Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-62-309-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-02-09
Bylos Nr.: A-62-309-11
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Virgilijus Valančius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Antanas Ablingis (pran.)
Atsakovas: Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės
Pareiškėjas: E. K.

Kategorijos

16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
16.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A62– 309/2011Procesinio sprendimo kategorija 16.2; 16.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjos atstovei G. Z.,atsakovo atstovui K. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2009 m. spalio 29 d. Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės 802 kuopos vadas G. C. kreipėsi į Vadovybės apsaugos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VAD) su prašymu sudaryti sąlygas E. K. dalyvauti baziniuose kario savanorio įgūdžių kursuose, vyksiančiuose Dragūnų batalione, Klaipėdoje (b. l. 19).

2009 m. lapkričio 19 d. Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pastatų apsaugos skyriaus jaunesnioji specialistė E. K. pateikė prašymą leisti jai nuo 2009 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. dalyvauti baziniuose kario savanorio įgūdžių kursuose, vyksiančius Dragūnų batalione, Klaipėdoje (b. l. 7).

Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. PK-243 leido E. K. dalyvauti minėtuose kursuose (b. l. 8).

2009 m. lapkričio 24 d. E. K. pateikė prašymą leisti jai dirbti kitą darbą Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose, antraeilėse pareigose (b. l. 18).

VAD Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 741 „Dėl valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo ir sprendimų dėl leidimų valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą priėmimo ir atšaukimo taisyklių patvirtinimo“ 13 ir 13.2 punktais, 2009 m. lapkričio 25 d. priimtu sprendimu Nr. 2VD-114 (toliau – ir Sprendimas) pasiūlė VAD direktoriui neišduoti pareiškėjai E. K. leidimo dirbti antrą darbą (b. l. 16-17).

Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorius, atsižvelgdamas į Komisijos išdėstytą siūlymą, 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. PK-249 (toliau – ir Įsakymas) nusprendė neišduoti E. K. leidimo dirbti kitą darbą, taip pat pripažino netekusiu galios 2009 m. lapkričio 19 d. VAD direktoriaus įsakymą Nr. PK-243 (b. l. 6).

II.

Pareiškėja E. K. skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisijos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 2VD-114 neišduoti leidimo dirbti kitą darbą ir Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymą Nr. PK-249 „Dėl leidimo dirbti kitą darbą“; 2) įpareigoti atsakovą Vadovybės apsaugos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atleisti ją nuo darbo, pašaukus į savanorišką krašto apsaugos tarnybą.

