- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-02
- Bylos Nr.
- 2-1382/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- A. J., G. J.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 116.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-990-798/2013 ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. J., G. J. (trečias asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė ,,Adolfo transportas“) dėl skolos ir nuostolių iš parduoto turto atlyginimo bei
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl sprendimo už akių teisėtumo (tiek dėl to, ar buvo procesinės sąlygos jį priimti, t.y. ar A. J. buvo tinkamai informuotas apie procesą, tiek dėl to, ar apelianto nurodytos faktinės bylos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti sprendimo už akių pagrįstumu).
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ ieškiniu laiduotojams už UAB „Adolfo transportas“ prievoles pagal lizingo sutartis G. J. ir A. J. prašė priteisti solidariai iš atsakovų 23 676,91 Lt nesumokėtų mokėjimų, 203 692,75 Lt nuostolių iš turto pardavimo (viso – 227 369,66 Lt), taip pat 5 proc. metinių palūkanų, 5 547,00 Lt žyminio mokesčio.
Nurodė, kad UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Adolfo transportas“ sudarė lizingo sutartis Nr. LT046518, LT046520, LT072999, LT073000, LT076876, LT076877, pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš kliento nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą ir perduoti jį naudoti ir valdyti, o UAB „Adolfo transportas“ įsipareigojo sutartyje numatytais terminais mokėti įmokas.
UAB „Adolfo transportas“ prievolių įvykdymo užtikrinimui tarp ieškovo ir atsakovų G. J. bei A. J. buvo sudarytos laidavimo sutartys.
UAB „Adolfo transportas“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų ieškovas vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. Lizinguotas turtas buvo parduotas ieškovui patiriant nuostolį (viso - 850 264,81 Lt). Pagal sutartis Nr. LT046520, LT076877 parduoto lizinguoto turto pardavimo nuostolis - 203 692,75 Lt.
Atsakovams G. J. ir A. J. nepateikus atsiliepimo į ieškinį, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino.
Šalies argumentai
Atsakovas A. J. pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d., sprendimą už akių ir ieškinį atmesti; pripažinti laidavimo sutartis Nr. T046518, LT046520, LT72999, LT073000, LT0768876, LT076877/L, sudarytas tarp UAB ,,Swedbank lizingas“ ir atsakovo A. J., negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad atsakovas apie procesą sužinojo tik iš 2013 m. sausio 9 d., teismo sprendimo už akių. Teismo dokumentai atsakovui buvo siunčiami į jo ankstesnę gyvenamąją vietą ir jų atsakovas laiku negavo.
UAB ,,Adolfo transportas“ 2006 m. spalio 10 d. su UAB ,,Daivera“ pasirašė 10 metų laikotarpio bendradarbiavimo sutartį Nr. 46, pagal kurią UAB ,,Adolfo transportas“ įsipareigojo iš UAB „Daivera“ įsigyti tam tikrą automobilių skaičių, kurie turi būti UAB ,,Daivera“ žinioje ir jais pagal UAB ,,Daivera“ užsakymus bus atliekami pervežimai, o UAB ,,Daivera“ įsipareigojo bendradarbiavimo sutarties galiojimo metu pateikti UAB ,,Adolfo transportas“ užsakymų krovinių pervežimui ne mažiau nei 25 000 Lt per mėnesį sumai vienam UAB ,,Daivera“ žinioje esančiam autovežiui. UAB ,,Swedbank lizingas“ sutarties sąlygas žinojo (UAB ,,Swedbank lizingas“ darbuotojas R. M. dalyvavo visuose UAB ,,Daivera“ rengiamuose susirinkimuose).
2006-2007 m. laikotarpiu UAB ,,Adolfo transportas“ įsigijo 7 autovežius (lizingo davėjas – ieškovas UAB Swedbank lizingas“). Prasidėjus ekonominei krizei 2008 metų pirmą pusmetį UAB ,,Adolfo transportas“ lizingo įmokas mokėjo ne visa apimtimi bei kreipėsi į UAB ,,Swedbank lizingas“ su prašymu atidėti mokėjimus, taip pat siekė atidėti naujų autovežių įsigijimą, tačiau UAB ,,Daivera“ patikino, jog vienašališkai nutrauks autovežių nuomos sutartis, o situacija kontroliuojama. Todėl 2008 balandžio 22 d. ir 2008 m. liepos 17 d., buvo dar sudarytos naujos lizingo sutartys, kurių vertė 375 240 Eur.
