- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-13
- Bylos Nr.
- 2-1118/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Vigintas Višinskis
- Pareiškėjas
- R. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto R. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lokneta“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas R. V. ginčijo 2011 m. liepos 11 d. įvykusio BUAB „Lokneta“ kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus, kuriais buvo nuspręsta dėl turto vertintojo parinkimo, nekilnojamojo turto pardavimo kainų ir tvarkos bei trumpalaikio materialaus turto pardavimo. Pareiškėjo teigimu, jis nebuvo informuotas apie skundžiamą susirinkimą, todėl negalėjo išreikšti savo nuomonės dėl sprendžiamų klausimų, teikti pasiūlymų. Tai turėjo įtakos neteisėtų ir nepagrįstų nutarimų priėmimui. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad skundžiamu nutarimu parinkto turto vertintojo nustatyta nekilnojamojo turto – žemės sklypo – vertė yra ženkliai mažesnė už nustatytą 2006 m., todėl tokios vertės nustatymas ir turto pardavimas už tokią ar mažesnę kainą pažeistų pareiškėjo ir bankrutavusios įmonės interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, pagrindo atnaujinti šį terminą nėra, o tai sudaro savarankišką pagrindą skundą atmesti (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 24 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.131 str.).
Teismas nurodė, kad pareiškėjui apie 2011 m. liepos 11 d. kreditorių susirinkimą pranešta laiku ir tinkamai – 2011 m. birželio 23 d. registruotu laišku, todėl pareiškėjo teisė dalyvauti susirinkime nebuvo pažeista. Teismas taip pat konstatavo, kad skundas nepagrįstas ir iš esmės. Visi skundžiami nutarimai priimti 91,37 proc. dydžio balsų dauguma, todėl procedūriškai yra teisėti (ĮBĮ 24 str. 1 d.). Nutarimo 1 punktu nuspręsta bankrutavusios įmonės nekilnojamajam turtui įvertinti skelbti konkursą turto vertintojui parinkti, turto vertintoju parinkti pasiūliusį mažiausią kainą. Teismo nuomone, toks nutarimas yra tinkamas ir nepažeidžia nei pareiškėjo, nei kitų kreditorių teisių. Turto vertę nustatė nepriklausomas turto vertintojas, todėl ir tai nepažeidžia kreditorių teisių. Nutarimo 2 punktu nuspręsta turto vertintojo įvertintą nekilnojamąjį turtą pardavinėti viešose varžytynėse: pirma už turto vertintojo nustatytą kainą, o antrose varžytynėse kainą mažinti 10 proc.; intervalas varžytynėse – 3 proc. Teismo vertinimu, toks nutarimas taip pat yra pagrįstas, nes būtent tokią turto pardavimo tvarką numato ĮBĮ 33 straipsnis bei poįstatyminiai teisės aktai. Nutarimu Nr. 3 nuspręsta trumpalaikį materialų turtą pardavinėti už balansinę likutinę vertę – 3 360,87 Lt. Tai taip pat neprieštarauja įstatymui. Kartu teismas pažymėjo, kad nei nekilnojamasis, nei trumpalaikis turtas nėra parduotas, nors pareiškėjas ir nurodė, kad šio turto kaina yra per maža. Kadangi turtas išsaugotas, todėl skundžiamų nutarimų vykdymas niekaip nepažeidė pareiškėjo teisių. Ką daryti su likusiu turtu, spręs kreditoriai kitame susirinkime.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas R. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti jo skundą.
Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo praleistas terminas skundui dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimui paduoti. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad skundžiami nutarimai yra procedūriškai teisėti. Vadovaujantis tokia logika, galima teigti, kad kreditoriams visiškai nėra būtina pasinaudoti teise dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir pasisakyti sprendžiamais klausimais. Tačiau tai prieštarauja ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktui bei 24 straipsniui. Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį.
BUAB „Lokneta“ ir kreditorius AB Šiaulių bankas prašo atmesti atskirąjį skundą, o už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti apeliantui baudą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas apelianto (kreditoriaus) skundas dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Apeliantas ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų neteisėtumą iš esmės sieja su tuo, kad jam nebuvo pranešta apie susirinkimą, todėl susirinkime negalėjo dalyvauti ir pasisakyti. Argumentų, kad ginčijami nutarimai būtų neteisėti savo turiniu, skunde faktiškai nebuvo nurodyta (T. 1, b. l. 46-50). Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas vertino nutarimus ne tik procedūrų, bet ir turinio aspektu, ir teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamos nutarties išvada, kad nutarimų turinys yra teisėtas, pagrįstas ir apelianto teisių nepažeidė. Tokią išvadą grindžiantys argumentai yra teisingi, ir teisėjų kolegija jų nekartoja. Pažymėtina, kad ši teismo išvada atskirajame skunde nekvestionuojama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 str. 1 d. 4 p.).
Byloje nustatyta, kad apie 2011 m. liepos 11 d. įvyksiantį kreditorių susirinkimą apeliantas buvo informuotas 2011 m. birželio 23 d. išsiųstu registruotu laišku (T. 1, b. l. 9). Laiškas išsiųstas tuo adresu, kurį apeliantas nurodo kaip savo gyvenamosios vietos ir korespondencijos adresą (T. 1, b. l. 1, 46, 52; T. 2, b. l. 1). Apeliantas laiško neatsiėmė ir jis 2011 m. liepos 25 d., t. y. jau po aptariamo kreditorių susirinkimo, buvo grąžintas bankroto administratoriui (T. 1, b. l. 9). Jokių objektyvių priežasčių, lėmusių, kad apeliantas negalėjo atsiimti laiško, skunde apskritai nenurodyta. Tai leidžia konstatuoti, kad apeliantas nesielgė rūpestingai (CK 1.5 str. 1 d.), nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, jo santykiai su bankroto administratoriumi yra pakankamai konfliktiški, o apeliantas savo teisėmis rūpinasi itin aktyviai (T. 1, b. l. 10-13). Jei apeliantas iš tiesų ir nežinojo apie kreditorių susirinkimą, tai tik dėl savo kaltės, o tai nėra pagrindas panaikinti savo turiniu teisėtų ir pagrįstų nutarimų. Be to, apelianto dalyvavimas aptariamame kreditorių susirinkime nebūtų turėjęs jokios įtakos nutarimų priėmimui – jie buvo priimti 91,37 procentų balsų dauguma (T. 1, b. l. 137).
Konstatavus, kad ginčijami nutarimai yra teisėti tiek procedūriniu, tiek turinio aspektu, klausimas, ar apeliantas nepraleido termino skundui dėl šių nutarimų paduoti nėra teisiškai reikšmingas, ir dėl jo teisėjų kolegija nepasisako.
Remiantis išdėstytu, skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi turimą bylos medžiagą, neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju apeliantas akivaizdžiai piktnaudžiautų savo teisėmis, todėl baudos jam neskiria. Kita vertus, naujų visiškai formaliais argumentais grindžiamų ir bankroto procedūras specialiai vilkinančių skundų teikimas leistų spręsti apie apelianto nesąžiningumą ir būtinumą imtis jo atžvilgiu atitinkamų teisinių priemonių.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį nepakeistą.