- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-02
- Bylos Nr.
- I-1169-821/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05424-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- G. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos G. S. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja G. S. (toliau - ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) ir jo patikslinimu (b. l. 15–16) prašydama priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Pareiškėja nurodo, kad ginčo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki dabar eina karjeros valstybės tarnautojos pareigas VMI, o darbo užmokestis jai buvo mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatomis. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., pakeitus VTĮ nuostatas ir sumažinus darbo užmokesčio koeficientus bei priedus už kvalifikacines klases jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1d. nutarime minėtas teisės aktų nuostatas, kuriomis sumažinti pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl pareiškėja mano, kad turi teisę į neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Atsiliepimas
Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė VMI pareiškėjos skundą prašo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime (b. l. 27-29) paaiškina, kad pareiškėjai darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis galiojančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, o Konstituciniam Teismui šias nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Seimas įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę iki 2014-05-01 pateikti Seimui patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo projektą, todėl nesant nustatyto patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, atsakovė neturi pagrindo išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką. Inspekcija taip pat prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Šalys į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti joms nedalyvaujant. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 28 d. bylą nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 56).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Šioje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., susidariusios nepriemokos priteisimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 15d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 pažymėjo, kad šio pobūdžio bylose atsakovu pagal nuoseklią LVAT praktiką laikytina institucija, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybė. Tačiau įvertinus tai, kad šioje byloje atsakove įtraukta ir VMI, kuri atsiliepimu išdėstė savo poziciją dėl kilusio ginčo, netinkamos atsakovės - Lietuvos valstybės, įtraukimas į bylą įtakos nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui neturi.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai kita ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjos prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., o į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 18 d., t. y. praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio (dėl dalies laikotarpio) priteisimo.
Pareiškėja neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, motyvų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo skunde nepateikė. Teismas, atsižvelgęs į VMI atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 17 d., todėl pareiškėjos reikalavimai šioje dalyje atmetami.
Byloje nėra ginčo, kad VMI, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jai priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Nagrinėjamai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Teismas pažymi, jog, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą, šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-602-1403/2014 (naujas bylos Nr. A-669-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtose administracinėse bylose. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – VMI, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016). Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.