Pareiškėja nurodė, kad skundžiami aktai yra nepagrįsti ir neteisingi. Pažymėjo, jog karo tarnybos rūšis ir atlikimo tvarką bei karių teisinį statusą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai. Anot jos, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnį Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normomis ir teigė, kad pagal šiuose aktuose įtvirtintas nuostatas karinių pratybų ar kitų karinių prievolių metu darbo teisiniai santykiai išlaikomi, nors faktiškai darbuotojas neatlieka tiesioginių funkcijų ir nedirba jam skirto darbo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute (toliau – ir Statutas), patvirtintame 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. IX-1538, darbuotojo išleidimas visuomeninėms ar valstybinėms pareigoms atlikti nėra reglamentuotas. Šios atostogos nereglamentuotos ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme. Vadovaujantis Statuto 5 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjos nuomone, turi būti taikomi ne specialieji, o bendrieji teisės aktai, t. y. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, numatantis tikslines atostogas. Teigė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnyje numatytas atvejis, kai darbdavys privalo išleisti darbuotoją kario savanorio pareigoms atlikti, turėtų būti vertinamas kaip DK 183 straipsnio 1 dalyje numatytas kitas atvejis, kai darbuotojas turi būti atleidžiamas nuo darbo valstybinėms ir visuomeninėms pareigoms atlikti (DK 178 str. 6 d.). Pažymėjo, kad VAD turėjo ją išleisti tikslinių atostogų visuomeninėms pareigoms atlikti, o jos darbo užmokestį turėjo kompensuoti įstaiga, kurios pavedimus ji būtų atlikusi, t. y. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ar atitinkamas jos padalinys (DK 183 str. 2 d., 204 str. 2 d.). Anot atsakovės, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje esanti nuoroda į DK teisės normas negali būti aiškinama siaurai, t. y. suteikianti garantiją tik tiems kariams savanoriams, kurie dirba pagal darbo sutartį. Ji turėtų būti be jokių išlygų taikoma visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų darbdavio teisinės formos ir asmens statuso, nes priešingu atveju būtų paneigtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Pareiškėja taip pat teigė, kad savanoriškas krašto apsaugos tarnybos atlikimas negali būti prilyginamas darbiniams santykiams. Įvertinusi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnyje apibrėžtus kario savanorio statuso ypatumus, pareiškėja teigė, kad savanoriškas krašto apsaugos tarnybos atlikimas neturi darbo santykiams būtinų požymių. Anot jos, savanoriškas krašto apsaugos tarnybos atlikimas nėra darbas, o piliečio visuomeninė pareiga, už kurios atlikimą jam nėra mokamas darbo užmokestis.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjos E. K. skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 11-13) nurodė, kad asmuo, norintis tapti kariu savanoriu, turi kreiptis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos nustatyta tvarka dėl leidimo dirbti kitą darbą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 32 straipsnis reglamentuoja kario savanorio tarnybos sutartį, o 60 straipsnio 7 dalis nustato, kad kariams savanoriams ir aktyviojo rezervo prievolininkams, pašauktiems į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos biudžete šiems tikslams skirtų asignavimų už tarnybos dienas mokamas rezervo kario atlyginimas. Atsakovo nuomone, žodžių „dirbti“ ir „tarnauti“ sąvokos konkrečiu atveju yra tapačios. Dėl pareiškėjos argumento, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 str.), atkreipė dėmesį, kad valstybės gynime vidaus reikalų įstaigoms numatyti tam tikri tikslai ir uždaviniai, kurie gali skirtis nuo Lietuvos kariuomenei keliamų tikslų ir uždavinių. Pažymėjo, kad pareigūnai turi specifinį statusą (teises ir pareigas), kuris pasireiškia tam tikrais tarnybos ypatumais – padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas, nuolatinis bendrųjų pareigų vykdymas, viršvalandžių privalomumas, įstaigos vadovo teisė atšaukti pareigūnus iš atostogų ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai. Už šiuos tarnybos ypatumus pareigūnams yra numatytas kompensacinis principas (Statuto 3 str. 7 d.). Toks specifinis pareigūnų teisių ir pareigų reglamentavimas, atsakovo nuomone, vidaus reikalų įstaigoms suteikia galimybę tinkamai įgyvendinti joms keliamus uždavinius ir nustatytas funkcijas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Statuto 12 straipsnyje įtvirtintas priesaikos tekstas skiriasi nuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 23 straipsnyje pateikto priesaikos teksto, o jų sulaužymas sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Asmuo, esantis pareigūnu, negali duoti kario savanorio priesaikos, nes pareigas pagal kario ir pareigūno priesaikas gali tekti atlikti tuo pačiu metu, o tokiu atveju galimas pareigūno ir/ar kario priesaikos sulaužymas.