UAB „Adolfo transportas“ įsigijus visus numatytus autovežius UAB ,,Daivera“ nebeteikė užsakymų, o po dviejų mėnesių UAB ,,Swedbank lizingas“ pradėjo reikalauti sudaryti laidavimo sutartis prievolių pagal lizingo sutartis užtikrinimui. A. J. ir G. J. siekdami išsaugoti įmonės veiklą nenaudingomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartis (CK 1.91 str.).
203 692,75 Lt nuostoliai už turto pardavimą pagal lizingo sutartis Nr. LT046520 ir LT076877 susidarė dėl ieškovo kaltės, kadangi lizinguotas turtas tretiesiems asmenims buvo parduotas per pigiai, nebendradarbiaujant su atsakovais. Per mažą kainą įrodo 2008 m. kovo 27 d. UAB ,,Adolfo transportas“ sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis su UAB ,,SEB lizingas“, pagal kurią UAB ,,Adolfo lizingas“ pardavė du jau eksploatuotus vilkikus su sistema AKSOYLU XXL už 1 104 896 Lt (vieno autovežio komplekto kaina - 552 448 Lt), o pagal lizingo sutartis LT046518 ir LT046520, ieškovas autovežio komplektą pardavė tik už 96 333,12 Lt kainą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartimi pareiškėjo A. J. pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino, ieškovo UAB ,,Swedbank lizingas“ prašymą dėl baudos skyrimo atsakovui A. J. atmetė.
Teismas sprendė, kad procesiniai dokumentai atsakovui A. J. įteikti tinkamai pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį (2012 m. rugpjūčio 22 d. priešingo procesinio suinteresuotumo neturinčiai motinai adresu (duomenys neskelbtini), kuris paskutinis buvo žinomas ieškovui ir deklaruotas kaip gyvenamoji vieta). Nutraukiant atsakovo ir jo žmonos santuoką šio buto padalinimo ar nuosavybės teisių klausimas sprendžiamas nebuvo, todėl teismas atmetė atsakovo teiginius, jog naujos gyvenamosios vietos nedeklaravo laukdamas šio turto padalijimo skyrybų procese.
Atsakovas neįrodė, kad laidavimo sutartys būtų sudarytos esant ekonominiam spaudimui (CK 1.91 str.). Ekonominio spaudimo neįrodo ieškovo nurodytos aplinkybės, kad UAB ,,Adolfo transportas“ siekė atidėti naujų autovežių įsigijimą, tačiau UAB ,,Daivera“ pagrasino nutraukti autovežių sutartis, kas lemtų finansinius nuostolius UAB ,,Adolfo transportas“, kad UAB „Daivera“ vėliau užsakymų nebeteikė. Lizingo sutartys su UAB ,,Adolfo transportas“ buvo teisėtai nutrauktos dėl įsiskolinimo (CK 6.38 str.). Lizingo davėjas, turėdamas teisėtus lūkesčius gauti iš verslo pelną, kurio negauna dėl lizingo gavėjo kaltės, turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti nuostolių atlyginimo. Kadangi, lizingo gavėjui UAB „Adolfo transportas“ yra iškelta bankroto byla, o už jį laidavo atsakovai-akcininkai, lizingo davėjas turėjo teisę nukreipti skolos išieškojimą į laiduotojus ir šie lizingo davėjo veiksmai nėra ekonominis spaudimas. Ekonominio spaudimo neįrodo ir tai, kad ieškovo darbuotojui R. M. iškelta baudžiamoji byla. Į bylą nepateikta įrodymų apie R. M. kaltus veiksmus atsakovų atžvilgiu.
Laidavimo sutartys buvo sudarytos 2008 m. rugsėjo 25 d., tad atsakovas jas kaip sandorius, galiami sudarytus esant ekonominiam spaudimui, turėjo galimybę ginčyti, tačiau to nedarė iki 2013 m. sausio 9 d., Vilniaus apygardos teismo sprendimo už akių priėmimo.
Atsakovo argumentus, kad lizingo davėjas lizinguotą turtą pardavė galimai už per mažą kainą teismas atmetė kaip neįrodytus ir prieštaraujančius verslo logikai gauti kuo didesnį pelną. Vien 2008 m. kovo 27 d., pirkimo-pardavimo sutartis Nr. PP 2008-010655, kuria du autovežiai su AKSOYLU XXL sistema parduoti už 1 104 896,00 Lt sumą neįrodo lizinguoto turto rinkos.
