių įgaliojimų neviršijo. Atkreiptinas ir apeliantės dėmesys, jog oro uosto posto muitinio tikrinimo patalpose vaizdo stebėjimo kameros neįrengtos (4 t. 47 b. l.), todėl pagrindo teigti, kad baudžiamojoje byloje yra dingę vaizdo įrašai, nėra.

Nuteistoji nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jai nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, kadangi pranešimo apie įtarimą metu nedalyvavo gynėjas. Teisės į gynybą pažeidimas turi būti vertinamas ir trijų kardomųjų priemonių nuteistajai paskyrimas. Iš bylos duomenų matyti, kad tokie apeliacinio skundo argumentai visiškai nepagrįsti. Byloje yra 2012-02-15 ir 2012-11-26 teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolai (3 t. 50, 105 b. l.) bei 2012-02-15 ir 2012-11-26 protokolai dėl gynėjo atsisakymo (3 t. 51, 106). A. S. savo parašais patvirtino, kad jai išaiškinta teisė turėti gynėją ir ji savo iniciatyva atsisakė gynėjo apklausų metu. Jai taip pat išaiškinta, kad atsisakymas gynėjo neatima iš jos teisės vėliau bet kuriuo proceso metu vėl turėti gynėją. Ikiteisminio tyrimo pareigūnė, priėmusi A. S. pareikštus atsisakymus nuo gynėjo, BPK 52 straipsnio 1 dalies nepažeidė. Šiuos aspektu taip pat pažymėtina, jog trijų kardomųjų priemonių nuteistajai paskyrimas nėra teisės į gynybą pažeidimas. Kardomosios priemonės skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis). Taigi, kardomųjų priemonių paskyrimas nesuvaržo teisės turėti gynėją ir negali būti vertinamas kaip teisės į gynybą pažeidimas.

.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo ir paskirtos bausmės

Nuteistoji nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti jos ir įmonės teisėtai uždirbtus pinigus rodo teismo neobjektyvumą bei pažeidžia teisingumo ir proporcingumo principus. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš teisės norminių aktų, reglamentuojančių grynųjų pinigų gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, turinio matyti, jog visais atvejais yra reikalaujama, kad visa įvežama didesnė už nustatytą maksimalią ribą pinigų suma turi būti deklaruojama, pateikiant atitinkamus duomenis. Kaip minėta, nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas (2011 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. XI-1384 redakcija), kurio 18 punkto 1 dalis įpareigojo deklaruoti grynųjų pinigų sumas, kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme, grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatų 3 straipsnio 1 dalyje. 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr.1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ir išvežamų iš jos, kontrolės priambulės 6 punkte, 3 straipsnyje nustatyta, kad prievolė deklaruoti grynuosius pinigus atsiranda tada, jeigu gabenama 10 000 eurų ar daugiau. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, nesilaikant šios tvarkos, pinigų gabenimas yra neteisėtas, ir visi tokie pinigai yra kontrabandos dalykas, todėl negali būti skaldomi į deklaruotiną ir nedeklaruotiną dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127p/2002, Nr. 2K-646/2007). Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad A. S. nedeklaravo vežamų pinigų ar kokio nors jų kiekio, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas kontrabandos dalyku visą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentą pinigų sumą ir ją konfiskuodamas (BK 72 straipsnio 2 dalis).

Atmetami ir nuteistosios apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingai paskiros bausmės. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažindamas kaltu ir nuteisdamas A. S. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, paskyrė 32 500 Lt (250 MGL) dydžio baudą. Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija daro išvadą, kad skiriant bausmę A. S. teismas vadovavosi ir bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis, nepažeisdamas jokių įstatymų reikalavimų. Skundžiamu nuosprendžiu A. S. nuteista pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Minėtas nusikaltimas yra sunkus, tačiau baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už šio nusikaltimo padarymą, sankcija yra alternatyvi, t. y. už normos dispozicijoje aprašytos veikos padarymą kaltininkui gali būti skiriama arba bauda, arba laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Teismas šioje byloje atsižvelgė į nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistosios asmenybę ir atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat ir į tai, kad valstybei tiesioginių finansinių nuostolių nepadaryta. Teismas, įvertinęs šias reikšmingas bausmei individualizuoti aplinkybes, nuteistajai už jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė švelnesnę bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatęs ženkliai mažesnį nei galimos skirti baudos vidurkį. Nuteistosios A. S. apeliacinio skundo argumentai, kad ji gauna nedidelį atlyginimą, viena išlaiko butą, mažametį vaiką, santaupas kaupė ilgą laiką ir gavo dovanų, nėra pagrindas dar labiau mažinti paskirtą baudos dydį. Apeliantės skundo argumentai, kad paskirtoji bausmė pažeidžoa proporcingumo ir teisingumo principus, taip pat yra nepagrįsti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka yra išdėstyti bausmės skyrimo tikslai, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra viena iš pagrindinių baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės paskirčių, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Skiriant bausmę, taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų ar visuomenės interesai. Pažymėtina ir tai, kad nors nuteistosios padaryta nusikalstama veika nesukėlė jokių pasekmių, tačiau tiesioginės žalos nebuvimas nepaneigia paties BK 199 straipsnyje numatyto nusikaltimo, kuriuo kėsinamasi į nacionaliniais aktais nustatytą ekonomikos ir verslo tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuosprendį priėmusio teismo išvadomis dėl A. S. paskirtos baudos dydžio bei, įvertinusi visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad paskirtoji bausmė nėra per griežta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios A. S. apeliacinį skundą atmesti.