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. vasario 26 d. sprendimu (b. l. 34-38) pareiškėjos E. K. skundą tenkino iš dalies, panaikino Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisijos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 2VD-114 neišduoti leidimo dirbti kitą darbą ir Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymą Nr. PK-249 „Dėl leidimo dirbti kitą darbą“. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja E. K. dirba Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pastatų apsaugos skyriaus jaunesniąja specialiste, todėl jos tarnybos santykius reguliuoja Statutas. Pareiškėjai teigiant, kad neleidžiant jai vykti į bazinius kario savanorio įgūdžių kursus yra pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje jai suteikta teisė ir pareiga ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, teismas analizavo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatas. Šio teisės akto normų analizės pagrindu teismas pažymėjo, kad dalyvaudamas savanorių pajėgose asmuo rengiasi Lietuvos valstybės gynybai, t. y. savo konstitucinės pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje, vykdymui. Dėl šios priežasties, anot teismo, byloje turi būti išaiškinta, kiek rengimasis vykdyti konstitucinę pareigą turi būti derinamas su tarnybinių funkcijų vykdymu. Pažymėjo, kad Statutas dalyvavimo savanorių pajėgose klausimų nereglamentuoja, o Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme apie savanorių pajėgas nurodyta tik viename straipsnyje. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad eitos pareigos garantuojamos, kai karjeros valstybės tarnautojas dėl savanorių karo tarnybos atlikimo negali eiti pareigų. Ši norma numato galimybę valstybės tarnautojui dalyvauti savanorių pajėgų veikloje ir numato specialią garantiją, kad bus išsaugota darbo vieta. Tai, teismo nuomone, rodo, kad įstatymų leidėjas yra apsvarstęs problemą ir remia valstybės tarnautojų tarnybą savanorių pajėgose. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad dalyvaujant savanoriškose pajėgose turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio, reguliuojančio valstybės tarnautojų teisę dirbti kitą darbą. Nurodė, kad minėto straipsnio normos taikymas tarnybai savanoriškose pajėgose tiesiogiai nėra galimas, nes normoje įvardintos detaliai apibrėžtos darbo vietos – įmonės, įstaigos, organizacijos. Savanorių pajėgos yra Lietuvos kariuomenės dalis ir negali būti prilyginta išvardintiems subjektams. Normos taikymas šiame ginče pagal analogiją galimas tokiu pačiu principu, koks numatytas ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje, t. y. jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, taikomas įstatymas, reglamentuojantis panašius santykius. Nagrinėjamu atveju, anot teismo, analogijos taikymas negalimas, nes yra nustatytas tiesioginis teisinis reguliavimas, pateikiamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje. Teismas, analizuodamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 1 ir 7 dalies nuostatas, kuriose įtvirtintos darbdavių pareigos atleisti savanorius nuo darbo, padarė išvadą, kad tarnyba savanorių pajėgose nėra ir negali būti prilyginama kitam darbui. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje darbdaviui nėra suteiktos jokios pasirinkimo galimybės, o taip pat ir teisė spręsti, ar jis sutiks, ar nesutiks asmenį išleisti į pratybas. Darbdavys turi pareigą patenkinti darbuotojo pareiškimą, o pratybų laiku privalo išsaugoti jam darbo vietą (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 8 dalis). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, teismas nurodė, kad valstybės tarnautojo darbdavys yra valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Pagal analogiją asmenų, kurių tarnyba reglamentuojama Statutu, darbdaviu yra vidaus reikalų įstaiga, su kuria jis yra sudaręs sutartį. Taigi atsakovas, teismo nuomone, yra darbdavys Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 dalies prasme, todėl jam kyla šioje teisės normoje išdėstytos darbdavio pareigos. Kadangi, teismo nuomone, Komisijos Sprendimas ir VAD direktoriaus Įsakymas priimti remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio nuostatomis, o šio straipsnio taikymas ginčo teisiniams santykiams negalimas, tokie sprendimai naikintini kaip prieštaraujantys aukštesnės teisinės galios aktams. Pasisakydamas dėl kitų atsakovo argumentų, t. y. kad pareiškėja neturės galimybių vienu metu vykdyti ir vidaus tarnybos ir kario savanorio priesaiką, teismas nurodė, kad jie neturi teisinės reikšmės, nes įstatymų leidėjas tokių išlygų įstatymuose nenumato. Be to, priesaikų tekstai yra iš esmės panašūs, abi priesaikos duodamos Lietuvos Respublikai, todėl, anot teismo, nėra pagrindo manyti, kad teisėti abiejų tarnybų vadų įsakymai galėtų vienas kitam prieštarauti. Teismas pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą atleisti ją nuo darbo, pašaukus į savanorišką krašto apsaugos tarnybą, atmetė, nes nustatė, kad tokiu būdu pareiškėjos teisė negali būti ginama. Pažymėjo, kad asmuo neturi teisės kreiptis į teismą dėl galimo būsimo jo teisės pažeidimo.