A. J. veiksmuose teismas neįžvelgė piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ar veikimo prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, todėl pašymą skirti baudą (CPK 95 str.) atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
A. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti 2013 m. kovo 15 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-990-798/2013 ir pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkinti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
Atsiliepimas
1. Apeliantui nebuvo tinkamai pranešta apie procesą, todėl jis objektyviai neturėjo galimybių pateikti atsiliepimą į ieškinį, o sprendimas už akių negalėjo būti priimtas (CPK 288 str. 4 d.).
Procesiniai dokumentai buvo įteikti A. J. motinai lizingo ir laidavimo sutartyse nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Ieškinys paduotas tik 2012 m. rugpjūtį, t.y. 4 metai po sutarčių, kuriose nurodytu adresu vadovavosi teismas, todėl vadovavimasis vien sutartyje nurodytu adresu prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Sutartyse nurodytu adresu dėl skyrybų A. J. nebegyvena 5 metus ir dabar gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Apie bylą apeliantą 2013 m. sausio viduryje informavo sutuoktinė, kuri gyvena kartu su apelianto motina. Tiek su motina, tiek su buvusia sutuoktine apelianto santykiai konfliktiški.
Šalies argumentai
2. Apelianto nurodytos laidavimo sutarčių pasirašymo aplinkybės įrodo, kad jos pasirašytos esant ekonominiam spaudimui. UAB „Swedbank lizingas“ žinojo UAB „Adolfo transportas“ ir UAB „DAIVERA“ pasirašytos ilgalaikės bendradarbiavimo sutarties sąlygas, UAB „Swedbank lizingas“ darbuotojas R. M. nuolat dalyvaudavo UAB „Daivera“ rengiamuose susitikimuose su UAB „Adolfo transportas“. R. M. šiuo metu iškelta baudžiamoji byla už neteisėtą reikalavimą apgaule išvilioti pinigus už tariamą pagalbą siekiant palankių banko sprendimų. Laidavimo sutartis pasirašyti pareikalauta tik tada, kai UAB „Daivera“ nebeteikė užsakymų. Jas apeliantas pasirašė sau nenaudingomis sąlygomis siekdamas išsaugoti įmonės veiklą.
3. Lizingo sutarčių, kurių pagrindu buvo sudarytos ir ginčijamos laidavimo sutartys, ginčijimui senaties terminas nepasibaigęs, jas apeliantas galėjo ginčyti tiek anksčiau, tiek šiuo metu.
4. Apeliantas įrodė, kad lizinguotas turtas parduotas už pernelyg mažą kainą. Į bylą pateikta analogiško turto pardavimo sutartis, kuria teismas nemotyvuotai nesivadovavo. Kadangi lizinguotas turtas jau perduotas tretiesiems asmenims, todėl nėra galimybių atlikti turto vertinimą, be to, vertės nustatymo ekspertizė galėtų būti atliekama tik atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės.
4. Sprendime turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų sprendimui pagrįsti. Sprendime negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimo priėmimui.
Atsiliepimas
UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu prašo atskirojo skundo netenkinti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Teismas turėjo teisę priimti sprendimą už akių. Neatitinka tikrovės ir yra paneigti apelianto argumentai, kad apie procesą sužinojo iš buvusios sutuoktinės tik 2013 m. sausį. Procesiniai dokumentai buvo tinkamai įteikti apelianto motinai - N. J.. Apeliantas neįrodė savo teiginių, kad santykiai su motina tokie konfliktiški, jog pastaroji galėjo neinformuoti apie procesą, juo labiau, kad ji irgi suinteresuota sūnaus materialine gerove (apeliantas įsipareigojo kas mėnesį kiekvienam vaikui teikti 1500 Lt išlaikymą).
2. Laidavimo sutartyse apeliantas yra įsipareigojęs pranešti apie adreso pasikeitimą.Tokio pranešimo nebuvo.
3. Apeliantas nepateikė įrodymų, galinčių turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Dėl ekonominio spaudimo sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusios šalies ieškinį. Teismas neturi teisės pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ir dėl to negaliojančiu savo iniciatyva.Todėl aplinkybių, susijusių su laidavimo sutarčių negaliojimu vertinimas apskritai negalėjo turėti įtakos sprendimo už akių teisėtumui. Be to, tik nustačius, kad buvo grasinama atlikti nesąžiningus, nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, galima konstatuoti, jog grasinimas buvo realus ir sandorį galima pripažinti sudarytu dėl ekonominio spaudimo. Tokių UAB „Swedbanklizingas“ veiksmų byloje nenustatyta. Juridinio asmens dalyvių laidavimas už juridinio asmens prisiimtas prievoles versle įprastas reiškinys.
