- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-09
- Bylos Nr.
- 1A-523-138-2009
- Teisminio proceso Nr.
- 65-1-00006-07
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arvydas Stankus (pirm.), Gytis Večerskas, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- R. S., R.
- Nukentėjusysis
- S. S.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
Nr.1A - 523- 138/2009 Proceso Nr. 65-1-00006-07 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S) Pranešėjas A. Stankus
2009 m. lapkričio 9 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko,
sekretoriaujant Vitai Beleckaitei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui , nuteistajam R. S. , nukentėjusiajam S. S. , teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009-07-23 nuosprendžio, kuriuo:
R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 2 metams 6 mėn. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. šiuo nuosprendžiu paskirtoji bausmė subendrinta su 2008-07-01 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pakeistais Kauno rajono apylinkės teismo 2007-12-21 ir Kauno apygardos teismo 2008-02-21 nuosprendžiais paskirta galutine bausme laisvės atėmimu 1 m. 15 d. dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.
Iš R. S. priteista: Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos - 2978 Lt žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginti; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui - 412,84 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti; S. S. - 780,75 Lt turtinės žalos ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Teisėjų kolegija išnagrinėjo nuteistojo R. S. gynėjo advokato apeliacinį skundą, išklausė pranešėjo pranešimo, proceso dalyvių nuomonių, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. sausio 1 d. apie 18.00 val. prie parduotuvės „Siminta“, esančios Vydūno al. 14, Vilkijoje, Kauno r., be jokios dingsties, viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį S. S. , tai yra ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu sudavė į dešinę akį, nuo ko pastarasis trenkėsi galva į parduotuvės sieną ir nukrito ant žemės, po to koja ne mažiau kaip vieną kartą įspyrė į veido dešinės pusės skruostikaulį, nuo ko nukentėjusysis prarado sąmonę, tuo nukentėjusiajam S. S. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, kadangi dėl dešinės pusės skruostikaulio, viršutinio žandikaulio komplekso lūžimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau kaip 10 parų laikotarpiui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo R. S. gynėjas advokatas prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009-07-23 apkaltinamąjį nuosprendį, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas, nes neįrodyta, kad R. S. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nebuvo objektyvus. Teismas neteisingai paskyrė R. S. bausmę. Nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Nuosprendyje nerašoma, kad nuteistasis nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu, todėl teismas galėjo vadovautis BK 55 str. nuostata, pagal kurią asmeniui, pirmą kartą teisiamam už apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Teismas nuosprendyje pabrėžė, kad R. S. praeityje teistas tris kartus, kas rodo, kad jis nenori daryti išvadų bei taisytis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2005-08-17 nuosprendžiu R. S. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, o Palangos miesto apylinkės teismo 2006-06-05 baudžiamuoju įsakymu už nesunkaus nusikaltimo padarymą nuteistas 250 Lt bauda. Todėl teismas neturėjo jokio pagrindo tvirtinti, kad R. S. teistas 3 kartus. Be to, teismo šališkumą rodo tai, kaip buvo išspręstas nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys. R. S. nebuvo pripažintas kaltu pagrobęs nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, tačiau iš nuteistojo buvo priteistas žalos atlyginimas už prarastą telefono aparatą. Be to, teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nepaisant to, kad bylos faktiniais duomenimis neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nuosprendyje be įrodymų turi būti išdėstyti ir motyvai, kuriais nuosprendis yra grindžiamas. Kaltinamajam negali būti perkeliama įrodinėjimo pareiga dėl jo nekaltumo. Apelianto nuomone, nuosprendžio argumentų neužtenka, kad galima būtų remtis tik nukentėjusiojo parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu, pradžioje jis sakęs, kad neatpažintų jį sužalojusių jaunuolių, vėliau jau parodė, kad atpažintų vieną jaunuolį, gyvenantį Vilkijoje, Tulpių g., kuris jam sudavė kumščiu į dešinę akį. Dar vėliau nukentėjusysis jau parodė, kad konkrečiai atpažinti jaunuolį jam sunku, bet nurodė labiausiai panašų jaunuolį R. S. . Akistatos metu nukentėjusysis dar kartą pakeitė parodymus, teigdamas, kad R. S. sudavė jam smūgį į veidą bei po kartą spyrė į šoną ir galvą. Teisiamajame posėdyje duodamas parodymus nukentėjusysis vėl juos keitė, apie įvykio aplinkybes aiškino nenuosekliai. S. S. aiškino, kad kaltinamąjį jis iš veido atpažino tuo metu, kai šis jam spyrė. Vėliau teisiamajame posėdyje nukentėjusysis aiškino, kad jį užpuolė būtent R. S. , tačiau težinojo tik jo pravardę – „Cipariukas“. Iš to seka, kad nukentėjusysis tiksliai negali pasakyti, kas iš tiesų ir prie kokių aplinkybių jį sužalojo. Be to, apylinkės teismas nukentėjusiojo parodymų nesugretino su iš kitų šaltinių gautais faktiniais duomenimis. Taip manyti leidžia ir nukentėjusiojo sūnaus S. S. parodymai, iš kurių seka, kad pirmą kartą pasakodamas apie įvykį tėvas nežinojo kas jį primušė. Apie tai, kad nukentėjusįjį sužalojo R. S. , jam tą vakarą neva pasakė pardavėjos, kurios teisme tokių parodymų nepatvirtino, pasakė, kad nematė nieko. Liudytojas R. P. teisme pasakojo, kad S. S. negalėtų atpažinti jį užpuolusio asmens, nes įvykio vietoje buvo tamsu. Iš viso to aišku, kad nukentėjusiojo parodymuose yra esminiai prieštaravimai. Skunde nurodoma, jog teismas turėjo labiau vertinti pardavėjų parodymus. Nukentėjusiojo versija, kad jį užpuolė ir sužalojo R. S. , nebuvo patvirtinta pardavėjų parodymais. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio teiginius rėmė ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Šiuo atveju teismas nesilaikė BPK 276 str. 4 d. įtvirtintos taisyklės, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai gali būti perskaitomi teisme, tačiau tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Tai rodo, kad taip užfiksuoti faktiniai duomenys neturi savarankiškos įrodomosios galios. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, surašytas, laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų normų. Nuosprendyje padarytos išvados turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Šioje byloje teismas, vertindamas įrodymus, nebuvo objektyvus. Be to, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Apylinkės teismas šioje byloje nepašalino byloje esančių abejonių dėl to, kad R. S. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, tendencingai vertino byloje esančius faktinius duomenis, o nuosprendžio išvadas parėmė prieštaringais ir kitais įrodymų šaltiniais, nepatvirtintais nukentėjusiojo parodymais. Iš nuosprendžio lieka neaišku, iš kur nukentėjusiojo kūne atsirado teismo medicinos specialisto konstatuoti sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti, kaip rašoma, ne mažiau kaip dešimčia trauminių poveikių. Visa tai rodo, kad byloje įrodymų, jog R. S. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 2 d. 8 p., nėra.
Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą atmesti, nuteistojo gynėjas advokatas prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. S. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (LR BPK 320 str. 3 d.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Skunde nepagrįstai nurodoma, jog teismas neteisingai paskyrė R. S. bausmę.
Lietuvos Respublikos BK 54 str. reglamentuoja bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir šio straipsnio 2 d. nurodo, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę R. S. , atsižvelgė į įstatyme numatytas aplinkybes, bausmės skyrimą motyvavo. Kolegija sutinka su skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad R. S. praeityje teistas 3 kartus, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas neskirti kaltininkui su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės pagal BK 55 str. LR BK 55 str. nuostatos gali būti taikomos tik esant trims sąlygoms: asmuo padarė nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; už padarytą nusikalstamą veiką asmuo teisiamas pirmą kartą; straipsnio sankcijoje, pagal kurį teisiamas asmuo, alternatyviai su laisvės atėmimo bausmėmis yra numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. R. S. šio straipsnio nuostatos netaikomos, kadangi jis neatitinka visų sąlygų. Už R. S. padarytą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato vienintelę – laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų, alternatyvių bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu, nenumatyta. Reali laisvės atėmimo bausmė R. S. paskirta teisingai. Be to, teismas atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, nes R. S. neprisipažino dėl nusikaltimo padarymo, R. S. nusikalstama veika padarytos žalos neatlygino. Teismas įvertino R. S. padaryto nusikaltimo sunkumą - nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. S. , įvertino bei atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias vertinti įstatymas teismą įpareigoja, ir skyrė bausmę, nepažeidęs BK 54 str., 61 str. reglamentuojančių bausmių skyrimo pradmenis, reikalavimų. Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta tik skiriant realią laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgus į asmenybę, į nusikalstamų veikų aplinkybes, kitus duomenis. Nenustatyta, kad R. S. paskirtoji bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Skunde nepagrįstai nurodoma, jog teismas buvo šališkas, spręsdamas nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį. Kolegijos nuomone, civilinio ieškinio klausimas byloje išspręstas teisingai. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų S. S. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, buvo sugadinti įvykio metu S. S. vilkėti drabužiai, S. S. tam tikrą laikotarpį buvo nedarbingas, pagrįstai tenkino nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį. Skunde nepagrįstai teigiama, kad R. S. nebuvo pripažintas kaltu pagrobęs nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, tačiau iš nuteistojo buvo priteistas žalos atlyginimas už prarastą telefono aparatą. Pažymėtina, kad 780.75 Lt turtinės žalos atlyginimas iš nuteistojo priteistas ne už mobilaus ryšio telefono pagrobimą, o už tai, kad dėl R. S. padarytos nusikalstamos veikos S. S. patirtus sužalojimus gydėsi ir buvo nedarbingas, todėl iš R. S. negautas darbo užmokestis nukentėjusiajam priteistas pagrįstai. Pagal BPK 109 str. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį, kuris yra įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 str. 1 d.). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 str. 1d.). Šiuo konkrečiu atveju turtinės žalos atlyginimas pagrįstas. Civilinio ieškinio klausimas išspręstas teisingai.