IV.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 42-44) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimu, prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, netenkinant pareiškėjos E. K. skundo.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas, netinkamai aiškino bei taikė teisės aktus ir tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 8 dalies nuostata, nes ši teisės norma, anot atsakovo, yra skirta tik karjeros valstybės tarnautojams ir netaikytina statutiniams valstybės tarnautojams. Mano, kad statutiniams valstybės tarnautojams taikytina Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalis, kuri reglamentuoja atvejus, kai yra garantuojamos eitos pareigos ir darbo užmokestis. Šiai bylai aktualūs yra minėtos normos 4 ir 5 punktai, kurie nustato, kad darbo vieta ir darbo užmokestis garantuojamas, kai valstybės tarnautojai pagal šaukimą yra išvykę į naujokų šaukimo komisiją, yra pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybinių užduočių pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymą, o eitos pareigos garantuojamos, kai valstybės tarnautojas atlieka privalomąją pradinę karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Šios normos taikytinos, anot atsakovo, tik asmenims, kurie yra karo prievolininkai pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymą, o pareiškėja nėra karo prievolininkė. Atsakovo nuomone, teismas neteisingai nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio normos taikymas negalimas, nes yra nustatytas tiesioginis teisinis reguliavimas, pateikiamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje. Teigia, kad tokia išvada buvo padaryta dėl neteisingo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo normų išaiškinimo bei pritaikymo. Pažymi, kad statutiniams valstybės tarnautojams negali būti tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 dalis. Teigia, kad Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neturėtų jokio teisinio pagrindo išsaugoti pareiškėjai eitų pareigų, jeigu ji būtų pakviesta atlikti savanorio kario tarnybos, dalyvauti kario savanorio mokymuose ir pratybose. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai ir atmestinai konstatavo, kad kariams savanoriams ir vidaus tarnybos pareigūnams įtvirtintas priesaikos tekstas yra panašus. Teigia, kad esminis ir labai svarbus skirtumas yra tai, kad karys savanoris pasižada vykdyti savo vadų nurodymus, o vidaus tarnybos pareigūnas vykdyti savo pareigas. Kario savanorio teisės, pareigos, uždaviniai ir funkcijos, kario savanorio vado teisės yra nustatytos teisės aktuose, kurie reglamentuoja karių savanorių tarnybą. Pareigūno teisės ir pareigos yra nustatytos Statute ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose pareigūno uždavinius ir funkcijas. Svarbu ir tai, kad abi tarnybos organizuojamos statutiniais pagrindais. Teisėtas vienos tarnybos vado įsakymas iš tiesų gali prieštarauti kitos tarnybos vado teisėtam įsakymui, nes tuo pačiu metu gali būti nurodymas vykdyti kario savanorio pareigas ir vidaus tarnybos pareigūno pareigas. Šiuo atveju abu nurodymai teisėti, bet juos vykdant pareigūnui gali tekti rinktis ir kažkuriai teikti prioritetą.