4. Laidavimo sutartys sudarytos dar 2008 m. rugsėjo 25 d., tačiau atsakovas iki skundžiamo sprendimo už akių priėmimo dėl jų nereiškė pretenzijų.
5. UAB „Swedbank lizingas“ nesąžiningumo neįrodo faktas, kad yra pradėta baudžiamoji byla buvusiam UAB „Swedbank lizingas“ darbuotojui R. M.. Šis buvęs darbuotojas, o ne UAB „Swedbank lizingas“ yra kaltinamas atlikęs nusikalstamas veikas. Nėra duomenų, kad apeliantas ar UAB „Adolfo transportas“ būtų pripažinti nukentėjusiaisiais baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinamas R. M..
Šalies argumentai
6. Apeliantas neįrodė teiginių, kad lizinguotas turtas buvo parduotas per pigiai, nesikooperuojant ir nebendradarbiaujant su atsakovais. Teismas tinkamai įvertino 2008 m. kovo 27d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. PP 2008-010655.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Byloje apeliacine tvarka nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15d. nutarties, kuria atsisakyta peržiūrėti 2013 m. sausio 9 d. sprendimą už akių. Sprendimu už akių patenkintas ieškovo UAB „Swdbank lizingas“ ieškinys laiduotojams už UAB „Adolfo transportas“ prievoles pagal lizingo sutartis A. J. ir G. J.. Iš laiduotojų priteistos sumos, kurias pagal dvi transporto lizingo sutartis Nr. LT046520 ir LT 076877, šias sutartis ieškovui nutraukus ir lizinguotą turtą pardavus trečiajam asmeniui, BUAB „Adolfo transportas“ liko skolingas ieškovui – lizingo bendrovei.
Ginčas apeliacine tvarka keliamas tiek dėl to, ar buvo procesinės sąlygos sprendimui už akių priimti, tiek dėl galimo sprendimo už akių neteisėtumo.
2013 m. sausio 9 d. sprendimas už akių buvo priimtas atsakovams nepateikus atsiliepimo į ieškinį. Apeliantui siųstas teismo pranešimas 2012 m. rugpjūčio 22 d. buvo įteiktas jo motinai N. J., adresu (duomenys neskelbtini), kur apeliantas teigia gyvenęs anksčiau ir nebegyvena jau penkerius metus, o šiuo metu tebegyvena jo motina, taip pat buvusi sutuoktinė, su kuriomis bendravimas konfliktiškas. Nors A. J. nurodo, kad šiuo metu gyvena kitu adresu, teigia naujos gyvenamosios vietos nedeklaravęs, ieškovui, kaip to reikalauja su juo sudarytos sutartys, nėra pranešęs apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas pagrįstai nurodė, o teismas siuntė procesinius dokumentus žinomu adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi šiuo adresu procesinis dokumentas įteiktas A. J. motinai, o pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį toks įteikimas yra tinkamas ir procesinį dokumentą priėmęs asmuo privalo jį esant pirmai galimybei perduoti adresatui, A. J. apie procesą buvo informuotas tinkamai ir sprendimas už akių, A. J. nepateikus atsiliepimo į ieškinį, galėjo būti priimtas (CPK 285 str.). Todėl atmestini A. J. atskirojo skundo argumentai, kad priimant sprendimą už akių buvo pažeisto jo procesinės teisės dalyvauti procese ir teikti atsikirtimus į ieškinio reikalavimus.
Pranešimo apie procesą A. J. faktinės aplinkybės nėra lemiamos sprendžiant dėl sprendimo už akių teisėtumo, kadangi jis gali būti panaikintas A. J. pateikus įrodymus, galinčius turėti įtakos sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 str. 4 d. 1 p.).