Skunde nepagrįstai teigiama, jog bylos faktiniais duomenimis neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., 395 str. visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino teisingai ir pagrįstai R. S. pripažino kaltu, padarius BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikalstamą veiką. Pirmos instancijos teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai kvalifikavo apelianto veiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Nors nuteistasis R. S. kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. neprisipažino, jo kaltę, padarius nusikaltimą, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog R. S. be jokios dingsties, viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį S. S. , tuo padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Jo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai. Tai patvirtino nukentėjusiojo parodymai, kuriais nustatyta, kad R. S. jį puolė, kaltininką nukentėjusysis S. S. matė tiksliai, tik tada nežinojo jo vardo ir pavardės, tik pravardę „Cipariukas“, teismas nukentėjusiojo parodymais netikėti pagrindo neturi, juos laiko pagrįstais ir aplinkybių, dėl kurių S. S. turėtų neteisingai apkalbėti kaltinamąjį, nenustatyta. Tai, jog R. S. , užpuldamas S. S. bei suduodamas jam smūgius, tokiems veiksmams neturėjo jokių aiškių priežasčių ir tai darė tik dėl elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, patvirtina liudytojų parodymai.
Apelianto nuomone, nuosprendžio argumentų neužtenka, kad galima būtų remtis tik nukentėjusiojo parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu. Skunde teigiama, kad teismas apkaltinamojo nuosprendžio teiginius rėmė ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, šiuo atveju teismas nesilaikė BPK 276 str. 4 d. įtvirtintos taisyklės, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai gali būti perskaitomi teisme, tačiau tik byloje esantiems įrodymams patikrinti, kas rodo, kad užfiksuoti faktiniai duomenys neturi savarankiškos įrodomosios galios. Iš nuosprendžio matyti, kad teisme buvo perskaityti R. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, buvo analizuojami nukentėjusiojo S. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, ką jis patvirtino teisminio nagrinėjimo metu. Nukentėjusysis kaltininką įsidėmėjo iš veido, jis kategoriškai patvirtino, kad smūgius jam sudavė būtent R. S. . Be pagrindo skunde teigiama, jog negalima nuosprendžio grįsti tik nukentėjusiųjų parodymais, nes tokio draudimo Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-30 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 82/ 2007). Teismas teisingai įvertino nukentėjusiojo parodymus, jais tiki ir juos laiko pagrįstais. BPK 20 str. nustato, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 1, 2 dalys). Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma, kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato ribų įrodymams rinkti. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Įvertinus bylos medžiagą nėra pagrindo išvadai, kad pirmos instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas įrodymus, nesilaikė minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Pirmos instancijos teismas ištyrė ir įvertino teisiamajame posėdyje pateiktus įrodymus, nustatė, jog įrodymai yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, juos patikrino ir priėmė jų pagrindu teisingą ir pagrįstą išvadą dėl R. S. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo ir pagrįstai pripažino R. S. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 2 d. 8 p.
Skunde nepagrįstai nurodoma, jog teismas nukentėjusiojo parodymų nesugretino su iš kitų šaltinių gautais faktiniais duomenimis, nukentėjusiojo versija, kad jį užpuolė ir sužalojo R. S. , nebuvo patvirtinta pardavėjų parodymais. Aplinkybė, kad R. S. sudavė S. S. , byloje nepaneigta, ji įrodyta ne vien nukentėjusiojo parodymais, bet ir liudytojų parodymais. Teismas šiuo parodymus vertino, jie patvirtina nukentėjusiojo parodymus, be to, paminėti asmenys paneigė R. S. parodymus, kad jis smūgių nesudavė ir kad jis pats buvo sumuštas nukentėjusiojo.
Darytina išvada, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra įstatyminio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo R. S. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009-07-23 nuosprendžio atmesti.