Atsiliepimas

Pareiškėja E. K. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 48-50) su juo nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 8 dalies norma skirta tik karjeros valstybės tarnautojams ir netaikytina statutiniams valstybės tarnautojams. Anot pareiškėjos, analizuojant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad jeigu tam tikras teisinis santykis nėra sureguliuotas Statute, tuomet turi būti taikomi kiti teisės aktai. Statutas nereglamentuoja karinių ar kitokių piliečių pareigų atlikimo, todėl karių savanorių, kurie yra statutiniai vidaus reikalų sistemos tarnautojai (pareigūnai), kario savanorio tarnybos atlikimui taikytina paminėta bendroji Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 8 dalies nuostata. Pareiškėja nesutinka, kad VAD neturėtų jokio teisinio pagrindo išsaugoti jai eitų pareigų, jeigu ji būtų pakviesta atlikti savanorio kario tarnybos, dalyvauti kario savanorio mokymuose ir pratybose. Pažymi, kad tokia pareiga kyla iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 dalies, DK 136 straipsnio 1 dalies, DK 129 straipsnio 3 dalies 6 punkto, DK 143 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto reguliavimo. Dėl atsakovo argumentų, susijusių su kario savanorio ir vidaus tarnybos pareigūno priesaikų skirtumais, sutinka, kad priesaikų tekstas savo turiniu šiek tiek skiriasi, tačiau, anot pareiškėjos, svarbiausia yra tai, kad tiek karys savanoris, tiek vidaus tarnybos pareigūnas prisiekia Lietuvos valstybei, bet ne jos institucijai. Valstybės institucijos, kurių paskirtis yra valstybės, jos nepriklausomybės gynimas, apsauga pavojų atvejais, visuomenės apsauga ir gynimas, neturi konkuruoti tarpusavyje. Nors šioms institucijoms nustatytų užduočių įgyvendinimo priemonės gali skirtis, tačiau tai negali trukdyti ar riboti asmens teisės siekti žinių karinėje tarnyboje, būti pasirengus ginti valstybę. Esant grėsmei ir įvedus kariuomenės padaliniuose atitinkamą parengties lygį, nebūtinai visi atsargos kariai (kariai savanoriai, kiti rezervo kariai) bus mobilizuoti ir besąlygiškai vykdys kariuomenės padalinio užduotis. Pastebi ir tai, kad kariai savanoriai į užsiėmimus šaukiami savaitgaliais arba nuo darbo laisvu laiku, siekiant tobulinti jų individualius ir kolektyvinius įgūdžius. Išimtis yra bazinis kario savanorio kursas (1-3 savaičių), kurį turi baigti visi kariai savanoriai. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtintų Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų nuostatų 10 ir 11 punktuose yra įtvirtinta Krašto apsaugos savanorių pajėgoms nustatyta užduotis rengti karius savanorius ir kitus aktyviojo rezervo karius. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų skaičiaus patvirtinimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies 4 punktu, minėtų karių rengimui yra patvirtintas skaičius. Kadangi pagrindinę dalį karių savanorių sudaro statutiniai valstybės tarnautojai, jiems neleidžiant vykdyti karių savanorių užduotis, atitinkamos pasekmės kiltų ir Lietuvos kariuomenei.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisijos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 2VD-114 neišduoti leidimo dirbti kitą darbą ir Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymo Nr. PK-249 „Dėl leidimo dirbti kitą darbą“, kuriais neleista E. K. dirbti kitą darbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 24 straipsnio 3 punkte (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–1538 redakcija) (toliau – ir Statutas) ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X–464 redakcija) 1 dalyje reglamentuotos nuostatos, kurios nustato skirtingą teisinį reglamentavimą tam pačiam teisiniam santykiui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl minėtų teisės normų kolizijos, yra ne kartą pažymėjęs (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A438–182/2011, A662-108/2011), kad abi nagrinėjamos teisės normos teisės aktų hierarchijos aspektu yra vienodo statuso, todėl šiuo atveju taikytina ne subordinacijos, o lex posterior derogat legi priori taisyklė, kurios taikymas lemia, kad ginčo išsprendimui turi būti taikoma Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalis. Kaip minėta, šios teisės normos taikymo byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams galimybė įstatymo leidėjo įtvirtinta vėliau (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI–53 redakcija), nei buvo priimta Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 24 straipsnio 3 punkte įtvirtinta elgesio taisyklė (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–1538 redakcija).