Apelianto nurodytos bylos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Apeliantas sprendimo už akių neteisėtumą argumentuoja tuo, kad laidavimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis kaip sudarytos ekonominio spaudimo įtakoje (CK 1.91 str.), taip pat tuo, kad ieškovo nuostoliai galėjo būti mažesni, jeigu lizinguotą turtą būtų pardavęs už rinkos kainą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino A. J. nurodytas faktines laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybes ir nenustatė, kad šios sutartys būtų sudarytos realaus grasinimo įtakoje, todėl sprendė, jog ekonominis spaudimas sudaryti sutartis neįrodytas (CPK 12 str., 178 str.). Pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams šiuo klausimu, apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja. Aplinkybė, kad ieškovo buvusiam darbuotojui R. M. kaltinamas baudžiamojoje byloje ir kad šis asmuo kaip ieškovo darbuotojas dalyvavo formuojant šalių (ieškovo UAB „Swedbank lizingas“, UAB „Daivera“ ir atsakovo UAB „Adolfo transportas“ verslo santykius) savaime neįrodo (yra nepakankama) prielaidai, kad šis asmuo galėjo grasinti A. J. tikslu priversti sudaryti laidavimo sutartis. Tą patvirtinančių įrodymų byloje nėra, nėra ir duomenų, kad A. J. ar UAB „Adolfo transportas“ būtų pripažinti nukentėjusiaisiais ar pareiškę ieškinį baudžiamojoje byloje. Versle įprasta praktika, kai įmonės akcininkai savo turtu laiduoja už įmonės prievoles. Tokios laidavimo sutartys, nors tiesiogiai ekonomiškai laiduotojams ir nenaudingos, būna sudaromos derinant įmonės ir laiduotojų asmeninius interesus, kadangi laiduotojai-akcininkai yra suinteresuoti įmonės verslo vystymu, kredito įmonei suteikimu ir pan. (nagrinėjamu atveju lizingo sutarčių išsaugojimu ekonominio sunkmečio metu). Laiduodami už įmonės prievoles akcininkai sustiprina kredituojančios finansų įstaigos, ar šiuo atveju lizingo bendrovės pasitikėjimą įmonės, už kurios prievoles laiduojama, mokumu. Nesant konkrečių realų grasinimą įrodančių aplinkybių, vien laidavimo sutarčių sudarymas savaime nesudaro pagrindo prielaidai, kad jos galėjo būti sudarytos grasinimo įtakoje. Tai, kad byloje nagrinėjamu atveju laidavimo sutartys buvo sudarytos vėliau nei lizingo sutartys, už kuriomis prisiimtas UAB „Adolfo transportas“ prievoles laiduojama, nesudaro pagrindo kitaip vertinti laidavimo sutarčių sudarymą. Laidavimo sutartys gali būti sudaromos tiek kartu su sutartimis, už prievoles pagal kurias laiduojama, tiek bet kuriuo metu vėliau.
Pirmosios instancijos teismas nepripažino į bylą pateiktos 2008 m. kovo 27 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties tinkamu įrodymu apie lizinguoto ir ieškovo trečiajam asmeniui parduoto turto vertę. Su tokiu šio rašytinio įrodymo vertinimu sutiktina. Viena, kiekvienos eksploatuotos transporto priemonės vertė nustatoma individualiai, įvertinus jos būklę, antra, net ir identiškų charakteristikų kelios transporto priemonės gali būti parduodamos už skirtingą kainą, o rinkos kaina nustatoma įvertinus sandorių tam tikru laikotarpiu visumą. Nesant byloje nei lizinguoto ir perleisto turto įvertinimo, nei duomenų apie analogiškų charakteristikų transporto priemonių vidutines kainas rinkoje, nėra pagrindo lizinguoto turto realią kainą sutapatinti su kaina, nurodyta viename konkrečiame 2008 m. kovo 27 m. sandoryje. Pastebėtina ir tai, kad šis sandoris ir lizinguoto turto pardavimo sandoriai sudaryti skirtingu metu, t.y. juos skiria dviejų metų laikotarpis, kas irgi turi įtakos naudotų automobilių kainai. Galiausiai pažymėtina, kad A. J. nurodo nesant galimybės atlikti lizinguoto turto vertinimą, todėl kaip prieštaringi atmestini ir jo argumentai, kad tik atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės ir paskyrus ekspertizę galėtų būti nustatytos bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės (lizinguoto turto vertė).
Šių motyvų visuma yra pakankama išvadai, kad pirmosios instancijos teismo 2013 m. kovo 15d. nutartis teisėta ir pagrįsta bei tinkamai motyvuota, naikinti ją ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, išdėstytiems skundžiamoje nutartyje, teismas jų plačiau nekartoja ir papildomai dėl jų nebepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.