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X–464 redakcija) 1 dalis nustatė, kad valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą atlyginimą, jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, aiškindamas šią teisės normą yra pažymėjęs, kad joje nurodytų išimčių iš bendrosios taisyklės (leisti dirbti kitą darbą) sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad aplinkybės, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo, gali būti nustatytos ir teismo vertintinos individualiai kiekvienai konkrečiai situacijai, kai valstybės tarnautojo prašoma išduoti leidimą dirbti kitą darbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarys administracinėse byloje Nr. A143–185/2008; Nr. A–438–914/2009 ir kt.).

Pareiškėja E. K. eina Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pastatų apsaugos skyriaus jaunesniosios specialistės pareigas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 284 (2011 m. sausio 12 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 8-340) patvirtintuose Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatuose numatyta, kad VAD veiklos tikslas – apsaugoti saugomus asmenis ir objektus nuo galimų grėsmių, kylančių jų saugumui, o pagrindiniai uždaviniai, siekiant jam nustatyto veiklos tikslo, yra: užtikrinti saugomų asmenų apsaugą nuo kėsinimosi į jų gyvybę ir (ar) sveikatą; užtikrinti saugomų objektų apsaugą. Analogiškos nuostatos išdėstytos ir Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatyme (2006 m. birželio 8 d. redakcija Žin., 2006, Nr. 72-2693). Papildomai paminėtina Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtina norma, inter alia numatanti, kad VAD jai priskirtus uždavinius, atsižvelgiant į tarptautinėse sutartyse ir kituose teisės aktuose įtvirtintus ypatumus, įgyvendina ir karo atveju. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (2009 m. liepos 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 95-4034) priedėlio 19 skyriaus nuostatomis, VAD įvardinta kaip viešąjį saugumą, kuris yra vienas didžiausių prioritetų nacionalinio šalies saugumo įgyvendinimo požiūriu, užtikrinanti įstaiga. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos veikla grindžiama specifiniais principais bei jos veiklai keliami ypatingi uždaviniai. VAD įgyvendinamos funkcijos yra nacionalinės svarbos, vykdomos nuolatos ir nepertraukiamai net ir karo atveju, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šios funkcijos negali būti vertinamos kaip mažiau reikšmingos nei tos, kurias įgyvendina Krašto apsaugos savanorių pajėgos valstybės gynybos srityje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos, kaip statutinės VAD tarnautojos, dalyvavimas Krašto apsaugos savanorių pajėgose gali kliudyti jai atlikti jos tiesiogines funkcijas (pvz., karo atveju gali tekti vykdyti tiek kario savanorio, tiek VAD pareigūno pareigas). Minėto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalies prasme šios aplinkybės egzistavimas sudaro pagrindą E. K. neišduoti leidimo dirbti kitą darbą.

Pirmosios instancijos teismas, padarydamas priešingas išvadas, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos 43 straipsnio 8 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2010 m. liepos 10 d.) ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2010 m. gegužės 31 d.) įtvirtintomis normomis, kurios, nesant Statute įtvirtintų atitinkamų nuostatų, teismo nuomone, tiesiogiai reglamentuoja ginčijamus teisinius santykius. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka.

Pažymėtina, jog yra būtina atsižvelgti į tai, kad Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Taigi įstatymų leidėjas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Statutu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareigūnų, kaip turinčių specifinį teisinį statusą, mechaniškas sulyginimas su darbuotojais, dirbančiais pagal darbo sutartis, bei karjeros valstybės tarnautojais nėra galimas.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 8 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2010 m. liepos 10 d.) numatyta, kad eitos pareigos inter alia garantuojamos, kai karjeros valstybės tarnautojas dėl privalomosios pradinės karo tarnybos, savanorių karo tarnybos arba alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo negali eiti pareigų. Pasisakydama dėl galimybės ginčo teisiniams santykiams taikyti minėtą normą, teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 dalies 2 punkto pagrindu šio įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams gali būti taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas. Įvertinusi tokio reglamentavimo išimtinį pobūdį, tai, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos 4 dalies 2 straipsnyje kaip be išlygų statutiniams valstybės tarnautojams taikoma norma nurodytas tik minėto įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas, bei kad analizuojamoje normoje vartojama tik karjeros valstybės tarnautojo sąvoka, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 8 dalis statutiniams valstybės tarnautojams netaikytina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas) ne kartą yra konstatavęs, kad vienas esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. Šis įstatymų leidėjui nustatytas konstitucinis imperatyvas nagrinėjamu atveju vertintinas kaip sudarantis pakankamą pagrindą pripažinti, jog „karjeros valstybės tarnautojo“ sąvokos išskyrimas minėtoje Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje nėra atsitiktinis. Toks reglamentavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, iliustruoja teisėkūros subjekto poziciją dėl statutinio valstybės tarnautojo pareigų nesuderinamumo su kario savanorio pareigomis bei išreiškia jo valią atitinkamą garantiją numatyti tik karjeros valstybės tarnautojams.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2010 m. gegužės 31 d.) numatyta, kad darbdaviai privalo atleisti savanorius nuo darbo jų mokymų metu ar pašaukus juos į tarnybą. Karius savanorius, siunčiamus atlikti tarnybos tarptautinių operacijų kariniame vienete, darbdaviai privalo atleisti nuo darbo jų rengimosi tarnybai tarptautinėse operacijose ir tarnybos tarptautinėse operacijose metu. Šiuo laikotarpiu karius savanorius draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo, išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus. Pagal minėtoje normoje įtvirtintą teisinį reguliavimą matyti, kad ji tiesiogiai garantijas numato tik darbuojamas, dirbantiems pagal darbo sutartis. Kadangi, kaip nustatyta aukščiau, atitinkamų garantijų neįtvirtinimas statutiniams valstybės tarnautojams yra valinis įstatymo leidėjo sprendimas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 dalies taikymas, kaip įstatymo spragos šalinimas, nagrinėjamu atveju yra negalimas.

Taigi pirmosios instancijos teismas, prioritetą suteikdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos 43 straipsnio 8 dalies ir Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 dalies normoms, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju netaikytina Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalis. Pažymėtina, kad šią poziciją teismas taip pat grindė tuo, jog kario savanorio tarnyba Krašto apsaugos savanorių pajėgose nėra darbas įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje, kaip tai numatyta minėtoje normoje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje darbas suprantamas plačiąja prasme ir apima įvairias jo formas, t. y. darbą įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio. Įvertinus Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 22 straipsnyje reglamentuotą kario savanorio statusą, nėra pagrindo teigti, kad tokia tarnyba nėra darbas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisija turėjo pagrindą nuspręsti, kad E. K. leidimas dirbti kitą darbą negali būti išduodamas, nes kario savanorio tarnyba yra nesuderinama su jos, kaip statutinės valstybės tarnautojos, statusu. Remiantis šia Komisijos išvada, Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorius 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. PK-249 „Dėl leidimo dirbti kitą darbą“, pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą dirbti kitą darbą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos reikalavimus dėl minėtų sprendimų panaikinimo, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir atitinkamai pakeičiamas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkinti pareiškėjos skundo reikalavimai, naikinama ir šioje dalyje pareiškėjos skundas atmetamas, o likusi sprendimo dalis (kuria pareiškėjos skundas kitoje dalyje atmestas) paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimą – panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikinti Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisijos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 2VD-114 neišduoti leidimo dirbti kitą darbą ir Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 27 d. įsakymas Nr. PK-249 „Dėl leidimo dirbti kitą darbą“, ir šioje dalyje pareiškėjos E. K. skundą atmesti.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius